Elektroninė komercija
5 (100%) 1 vote

Elektroninė komercija

Turinys

Įvadas 2 1. Internetas–organizacinė techninė elektroninio verslo prielaida 3 2. El. komercijos struktūra ir organizavimo ypatumai 6 3. Elektroninės komercijos formos 10 3.1. Elektroninė parduotuvė 11 3.2. Elektroninė birža 14 3.3. Elektroninis aukcionas 15 3.4. Elektroninė reklama 16 3.5. Elektroninė bankininkystė 18 3.6. Kitos elektroninės paslaugos 19 4. Elektroninė teisė 21 5. Elektroninės komercijos privalumai ir trūkumai 23 Išvados 25

Literatūros sąrašas 26

Įvadas

Tais laikais, kai žodis ‘‘tinklas“ dažniausiai reiškė įnagį, kuriuo žvejai gaudo žuvis, o parduotuvės adresas dažnaiusiai būdavo nurodomas taip:‘raudonų plytų namas už kito kampo prie didelės liepos“, niekas nė sapnuote nesapnavo, kad netrukus tikram komersantui ar komivojažeriui gali tekti mokytis visokių kestų santrumpų:“url“, “html“ir panašių. Žodis ‘‘interaktyvumas“ tais laikais reiškė intensyvų flirtą su priešingos lyties atstovu, žodis “protokolas“ – tai, ką teisėtvarkos pareigūnas surašo mums ką nors padarius ne taip.

Tie neatmenami laikai buvo visai neseniai. Dėl interneto atsiradimo datos kol kas vis nesutariama, bet nemaža pasaulio dalis 1999 metais šventė pasaulinio kompiuterio tinklo dešimtąjį gimtadienį. Per dešimtį metų visuotinis informacijos tinklas sugebėjo pasaulio ekonomikoje padaryti perversmą, reikšme civilizacijos raidoje prilygstantį ugnies, rato ar garo mašinos atradimui.

Sukurtas kaip akademinio elito bendarvimo priemonė, internetas greitai buvo pastebėtas veiklių verslininkų. Ir štai jau kalbame apie e-prekybą, e-verslą, e-pinigus, e-vyriausybes, o virš Lietuvos karkartėmis bando pūstelėti e-vėjai (www.infocom.lt).

Įmonės ryšys su sparčiai besikeičiančia aplinka, palaikomas elektroninėmis priemonėmis ir įvairiais būdais, užtikrina veiklos konkurencingumą ir ją mažiau skausmingai paliečia globalizacijos procesai, lengviau integruojamasi į Europos Sąjungos bendrąją rinką.

Tačiau per pastaruosius keletą metų sparčiais tempais kito būdai ir priemonės, kuriais įmonės vykdo savo verslą, perka ir parduoda prekes bei paslaugas, bendrauja su savo tiekėjais ir pirkėjais. Didžiosios stambaus kapitalo kompanijos peržiūri egzistuojančius verslo modelius tam, kad galėtų kokuruoti naujose rinkose. Tą paskatino interneto ir elektroninių produkcijos pardavimo technologijų raida, jų integracija bei teikiama nauda. Todėl labai svarbu iš anksto suvokti elektroninės komercijos specifiką ir kaip ši veikla iš esmės keičia susiklosčiusį verslo supratimą.

Kol kas Lietuvoje elektroninė komercija yra tik kūrimosi stadijoje, tačiau palaipsniui vystosi: steigiamos elektroninės parduotuvės ir aukcionai, teikiamos elektroninės bankininkystės, finansinės nuomos (angl. leasing), faktoringo, forfeitingo ir kitos finansinės bei juridinės paslaugos, internetu pradėta pardavinėti draudimo polisai, teikiamos turizmo, švietimo, kvalifikacijos kėlimo ir kitos paslaugos. tai rodo, kad rinkoje egzistuoja elektroninių paslaugų poreikis, o drauge formuojasi elektroninė prekių ir paslaugų rinka (Sodžiutė, Sūdžius, 2003, p. 5).

Taigi savo darbu pasistengsiu atskleisti pasaulio kompiuterių tinklo svarbą ir neišvengiamumą šiandieniniam verslui, jo privalumus bei trūkumus.

Pirmame skyriuje apibudinsiu internetą kaip organizacinę techninę elektroninio verslo prielaidą, jo didėjančią svarbą mūsų gyvenime. Antrajame skyriuje apibudinsiu elektroninę komerciją, jos struktūrą ir organizavimo ypatumus. Trečiajame skyriuje aprašysiu galimas elektroninės komercijos formas, jų ypatumus bei reikšmę verslui. Ketvirtajame skyriuje analizuosiu elektroninę teisę, šioje srityje kylančias problemas. Penktajame skyriuje pamėginsiu atskleisti elektroninės komercijos privalumus ir trūkumus, išryškėjusius kaip pasaulinėje praktikoje, taip ir Lietuvoje. Ir referato pabaigoje, viską apibendrindamas, padarysiu trumpas išvadas dėl informacinių technologijų, o būtent interneto, panaudojimo versle.

Reikia pažymėti, kad spausdintos mokomosios švietėjiškos ar mokslinės literatūros lietuvių kalba apie informacinių technologijų panaudojimą versle nėra daug. Savo darbą parašaiu remdamasis 2003 metais Vilniaus Gedimino technikos universitete ir Vilniaus universitete parengtu leidiniu ,,Elektroninė komercija: prielaidos, struktūra ir procesai“ kurio autoriai yra Lina Sodžiutė ir Vytautas Sūdžius. Taip pat panaudojau Balabanov I. T. 2001 metų leidinį ,, Elektronaja komercija“ išleistą Sankt-Peterburge Rusijoje, Barčkutės O. ir Mikalauskienės A., 1999 metų knygą ,,Ekonominė informatika“, išleistą Vilniuje, Bogatyriovos A. publikaciją ,,Šaldytos bražkės per internetą“, išspausdintą 2000 metų žurnale ,,Vadovo pasaulis“ Nr. 11. Rašydamas darbą, daug informacijos apie elektroninę komerciją, jos ypatumus paėmiau iš internetinių tinklapių.

1. Internetas – organizacinė techninė elektroninio verslo prielaida

Internetas (angl. inter – tarp, net – tinklas) – tai globalus kompiuterių tinklas, kuris sujungia kompiuterių tinklus visame pasaulyje per palydovinę anteną ir telefono liniją ir pateikia tokias paslaugas kaip elektroninis paštas. WWW, FTP ir naujienos(Barčkutė, Mikalauskienė, 1999, p.219).

Internetas kol kas yra
sparčiausiai plintanti technologinė naujovė. FISCHER & LORENZ konsultacinės kompanijos ataskaitoje Europos komisijai teigiama, kad internetas sparčiai plėtojamas visomis prasmėmis: kokybe (gerėja techninės savybės, sparta, ryšio laidumas), išsamiu taikymu įvairiose gyvenimo sferose, taikuomoju pobūdžiu (naujų pardavimo metodų, paslaugų ir produkcijos kūrimas), pagaliau paplitimu tarp gyventojų. Teigiama, kad netolimoje ateityje greitaeigis internetas Europoje bus įprastas ir biuruose, ir namų ūkyje. Kad tai įvyks, nė nediskutuojama, tačiau, žinoma, ne vienu metu įvairiuose Europos regionuose.

Kartu su internetu plinta ir elektroninė komercija, kasmet įgaunanti vis didesnį pagreitį. Kaip viena sparčiausiai besiplečiančių sričių, elektroninė komercija atveria naujas erdves, kurių nė viena įmonė negali ignoruoti. Manoma, kad elekroninė komercija per internetą pakeis verslą panašiai kaip kad telefonas, TV ar faksas pakeitė jį savo laiku.

Interneto pagrindinė paslauga – tai informacinė produkcija, kuri gali būti suprasta kaip bet kokia forma dokumentuota informacija, parengta taip, kad tenkintų vartotojų poreikius. Nors daugelis pagrindinių jo savybių sutampa su materialių prekių savybėmis, tačiau pasižymi tik informacijos teikiamais išskirtiniais bruožais:

• moralinis nusidėvėjimas, kai materialios prekės nusidėvi tiek moraliai, tiek materialiai;

• gali būti naudojamas kelių vartotojų tuo pačiu metu;

• galimos dauginimo sąnaudos – dėl greito ir paprasto dauginimo galimybių informacijos produkto vertė gali būti greitai ir žymiai sumažinta;

• informacijos kokybė turi būti užtikrinta ir informacijos surinkimo, ir perdavimo metu.

Internetas yra geriausia priemonė dirbti su informacijos produkcija, nes racionaliai naudojamos kompiuterių techninės galimybės yra laikyti ir apdoroti didelius kiekius informacijos. Elektroninės informacijos gaminys, kitaip nei spausdintai pateikta informacija, be didesnių sąnaudų gali būti atnaujinamas ir papildomas (Sodžiutė, Sūdžius, 2003, p. 23-24).

Pagal I.T. Balabanovą (2001, p. 92-93) internetas pardavėjui sudaro galimybę:

• reklamuoti savo produkciją regione ir tarptautiniu mastu;

• pateikti visą informaciją apie savo prekės savybes, pakuotę ir kitas savybes, užsakymo, atsiskaitymo ir pristatymo tvarką, teikiamas nuolaidas, lengvatas ir garantijas;

• reklamuoti įmonę savo regione ir tarptautiniu mastu;

• sekti šalies (regiono), rinkos ir produkcijos konjunktūrą;

• pateikti savo investicinius projektus tikintis investuotojų dėmesio ir lėšų;

• organizuoti savo produkto užsakymą;

• rinkti informaciją apie savo esamus ir potencialius produkcijos vartotojus;

• vartotojams leisti reikšti savo nuomonę ir nulemti komercinės veiklos procesus, produkcijos kokybę, rinkodaros ir logistikos elementus;

• užtikrinti tarpusavio ryšį su tiekėjais, tarpininkais, logistikos organizacijomis, finansinėmis, valstybinėmis ir kitomis institucijomis.

Internetas pirkėjui sudaro galimybę:

• ieškoti įmonės, siūlančios jam reikalingą prekę (paslaugą).

• teikti siūlymus ir pageidavimus dėl prekės komplektavimo, pateikimo ir atsiskaitymo tvarkos, katalogų tvarkymo, kainų, nuolaidų, garantijų ir kitų elementų taikymo, prekės ir aptarnavimo kokybės;

• įvertinti susiklosčiusią konjuktūrą ir išsirinkti tinkamą produkciją;

• pateikti įmonei-pardavėjui paklausimą ir gauti atsakymą;

• užsakyti prekę;

• pasirinkti sau tinkamą prekės gavimo ar paslaugos suteikimo būdą, kitas papildomas paslaugas, vietą ir laiką;

• atsiskaityti už prekę ir teikiamas paslaugas;

• grąžinti prekę ar atsisakyti paslaugų, jei jie neatitinka pardavėjo skelbtų arba visuotinai priimtų reikalavimų arba negali pretenduoti į nustatytas garantijas.

Kompiuteriniai tinklai 2000 metais jungė 200 valstybinių institucijų ir apie 2000 privačių įmonių bei organizacijų Lietuvoje. Lietuvos mokslo ir švietimo kompiuterių tinklas LITNET tais pačiais metais jungė 13 Lietuvos aukštųjų mokyklų, 36 mokslo ir tyrimų institutus, 12 visuomeninių bibliotekų ir 300 vidurinių mokyklų. ,,Lietuvos telekomas“ per 2001 metų pirmąjį ketvirtį savo ,,DSL takas“ paslaugos klientų skaičių padidino daugaiu nei dvigubai.

IT įmonės, plėsdamos savo veiklą, pabrėžia patyrusių programavimo ir kitų IT sričių specialistų trūkumą. Tiesa, kartu konstatuojama, kad šis klausimas nebėra toks pat aktualus kaip prieš metus ar pusantrų. Esant pasaulinei ekonomikos recesijai įsidarbinti Vakarų valstybėse programuotojams tapo gerokai sudėtingiau, todėl ,,proto nutekėjimo“ procesas sulėtėjo. Be to, 2001 metais keliomis dešimtimis procentų daugaiu priimama studentų į informatikos ir IT srities specialybes, todėl ir po kelerių metų didelio darbuotojų trūkumo neturėtų būti (Sodžiutė, Sūdžius, 2003, p. 27).

Internetu Lietuvoje 2003 m. trečiąjį ketvirtį naudojosi 27 procentai visų 15–74 metų amžiaus asmenų (pirmąjį ketvirtį – 24%). Daugiausiai internetu naudojosi mokiniai ir studentai – 78 procentai visų šios grupės apklaustųjų. Iš dirbančių asmenų internetu naudojosi 28 procentai. Namuose internetu naudojosi 9 procentai respondentų (pirmąjį ketvirtį – 7%) (www.std.lt) .

2. Elektroninės komercijos struktūra ir organizavimo

ektroninės komercijos sąvoka yra palyginti nauja, tesiekia keliolika metų. Manoma, kad internetas, anksčiau buvęs tik JAV karinėms struktūroms ir aukštosioms švietimo įstaigoms prieinama priemonė, tik praeito šimtmečio paskutiniais metais sulaukė savo klestėjimo laikų. Elektroninės prekybos būdas, kurio pagrindas yra internetas, dar jaunesnis.

Elektroninė komercija yra pasaulinis reiškinys. Jos infrastruktūra kuriama atsižvelgiant į konkurenciją ir jos palaikymą, privačias investicijas, valstybines ir tarptautines skatinimo programas, atvirą ir pigų priėjimą prie interneto.

Reikia pabrėžti, kad elektroninės komercijos patyrimas Lietuvoje dėl paties prekybos būdo naujumo kol kas yra mažai tyrinėtas, patirtis dar tik pradedama kaupti (Sodžiutė, Sūdžius, 2003, p. 8).

Kaip ir tradicinei komercijai, taip ir elektroninei komercijai būtina infrastruktūra, kuri palengvintų pirkėjų ir pardavėjų sąveiką. Ši infrastruktūra dar vadinama e-komercijos architektūra, kuri susideda iš keturių pagrindinių dalių:

§ tinklo paslaugų teikėjų (pvz. prieiga prie interneto);

§ techninės įrangos (pvz. asmeniniai kompiuteriai, serveriai, ir t.t.);

§ programinės įrangos (elektroninio verslo sprendimai ir t.t.)

§ paslaugų ( pvz. elektroniniai atsiskaitymai, autentiškumas, sertifikavimas, tinklo diagnostika)(www.infocom.lt)

Pateiksiu keletą elektroninės komercijos apibrėžimų:

Pagal I.T. Balabanovą (2001, p. 190) elektroninė komercija – tai naujos formos prekyba prekėmis ir paslaugomis, vykdoma internetu, bendraujant su pirkėju ar klientu ir pardavėju ar paslaugų teikėju kompiuteriais.

Elektroninę komerciją galima būtų apibrėžti kaip verslo formą, kada šalys bendrauja elektroniniu būdu, be fizinio ryšio. Elektroninė komercija – bendra sąvoka, aprėpianti verslo sandorius,valdomus elektroniniu būdu, naudojant telekomunikacijų tinklus (www.demo.takas.lt).

Elektroninė komercija – tai prekybinės veiklos būdas, kai sutartys sudaromos, o prireikus ir vykdomos naudojant informacines technologijas bei priemones, kompiuterių tinklais keičiantis elektroniniais duomenų pranešimais (pagal daiktų pardavimo ir paslaugų teikimo, kai sutartys sudaromos naudojantis ryšio priemones, taisykles) (Sodžiutė, Sūdžius, 2003 p. 9).1 pav. Elektroninės komercijos santykiai elektroninėje rinkoje

Šaltinis: Sodžiutė L, Sūdžius V, 2003. Elektroninė komercija: prielaidos, struktūra ir procesai.Vilnius, p.11.

Elektroninio verslo dalyvių ryšiai pavaizduoti 1 pav. ir jie yra:

• gamintojas, tiekėjas, prekių pardavėjas ar paslaugų teikėjas – informacijos apie siūlomas prekes ir paslaugas, jų įsigijimo, mokėjimo garantijas, draudimo, aptarnavimo ir kitas sąlygas teikėjas;

• pirkėjas ar klientas, norintis ir galintis naudotis elektroninės komercijos paslaugomis;

• bankas, aptarnaujantis prekių pardavėją ar paslaugų teikėją;

• bankas, aptarnaujantis pirkėją ar klientą;

• interneto ir elektroninės komercijos operacijų vykdytojai ir paslaugų teikėjai;

• prekių, medžiagų, įrangos atsakingi saugotojai (sandėliai, terminalai, kitos parduodamų vertybių saugojimo ir ekspidijavimo vietos);

• draudimo, pašto, transporto, apsaugos, komplektavimo ir kitos elektroninėmis ryšio priemonėmis su pardavėju, o kartais ir su pirkėju susietos verslo ir valstybės tarnybos;

• kiti su elektronine komercija susiję dalyviai: investuotojai, fondų laikytojai ar tvarkytojai, įgaliotojai ir įgaliotiniai, muitinės, kontrolės, statistikos, mokesčių tarnybos ir kt.(Sodžiutė, Sūdžius, 2003, p. 12).

Pagal A. Bogatyriovą (2000, p. 10) elektroninės komercijos struktūrą gali sudaryti:

• informacijos apie įmonę, jos gaminius paskelbimas, atnaujinimas, priežiūra ir teikimas;

• reklamos organizavimas elektroniniu paštu naudojant kaičiąją reklamą (angl. baner), kitas interneto priemones;

• rinkos dalyvių pasikeitimas informacija;

• rinkotyros, planavimo, pardavimo rėmimo, konsultavimo, atskirų pardavimo operacijų atlikimas ir sandorių sudarymas;

• finansinių operacijų atlikimas virtualioje erdvėje;

• prekių pristatymas ar paslaugų suteikimas;

• ryšių su pirkėjais ir klientais vadyba (CMR – angl. Customer Relatioship Management);

• prekinių materialinių srautų, užsakymų, kitų duomenų apie pirkėjus, klientus, partnerius kaupimo, apdorojimo ir saugojimo modelis, kuris gali būti CMR veiklos pagrindas arba jo sudėtinė dalis;

• reikalingos informacijos apsaugos, konfidencialumo ir autentiškumo užtikrinimas.

Pagal I.T. Balabanovą (2001, p. 198) elektroninė komercija grindžiama keliais tinklinės infrastruktūros lygiais (žr. 2 pav.):

• Gamybine infrastruktūra, nukreipta į gamybos procesą ir produkcijos sukūrimą, taip pat jo sąlygas, aplinką. Ją sudaro prekės ir paslaugos, duomenų bazė, žiniasklaidos produkcija, informacinė produkcija ir paslaugos.

• Judėjimo infrastruktūra, į kurią įeina internetas, kabelinė televizija, telefonų tinklas ir apsaugotas tinklas elektroniniams pasikeitimams dokumentais tarp kompiuterių programų įvairių įmonių standartine forma – VAN (Value added nerwork).

• Realizavimo infrastruktūra, kurios paskirtis yra pateikti prekę arba paslaugą pirkėjui. Ši infrastruktūra apima elektroninį paštą, Web tarnybinę stotį, atviras duomenų bazes, elektroninius
katalogus ir kt.

• Aptarnavimo infrastruktūra, kuri apima tokias operacijas kaip mokėjimas (banko kortelės, pinigai ir kt.), saugumas, elektroninis paštas, Web tarnybinė stotis, įvairūs katalogai, aptarnavimas po pardavimo ir kt.Gamybinė infrastruktūra Judėjimo infrastruktūra Realizavimo infrastruktūra Aptarnavimo infrastruktūra

Ekonominė komercija



2 pav. Elektroninės prekybos tinklinės infrastruktūros schema

Šaltinis: Balabanov I.T. 2001. Elektronaja komercija. Sankt-Peterburg, p. 199.

Verslininkams, kurie nori imtis elektroninės komercijos, reikia turėti:

– produktą/paslaugą;

– savo tinklalapį;

– būdą, kuriuo žmonės galėtų pasiekti tinklapį – registruotą savo svetainės adresą;

– būdą priimti užsakymus – paprastai tai esti “on-line” užsakymo forma;

– būdą priimti pinigus – paprastai sąskaitą apmokėjimams kreditinėmis kortelėmis (tam galima naudoti saugų užsakymų lapą ir ryšį su banku arba tradicinę saskaitą “on-line” ar paštu) arba atsiskaitymams čekiais;

– galimybę įvykdyti užsakymus (dažniausiai naudojantis pervežimo įmonių paslaugomis), o jei tai informacija ar programinė įranga – failų persiuntimo paslauga;

– būdą priimti grąžinamus produktus;

– būdą priimti klientų pretenzijas;

– būdą aptarnauti klientus ( el.paštas, on-line formos, on-line konsultacijos, dažniausiai užduodami klausimai ir atsakymai į juos, klientų apsilankymo knyga ir t.t.)(www.infocom.lt).

3. Elektroninės komercijos formos

Nors daugelis įmonių interneto tinklapius naudoja tik kaip reklamos ir rėmimo priemonę (tam, kad kuo daugiau žmonių sužinotų apie įmonę), yra ir bendrovių, kurios pritaikė internetinio verslo modelius pajamoms didinti. 1. lentelė

Elektroninės komercijos verslo modeliai

Modelio tipas Charakteristika Tipiškas pavyzdys Privalumai ir trūkumai

Mažmeninės prekybos Internete įsteigiama elektroninė parduotuvė, kurioje galima tiesiogiai parduoti prekes vartotojui. 1. Galima vien tik pateikti prekių katalogus be pardavimo internetu.

2. galima papildomai prie katalogų internete teikti informaciją, kuri trauktų lankytoją užsukti dar kartą.

3. Įkurti sudėtingą elektroninę parduotuvę, kurioje parduodamos ivairios prekės. Modelis yra santykinai pigus, bet gali būti mažai pirkėjų.

Prekybos centras Sukurti elektroninį prekybos centrą (Mall) ir mokestį už vietą jame. Yra du būdai: įmonė laiko savo Web tinklapį prekybos centro tarnybinėje stotyje,

nusiperka nuorodą prekybos centre į savo Web tinklapį. Privalumas tas, kad vienoje vietoje vartotojas gali rasti visas jam reikalingas prekes. Įmones, esančias prekybos centro sudėtyje, aplanko kur kas daugiau lankytojų nei indvidualias elektronines parduotuves.

Brokeris Suveda pirkėją su pardavėju ir už tai gauna komisinius. Elektroninė prekyba vertybiniais popieriais. Parduodant elektroniniu būdu, sumažėja administracinių ir pardavimo išlaidų.

Transliuotojas Vartotojams leidžia naudotis patraukliu nemokamu turiniu, o pajamas uždirba iš reklamos. Interneto paieškos veiksniai bei nemokami elektroniniai žurnalai. Už šią paslaugą vartotojai nemoka, nors neaišku, ar pakanka reklamos pajamų savoms išlaidoms padengti.

Prenumeratorius Ima mokestį iš lankytojų už leidimą pasinaudoti paskelbtu turiniu. Mokama elektroninės laikraščio versijos prenumerata. Imamas mokestis už leidimą pasinaudoti turiniu, lankytojams tai nėra patrauklu.

Kabelinės TV Tam tikra dalis turinio pateikiama nemokamai, gausu reklamos, bet pirmarūšis turinys yra mokamas. Pramogų elektroninio verslo modelis. Leidžiant nemokamai naudotis dalimi patrauklaus turinio, pritraukiama nemažai lankytojų, dėl ko gaunamos reklamos pajamos, savo ruožtu atsitiktinis mokamo turinio pirkimas lankytoją gali paversti nuolatiniu klientu.

Žaidimų automatai Imamas mažas mokestis už pasinaudojimą tam tikra medžiaga. Daugiausiai šis modelis tinka pramoginio ir informacinio turinio tinklapiams. Tai gana naujas modelis, bet teikia nemažų vilčių geroms pajamoms, ypač populiarėjant elektroniniams pinigams.

Varžytynės (aukcionai) Tinklapyje leidžiama rengti varžytynes, kai pardavėjas ir pirkėjas yra tinklapio lankytojai. ‚eBay‘ aukcionų tinklapis JAV ir ‚aukcionai.lt‘ Lietuvoje. Patrauklus būdas pardavėjui atsikratyti nereikalingo daikto ar šiaip ką nors parduoti; didelis lankytojų srautas; pajamos iš reklamos.

Šaltinis: Sodžiutė, L., Sūdžius, V. 2003. Elektroninė komercija: prielaidos, struktūra ir procesai. Vilnius, p. 30.

Šiame referate nagrinėsiu šias elektroninės komercijos formas:

• elektroninė parduotuvė;

• elektroninė birža;

• elektroninis aukcionas;

• elektroninė reklama;

• elektroninė bankininkystė;

• kitos elektroninės paslaugos.

Nagrinėdamas elektroninės komercijos rūšis, pasistengsiu pateikti jų organizavimo ypatumus, paplitimo mastus pasaulyje ir Lietuvoje, jų privalumus ir trūkumus bei kitas problemas, iškylančias jas taikant.

3.1. Elektroninė parduotuvė

Virtuali parduotuvė – tai išplėstas prekių ir paslaugų pateikimas internete, sukuriant Web-tarnybinę stotį, skirtą prekėms ir paslaugoms parduoti kitiems interneto vartotojams. Virtualią parduotuvę taip pat vadina elektronine arba interneto parduotuve.

Tradicinės
prekybos perkėlimas į interneto tinklą daro ją lankstesnę, nes elektroninė prekyba, operuodama kompiuterių tinklų skaitmenine informacija, palengvina žmonių bendradarbiavimą. Nors realiai internetu neatsiskaitoma, visgi lankytojai ar potencialūs pirkėjai turi galimybę susipažinti su įmonės siūlomu prekių asortimentu ir prekių kainomis. Jei vartotoją tenkina įmonės sąlygos, jis gali apsilankyti konkrečioje parduotuvėje ir įsigyti reikalingą prekę. Pastebėta, kad interneto tinklapiai ar elektroninės parduotuvės padeda pritraukti papildomų klientų į įprasto tipo parduotuves.

Prekės pirkėjas yra interneto vartotojas. Jis įeina į virtualios par duotuvės, t. y. į prekės pardavėjo, tarnybinę stotį. Vėliau pirkėjas peržiūri savo kompiuteryje tinklapius, norėdamas gauti informaciją apie prekę. Prieš galutinai pasirinkdamas prekę, pirkėjas gali apžiūrėti ją iš visų pusių, konsultuotis su su pardavėju per kompiuterį arba telefoną, paprašyti pardavėjo parodyti, kaip prekė veikia. Visa tai vyksta skirtigose teritorijose: pirkėjas gauna informaciją sėdėdamas namuose, pardavėjas apibūdina ir demonstruoja prekės patikimumą ir kitas jos savybes neišeidamas iš parduotuvės.

Pasirinkęs reikiamą prekę, pirkėjas pereina į kitą tarnybinės stoties tinklapį ir ją užsisako. Užsakymas atliekamas elektroniniu paštu, išsiunčiant virtualios parduotuvės direktoriui ar pardavėjui skaitmeninį užsakymą – jam patvirtinti ir įforminti.

Patvirtinęs užsakymą, parduotuvės direktorius (pats arba per pardavėją) gali nukreipti jį elektroniniu paštu į realizavimo skyrių. Pardavėjas įtraukia užsakymą į duomenų bazę, tikrina užsakovo mokumą ir prekes sandėlyje, rezervuoja prekę pristatymui. Pirkėjas, gavęs sąskaitą, apmoka ją bet kuria elektroninių atsiskaitymų forma. Po to prekė yra pristatoma pirkėjui į namus(Sodžiutė, Sūdžius, 2003, p. 29-31).

2. lentelė

Tradicinės ir elektroninės prekybos palyginimai

Tradicinė parduotuvė Virtuali parduotuvė

Prekybos salė Virtuali parduotuvė

Pirkėjo vaikščiojimas po prekybos salę ir prekių apžiūrėjimas Tinklapių peržiūrėjimas

Indvidualus pirkėjo konsultavimas Pardavėjas konsultuojamas per kompiuterų tinklą arba telefonu

Prekės išrinkimas Prekės išrinkimas

Prekės užsakymas

Prekės užsakymas

Sąskaitos išrašymas Sąskaitos persiuntimas per kompiuterinius tinklus

Apmokėjimas parduotuvės kasoje arba kortele Sąskaitos apmokėjimas per kokią nors elektroninių mokėjimų sistemą

Šaltinis: Balabanov, I. T. 2001. Elektronaja komercija. Sankt-Peterburg, p. 196-197.

Rinkodaros ir konsultacijų bendrovės IMC atliktas tyrimas rodo, kad potencialių klientų turimos informacijos apie el. parduotuves ir jų pasiūlymus bei motyvacijos pirkti prekes internetu trūkumas yra pagrindinės el. komercijos plėtros kliūtys Lietuvoje.

Apklausus daugiau nei 700 vyresnių nei 18 metų internetu besinaudojančių asmenų, paaiškėjo, kad dauguma jų neturi pakankamai informacijos apie el. parduotuves Lietuvoje, tačiau internete vis dažniau ieškoma informacijos apie tradicinėse parduotuvėse perkamas prekes.

73 proc. apklaustųjų negalėjo įvardinti nei vienos Lietuvos internete esančios parduotuvės. Net geriausiai žinomas lietuvišką interneto parduotuves žino ne daugiau nei 10 proc. apklaustųjų. Tarp geriausiai žinomų lietuviškų interneto parduotuvių yra „Omnitel Mugė“, „Office 1“, „Baze.lt“,

„Super.lt“ ir „Patogu pirkti“.

Tyrimo metu nustatyta, kad tik 3 proc. apklaustųjų yra pirkę lietuviškose interneto parduotuvėse. Tik kiek daugiau nei 1 proc. tai daro nuolatos. Tačiau net 57 proc. apklaustųjų dažnai ieško informacijos apie planuojamus pirkinius internete. 32 proc. pirkėjų prekių pasirinkimo sprendimus įtakoja internete pateikiama informacija apie jas.

71 proc. internete informacijos apie prekes ieškančių asmenų visų pirma jos dairosi gamintojų svetainėse, 24 proc. – pardavėjų svetainėse, likusi dalis – specializuotose interneto svetainėse. 48 proc. informacijos ieškančių interneto vartotojų visų pirma ieško prekių pristatymų ir techninės informacijos, 26 proc. – kitų pirkėjų atsiliepimų, 12 proc. – galimybės palyginti skirtingų gamintojų prekes ir skirtingus modelius, 8 proc. – praktinių pritaikymo ir naudojimo patarimų, 6 proc. – kitos informacijos.

62 proc. apklausoje dalyvavusių asmenų nurodė, kad apsipirkimas internetu turi daugiau trūkumų nei privalumų. 14 proc. apklaustųjų nemato esminių el. komercijos trūkumų ir privalumų lyginant su tradiciniais apsipirkimo kanalais. 9 proc. apklaustųjų mano, kad apsipirkimas internetu turi daugiau privalumų nei trūkumų. Likusi respondentų dalis nuomones šiuo klausimu neturi.

Pagrindiniais prekių pirkimo internetu trūkumais apklausoje buvo įvardinti asortimento siaurumas, negalėjimas apžiūrėti ar išbandyti prekę, neaiškumas dėl prekių grąžinimo galimybių ir garantijos, sudėtinga prekių ir informacijos paieška interneto parduotuvėse, pristatymo kaina, atsiskaitymo už pirkinius sudėtingumas, pristatymo trukmė bei būtinybė būti reikiamu laiku namuose.

Pagrindiniais prekių pirkimo internetu privalumais yra galimybė apsipirkti neskubant, žemesnės internetu parduodamų prekių kainos ir galimybė prekes užsakyti visą parą.

Pasak
IMC direktoriaus Justo Kriuko, tyrimas aiškiai parodė, kad pagrindinės kliūtys el. komercijos plėtrai yra ne technologijų ir interneto paplitimo srityje, o aiškių internetinio apsipirkimo privalumų trūkumas arba potencialių klientų nesupažindinimas su jais.

J. Kriuko teigimu, apsipirkimas internetu visuomet turės savų trūkumų, tačiau interneto parduotuvių operatoriai turėtų pasistengti juos atsverti tik el. komercijai būdingais privalumais. „Tokių privalumų pavyzdžiai – pirkinių rekomendacijos, pirkėjus suburiančios virtualios bendruomenės, plati informacija apie pasirinkimo reikalaujančius pirkinius“(www.ebiz.lt).

3.2. Elektroninė birža

Elektroninė birža arba elektroninės biržos technologija pasaulyje tampa vis populiaresnės. Vis daugiau investuotojų teikia pirmenybę interaktyviam prekybos vertybiniais popieriais metodui, kuris leidžia gauti rinkos informaciją per realų laiką ir siųsti savo brokeriui vertybinių popierių pardavimo arba pirkimo užsakymus naudojantis kompiuteriu, o ne parduodant juos telefonu.

Elektroninės biržos skirtos automatizuoti pasirašytus sandorius, taip pat pagerinti įmonių bendradarbiavimą. Elektroninės biržos patrauklios visų pirma tuo, kad padeda sutaupyti daug lėšų ir laiko. Elektroninėse biržose galima vienu metu varžytis su tūkstančiais tiekėjų: tokios galimybės iki šiol technologiškai buvo neįmanomos.

Remiantis interneto rinkos tyrimų kompanijos ,,Forrester Research“ duomenimis, 2000 metais net 71 proc. pasaulinių kompanijų jau bandė parduoti ar užpirkti prekes per elektronines biržas.

Daugelis naujų elektroninių biržų neišvengiamai susiduria ir su keliais svarbiais trūkumais. Visų pirma įmonių plėtros išlaidos dar yra neproporcingai didelės, palyginti su pritrauktų klientų skaičiumi. Čia galioja ,,uždaro rato“ principai: kol nesiūloma prekių, nėra pirkėjų, o ten, kur nesilanko pirkėjai, ir gamintojai nesiūlo prekių.

Tarp kitų rūpesčių reikėtų paminėti palyginti mažą biržų pelno skirtumą (maržą). Jis nulemia, kad vienos šakos rinkoje greičiausiai išsilaikys tik viena ar dvi pagrindinės pelningos elektroninės biržos.

Analitikai mano, kad ateityje elektroninės biržos pasižymės šiais būdingais bruožais:

1. didele pirkimų ir pardavimų apyvarta. Be didelių darbo mastų elektroninės prekyvietės neturės galimybių išlikti;

2. pramonės parama. Elektroninėms prekyvietėms išgyventi padės įvairios stambios pramoninės kompanijos, teikiančios finansinę paramą bei nukreipsiančios didelius užsakymų srautus;

3. integruota pasiūla. Pilnavertė elektroninė komercija negali egzistuoti be bendradarbiavimo su tradicinėmis įmonėmis (tiesioginis klientų aptarnavimas, ryšys su tradicinėmis prekyvietėmis) (Sodžiutė, Sūdžius, 2003, p. 34-36).

Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros agentūra, skatindama mažų bei vidutinių ir didelių įmonių bendradarbiavimą prekių/paslaugų tiekimo srityje, vykdo projektą „Internetinė tiekimo birža“. Internetinė tiekimo birža – elektroninė birža, kurioje mažos įmonės skelbia informaciją apie savo siūlomas prekes/paslaugas, vidutinės ir didelės Lietuvos įmonės skelbia konkursus prekėms/paslaugoms įsigyti (www.ebirza.lt).

3.3. Elektroninis aukcionas

Elektroniniai aukcionai – internetu pagrįstos pervedimo akcijos, leidžiančios vartotojams derantis pirkti arba parduoti įvairią produkciją ar paslaugas.

Elektroniniai aukcionai siūlo labai platų prekių pasirinkimą, pradedant kolekcionuojamomis prekėmis ir baigiant bendresne produkcija, pavyzdžiui, nekilnojamuoju turtu, bilietais, kompiuteriais. Kiekvienas elektroninis aukcionas turi informacinį tinklapį, leidžiantį potencialiems klientams susipažinti su pagrindinėmis aukciono taisyklėmis ir išsiaškinti pagrindinius reikalavimus, taip pat peržiūrėti atsakymus į jiems rūpimus klausimus.

Norint dalyvauti aukcionuose, reikia tapti vienu iš aukcioninių www-tarnybinių stočių klientu ir pateikti pardavimui savo prekę (arba pareikšti norą įsigyti prekę) per internetą.

Po registravimo vartotojas pasirenka slaptažodį ir (arba) atidaro savo aukcioną arba prisijungia prie bet kurio veikiančio aukciono. Parduodant prekę reikia užpildyti atitinkamą formą ir patvirtinti savo pasiūlymą, Prekės skelbiamos www-tarnybinėje stotyje nemokamai.

Internetas suteikia galimybę vienu metu dalyvauti keliose elektroninėse varžytynėse. Tam, kad užsiregistruotum, pakanka turėti savo elektroninę sąskaitą banke.

Kiekvienas aukciono dalyvis gali klausinėti pardavėjo bet kokios informacijos apie parduodamą prekę. Pardavėjas perduoda pirkėjui dominančią informaciją elektroniniu paštu arba kitu būdu.

Elektroninės varžytynės yra labai panašios į tradicines – dalyviai varžosi dėl tam tikros prekės, siūlydami savo kainas. Pardavėjas už kiekvieną pasiūlytą prekę sumoka kompanijai tarpininkei nedidelį mokestį.

Varžytynių pabaigoje yra paskelbiamas laimėtojas, kuris prekę ar paslaugą nusiperka už per varžytynes nustatytą didžiausią kainą (Sodžiutė, Sūdžius, 2003, p. 36-37).

Pagrindinės elektroninių aukcionų taisyklės:

• Būtinas dalyvių registravimas, dalyviai privalo būti pilnamečiai, be to, būtina pateikti savo bankų sąskaitas, kaip prekių apmokėjimo garantiją;

• Dalyviai, nusipirkę
privalo jas apmokėti, nes kitaip pardavėjas turi teisę kreiptis į teismą;

• Dalyviai, pateikę savo pasiūlymus, neturi teisės jų atsiimti iki varžytynių pabaigos.

Pasaulyje didžiausias elektroninis aukcionas yra ,,eBay“, kuris iš savo veiklos 2002 m. uždirbo 1,2 milijardo dolerių. Kitų žinomų pasaulyje elektroninių aukcionų adresai: www.auction.com; www.onsale.com; www.ubid.com.

Lietuvoje, kaip ir visa elektroninė komercija, taip ir elektroniniai aukcionai nėra populiarūs ir žinomi. Žinomiausių Lietuvoje elektroninių aukcionų adresai yra: www.pirkis.lt ir www.omnitel.net/aukcionai/cgi/auction.cgi.

PIRKIS – tai visiems atvira elektroninės prekybos sistema, veikianti visą parą ir ištisus metus. Tai yra vieta, kur gali įsigyti įvairių prekių patraukliomis kainomis, o taip pat ir parduoti palankiomis sąlygomis. Čia pirkėjui patogu rasti ir išsirinkti norimą prekę, o pardavėjai tikrai nepritrūks lankytojų. Mūsų tikslas – suvesti norinčius pirkti ir parduoti, sudarant palankiausias sąlygas ir vieniems, ir kitiems (www.pirkis.lt).

3.4. Elektroninė reklama

Žodis reklama kilęs iš lotyniško žodžio reclamo – „šaukiu, rėkiu“. Reklama turi „rėkti“, kad į ją būtų atkreiptas dėmesys. Pirmoji reklama, ko gero, pasirodė skelbimo pavidalu ant stulpo. Vėliau ji pradėjo plisti spaudoje, radijuje, televizijoje. O 1994 metais pirmą kartą pasirodė internete.

Tai buvo naujas interneto reklamos tipas – pirmoji reklaminė antraštė (banner), parodyta „AT&T“ Amerikos telefonų kompanijos interneto žurnale „Hotwired“. Ji tebuvo paprastas

nejudantis piešinukas, kaip įprastame spausdintiniame žurnale. Tačiau nuo to laiko reklama internete labai kito. Joje pradėta naudoti animacija – reklaminė antraštė sudaroma iš dviejų-keturių keičiamų vienas paskui kitą piešinukų su frazėmis ir kt(www.5ci.lt).

2002 m. pradžioje viena didžiausių reklamos agentūrų Lietuvoje „RODIKLIS“ įkūrė padalinį, teikiantį profesionalias paslaugas elektroninės reklamos, informacinių technologijų srityje.

Pateiksiu šios reklamos agentūros interneto svetainėje skelbiamus atsakymus į dažnaiusiai užduodamus klausimus, susijusius su reklama internete:

Ar reklama internete brangi?

Lyginant pagal parodymą individualiam vartotojui, reklamos kaina internete yra brangesnė už reklamą laikraščiuose ir televizijoje. Tačiau internetu galima kur kas tiksliau apibrėžti norimą auditoriją, pasiekti norimą vartotoją. Todėl ji nėra švaistoma veltui, o kiekvienas parodymas padaro savo darbą.

Kokia reklama yra efektingiausia?

Tyrimai vakarų Europoje parodė, kad prekybinį ženklą auditorija geriau atsimena kai reklamos yra derinamos tarpusavyje (pvz.: reklama yra transliuojama per televiziją ir rodoma internete).

Ko reikia, norint sėkmingai pasinaudoti internetine reklama?

Kaip ir kitose reklamos rūšyse, taip ir reklamuojantis internete labai svarbu turėti efektyvią reklaminę priemonę – banerį. Taip pat svarbu kuo aiškiau apibrėžti savo auditoriją ir siekti ją naudojant kuo daugiau interneto banerių pozicijų. Kur kas efektyviau, jei reklama talpinama 2-5 puslapiuose trumpą laiką, negu ilgiau rodoma vienoje pozicijoje (www.esc.rodiklis.lt).

Interneto reklama – tai naujausia, vis dar nestandartine laikoma reklamos priemonė. Sparčiai plėtojantis interneto technologijoms bei didėjant interneto vartotojų skaičiui, šio tipo reklama įgauna vis didesnį pagreitį ir kasmet užima vis didesnę tradicinės reklamos rinkos dalį.

Lietuvos žiniasklaidos tyrimų bendrovė ,,TNS Gallup“ 2003-ųjų metų pradžioje pradėjo stebėti Lietuvos interneto reklamos rinką; šio tipo reklamos apimtis mūsų šalyje, reklamos užsakovų bei reklamuotojų skaičių, kitus rodiklius.

Atsižvelgdama į daugelį faktorių, ,,TNS Gallup“ prognozuoja, kad 2005-aisiais Lietuvos interneto reklamos rinkos apimtys išaugs daugiau negu dvigubai ir sudarys apie 9 mln. litų.

Vis daugiau Lietuvos verslininkų supranta reklamos internete naudą. Tai rodo itin spartus mūsų šalies interneto reklamos rinkos augimo tempas. Vis daugaiu Lietuvos interneto portalų, norėdami pritraukti reklamos užsakovus, pateikia apsilankymų skaičių, lankytojų charakteristikas, kitą informaciją, kuri gali būti naudinga būsimiems reklamos užsakovams (www.etazinios.lt/article/zinios).

,,Jupiter Media Metrix» prognozuoja, kad 2002 metais Europos interneto reklamos rinkos vertė buvo apie 1,186 mlrd. EUR ir iki 2007 m. ji kils iki 3,595 mlrd. EUR.(www.ebiz.lt)

3.2. Elektroninė birža

Elektroninė birža arba elektroninės biržos technologija pasaulyje tampa vis populiaresnės. Vis daugiau investuotojų teikia pirmenybę interaktyviam prekybos vertybiniais popieriais metodui, kuris leidžia gauti rinkos informaciją per realų laiką ir siųsti savo brokeriui vertybinių popierių pardavimo arba pirkimo užsakymus naudojantis kompiuteriu, o ne parduodant juos telefonu.

Elektroninės biržos skirtos automatizuoti pasirašytus sandorius, taip pat pagerinti įmonių bendradarbiavimą. Elektroninės biržos patrauklios visų pirma tuo, kad padeda sutaupyti daug lėšų ir laiko. Elektroninėse biržose galima vienu metu varžytis su tūkstančiais tiekėjų: tokios galimybės iki šiol technologiškai buvo neįmanomos.

Remiantis interneto
rinkos tyrimų kompanijos ,,Forrester Research“ duomenimis, 2000 metais net 71 proc. pasaulinių kompanijų jau bandė parduoti ar užpirkti prekes per elektronines biržas.

Daugelis naujų elektroninių biržų neišvengiamai susiduria ir su keliais svarbiais trūkumais. Visų pirma įmonių plėtros išlaidos dar yra neproporcingai didelės, palyginti su pritrauktų klientų skaičiumi. Čia galioja ,,uždaro rato“ principai: kol nesiūloma prekių, nėra pirkėjų, o ten, kur nesilanko pirkėjai, ir gamintojai nesiūlo prekių.

Tarp kitų rūpesčių reikėtų paminėti palyginti mažą biržų pelno skirtumą (maržą). Jis nulemia, kad vienos šakos rinkoje greičiausiai išsilaikys tik viena ar dvi pagrindinės pelningos elektroninės biržos.

Analitikai mano, kad ateityje elektroninės biržos pasižymės šiais būdingais bruožais:

1. didele pirkimų ir pardavimų apyvarta. Be didelių darbo mastų elektroninės prekyvietės neturės galimybių išlikti;

2. pramonės parama. Elektroninėms prekyvietėms išgyventi padės įvairios stambios pramoninės kompanijos, teikiančios finansinę paramą bei nukreipsiančios didelius užsakymų srautus;

3. integruota pasiūla. Pilnavertė elektroninė komercija negali egzistuoti be bendradarbiavimo su tradicinėmis įmonėmis (tiesioginis klientų aptarnavimas, ryšys su tradicinėmis prekyvietėmis) (Sodžiutė, Sūdžius, 2003, p. 34-36).

Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros agentūra, skatindama mažų bei vidutinių ir didelių įmonių bendradarbiavimą prekių/paslaugų tiekimo srityje, vykdo projektą „Internetinė tiekimo birža“. Internetinė tiekimo birža – elektroninė birža, kurioje mažos įmonės skelbia informaciją apie savo siūlomas prekes/paslaugas, vidutinės ir didelės Lietuvos įmonės skelbia konkursus prekėms/paslaugoms įsigyti (www.ebirza.lt).

3.3. Elektroninis aukcionas

Elektroniniai aukcionai – internetu pagrįstos pervedimo akcijos, leidžiančios vartotojams derantis pirkti arba parduoti įvairią produkciją ar paslaugas.

Elektroniniai aukcionai siūlo labai platų prekių pasirinkimą, pradedant kolekcionuojamomis prekėmis ir baigiant bendresne produkcija, pavyzdžiui, nekilnojamuoju turtu, bilietais, kompiuteriais. Kiekvienas elektroninis aukcionas turi informacinį tinklapį, leidžiantį potencialiems klientams susipažinti su pagrindinėmis aukciono taisyklėmis ir išsiaškinti pagrindinius reikalavimus, taip pat peržiūrėti atsakymus į jiems rūpimus klausimus.

Norint dalyvauti aukcionuose, reikia tapti vienu iš aukcioninių www-tarnybinių stočių klientu ir pateikti pardavimui savo prekę (arba pareikšti norą įsigyti prekę) per internetą.

Po registravimo vartotojas pasirenka slaptažodį ir (arba) atidaro savo aukcioną arba prisijungia prie bet kurio veikiančio aukciono. Parduodant prekę reikia užpildyti atitinkamą formą ir patvirtinti savo pasiūlymą, Prekės skelbiamos www-tarnybinėje stotyje nemokamai.

Internetas suteikia galimybę vienu metu dalyvauti keliose elektroninėse varžytynėse. Tam, kad užsiregistruotum, pakanka turėti savo elektroninę sąskaitą banke.

Kiekvienas aukciono dalyvis gali klausinėti pardavėjo bet kokios informacijos apie parduodamą prekę. Pardavėjas perduoda pirkėjui dominančią informaciją elektroniniu paštu arba kitu būdu.

Elektroninės varžytynės yra labai panašios į tradicines – dalyviai varžosi dėl tam tikros prekės, siūlydami savo kainas. Pardavėjas už kiekvieną pasiūlytą prekę sumoka kompanijai tarpininkei nedidelį mokestį.

Varžytynių pabaigoje yra paskelbiamas laimėtojas, kuris prekę ar paslaugą nusiperka už per varžytynes nustatytą didžiausią kainą (Sodžiutė, Sūdžius, 2003, p. 36-37).

Pagrindinės elektroninių aukcionų taisyklės:

• Būtinas dalyvių registravimas, dalyviai privalo būti pilnamečiai, be to, būtina pateikti savo bankų sąskaitas, kaip prekių apmokėjimo garantiją;

• Dalyviai, nusipirkę prekę, privalo jas apmokėti, nes kitaip pardavėjas turi teisę kreiptis į teismą;

• Dalyviai, pateikę savo pasiūlymus, neturi teisės jų atsiimti iki varžytynių pabaigos.

Pasaulyje didžiausias elektroninis aukcionas yra ,,eBay“, kuris iš savo veiklos 2002 m. uždirbo 1,2 milijardo dolerių. Kitų žinomų pasaulyje elektroninių aukcionų adresai: www.auction.com; www.onsale.com; www.ubid.com.

Lietuvoje, kaip ir visa elektroninė komercija, taip ir elektroniniai aukcionai nėra populiarūs ir žinomi. Žinomiausių Lietuvoje elektroninių aukcionų adresai yra: www.pirkis.lt ir www.omnitel.net/aukcionai/cgi/auction.cgi.

PIRKIS – tai visiems atvira elektroninės prekybos sistema, veikianti visą parą ir ištisus metus. Tai yra vieta, kur gali įsigyti įvairių prekių patraukliomis kainomis, o taip pat ir parduoti palankiomis sąlygomis. Čia pirkėjui patogu rasti ir išsirinkti norimą prekę, o pardavėjai tikrai nepritrūks lankytojų. Mūsų tikslas – suvesti norinčius pirkti ir parduoti, sudarant palankiausias sąlygas ir vieniems, ir kitiems (www.pirkis.lt).

3.4. Elektroninė reklama

Žodis reklama kilęs iš lotyniško žodžio reclamo – „šaukiu, rėkiu“. Reklama turi „rėkti“, kad į ją būtų atkreiptas dėmesys. Pirmoji reklama, ko gero, pasirodė skelbimo pavidalu ant stulpo. Vėliau ji pradėjo plisti spaudoje, radijuje, televizijoje. O 1994 metais pirmą kartą
internete.

Tai buvo naujas interneto reklamos tipas – pirmoji reklaminė antraštė (banner), parodyta „AT&T“ Amerikos telefonų kompanijos interneto žurnale „Hotwired“. Ji tebuvo paprastas

nejudantis piešinukas, kaip įprastame spausdintiniame žurnale. Tačiau nuo to laiko reklama internete labai kito. Joje pradėta naudoti animacija – reklaminė antraštė sudaroma iš dviejų-keturių keičiamų vienas paskui kitą piešinukų su frazėmis ir kt(www.5ci.lt).

2002 m. pradžioje viena didžiausių reklamos agentūrų Lietuvoje „RODIKLIS“ įkūrė padalinį, teikiantį profesionalias paslaugas elektroninės reklamos, informacinių technologijų srityje.

Pateiksiu šios reklamos agentūros interneto svetainėje skelbiamus atsakymus į dažnaiusiai užduodamus klausimus, susijusius su reklama internete:

Ar reklama internete brangi?

Lyginant pagal parodymą individualiam vartotojui, reklamos kaina internete yra brangesnė už reklamą laikraščiuose ir televizijoje. Tačiau internetu galima kur kas tiksliau apibrėžti norimą auditoriją, pasiekti norimą vartotoją. Todėl ji nėra švaistoma veltui, o kiekvienas parodymas padaro savo darbą.

Kokia reklama yra efektingiausia?

Tyrimai vakarų Europoje parodė, kad prekybinį ženklą auditorija geriau atsimena kai reklamos yra derinamos tarpusavyje (pvz.: reklama yra transliuojama per televiziją ir rodoma internete).

Ko reikia, norint sėkmingai pasinaudoti internetine reklama?

Kaip ir kitose reklamos rūšyse, taip ir reklamuojantis internete labai svarbu turėti efektyvią reklaminę priemonę – banerį. Taip pat svarbu kuo aiškiau apibrėžti savo auditoriją ir siekti ją naudojant kuo daugiau interneto banerių pozicijų. Kur kas efektyviau, jei reklama talpinama 2-5 puslapiuose trumpą laiką, negu ilgiau rodoma vienoje pozicijoje (www.esc.rodiklis.lt).

Interneto reklama – tai naujausia, vis dar nestandartine laikoma reklamos priemonė. Sparčiai plėtojantis interneto technologijoms bei didėjant interneto vartotojų skaičiui, šio tipo reklama įgauna vis didesnį pagreitį ir kasmet užima vis didesnę tradicinės reklamos rinkos dalį.

Lietuvos žiniasklaidos tyrimų bendrovė ,,TNS Gallup“ 2003-ųjų metų pradžioje pradėjo stebėti Lietuvos interneto reklamos rinką; šio tipo reklamos apimtis mūsų šalyje, reklamos užsakovų bei reklamuotojų skaičių, kitus rodiklius.

Atsižvelgdama į daugelį faktorių, ,,TNS Gallup“ prognozuoja, kad 2005-aisiais Lietuvos interneto reklamos rinkos apimtys išaugs daugiau negu dvigubai ir sudarys apie 9 mln. litų.

Vis daugiau Lietuvos verslininkų supranta reklamos internete naudą. Tai rodo itin spartus mūsų šalies interneto reklamos rinkos augimo tempas. Vis daugaiu Lietuvos interneto portalų, norėdami pritraukti reklamos užsakovus, pateikia apsilankymų skaičių, lankytojų charakteristikas, kitą informaciją, kuri gali būti naudinga būsimiems reklamos užsakovams (www.etazinios.lt/article/zinios).

,,Jupiter Media Metrix» prognozuoja, kad 2002 metais Europos interneto reklamos rinkos vertė buvo apie 1,186 mlrd. EUR ir iki 2007 m. ji kils iki 3,595 mlrd. EUR.(www.ebiz.lt)

4. Elektroninė teisė

Vieni iš svarbiausių elektroninės komercijos ir apskritai verslo plėtros prielaidų bei sąlygų yra teisinės norminės bazės sukūrimas ir tinkamas jos pritaikymas.

Elektroninė komercija yra tvarkoma ir reguliuojama šalies vidaus ir tarptautiniu norminiu teisiniu aktu. Elektroninė komercija nežino nacionalinių regioninių ribų ir sienų, todėl geriau jei vietiniai norminiai dokumentai yra pritaikomi ir suderinami tarptautiniu mastu, ypač Europos Sąjungos teisės atžvilgiu. Lietuvos elektroninės komercijos teisinį pagrindą turėtų sudaryti adaptuoti norminiai aktai, parengti pagal Elektroninės komercijos direktyvą (angl. Directive on Elektronic Commerce), Bendrijos elektroninio parašo nuostatų direktyvą (angl. Directive on a Community framework for elektronic signature), Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos (1997 01 30 priimtą) rezoliuciją ,,Tipinis elektroninės komercijos įstatymas, priimtas Jungtinių Tautų tarptautinės teisės komitete“(Sodžiutė, Sūdžius, 2003, p. 77).

Paskutiniu metu Lietuvoje priiminėjami įstatymai, kuriamos darbo grupės, ruošiami projektai. Tarp tų visų teisės aktų ir begalės nuomonių trūksta suderinamumo.

Šiuo metu griežtai tik informacinių technologijų teisei (ITT) Lietuvoje galima priskirti vienintelį Elektroninio parašo įstatymą. Kiti šiuo metu galiojantys teisės aktai iš esmės yra tarpšakiniai, ITT reikalus reglamentuojantys tik kaip pašalinę sritį. Prie tokių galima priskirti Civilinį kodeksą, Administracinį, Baudžiamąjį ir Civilinio proceso kodeksus, Prekybos įstatymą, Mokėjimų įstatymą, Visuomenės informavimo įstatymą, Asmens duomenų apsaugos įstatymą ir kt.(www.ebiz.lt).

Elektroninio verslo teisės puslapis www.ebusinesslex.net yra dalinai finansuojamas Europos Komisijos ir šiuo puslapiu siekiama smulkioms ir vidutinėms verslo įmonėms pateikti išsamią, aiškią ir praktinę informaciją apie teisinius elektroninio verslo aspektus.

Europos Komisija, siekdama suvienodinti e-komerciją reglamentuojančią atskirų šalių įstatyminę bazę ir teisinius aktus, priėmė kelias direktyvas, kurias ES šalys per 18 mėn. turi adaptuoti savo teisinėse sistemose.
ES direktyvos reglamentuoja:

• reikalavimus informacinės visuomenės paslaugų teikėjams,

• reikalavimus komercinėms komunikacijoms,

• elektroninių sutarčių sudarymą,

• telekomunikacinių tarpininkų atsakomybę ir kt.

Elektroninių sutarčių sudarymui reikalingas skaitmeninis parašas reglamentuojamas ES 1999 m. skaitmeninio parašo direktyvoje, kurioje nurodoma, kaip galima užtikrinti perduodamų elektroninių duomenų autentiškumą ir identifikuoti pasirašiusį asmenį. Kitos direktyvos reglamentuoja vartotojų teisių apsaugą, distancinius kontraktus ir kt. daugiau ar mažiau aktualius e-komercijai klausimus.

Taip yra Europoje. Pažiūrėkime, kaip reikalai klostosi mūsų šalyje. Didžioji dabartinių Lietuvos įstatymų (Civilinis Kodeksas, Prekybos Įstatymas, PVM įstatymas ir pan.) šiuo metu nereglamentuoja arba netinkamai reglamentuoja visuomeninius santykius, atsirandančius kartu su elektronine komercija.

Galima pasidžiaugti, kad 2000 m. Lietuvoje priimtas elektroninio parašo įstatymas.

Šiuo metu ruošiamas Lietuvos elektroninės prekybos (e-komercijos) įstatymas, kuriame numatoma:

• įteisinti informacinės visuomenės paslaugų teikimą,

• pripažinti elektroninę informaciją,

• aptarti elektroninių sutarčių sudarymą,

• reglamentuoti reikalavimus komercinėms komunikacijoms,

• nustatyti telekomunikacinių tarpininkų atsakomybę ir kt.

Ruošiamas Lietuvos elektroninės prekybos (e-komercijos) įstatymas iš esmės turi atitikti Europos Sąjungos e- komercijos direktyvas.

Vien tik elektroninės prekybos įstatymo priėmimas Lietuvoje nėra pakankamas, nes likusi teisinė sistema nebūtų paruošta elektroninei komercijai. Todėl priimtas įstatymas veiktų nepakankamai efektyviai arba visiškai neveiktų. Praktikoje diegiant elektroninę komerciją, teikiant informacinės visuomenės paslaugas dar nėra išspręstos šios teisinės e-komercijos problemos:

• apmokestinimas,

• vartotojų teisių apsauga ir kt. (www.infocom.lt).

Nors įstatymai paruošti ir priimti, yra poįstatyminiai aktai, tačiau el. parašo naudojimo teisinis reglamentavimas nėra iki galo ištobulintas. Nagrinėjant galimas būsimas konkrečias el. parašo naudojimo aplinkybes ir atvejus, iškyla teisinių problemų. Tai viena priežastis. Kita – el. parašų autorizacijos centrai. Įstatymų reikalavimai yra labai griežti, jiems įgyvendinti reikia ne vieno milijono investicijų, niekas nenori jų imtis dėl investicijų grąžos rizikos. Tačiau negalima sakyti, kad viskas Lietuvoje šia prasme yra sustoję. Ruošiami žvalgomieji projektai, sprendžiamos teisinės problemos, peržiūrimi reikalavimai. Ypač aktyvios šioje srityje – didžiosios IT ir telekomunikacijų bendrovės, bankai, valstybės institucijos. Pastarosios IT srityje yra tikrai pažangios, jau seniai daugybę paslaugų vartotojams teikia internetu. Atrodo, jos pirmosios ir pradės naudoti el. parašą. Reikėtų paminėti Valstybinę mokesčių inspekciją, kurios vykdomą projektą įgyvendina „Alna“ su „Microsoft“ ir „Info-Tec” (www.nkm.lt).

Šį puslapį kuria net 20 partnerių kartu su Europos Komisijos Įmonių generaliniu direktoratu.

Šiuo puslapiu siekiama smulkioms ir vidutinėms įmonėms pateikti išsamią, aiškią ir praktinę informaciją apie teisinius elektroninio verslo aspektus. Mūsų tikslas – palengvinti smulkių ir vidutinių įmonių veiklą virtualioje erdvėje, pateikiant šioms informaciją apie galiojančius teisės aktus.

Ebusinesslex.net neteikia teisinių patarimų.

Ebusinesslex.net

Šį puslapį kuEbusinesslex.net

Šį puslapį kuria net 20 partnerių kartu su Europos Komisijos Įmonių generaliniu direktoratu.

Šiuo puslapiu siekiama smulkioms ir vidutinėms įmonėms pateikti išsamią, aiškią ir praktinę informaciją apie teisinius elektroninio verslo aspektus. Mūsų tikslas – palengvinti smulkių ir vidutinių įmonių veiklą virtualioje erdvėje, pateikiant šioms informaciją apie galiojančius teisės aktus.

Ebusinesslex.net neteikia teisinių patarimų. Šiuo puslapiu siekiama smulkioms ir vidutinėms įmonėms pateikti išsamią, aiškią ir praktinę informaciją apie teisinius elektroninio verslo aspektus. Mūsų tikslas – palengvinti smulkių ir vidutinių įmonių veiklą virtualioje erdvėje, pateikiant šioms informaciją apie galiojančius teisės aktus.

Ebusinesslex.net neteikia teisinių patarimų.

5. Elektroninės komercijos privalumai ir trūkumai

3 lentelė

Elektroninės komercijos privalumai

Privalumas Pasireiškimo galimybės

Produkcijos rėmimas Per tiesioginį, išsamia informacija ir interaktyvumu paremtą kontaktą, elektroninė prekyba stiprina produkto rėmimą. Elektroninė žiniasklaida užtikrina lankstų interaktyvios reklamos derinį, priklausantį nuo konkretaus vartotojo. Plati veiklos erdvė populiarinant firminius ženklus.

Išlaidų mažinimas Pasitelkiant tokius viešojo naudojimo ir praktiškai nemokamus tinklus kaip internetas ir skaitmeniniu būdu perduodant neribotą informaciją galima žymiai sutaupyti atsisakant pašto, telefono, spausdinimo ir net tam tikros dalies personalo.

Informacija nustatytu laiku Dėl savo ypatingos spartos elektroninės komercijos sistemos padeda nepalyginti geriau taupyti laiką perduodant ir keičiantis informacija bei
paslaugomis.

Sutrumpėjęs atsiskaitymo laikas Per elektroninių lėšų perdavimo sistemas atsiskaitoma ir patvirtinama tiesiogaiai intrnetu, pervedant lėšas į pardavėjų sąskaitas ir tokiu būdu taupant laiką.

Informacijos pastovumas Duomenys išlieka pastovūs ir tikslūs, nesvarbu, kaip dažnai jie perduodami ir kokiu atstumu.

Geresnis klientų aptarnavimas Galimybė atsakyti į rūpimus klientų klausimus ar iškilusius keblumus pasitelkiant 24 valandas per parą ir 365 dienas per metus automatiškai veikiančias sistemas. Tai savo ruožtu stiprina klientų pasitikėjimą ir lojalumą.

Vartotojų ir klientų privalumai Tinklapių lankytojai gali aplankyti daug daugiau pardavėjų, nei fiziškai pajėgtų, be to, lengvai palyginti jų kainas, paslaugas, patogumą ir pan.

Produkcijos pritaikymas Informacinės prigimties elektroninės komercijos sistemos leidžia kurti naują produkciją ar parinkti ir suderinti esamą, atsižvelgiant į atskirų klientų poreikius.

Konkurenciniai pranašumai Leidžia sumažinti veiklos išlaidas, ypač reklamos ir rėmimo, padeda diferencijuoti produkciją pritaikant ją konkrečiam klientui ar pasikeitus rinkos situacijai, koncentruoti veiklą į ryšių su klientais gerinimą bei aukštesnės kokybės paslaugų teikimą.

Geresni ryšiai su klientais Elektroninės sistemos leidžia fiksuoti kiekvieną kliento veiksmą, taip kaupiant informaciją, kurią vėliau galima panaudoti analizuojant klientų poreikius, ir tobulinti aptarnavimą.

Verslo patogumas Nėra jokių principinių verslo dislokacijos (vietos) ir laiko apribojimų tam, kad būtų galima vykdyti verslą. Informacijos pasikeitimas vyksta akimirksniu.

Šaltinis: Sodžiutė, L. Sūdžius, V. 2003. Elektroninė komercija: prielaidos, struktūra ir procesai. Vilnius, p. 81.

Pagrindinis šio verslo privalumas – realiu bet kuriuo paros metu ir bet kurioje vietoje suteikti savo esamam ir galimam klientui visą informaciją apie produkciją, pasiūlyti užsisakyti ir sumokėti už ją internetu, konsultuotis rūpimais klausimais.

Vartotojas gali ieškoti prekių ar paslaugų būdamas bet kurioje pasaulio šalyje. Jis gali apsipirkti bet kuriuo paros metu, neišeidamas iš namų, t. y. be eilės.

4 lentelė

Elektroninės komercijos trūkumai

Trūkumas Apibūdinimas ir paaiškinimas

Pirkėjas negali paliesti prekės Lytėjimas yra vienas iš informacijos apie prekę gavimo būdų. Pavyzdžiui, duoną pirkėjai dažnai renkasi pagal jos minkštumą, kvapą, o jei ji šilta – gali būti lemiamas motyvas pirkti.

Pirkėjas nepatiria momentinio jos pirkimo džiaugsmo Realioje parduotuvėje žmogus nupirktą prekę dažnai išvynioja dar neišėjęs iš parduotuvės. Šis pavyzdys netinka skaitmeninio tipo prekėms, kurias galima pirkti internetu.

Nemažai žmonių vis dar nepasitiki elektroninėmis parduotuvėmis ir elektronine sąsaja Dauguma vartotojų elektroniniu būdu neperka vien dėl to, jog baiminasi, kad elektroninės prekybos įmonės panaudos saviems tikslams ar išplatins jų asmeninę informaciją.

Nedidelis kompiuterizacijos lygis šalyje ir vis dar per didelis prisijungimo prie interneto mokestis Kompiuterizacijos lygis dar nėra pakankamas dėl nors ir mažėjančių, bet vis dar ne visiems gyventojams prieinamų kompiuterių kainų ir brangaus prisijungimo prie interneto mokesčio. Telefono mokesčiai yra kliūtis plėtoti internetą visoje Europoje, nes čia kainas lemia interneto naudojimo laikas, kai tuo tarpu JAV – fiksuotas mėnesinis mokestis.

Santykinai lėtas, ypač spūsties valandomis, informacijos persiuntimas internetu

Naujosios sparčiojo interneto technologijos vis dar brangios ir neprieinamos daugumai interneto vartotojų.

Elektroninės komercijos globališkumas Kadangi tai veikla be veikimo lokalizacijos, iškyla sunkumų dėl taikytinų muito mokesčių, didelių persiuntimų išlaidų, kurios, beje, priklauso nuo vietos pasaulyje. Kol kas elektroninė komercija labiausiai paplitusi JAV.

Įmonei sunkiau kovoti su konkurentais dėl natūraliai atsirandančių teritorijų sutapimo Kovojama globaliai, nėra jokių sienų ar įtakos zonų, tad kiekviena įmonė daro viską, kad tik atimtų bent dalį konkurentų klientų.

Šaltinis: Sodžiutė, L., Sūdžius, V. 2003. Elektroninė komercija: prielaidos, struktūra ir procesai. Vilnius, p. 83.

Elektroninė komercija, kaip matome, turi ir nemažai trūkumų Tyrimai, atlikti anglų firmos ,,Armor Group“ 2000 metų pradžioje parodė, kad 35 proc. brangių prekių, parduodamų virtualiose parduotuvėse, yra piratinės. Tyrimai taip pat parodė per didelį pirkėjų pasitikėjimą. Pavyzdžiui, pirkėjai gali lengvai patikėti neegzistuojančios įmonės ar produkto ženklo pasauliniu populiarumu.

Išvados

Apibendrindamas tai, ką parašiau savo referate, darau tokias išvadas:

1. Lietuva atsilieka nuo JAV ir daugumos ES valstybių pagal naudojimąsi internetu. 2004 metų pradžioje 89,7 proc. visų Lietuvos įmonių ir tik 10,6 proc. visų namų ūkių naudojosi internetu. Todėl reikia iš esmės pagerinti situaciją, nes nuo interneto paplitimo ir elektroninės komercijos taikymo priklausys bendras ekonomikos gyvybingumas, konkurencingumas ir lietuviškos rinkos galimybės pritraukti rimtas investicijas.

2. Lietuvoje elektroninė komercija žengia tik pirmuosius žingsnius ir jos plėtrą stabdo:

• interneto abonentų mažas skaičius dėl didelių kompiuterių ir prisijungimo prie interneto kainų;

• nemokėjimas pasinaudoti interneto galimybėmis;

• informacijos apie elektroninę komerciją ir motyvaciją pirkti internetu trūkumas;

• pirkėjų perdėtas nepasitikėjimas elektronine prekyba ir kitomis elektroninėmis paslaugomis;

• elektroninės teisės netobulumai.

3. Reikia pažymėti, kad Lietuvoje iš visų elektroninės komercijos formų sparčiausiai vystosi elektroninė bankininkystė. Visi komerciniai bankai teikia elektronines paslaugas ir nuolat jas tobulina, o tai labai pagyvina, palengvina bei skatina verslo vystymąsi ir klestėjimą.

4. Elektroninė teisė Lietuvoje nėra tobula, todėl šioje srityje reikia daug padaryti, tuo labiau kad to reikalauja ES Direktyvos. Lietuvos Vyriausybė nedelsdama turėtų parengti Elektroninės prekybos įstatymą ir siekti pilnai įgyvendinti Elektroninio parašo įstatymą, o tai prisidėtų prie užsienio investicijų padidėjimo, ekonomikos pagyvėjimo bei Lietuvos verslo suklestėjimo.

5. Elektroninė komercija nežino sienų, jos negali riboti atskiros teritorijos. Todėl internetu plintantis po visą pasaulį elektroninis verslas yra neišvengiamas ir tik laiko klausimas kada ir kokioje valstybėje šitas verslas pakeis esamą tradicinį. Kad elektroninė komercija kuo greičiau taptų neatsiejama Lietuvos verslo dalimi šiuo metu Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros agentūra (LSVVPA) finansuoja ir kartu su kitais partneriais įgyvendina Elektroninės komercijos skatinimo programą. Pagrindinis šio projekto tikslas – verslininkams suteikti subsidijuojamas mokymo paslaugas elektroninio verslo srityje, suteikti konsultacijas įmonėms, norinčioms sukurti savo interneto tinklapius.

Literatūros sąrašas

1. Balabanov, I. T., 2001. Elektronaja komercija. Sankt-Peterburg.

2. Barčkutė, O., Mikalauskienė, A., 1999. Ekonominė informatika. Vilnius.

3. Bogatyriova, A., 2000. Šaldytos bražkės per internetą. –Vadovo pasaulis. Nr. 11.

4. Lietuvos Respublikos Elektroninio parašo įstatymas (Žin., 2000, Nr. 61-1827).

5. Sodžiutė, L., Sūdžius, V., 2003. Elektroninė komercija: prielaidos, struktūra ir procesai. Vilnius.

6. www.5ci.lt.

7. www.demo.takas.lt.

8. www.ebirza.lt.

9. www.ebiz.lt.

10. www.ebusinesslex.lt.

11. www.esc.rodiklis.lt.

12. www.esecurity.lt.

13. www.etazinios.lt/article/zinios.

14. www.infocom.lt.

15. www.litas.lt.

16. www.nkm.lt.

17. www.omnitel.net/aukcionai/cgi/auction.cgi.

18. www.pirkis.lt.

19. www.std.lt.

20. www.svv.lt.

21. www.vbgd.lt.