1905 m. gruodžio 4-6d. Vilniuje buvo sušauktas visuotinis lietuvių seimas. Seimui pirmininkavo ir daugiausiai jame pasidarbavo,25-erius metus užsienyje išgyvenęs, daktaras Basanavičius.
Suvažiavime dalyvavo apie 2000 žmonių iš visų visuomenės sluoksnių ir visų politinių partijų, kurios kaip tik tuo metu jau buvo susiformavusios ir pradėjusios veikti. Jame dalyvavo net Mažosios Lietuvos atstovai. Seime buvo aptarta lietuvių tautos padėtis Rusijos caro priespaudoje ir numatytos priemonės kaip kovoti dėl Lietuvos išsivadavimo.
Susirinkime dalyvavę lietuviai nutarė stoti į kovą drauge su sukilusia Rusijos tautų liaudimi, be to nutarė reikalauti Lietuvai autonomijos su seimu Vilniuje.Toji autonomiškoji Lietuva turi būti sudėta iš dabartinės etnografiškosios Lietuvos, kaip branduolio, ir tų pakraščių, kurių gyventojai norės priklausyti. Tačiau lyg niekur nieko Rusija autonomijos tikrai neduos, tad seimas nutarė, kad norint įgyti autonomiją, reikia vienyti visas partijas ir prisijungti prie kitų Rusijai besipriešinančių tautų, o kol kas reikia: nemokėti jokių mokesčių, uždarinėti monopolius, neleisti vaikų į rusiškas pradedamąsias mokyklas,nebesikreipti į jokias buvusias valdžios įstaigas, neleisti savo brolių į kariuomenę.
Tiesą sakant Didysis Vilniaus seimas nei Rusijos imperijos , nei juo labiau Europos politiniame kontekste nebuvo labai reikšmingas įvykis,nes tautinė revoliucija Lietuvoje buvo dalis demokratinio ir revoliucinio judėjimo, apėmusio Rusijos imperiją bei daugelį Azijos šalių, iš dalies ir Vidurio bei Vakarų Europą.