Zydai Lietuvoje1
5 (100%) 1 vote

Zydai Lietuvoje1

Turinys

1 Įžanga 3

2 Lietuvos tragedijos priešistorė 5

2.1 Vytauto Didžiojo privilegijos 5

2.2 Žydų gyvenimas XV – XVIIa. 6

2.3 Žydų padėtis XVIII – XIX a. 6

3 Pirmos antisemitizmo ištakos 8

4 Tarpukario laikotarpis (1919-1939) 9

4.1 Nuomonės apie žydų padėtį tarpukario Lietuvoje 11

5 Antrasis pasaulinis karas 12

6 Holokaustas 14

6.1 Getų sukūrimas Lietuvoje 15

6.2 Buitis Vilniaus Gete 16

6.2.1 Kultūra 17

7 Išvados 19

8 Literatūros sąrašas 20

1 Įžanga

Didysis Dievo įsakymas skelbia: “Mylėk Viešpatį Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis; mylėk kiekvieną žmogų taip, kaip save”. Didžiojo įsakymo antroji dalis kviečia mylėti žmones ir nedaryti jiems to, ko nenorėtume, kad kiti mums darytų. Dievo sūnus Jė¬zus įsako mylėti net priešus, melstis už juos. Šios nuostatos yra privalomos ne tik kiekvienam žmogui atskirai, bet ir žmonių bendrijoms, tautoms ir valstybėms, jei jos save laiko civilizuotomis.

Deja, žmonijos, ypač XX a., istorijoje gausu nemeilės savo artimui pa¬vyzdžių, kai, vadovaujantis įvairiomis ideologijomis, buvo padaryta daugy¬bė žiauriausių nusikaltimų. Pačios baisiausios XX a. ideologijos – komu¬nistinė ir nacistinė. Pirmoji, skelbusi visų lygybės teoriją ir todėl iki šiol visuotinai nepasmerkta, bandė įgyvendinti vienos (darbinin¬kų) klasės diktatūrą, skleidė neapykantą turtiniu (klasiniu) ir ideologiniu pagrindu, iškreipdama žmogiškąją prigimtį bei bendrąsias vertybes. Šios ideologijos vardan visame pasaulyje buvo nužudyta ir numarinta dešimtys, jei ne šimtai, milijonų žmonių bei esmingai prisidėta sukeliant Antrąjį pasaulinį karą. Antroji, nacistinė, ide¬ologija, kuri propagavo antižmogiškąsias vertybes po triuškinančio Vokietijos pralaimėjimo (1945 m.) buvo visuotinai pasmerkta, kaip ir komunistinė, nekentė kitaminčių bei iškreipė žmogiš¬kąją prigimtį ir bendrąsias vertybes, bet visa tai darė rasiniu pagrindu, t. y. „aukštesnės“ rasės (arijų) ir „aukštesnės“ nacijos (vokiečių) labui. Šių ide¬ologijų propaguotojai sukėlė Antrąjį pasaulinį karą, kurio metu žuvo apie 50-65 mln. žmonių, įskaitant ir žydus, kurių absoliuti dauguma išžudyta tik dėl to, kad jie buvo žydai. Nacistinė ideologija, be įvairių kitų kaltinimų, skelbė, kad žydai yra žemiausios rasės žmonės, jog jie šimtus metų apgaudinėjo europiečius ir iš to lobo, galiausiai – kad susimokę žydai bolševikai nori užvaldyti pasaulį.

Iš tų 6 mln. aukų apie 200 tūkst. buvo Lietuvos žydai (pasaulyje žinomi Utvakų vardu). Nors jie sudarė tik apie 3,3 proc. visų tuo metu nužudytų žydų, bet tai reiškė, kad sunaikinta apie 91 proc.visų Lietuvos žydų tautybės piliečių. Tai buvo didžiausias holokausto aukų procentas tarp visų valstybių! Egzistuoja įvairios nuomonės apie Lietuvos piliečių elgesį su žydais. Visi suvokė tai kaip bendrą Lietuvos tragediją, nes buvo sunaikinta šimtai tūkstančių nekaltų žmonių – jos pi¬liečių, tačiau negalima ne prisiminti, kad prie žudynių prisidėjo dalis tos pačios valstybės žmonių, o likusioji dauguma gana abejin¬gai visa tai stebėjo arba dėjosi nieko nepastebinti.

Kita nuomonė teigė, kad ne daugu¬ma, o tik nemaža dalis lietuvių buvo abejingi žydų likimui. Šios nuomonės pritarėjai mano, jog lietuviai, ypač valstiečiai, kurie sudarė apie 80 proc. lietuvių tautos nebuvo paveikti antisemitizmo ir labai skausmingai pergyveno žydų žudynes. Bet to juk neįmanoma patikrinti!

Žydų tautos tragedija tai neišnykstanti klaiki dėmė žmonijos istorijoje. Viso to negalima atitaisyti ar pateisinti. Reikia suvokti katastrofos dy¬dį ir beprasmiškumą, bandyti suprasti, kodėl galėjo vykti tokie dalykai. Kiek¬vienas iš mūsų turi įvertinti šią tragišką patirtį, kad ateityje nieko panašaus negalėtų atsitikti. Reikia mylėti kiekvieną žmogų, kad ir kas jis būtų, tada panašūs dalykai aplenks mus.

2 Lietuvos tragedijos priešistorė

Nuo seniausių laiku žydai buvo svarbi Lietuvos gyventojų grandis. Lietuvos žydų istorija tęsiasi jau virš šešių šimtmečių. 1323m. Lietuvos Didysis kunigaikštis Gediminas kreipėsi į Vakarų Europos pirklius bei amatininkus, ragindamas juos atvykti į savo sostinę Vilnių. Istoriniai šaltiniai liudija, kad 1326m. Vilniuje pasirodė pirmieji žydų pirkliai, o XIVa. pabaigoje LDK jau egzistavo žydų bendruomenės – Trakuose, Breste(pati didžiausia), Gardine ir kitur.

2.1 Vytauto Didžiojo privilegijos

1388 m. Vytautas Didysis suteikė žydams pirmąją privilegiją, kuri turėjo reguliuoti teisinius, ekonominius, ir visuomeninius santykius tarp valdovo ir žydų, žydų ir krikščionių bei tarp pačių žydų. Šių privilegijų esmė tapo ir daugelį metų išliko Lietuvos žydų statuso pagrindu.

 Žydams suteiktos privilegijos garantavo jiems valdovo apsaugą ir ypač palankias mokesčių sąlygas bei gana plačias teises. Pvz.,žemės nuosavybės klausimu jos buvo tokios pat kaip lietuvių, nes jiems buvo leista ariamą žemę ir ganyklas nuomoti ir netgi pirkti, o tai buvo uždrausta užsieniečiams. Nuo XIV amžiaus atsirado žydų žemdirbių.

 Žydai buvo paskelbti laisvaisiais Didžiojo kunigaikščio pavaldiniais. Jiems buvo leista gyventi atskiromis bendruomenėmis (kana¬lais), savarankiškai tvarkyti vidaus, tikybos ir
teisinius reikalus. Taip pat jiems buvo garantuota judėjimo laisvė.

 Žydai, kaip ir bajorai, priklausė tiesioginei suvereno valdžios jurisdikcijai, o bendruomenės vidaus reikalus – tautinius, religinius, teisinius – tvarkė visiškai autonomiškai. Bendruomenė turėjo mokėti bendrą, iš anksto nustatyto dydžio mokestį.

 Vėliau buvo suteikta kita privilegija („Magdeburgo įstatymas“). Ji garantavo verslo ir prekybos laisvę. Tai buvo viena iš priemonių žydams apsiginti nuo bajorų.

 Svarbi vieta buvo skirta ir skolinimui: žydams buvo leidžiama imti užstatu bet kokius daiktus ir netgi gauti ipotekai žemės valdas.

Žydams suteiktos privilegijos turėjo dvigubą tikslą: apibrėžti jų teises, leidžiančias jiems užsiimti atitinkama ekonomine veikla, ir įdiegti prevencinę asmeninio ir religinio saugumo sistemą.

Vėliau kiti LDK valdovai suteikė naujų privilegijų, kai kurios jų buvo įtrauk¬tos į Lietuvos statutus, tuo žydus išskiriant iš kitų LDK tautinių grupių.

2.2 Žydų gyvenimas XV – XVIIa.

Paskui žydus iš Vakarų Europos atslinko ir daugelis kaltinimų (pvz., kad žydai nužudė Jėzų Kristų) bei prietarų (esą žydai naudoja krikščionių vaikų kraują savo apeigose ir kt.). Tai paskatino kai kuriuos vadovus imtis veiksmų, pvz. 1495 m. Lietuvos di¬dysis kunigaikštis Aleksandras išvarė žydus iš šalies, bet, tapęs Lenkijos karaliumi ir matydamas, kad be jų šalies ekonomika nekyla, 1503 m. leido jiems grįžti. Kahalai savaran¬kiškai tvarkė savo vidaus reikalus, turėjo savo maldos namus, teismus, mo¬kyklas, skerdyklas, pirtis ir kapines. 1623 m. susikūrė savarankiškas LDK kahalų Vaadas (taryba), kuris sprendė bendriausius LDK žydų gyvenimo klausi¬mus, reguliavo santykius su valdžia, rūpinosi valstybinių mokesčių paskirs¬tymu tarp bendruomenių, mokslo bei kitais klausimais, leido privalomas žydų gyvenimo taisykles ir stebėjo, kad nebūtų priimti antižydiški įstaty¬mai.

Bėgant laikui žydų skaičius Lietuvos žemėse vis didėjo. Manoma, kad nuo XVII a. pabaigos Abiejų Tautų Respublikoje gyvenusi žydų bendruomenė buvo didžiausia Europoje, o nuo XVIII a. vidurio – ir pasaulyje.

2.3 Žydų padėtis XVIII – XIX a.

Tai kokia gi buvo Lietuvos žydų padėtis? Žydai buvo išskirti iš kitų gyventojų grupių ir nuolat globojami. Šį faktą galima vertinti nevienareikšmiškai. Viena vertus, tokia jų privilegijuota padėtis kėlė kitų gyvento¬jų nepasitenkinimą, kita vertus – izoliavo žydus, vertė gyventi uždarai sa¬vose bendruomenėse ir trukdė integruotis į visuomenę. Tuo tarpu toks pro¬cesas pamažu vyko kitose Vakarų Europos valstybėse. Tai bei kalbiniai ir religiniai skirtumai, įvairūs prietarai, žydus atsiviję iš Europos, vertė juos jaustis Lietuvoje svetimais. Žydai ūkiniu požiūriu savaip buvo atskirti nuo aplinkos, juk miestuose jų pikti ūkiniai varžovai buvo krikščionys; vieni kitus jie laikė priešais, o nesusilieję ūkiš¬kai, negalėjo susilieti taip pat kultūriniu bei etniniu atžvilgiu.

1795 m. trims kaimynėms sunaikinus Abiejų Tautų Respubliką, Lietu¬va su visais joje gyvenusiais žydais atiteko Rusijos imperijai. Čia jie neteko savo privilegijuotos padėties, carinės valdžios buvo ujami bei niekinami. Žydai buvo paskelbti caro pavaldiniais ir jiems buvo įvesta „sėslumo riba“, t. y. nustatyta Rusijos imperijoje teritorija, į kurią pateko ir Lietuva, kurio¬je buvo leista gyventi žydams; uždrausta verstis žemdirbyste, įvesta daug kitų apribojimų. Buvo bandoma įvairiomis prie¬monėmis juos integruoti į Rusijos visuomenę ir asimiliuoti. Nuo XIX a. vidurio, kai Rusijoje buvo pradėtos įgyvendinti libera¬lios reformos, žydų gyvenimo sąlygos šiek tiek pagerėjo, bet Rusija atsisa¬kė pripažinti žydų politinį lygiateisiškumą. Tuo metu Lietuvos žydų dvasinis ir kultūrinis gyvenimas klestėjo, nors Rusijos valdžia nuolat juos persekiojo, XIX a. viduryje Vilnius greta Var¬šuvos tapo visuotinai pripažintu didžiausiu žydų tautinės dvasinės kultūros ir literatūros centru Rytų Europoje, tikra Lietuvos Jeruzale. Tačiau tiek lietuvių, tiek žydų gyvenimo sąlygos buvo labai sunkios, todėl daug jų emigruodavo. Žydai vyravo to meto Lietuvos pramonėje (daugiausia jie buvo amatininkai ir darbininkai) bei prekyboje, o augant ir lietuvių ekono¬minėms galimybėms tai kėlė įtampą tarp abiejų tautų.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1467 žodžiai iš 4659 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.