Zydų tautinė autonoimija
5 (100%) 1 vote

Zydų tautinė autonoimija

Tautinė autonomija

Susikūrus nepriklausomai Lietuvos valstybei, žydams buvo suteikta plati kultūrinė tautinė autonomija, žymiai platesnė negu kitose Europos šalyse.

Lietuvoje tada gyveno 154.000 žydų, t. y. 7.5% krašto gyventojų. 1919 m. rugpjūčio 5 d. deklaracijoje, pasirašytoje užsienio reikalų ministro Augustino Voldemaro, skelbiama, kad žydų tautos nariai lygiai su kitais piliečiais be nacionalinių, tikybos ir kultūros skirtumų naudojasi visomis pilietinėmis ir nacionalinėmis teisėmis, turi teisę laisvai vartoti savo kalbas viešuose renginiuose, spaudoje, teatre, mokyklose, teismuose ir valstybės įstaigose; žydai autonomiškai tvarko savo vidinius reikalus – tikybos, labdaros, socialinės pagalbos, dėstymo, dvasinės kultūros apskritai. Buvo užfiksuota visiška religinių reikalų autonomija, užtikrinama teisė švęsti šeštadienį, kitas šventes. Rabinai, o jų ketvirtojo dešimtmečio pradžioje buvo apie 160, registravo gimimus, išduodavo metrikus, registravo vedybas, skyrybas, mirtį. Rabinai buvo susivieniję į rabinų sąjungą. 185 bendruomenės išrinko savo komitetus, kurie tapo vietiniais autonomijos atstovais. 1920 m. sausio 5 d. susirinkę šių komitetų delegatai sukūrė aukščiausiąją autonomijos instituciją – 34 narių Tautinę tarybą, kurią žmonės vadino žydų parlamentu. Lietuvos Vyriausybėje buvo įkurta žydų reikalų ministro pareigybė.

Žydai plačiai dalyvavo ir tvarkant bendrus krašto reikalus. Vyriausybės nariais, be žydų reikalų ministro, buvo du viceministrai – užsienio reikalų bei prekybos ir pramonės. Žydai lygiai su kitais dalyvavo seimų rinkimuose ir visuose keturiuose seimuose iki 1926 m. valstybinio perversmo turėjo savo atstovų frakcijas. Steigiamajame Seime iš 112 buvo 6 žydų atstovai, pirmajame – 3 iš 78 atstovų, antrajame – 7 taip pat iš 78, trečiajame – 3 iš 85. Ir vietos savivaldybėse buvo nemaža žydų atstovų, buvo ir kai kurių miestų viceburmistrų.

Matyt, reikia sutikti su Jeruzalės hebrajų universiteto prof. E. Mendelsohnu, kuris tyrinėjo žydų padėtį Rytų Europos šalyse ir priėjo prie išvados, jog XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje lietuvių neslėgė stipri antisemitizmo tradicija, kaip, sakykim, lenkų, ukrainiečių ar rusų, o žydų ir lietuvių santykiai buvo geresni negu kituose Rusijos imperijos regionuose. Ukrainoje ir Besarabijoje būta gėdingų pogromų, Lietuvoje jų, galima sakyti, nebuvo; Lenkijos Karalystė tapo organizuotos antisemitinės veiklos (žydų parduotuvių boikoto) arena, o Lietuvoje nieko panašaus neatsitiko. Žinoma, ne todėl, jog lietuviai buvo geresni negu lenkai, vokiečiai, rumunai ar ukrainiečiai. Reikalas tas, jog lietuvių tautinis atgimimas prasidėjo vėliau ir iki pat Pirmojo pasaulinio karo iš esmės dar nebuvo lietuvių buržuazijos, todėl nebuvo konkurencijos su žydų prekybininkais bei pramonininkais, o kartu ir ekonominio antisemitizmo. Lietuvių tautinis sąjūdis pirmiausia buvo nukreiptas prieš rusų ir lenkų politinį, ekonominį bei kultūrinį viešpatavimą Lietuvoje, o žydai šioje kovoje buvo veikiau sąjungininkai negu priešai. Revoliucijos metu lietuvių valstiečių priimtose peticijose, be kita ko, buvo reikalaujama sulyginti žydus su visais piliečiais ir leisti jiems gyventi visoje imperijoje . Renkant Rusijos Dūmą, lietuvių rinkikai balsuodavo už žydų kandidatus, o žydų rinkikai – už lietuvių . Tai buvo politinės lietuvių ir žydų sąjungos užuomazga, išryškėjusi po Pirmojo pasaulinio karo, kuriantis Lietuvai.



Paminėjęs žydų negandas Pirmojo pasaulinio karo metais (per 120 tūkst. jų buvo ištremta į Rusiją), aš prieinu į nepriklausomos Lietuvos laikotarpį. Lietuvos Tarybos politiką žydų atžvilgiu dabar yra vertinama perdėm neigiamai. Esą Taryba, vykdžiusi „kietą nacionalistinę liniją“, kėlė nepriimtinus žydams reikalavimus dėl jų atstovavimo Taryboje ir net rengėsi vokiečių padedama atimti žydų turtą. Kaltinimai Tarybai yra nepagrįsti, o sensacingas, tačiau visiškai neargumentuotas teiginys apie kažkokią planuotą ekspropriaciją tėra žmonių sukurta fantazija. Paskelbti Tarybos protokolai, įvairių autorių, ne tik lietuvių, tyrimai rodo geranorišką Lietuvos Tarybos ir vykdomosios valdžios politiką tautinių mažumų, ypač žydų, atžvilgiu. Kaip žinoma, Lietuvių konferencija, 1917 m. rugsėjo 21 d. išrinkusi 20 asmenų Tarybą, suteikė jai teisę kooptuoti 5–6 naujus narius iš žydų, lenkų ir gudų tarpo. Būsimiems mažumų atstovams buvo keliami tik du reikalavimai: pritarti Lietuvos valstybės kūrimuisi ir suprasti lietuviškai . Lietuvos Taryba, suvokdama, kad konfliktas su lenkais neišvengiamas, siekė užsitikrinti žydų bei gudų paramą. Pastarieji dėl įvairių priežasčių delsė ir savo atstovus į Tarybą atsiuntė tik 1918 m. gruodį.

Šiuo metu Jūs matote 66% šio straipsnio.
Matomi 694 žodžiai iš 1051 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.