1. Ekonominės informacinės sistemos kūrimo principai
Literatūroje yra išskiriami keturių pagrindinių rūšių principai, kurie
padeda racionalizuoti projektavimo darbus ir sukurti kuo kokybiškesnes
sistemas įmonėms, tai (Simanauskas, 2000):
1. sąryšių su valdymo objektu principai;
2. projektavimo metodologijos principai;
3. informacinių išteklių formavimo ir naudojimo principai;
4. kiti principai, kuriems priskiriami tokie principai, kaip:
standartizacijos ir unifikacijos principai, laisvos konkurencijos
principas ir technologinės pažangos principas.
Darbo tema daugiau įpareigoja išskirti ir aptarti projektavimo
metodologinius principus.
Projektavimo metodologijos principai
Projektavimo kompleksiškumo principas. Esmė, kad projektuojant
sistemą, reikia kiek galima išsamiau analizuoti, įvertinti ir išlaikyti
visus svarbiausius tiek valdymo objekto, tiek valdymo sistemos, taip pat
informacinės sistemos ir išorinės aplinkos ryšius. Išsamiau įvertinamos
prielaidos, sąlygos ir ištiriamos elementų sąveikos. Be to, geriau
nustatomi veiksmai, kurie lemia sistemos kokybę ir veiksmingumą, ieškoma
efektyviausių projektinių sprendimų.
Hierarchijos principas. Gali būti kalbama apie struktūrinę objektų
hierarchiją ir struktūrinę klasių hierarchiją. Pirmu atveju, turime
hierarchiją „yra dalis“ (part of), kuri rodo, kad vieni objektai yra kitų
objektų dalys (vieni objektai susideda iš kitų objektų). Antru atveju,
turime „yra vienas iš“ (is a) hierarchiją, kuri rodo, kad vieni objektai
yra atskiras kitų objektų atvejis (vieni objektai yra kitų objektų
apibendrinimas). Projektuojama naudojant smulkinamojo arba stambinamojo
projektavimo strategijas.
Pirmu atveju struktūrizavimą galima sieti su dekompozicijos principu.
Dekompozicija – visumos išskaidymas į paprastesnes sudedamąsias dalis
siekiant analizuoti, vertinti, o neretai ir projektuoti kiekvieną
nepriklausomai nuo kitų. Matematiniu požiūriu – tai didesnio matavimo
skaičiaus uždavinio pakeitimas keliais mažesniais.
Nuoseklių tikslinimų principas. Jo idėja: iš pradžių priimami bendresni
ir apytikriai sprendimai, realizuojami bendresni tikslai. Po to vertinami
konkretesni tikslai ir priimami detalesni sprendimai. Analizė pradedama nuo
sistemos, kaip visumos, kuri projektuojant skaidoma į posistemius ir
kompleksus, nagrinėjimo. Analizuojama ir vertinama kiekvieno įtaka kitoms
sistemos dalims ir sistemos vartotojams. Taip reikia projektuoti, kai iš
pradžių nėra pakankamai reikiamų žinių, kai ne viskas apibrėžta.
Abstrakcijos principas. Nagrinėjami keli projektinių sprendimų lygmenys,
pradedant nuo detalesnio. Kiekvienu paskesniu abstrakcijos lygmeniu
nagrinėjami bendresni sprendimai, atsisakoma vis daugiau detalių.
Struktūrizavimo principas. Jis atsirado pradėjus plėtoti struktūrinį
programavimą. Jis naudingas struktūrizuojant kompiuterizuojamas funkcijas,
duomenis.
Iteracijų principas. Remiantis šiuo principu turi būti projektuojama
taip, kad kiekvienu etapu būtų naudojami prieš tai gauti rezultatai, ir tai
dažniausiai daroma labiau detalizuotai (arba apibendrintai). Pirmiausiai
etapuose naudojami artutiniai metodai ir bendri vertinimai, atmetami
antraeiliai veiksniai, siekiama suprasti pagrindinius procesus, nustatyti
svarbiausius parametrus. Tik po to įtraukiami ir nagrinėjami anksčiau
atmesti veiksniai ir parametrai. Vėl grįžtama prie pagrindinių veiksnių,
procesų ir parametrų analizės, tačiau dabar jau visa tai įvertinama kartu
su antraeiliais veiksniais ir konkrečiau. Toliau kartojamas procesas
tikslinamas, detalizuojamas ar apibendrinamas.
Adaptacijos principas. Jo laikantis nereikia stengtis sistemos daryti
absoliučiai ir visam laikui tobulos, o padaryti tik pakankamai gerą,
tenkinančią projektuojant keliamus reikalavimus. Svarbu jau iš pat pradžių
numatyti galimybes ekonominę informacinę sistemą nesunkiai modernizuoti ir
tobulinti jos dalis, plėsti, naudoti naujus elementus, metodus ir pan.
Išskyrėme ir aptarėme pagrindinius informacinių sistemų projektavimo
principus, kurie taip pat tinka projektuojant ekonomines informacines
sistemas. Kitame skyrelyje trumpai išanalizuosime informacinių sistemų
(taip pat ir ekonominių informacinių sistemų) projektavimo metodus.
2. Ekonominių informacinių sistemų projektavimo metodai
Aptarsime metodus, kurių dėmesio centre yra tinkamas ir efektyvus
sudėtingos sistemos struktūrizavimas. Juos galima sieti su programavimo
stiliais, kaip būdais organizuoti programas remiantis tam tikru koncepciniu
programavimo modeliu ir programavimo kalba, kuri yra tinkama rašyti aiškias
programas šiuo stiliumi. Plačiausiai yra žinomi procedūrinis ir objektinis
projektavimo stiliai. Pirmasis pagrįstas informacinių procesų algoritmavimu
ir geriausiai tinka sistemoms su intensyviais skaičiavimais projektuoti.
Atliekant objektinį programavimą baziniais loginiais konstravimo blokais
yra ne algoritmai, o objektai (Simanauskas, 2000).
1. Procedūrinis informacinės sistemos projektavimas
Informacinės sistemos projektavimas įsivaizduojamas kaip informacijos,
jos išdėstymo įvairiose laikmenose ir apdorojimo procedūrų projektavimas.
Paprastai realizuojama žemėjančio projektavimo strategija, pereinant visas
projekto kūrimo, jį detalizuojant, proceso stadijas. Išskiriamos tokios
projektavimo stadijos (Simanauskas, 2000):
1. Sistemos specifikavimas.
Analizuojama esama padėtis, kitų patyrimas ir vartotojų pageidavimai.
Juos apibendrinus formuluojami tikslai, kurių siekiama kuriant sistemą.
Tikslai transformuojami į jų pasiekimo vertinimo kriterijus, ribojimus ir
reikalavimus, keliamus būsimai sistemai. Aptariama kompiuterizuojamo
objekto būsena, planuojamos sąnaudos ir nauda. Iškeliami techninių
priemonių, programinės įrangos ir kompiuterių tinklo, dokumentacijos,
duomenų rinkimo, ruošimo, laikymo, kontrolės ir apsaugos, taip pat
personalo kvalifikacijos reikalavimai, teisinės ir organizacinės sąlygos
sistemai sukurti ir eksploatuoti. Parengiama ir patvirtinama sistemos
specifikacija.
2. Bendrasis projektavimas.
Detalizuojami ir patikslinami sistemos specifikacijoje nustatyti
tikslai, kriterijai ir ribojimai, aptariamos juos realizuojančios sistemos
funkcijos, parengiamas bendras kompiuterizuojamo objekto modelis. Aprašomi
kompiuterizuojamos veiklos požiūriu svarbūs objekto komponentai
(padaliniai, darbuotojai ir pan.), jų tarpusavio ryšiai, išsidėstymas,
duomenų srautai, juos veikiantys procesai, procesus sąlygojantys įvykiai,
jų vykdymo tikslai ir realizavimo strategijos. Detalizuojant
specifikacijoje pateiktus aprašus ir reikalavimus, perfrazuojamos
vartotojų (valdymo personalo) sąvokos ir terminai į specialistų
(projektuotojų) sąvokas ir terminus. Visi siūlymai įvertinami ir
įsitikinama, kad pagal pasiūlytą bendrą projektą realizuota ekonominė
informacinė sistema (arba bent jos pagrindiniai komponentai) tikrai leis
pasiekti suformuluotuosius tikslus ir tenkins reikalavimus. Sistemai
keliami reikalavimai turi būti perfrazuojami į reikalavimus atskiriems
sistemos komponentams, detalizuojami tų komponentų parametrai, išskiriamos
prasmingų sistemos realizavimo variantų alternatyvos, jos įvertinamos ir
išrenkami geriausi (efektyvūs) jų variantai ir deriniai, formuluojami
taikomieji kompleksai.
3. Detalus projektavimas.
Parengus ir suderinus bendrą projektą, specifikuojami, projektuojami
ir konstruojami arba įgyjami visi reikalingi sistemos komponentai
(techninės priemonės, programų sistemos, taikomosios programos, duomenų
bazės, kompiuterizuotos darbo vietos). Po to jie sujungiami į visumą
(sistema integruojama), įsitikinama, kad suprojektuota sistema tenkina
reikalavimus, numatytus sistemos specifikacijoje ir bendrame sistemos
projekte.
4. Projekto realizavimas.
Patikrinama, kaip sistema veikia realiomis sąlygomis, pasirengiama
dirbti veikiant naujai sistemai ir apmokomi būsimieji jos vartotojai. Po
bandomojo eksploatavimo pašalinami pastebėti defektai ir sistemos projektas
patikslinamas, atsižvelgiant į jo eksploatavimo metu sukauptą patirtį.
2. Objektinis ekonominės informacinės sistemos projektavimas
Pastaruoju metu vis populiarėja objektinis programavimo stilius ir
atitinkamai objektinis projektavimas. Jo atsiradimą sąlygojo tai, kad
prireikė rengti vis sudėtingesnes programų sistemas, o programavimui
naudojant algoritmines kalbas darėsi vis sunkiau tai daryti (Simanauskas,
2000).
Projektavimo esmė: realaus pasaulio aprašymui sudaromi objektiniai
modeliai, kurių baziniai elementai ir yra taikomosios srities objektai,
turintys savo savybių ir srautus; kiekvienas objektas yra tam tikros klasės
elementas; klasės yra hierarchiškai susietos. Projektuojant konstruojami
loginiai modeliai, aprašantys klases ir objektus, ir fiziniai modeliai –
modulius ir procesus, taip pat jų statinius ir dinaminius aspektus.
Modeliai padeda geriau suvokti problemas, modeliuoti dalykines sritis,
bendrauti su taikymo srities ekspertais, projektuoti programas ir duomenų
bazes, net rengti dokumentus.
Objektinis projektavimas būtinai susijęs su objektine dekompozicija ir
naudojamos skirtingos notacijos išreikšti įvairius loginius ir fizinius
sistemos modelius. Objektiniame projektavime klasės ir objekto abstrakcijos
padeda logiškai suskaidyti sistemas.
Objektinio stiliaus koncepcinė bazė yra objektinis modelis, o
pagrindiniai elementai – abstrahavimas, inkapsuliavimas, moduliškumas ir
hierarchija. Jei trūksta nors vieno elemento, modelis nėra objektinis.
Abstrahavimas leidžia nusakyti esmines objekto charakteristikas,
kurios išskiria jį iš kitų objektų ir tuo būdu apibrėžia griežtas
konceptualias ribas, priklausančias nuo stebėtojo perspektyvos. Pagal
naudingumą gali būti naudojamos dalykinės srities objektų abstrakcijos:
esybės, kai objektas vaizduoja naudingą dalykinės srities arba sprendimo
srities esybės modelį;
elgsenos abstrakcija, kai objektas susideda iš
apibendrintos aibės operacijų, kurios atlieka tos pačios rūšies funkciją;