Zymiausi Lietuvos geografai
5 (100%) 1 vote

Zymiausi Lietuvos geografai



Dėsningumas tai ar atsitiktinumas, bet Lietuva jai atmatuotoje istorijos raidoje, tarpukario metais beveik neturėjo didžių mokslininkų bei kultūros veikėjų, galėjusių pradėti ir baigti savo Tėvynėje, perduoti patirtį ir žinias ateinančiai kartai. Taip atsitiko ir su daugeliu geografų. Užtenka čia prisiminti Joną Čerskį, Igną Domeiką, Steponą Kolupailą, kaip ir daugelį menininkų, rašytojų, politikų. Savo gyvenimus jie padalijo tarp Tėvynės ir svečių šalių. Toks likimas ištiko ir vieną iškiliausių nepriklausomos Lietuvos ir lietuviškosios emigracijos asmenybių Kazį Pakštą(1893-1960m.), savo gyvenimą padalijusi tarp Lietuvos ir Amerikos, bet visada gyvenusį ir dirbusį tik gimtajam kraštui, jo laisvei ir demokratijai. Deja, gyvenimo sąlygos užgožė šio žmogaus reikšmingumą, todėl tenka atkurti po trupinį iš jo darbų, spaudos, jį pažinojusiųjų pasakojimų. Lietuvos žmonės iki šiol mažai žino apie jo darbus Lietuvoje, nuopelnus mokslui, kultūrai ir politikai.

Kazys Pakštas gimė 1893m.06.29d. Alinaukos vienkiemyje, netoli Utenos. Tėvai Adomas ir Ona Pakštai Ūkininkavo. Vėliau tėvas ėmėsi dailidės amato ir šeima persikraustė į Užpalių miestelį. Užpaliai ir tapo Kazio nelabai turtingos vaikystės pasauliu, kuriame formavosi pažiūros, pasaulio suvokimas, tiesos ir neteisybės supratimas. Čia jis mokėsi rusiškoje pradžios ir slaptoje lietuviškoje mokykloje. Šioje, kaip ir tėvų namuose, formavosi svarbiausia nuostata-mylėti savo protėvių kalbą, gimtinę, jos žmones. Čia verta prisiminti ir tą faktą, kad Užpaliai buvo gana “revoliucingas” miestelis, priešiškai nusitekęs caro valdžiai. Rusiškoje mokykloje Kazys per pertraukas pradeda ir kitus vaikus mokyti lietuviško rašto, todėl vos nebuvo pašalintas iš jos. Gerai, kad pakako gaidžio, tėvo nunešto mokytojui ir berniuką paliko mokykloje. Mokslas Kaziui sekėsi gerai per visus penkerius metus. Tam, matyt. Padėjo ir noras išsikapstyti iš skurdžios Užpalių aplinkos. Nors jo krikštatėvis siūlėsi išmokyti vargonuoti, jaunąjį Pakštuką traukė jūra, ir didelė svajonė tuo metu buvo tapti jūrininku. Bet Liepoja buvo toli, o pinigų nedaug.

1908m. baigęs Užpalių pradžios mokyklą Kazys Pakštas patraukė į Kauno, ir pradėjo jame dirbti Saliamono Banaičio spaustuvėje. Menkas uždarbis, sunkios buitinės sąlygos Kazio nesugniuždė-Kaune jis įsitraukė į kultūrine ir švietėjišką veiklą, tvirtėjo jo noras siekti mokslo. Po kurio laiko apsigyveno “ateitininkiškos dvasios naujokyne”-pigių butų rajone, Ukmergės plento gale. 1912m. išvyko į Petrapilį ir Jekaterinos gimnazijoje eksternu išlaikė šešių gimnazijos klasių egzaminus ir gavo taip trokštamą atestatą. Dabar atsivėrė durys į svajonių pasaulį. Beje, šis diplomas vėliau Amerikoje buvo prilygintas Junior High school diplomui.

1912m. devyniolikmetis Kazys įstojo į Žemaičių kunigų seminariją. Ryžtis tokiam žingsniui Kazį galėjo paskatinti, visų pirma, tėvų religingumas ir jų noras matyti sūnų kunigu, o antra, pažintis ir draugystė su žymiais katalikų veikėjais A.Jakštu-Dambrausku, P.Dovydaičiu, vyskupu M.Reiniu ir kt. Įtakos galėjo turėti ir tai, kad Kazio tėvas Adomas buvo kunigo ir rašytojo J.Tumo-Vaižganto krikštatėvis. Apie šį žingsnį jo biografas pastebi: “tas visai nemistiškas jaunuolis turėjo gyventi mistiškoje aplinkoje. Gal jis manė, gavęs sutaną, galėsiąs tapti ir nauju žmogumi? Jei jis to būtų tikėjęsis, būtų laukęs veltui”(Eretas, 1970). Beje, tuo pat metu Seinų kunigų seminarijoje užsidarė kitas jaunuolis-V.Mykolaitis-Putinas. Jų abiejų keliai ateityje dar susikirs ne kartą. Netrukus K.Pakštas suprato savo pasirinkimo klaidą.1913m.,prieš Velykų šventes jis palieka kunigų seminariją. Maždaug tuo pat metu šią kunigų seminariją paliko ir daugiau eksklierikų, vėliau tapusių žymiais Lietuvos valstybės veikėjais:A.Stulginskis, S.Raštikis, L.Bistras, L.Šimutis ir kt. Gal seminarijos sienos jiems buvo per ankštos, o gal likimas šaukė kitiems, ne mažiau svarbiems darbams…Išėjęs iš kunigų seminarijos K.Pakštas trumpai dirbo Birštone vaistininku. Gavęs iš JAV gyvenančios sesers “šipkartę”, 1914m. išvyko į Ameriką, kišenėje spausdamas aukso rublį, kurį turėjo atiduoti caro pasieniečiui, kad tas leistų pasprukti iš imperijos. Apsistojo lietuvių pamėgtoje Čikagoje ir iškart įsijungė į lietuvišką veiklą:dalyvavo redakcijų darbe, lietuviškose renginiuose.1915m. įstojo į Valparaiso (Indianos valstija) universitetą. Tų pačių metų rudenį K.Pakštas įstojo į jėzuitų išlaikomą Lojolos(Čikaga) universitetą, kuriame studijavo sociologiją ir politiką. 1917m. gavo pirmąjį savo gyvenime universiteto diplomą, ir tuo nepaprastai džiaugėsi. Jo gabumus netruko pastebėti ir lietuviškoji išeivija, stokojusi išsimokslinusių žmonių. Tokių žmonių reikėjo visada, o ypač jų prireikė prasidėjus šiapus ir anapus Atlanto judėjimui už nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą.

1914m. prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Lietuvoje ir
lietuviškoje emigracijoje įsižiebė viltis atkurti Lietuvos valstybę.1914m. rugsėjo mėnesį JAV lietuviai įsteigė Tautos fondą, kurio pagrindinis tikslas buvo rinkti lėšas Lietuvos laisvei atkurti.

Šio fondo generaliniu sekretoriumi buvo pakviestas K.Pakštas. Nepaisant sunkumų,fondas įsteigė 150 skyrių, turėjo 10000 narių. Lietuvos nepriklausomybei jis surinko apie 6000000 litų. Tuo metu tai buvo išties didelė suma. Karo pabaigoje Tautos fondui kyla mintis suformuoti savo delegaciją, ir ją pasiųsti Europon, kad padėtų lietuvių apsisprendimui kurti demokratinę valstybę. Jos sekretoriumi paskiriamas K.Pakštas. 1918m.ši delegacija, vadovaujama Balio Mastausko, Lozanoje(Šveicarija) susitinka su Lietuvos Tarybos nariais, tarp jų ir su prof. Augustinu Voldemaru. Jo prašomas K.Pakštas parašo raštą Lietuvos Valstybės Tarybai. Rašte K.Pakštas, matyt, išdėstymas visos delegacijos nuomonę, rašė: “Amerikos Lietuvių Taryba užgiria Jūsų drąsius žygius visiškai nepriklausomybei sugrąžinti ir Vokietijos įtakai pašalinti. Skaitome reikalinga pareikšti, kad valdymosi forma turi būti palikta Kuriamajam Seimui spręsti ir kad Amerikos lietuviai yra pasiryžę valstybę statyti demokratinės respublikos pamatais…” (Pakštas, 1943). Šiuo raštu ir dalyvavimu konferencijoje K.Pakštas atkreipė į save dėmesį ir Lietuvos politikų.

Mirė Kazys Pakštas 1960m. rugsėjo 11d. atvykęs iš Los Andželo į Čikagą. Geografijos profesoriaus karstą užklojo trispalvė, o virš kapo duobės Čikagos Šv.Kazimiero kapinėse nusviro ateitininkų vėliavos, paskutinį kartą pagerbdamos šviesų savo vado atminimą. “Dviejų žmonių, mirusių, emigracijoje, man ypač gaila,-sakė buvęs ilgametis Lietuvos diplomatijos vadovas išeivijoje Stasys Bačkis.-Tai geografo Kazio Pakšto ir istoriko Petro Klimo. Jie tikrai giliai suprato Lietuvą ir jos reikalus” (Vaitekūnas,1993). Gal todėl draugai ir pažįstami geografijos profesoriui dažnai kartodavo “nenumirk, kol visko nesi parašęs apie Lietuvą.

Nors nuo profesoriaus Kazio Pakšto gyvenimo, darbų ir mirties praėjo nemažai metų, bet jo darbai lieka aktualūs ir šiuolaikiški. Todėl jie kelia susidomėjimą, kaip ir pati profesoriaus asmenybė. Lietuvoje vėl išleista jo knyga “Baltijos Respublikų politinė geografija”,

“The Baltoscandian Confederation”. Lietuvos geografų draugija savo įkūrėjui 1992m. Užpaliuose pastatė paminklą,o buvusio Alinaukos vienkiemio vietoje-koplystulpį.1989m. atkurta Lietuvos geografų draugija įsteigė K.Pakšto medalį

kuriuo bus apdovanojami asmenys labiausiai nusipelnę geografijos mokslui(nuo 1998)

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1204 žodžiai iš 3991 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.