Elektroninė komercija
5 (100%) 1 vote

Elektroninė komercija

Turinys

Įvadas 2 1. Internetas–organizacinė techninė elektroninio verslo prielaida 3 2. El. komercijos struktūra ir organizavimo ypatumai 6 3. Elektroninės komercijos formos 10 3.1. Elektroninė parduotuvė 11 3.2. Elektroninė birža 14 3.3. Elektroninis aukcionas 15 3.4. Elektroninė reklama 16 3.5. Elektroninė bankininkystė 18 3.6. Kitos elektroninės paslaugos 19 4. Elektroninė teisė 21 5. Elektroninės komercijos privalumai ir trūkumai 23 Išvados 25

Literatūros sąrašas 26

Įvadas

Tais laikais, kai žodis ‘‘tinklas“ dažniausiai reiškė įnagį, kuriuo žvejai gaudo žuvis, o parduotuvės adresas dažnaiusiai būdavo nurodomas taip:‘raudonų plytų namas už kito kampo prie didelės liepos“, niekas nė sapnuote nesapnavo, kad netrukus tikram komersantui ar komivojažeriui gali tekti mokytis visokių kestų santrumpų:“url“, “html“ir panašių. Žodis ‘‘interaktyvumas“ tais laikais reiškė intensyvų flirtą su priešingos lyties atstovu, žodis “protokolas“ – tai, ką teisėtvarkos pareigūnas surašo mums ką nors padarius ne taip.

Tie neatmenami laikai buvo visai neseniai. Dėl interneto atsiradimo datos kol kas vis nesutariama, bet nemaža pasaulio dalis 1999 metais šventė pasaulinio kompiuterio tinklo dešimtąjį gimtadienį. Per dešimtį metų visuotinis informacijos tinklas sugebėjo pasaulio ekonomikoje padaryti perversmą, reikšme civilizacijos raidoje prilygstantį ugnies, rato ar garo mašinos atradimui.

Sukurtas kaip akademinio elito bendarvimo priemonė, internetas greitai buvo pastebėtas veiklių verslininkų. Ir štai jau kalbame apie e-prekybą, e-verslą, e-pinigus, e-vyriausybes, o virš Lietuvos karkartėmis bando pūstelėti e-vėjai (www.infocom.lt).

Įmonės ryšys su sparčiai besikeičiančia aplinka, palaikomas elektroninėmis priemonėmis ir įvairiais būdais, užtikrina veiklos konkurencingumą ir ją mažiau skausmingai paliečia globalizacijos procesai, lengviau integruojamasi į Europos Sąjungos bendrąją rinką.

Tačiau per pastaruosius keletą metų sparčiais tempais kito būdai ir priemonės, kuriais įmonės vykdo savo verslą, perka ir parduoda prekes bei paslaugas, bendrauja su savo tiekėjais ir pirkėjais. Didžiosios stambaus kapitalo kompanijos peržiūri egzistuojančius verslo modelius tam, kad galėtų kokuruoti naujose rinkose. Tą paskatino interneto ir elektroninių produkcijos pardavimo technologijų raida, jų integracija bei teikiama nauda. Todėl labai svarbu iš anksto suvokti elektroninės komercijos specifiką ir kaip ši veikla iš esmės keičia susiklosčiusį verslo supratimą.

Kol kas Lietuvoje elektroninė komercija yra tik kūrimosi stadijoje, tačiau palaipsniui vystosi: steigiamos elektroninės parduotuvės ir aukcionai, teikiamos elektroninės bankininkystės, finansinės nuomos (angl. leasing), faktoringo, forfeitingo ir kitos finansinės bei juridinės paslaugos, internetu pradėta pardavinėti draudimo polisai, teikiamos turizmo, švietimo, kvalifikacijos kėlimo ir kitos paslaugos. tai rodo, kad rinkoje egzistuoja elektroninių paslaugų poreikis, o drauge formuojasi elektroninė prekių ir paslaugų rinka (Sodžiutė, Sūdžius, 2003, p. 5).

Taigi savo darbu pasistengsiu atskleisti pasaulio kompiuterių tinklo svarbą ir neišvengiamumą šiandieniniam verslui, jo privalumus bei trūkumus.

Pirmame skyriuje apibudinsiu internetą kaip organizacinę techninę elektroninio verslo prielaidą, jo didėjančią svarbą mūsų gyvenime. Antrajame skyriuje apibudinsiu elektroninę komerciją, jos struktūrą ir organizavimo ypatumus. Trečiajame skyriuje aprašysiu galimas elektroninės komercijos formas, jų ypatumus bei reikšmę verslui. Ketvirtajame skyriuje analizuosiu elektroninę teisę, šioje srityje kylančias problemas. Penktajame skyriuje pamėginsiu atskleisti elektroninės komercijos privalumus ir trūkumus, išryškėjusius kaip pasaulinėje praktikoje, taip ir Lietuvoje. Ir referato pabaigoje, viską apibendrindamas, padarysiu trumpas išvadas dėl informacinių technologijų, o būtent interneto, panaudojimo versle.

Reikia pažymėti, kad spausdintos mokomosios švietėjiškos ar mokslinės literatūros lietuvių kalba apie informacinių technologijų panaudojimą versle nėra daug. Savo darbą parašaiu remdamasis 2003 metais Vilniaus Gedimino technikos universitete ir Vilniaus universitete parengtu leidiniu ,,Elektroninė komercija: prielaidos, struktūra ir procesai“ kurio autoriai yra Lina Sodžiutė ir Vytautas Sūdžius. Taip pat panaudojau Balabanov I. T. 2001 metų leidinį ,, Elektronaja komercija“ išleistą Sankt-Peterburge Rusijoje, Barčkutės O. ir Mikalauskienės A., 1999 metų knygą ,,Ekonominė informatika“, išleistą Vilniuje, Bogatyriovos A. publikaciją ,,Šaldytos bražkės per internetą“, išspausdintą 2000 metų žurnale ,,Vadovo pasaulis“ Nr. 11. Rašydamas darbą, daug informacijos apie elektroninę komerciją, jos ypatumus paėmiau iš internetinių tinklapių.

1. Internetas – organizacinė techninė elektroninio verslo prielaida

Internetas (angl. inter – tarp, net – tinklas) – tai globalus kompiuterių tinklas, kuris sujungia kompiuterių tinklus visame pasaulyje per palydovinę anteną ir telefono liniją ir pateikia tokias paslaugas kaip elektroninis paštas. WWW, FTP ir naujienos(Barčkutė, Mikalauskienė, 1999, p.219).

Internetas kol kas yra
sparčiausiai plintanti technologinė naujovė. FISCHER & LORENZ konsultacinės kompanijos ataskaitoje Europos komisijai teigiama, kad internetas sparčiai plėtojamas visomis prasmėmis: kokybe (gerėja techninės savybės, sparta, ryšio laidumas), išsamiu taikymu įvairiose gyvenimo sferose, taikuomoju pobūdžiu (naujų pardavimo metodų, paslaugų ir produkcijos kūrimas), pagaliau paplitimu tarp gyventojų. Teigiama, kad netolimoje ateityje greitaeigis internetas Europoje bus įprastas ir biuruose, ir namų ūkyje. Kad tai įvyks, nė nediskutuojama, tačiau, žinoma, ne vienu metu įvairiuose Europos regionuose.

Kartu su internetu plinta ir elektroninė komercija, kasmet įgaunanti vis didesnį pagreitį. Kaip viena sparčiausiai besiplečiančių sričių, elektroninė komercija atveria naujas erdves, kurių nė viena įmonė negali ignoruoti. Manoma, kad elekroninė komercija per internetą pakeis verslą panašiai kaip kad telefonas, TV ar faksas pakeitė jį savo laiku.

Interneto pagrindinė paslauga – tai informacinė produkcija, kuri gali būti suprasta kaip bet kokia forma dokumentuota informacija, parengta taip, kad tenkintų vartotojų poreikius. Nors daugelis pagrindinių jo savybių sutampa su materialių prekių savybėmis, tačiau pasižymi tik informacijos teikiamais išskirtiniais bruožais:

• moralinis nusidėvėjimas, kai materialios prekės nusidėvi tiek moraliai, tiek materialiai;

• gali būti naudojamas kelių vartotojų tuo pačiu metu;

• galimos dauginimo sąnaudos – dėl greito ir paprasto dauginimo galimybių informacijos produkto vertė gali būti greitai ir žymiai sumažinta;

• informacijos kokybė turi būti užtikrinta ir informacijos surinkimo, ir perdavimo metu.

Internetas yra geriausia priemonė dirbti su informacijos produkcija, nes racionaliai naudojamos kompiuterių techninės galimybės yra laikyti ir apdoroti didelius kiekius informacijos. Elektroninės informacijos gaminys, kitaip nei spausdintai pateikta informacija, be didesnių sąnaudų gali būti atnaujinamas ir papildomas (Sodžiutė, Sūdžius, 2003, p. 23-24).

Pagal I.T. Balabanovą (2001, p. 92-93) internetas pardavėjui sudaro galimybę:

• reklamuoti savo produkciją regione ir tarptautiniu mastu;

• pateikti visą informaciją apie savo prekės savybes, pakuotę ir kitas savybes, užsakymo, atsiskaitymo ir pristatymo tvarką, teikiamas nuolaidas, lengvatas ir garantijas;

• reklamuoti įmonę savo regione ir tarptautiniu mastu;

• sekti šalies (regiono), rinkos ir produkcijos konjunktūrą;

• pateikti savo investicinius projektus tikintis investuotojų dėmesio ir lėšų;

• organizuoti savo produkto užsakymą;

• rinkti informaciją apie savo esamus ir potencialius produkcijos vartotojus;

• vartotojams leisti reikšti savo nuomonę ir nulemti komercinės veiklos procesus, produkcijos kokybę, rinkodaros ir logistikos elementus;

• užtikrinti tarpusavio ryšį su tiekėjais, tarpininkais, logistikos organizacijomis, finansinėmis, valstybinėmis ir kitomis institucijomis.

Internetas pirkėjui sudaro galimybę:

• ieškoti įmonės, siūlančios jam reikalingą prekę (paslaugą).

• teikti siūlymus ir pageidavimus dėl prekės komplektavimo, pateikimo ir atsiskaitymo tvarkos, katalogų tvarkymo, kainų, nuolaidų, garantijų ir kitų elementų taikymo, prekės ir aptarnavimo kokybės;

• įvertinti susiklosčiusią konjuktūrą ir išsirinkti tinkamą produkciją;

• pateikti įmonei-pardavėjui paklausimą ir gauti atsakymą;

• užsakyti prekę;

• pasirinkti sau tinkamą prekės gavimo ar paslaugos suteikimo būdą, kitas papildomas paslaugas, vietą ir laiką;

• atsiskaityti už prekę ir teikiamas paslaugas;

• grąžinti prekę ar atsisakyti paslaugų, jei jie neatitinka pardavėjo skelbtų arba visuotinai priimtų reikalavimų arba negali pretenduoti į nustatytas garantijas.

Kompiuteriniai tinklai 2000 metais jungė 200 valstybinių institucijų ir apie 2000 privačių įmonių bei organizacijų Lietuvoje. Lietuvos mokslo ir švietimo kompiuterių tinklas LITNET tais pačiais metais jungė 13 Lietuvos aukštųjų mokyklų, 36 mokslo ir tyrimų institutus, 12 visuomeninių bibliotekų ir 300 vidurinių mokyklų. ,,Lietuvos telekomas“ per 2001 metų pirmąjį ketvirtį savo ,,DSL takas“ paslaugos klientų skaičių padidino daugaiu nei dvigubai.

IT įmonės, plėsdamos savo veiklą, pabrėžia patyrusių programavimo ir kitų IT sričių specialistų trūkumą. Tiesa, kartu konstatuojama, kad šis klausimas nebėra toks pat aktualus kaip prieš metus ar pusantrų. Esant pasaulinei ekonomikos recesijai įsidarbinti Vakarų valstybėse programuotojams tapo gerokai sudėtingiau, todėl ,,proto nutekėjimo“ procesas sulėtėjo. Be to, 2001 metais keliomis dešimtimis procentų daugaiu priimama studentų į informatikos ir IT srities specialybes, todėl ir po kelerių metų didelio darbuotojų trūkumo neturėtų būti (Sodžiutė, Sūdžius, 2003, p. 27).

Internetu Lietuvoje 2003 m. trečiąjį ketvirtį naudojosi 27 procentai visų 15–74 metų amžiaus asmenų (pirmąjį ketvirtį – 24%). Daugiausiai internetu naudojosi mokiniai ir studentai – 78 procentai visų šios grupės apklaustųjų. Iš dirbančių asmenų internetu naudojosi 28 procentai. Namuose internetu naudojosi 9 procentai respondentų (pirmąjį ketvirtį – 7%) (www.std.lt) .

2. Elektroninės komercijos struktūra ir organizavimo

ektroninės komercijos sąvoka yra palyginti nauja, tesiekia keliolika metų. Manoma, kad internetas, anksčiau buvęs tik JAV karinėms struktūroms ir aukštosioms švietimo įstaigoms prieinama priemonė, tik praeito šimtmečio paskutiniais metais sulaukė savo klestėjimo laikų. Elektroninės prekybos būdas, kurio pagrindas yra internetas, dar jaunesnis.

Elektroninė komercija yra pasaulinis reiškinys. Jos infrastruktūra kuriama atsižvelgiant į konkurenciją ir jos palaikymą, privačias investicijas, valstybines ir tarptautines skatinimo programas, atvirą ir pigų priėjimą prie interneto.

Reikia pabrėžti, kad elektroninės komercijos patyrimas Lietuvoje dėl paties prekybos būdo naujumo kol kas yra mažai tyrinėtas, patirtis dar tik pradedama kaupti (Sodžiutė, Sūdžius, 2003, p. 8).

Kaip ir tradicinei komercijai, taip ir elektroninei komercijai būtina infrastruktūra, kuri palengvintų pirkėjų ir pardavėjų sąveiką. Ši infrastruktūra dar vadinama e-komercijos architektūra, kuri susideda iš keturių pagrindinių dalių:

§ tinklo paslaugų teikėjų (pvz. prieiga prie interneto);

§ techninės įrangos (pvz. asmeniniai kompiuteriai, serveriai, ir t.t.);

§ programinės įrangos (elektroninio verslo sprendimai ir t.t.)

§ paslaugų ( pvz. elektroniniai atsiskaitymai, autentiškumas, sertifikavimas, tinklo diagnostika)(www.infocom.lt)

Pateiksiu keletą elektroninės komercijos apibrėžimų:

Pagal I.T. Balabanovą (2001, p. 190) elektroninė komercija – tai naujos formos prekyba prekėmis ir paslaugomis, vykdoma internetu, bendraujant su pirkėju ar klientu ir pardavėju ar paslaugų teikėju kompiuteriais.

Elektroninę komerciją galima būtų apibrėžti kaip verslo formą, kada šalys bendrauja elektroniniu būdu, be fizinio ryšio. Elektroninė komercija – bendra sąvoka, aprėpianti verslo sandorius,valdomus elektroniniu būdu, naudojant telekomunikacijų tinklus (www.demo.takas.lt).

Elektroninė komercija – tai prekybinės veiklos būdas, kai sutartys sudaromos, o prireikus ir vykdomos naudojant informacines technologijas bei priemones, kompiuterių tinklais keičiantis elektroniniais duomenų pranešimais (pagal daiktų pardavimo ir paslaugų teikimo, kai sutartys sudaromos naudojantis ryšio priemones, taisykles) (Sodžiutė, Sūdžius, 2003 p. 9).1 pav. Elektroninės komercijos santykiai elektroninėje rinkoje

Šaltinis: Sodžiutė L, Sūdžius V, 2003. Elektroninė komercija: prielaidos, struktūra ir procesai.Vilnius, p.11.

Elektroninio verslo dalyvių ryšiai pavaizduoti 1 pav. ir jie yra:

• gamintojas, tiekėjas, prekių pardavėjas ar paslaugų teikėjas – informacijos apie siūlomas prekes ir paslaugas, jų įsigijimo, mokėjimo garantijas, draudimo, aptarnavimo ir kitas sąlygas teikėjas;

• pirkėjas ar klientas, norintis ir galintis naudotis elektroninės komercijos paslaugomis;

• bankas, aptarnaujantis prekių pardavėją ar paslaugų teikėją;

• bankas, aptarnaujantis pirkėją ar klientą;

• interneto ir elektroninės komercijos operacijų vykdytojai ir paslaugų teikėjai;

• prekių, medžiagų, įrangos atsakingi saugotojai (sandėliai, terminalai, kitos parduodamų vertybių saugojimo ir ekspidijavimo vietos);

• draudimo, pašto, transporto, apsaugos, komplektavimo ir kitos elektroninėmis ryšio priemonėmis su pardavėju, o kartais ir su pirkėju susietos verslo ir valstybės tarnybos;

• kiti su elektronine komercija susiję dalyviai: investuotojai, fondų laikytojai ar tvarkytojai, įgaliotojai ir įgaliotiniai, muitinės, kontrolės, statistikos, mokesčių tarnybos ir kt.(Sodžiutė, Sūdžius, 2003, p. 12).

Pagal A. Bogatyriovą (2000, p. 10) elektroninės komercijos struktūrą gali sudaryti:

• informacijos apie įmonę, jos gaminius paskelbimas, atnaujinimas, priežiūra ir teikimas;

• reklamos organizavimas elektroniniu paštu naudojant kaičiąją reklamą (angl. baner), kitas interneto priemones;

• rinkos dalyvių pasikeitimas informacija;

• rinkotyros, planavimo, pardavimo rėmimo, konsultavimo, atskirų pardavimo operacijų atlikimas ir sandorių sudarymas;

• finansinių operacijų atlikimas virtualioje erdvėje;

• prekių pristatymas ar paslaugų suteikimas;

• ryšių su pirkėjais ir klientais vadyba (CMR – angl. Customer Relatioship Management);

• prekinių materialinių srautų, užsakymų, kitų duomenų apie pirkėjus, klientus, partnerius kaupimo, apdorojimo ir saugojimo modelis, kuris gali būti CMR veiklos pagrindas arba jo sudėtinė dalis;

• reikalingos informacijos apsaugos, konfidencialumo ir autentiškumo užtikrinimas.

Pagal I.T. Balabanovą (2001, p. 198) elektroninė komercija grindžiama keliais tinklinės infrastruktūros lygiais (žr. 2 pav.):

• Gamybine infrastruktūra, nukreipta į gamybos procesą ir produkcijos sukūrimą, taip pat jo sąlygas, aplinką. Ją sudaro prekės ir paslaugos, duomenų bazė, žiniasklaidos produkcija, informacinė produkcija ir paslaugos.

• Judėjimo infrastruktūra, į kurią įeina internetas, kabelinė televizija, telefonų tinklas ir apsaugotas tinklas elektroniniams pasikeitimams dokumentais tarp kompiuterių programų įvairių įmonių standartine forma – VAN (Value added nerwork).

• Realizavimo infrastruktūra, kurios paskirtis yra pateikti prekę arba paslaugą pirkėjui. Ši infrastruktūra apima elektroninį paštą, Web tarnybinę stotį, atviras duomenų bazes, elektroninius
katalogus ir kt.

• Aptarnavimo infrastruktūra, kuri apima tokias operacijas kaip mokėjimas (banko kortelės, pinigai ir kt.), saugumas, elektroninis paštas, Web tarnybinė stotis, įvairūs katalogai, aptarnavimas po pardavimo ir kt.Gamybinė infrastruktūra Judėjimo infrastruktūra Realizavimo infrastruktūra Aptarnavimo infrastruktūra

Ekonominė komercija



2 pav. Elektroninės prekybos tinklinės infrastruktūros schema

Šaltinis: Balabanov I.T. 2001. Elektronaja komercija. Sankt-Peterburg, p. 199.

Verslininkams, kurie nori imtis elektroninės komercijos, reikia turėti:

– produktą/paslaugą;

– savo tinklalapį;

– būdą, kuriuo žmonės galėtų pasiekti tinklapį – registruotą savo svetainės adresą;

– būdą priimti užsakymus – paprastai tai esti “on-line” užsakymo forma;

– būdą priimti pinigus – paprastai sąskaitą apmokėjimams kreditinėmis kortelėmis (tam galima naudoti saugų užsakymų lapą ir ryšį su banku arba tradicinę saskaitą “on-line” ar paštu) arba atsiskaitymams čekiais;

– galimybę įvykdyti užsakymus (dažniausiai naudojantis pervežimo įmonių paslaugomis), o jei tai informacija ar programinė įranga – failų persiuntimo paslauga;

– būdą priimti grąžinamus produktus;

– būdą priimti klientų pretenzijas;

– būdą aptarnauti klientus ( el.paštas, on-line formos, on-line konsultacijos, dažniausiai užduodami klausimai ir atsakymai į juos, klientų apsilankymo knyga ir t.t.)(www.infocom.lt).

3. Elektroninės komercijos formos

Nors daugelis įmonių interneto tinklapius naudoja tik kaip reklamos ir rėmimo priemonę (tam, kad kuo daugiau žmonių sužinotų apie įmonę), yra ir bendrovių, kurios pritaikė internetinio verslo modelius pajamoms didinti. 1. lentelė

Elektroninės komercijos verslo modeliai

Modelio tipas Charakteristika Tipiškas pavyzdys Privalumai ir trūkumai

Mažmeninės prekybos Internete įsteigiama elektroninė parduotuvė, kurioje galima tiesiogiai parduoti prekes vartotojui. 1. Galima vien tik pateikti prekių katalogus be pardavimo internetu.

2. galima papildomai prie katalogų internete teikti informaciją, kuri trauktų lankytoją užsukti dar kartą.

3. Įkurti sudėtingą elektroninę parduotuvę, kurioje parduodamos ivairios prekės. Modelis yra santykinai pigus, bet gali būti mažai pirkėjų.

Prekybos centras Sukurti elektroninį prekybos centrą (Mall) ir mokestį už vietą jame. Yra du būdai: įmonė laiko savo Web tinklapį prekybos centro tarnybinėje stotyje,

nusiperka nuorodą prekybos centre į savo Web tinklapį. Privalumas tas, kad vienoje vietoje vartotojas gali rasti visas jam reikalingas prekes. Įmones, esančias prekybos centro sudėtyje, aplanko kur kas daugiau lankytojų nei indvidualias elektronines parduotuves.

Brokeris Suveda pirkėją su pardavėju ir už tai gauna komisinius. Elektroninė prekyba vertybiniais popieriais. Parduodant elektroniniu būdu, sumažėja administracinių ir pardavimo išlaidų.

Transliuotojas Vartotojams leidžia naudotis patraukliu nemokamu turiniu, o pajamas uždirba iš reklamos. Interneto paieškos veiksniai bei nemokami elektroniniai žurnalai. Už šią paslaugą vartotojai nemoka, nors neaišku, ar pakanka reklamos pajamų savoms išlaidoms padengti.

Prenumeratorius Ima mokestį iš lankytojų už leidimą pasinaudoti paskelbtu turiniu. Mokama elektroninės laikraščio versijos prenumerata. Imamas mokestis už leidimą pasinaudoti turiniu, lankytojams tai nėra patrauklu.

Kabelinės TV Tam tikra dalis turinio pateikiama nemokamai, gausu reklamos, bet pirmarūšis turinys yra mokamas. Pramogų elektroninio verslo modelis. Leidžiant nemokamai naudotis dalimi patrauklaus turinio, pritraukiama nemažai lankytojų, dėl ko gaunamos reklamos pajamos, savo ruožtu atsitiktinis mokamo turinio pirkimas lankytoją gali paversti nuolatiniu klientu.

Žaidimų automatai Imamas mažas mokestis už pasinaudojimą tam tikra medžiaga. Daugiausiai šis modelis tinka pramoginio ir informacinio turinio tinklapiams. Tai gana naujas modelis, bet teikia nemažų vilčių geroms pajamoms, ypač populiarėjant elektroniniams pinigams.

Varžytynės (aukcionai) Tinklapyje leidžiama rengti varžytynes, kai pardavėjas ir pirkėjas yra tinklapio lankytojai. ‚eBay‘ aukcionų tinklapis JAV ir ‚aukcionai.lt‘ Lietuvoje. Patrauklus būdas pardavėjui atsikratyti nereikalingo daikto ar šiaip ką nors parduoti; didelis lankytojų srautas; pajamos iš reklamos.

Šaltinis: Sodžiutė, L., Sūdžius, V. 2003. Elektroninė komercija: prielaidos, struktūra ir procesai. Vilnius, p. 30.

Šiame referate nagrinėsiu šias elektroninės komercijos formas:

• elektroninė parduotuvė;

• elektroninė birža;

• elektroninis aukcionas;

• elektroninė reklama;

• elektroninė bankininkystė;

• kitos elektroninės paslaugos.

Nagrinėdamas elektroninės komercijos rūšis, pasistengsiu pateikti jų organizavimo ypatumus, paplitimo mastus pasaulyje ir Lietuvoje, jų privalumus ir trūkumus bei kitas problemas, iškylančias jas taikant.

3.1. Elektroninė parduotuvė

Virtuali parduotuvė – tai išplėstas prekių ir paslaugų pateikimas internete, sukuriant Web-tarnybinę stotį, skirtą prekėms ir paslaugoms parduoti kitiems interneto vartotojams. Virtualią parduotuvę taip pat vadina elektronine arba interneto parduotuve.

Tradicinės
prekybos perkėlimas į interneto tinklą daro ją lankstesnę, nes elektroninė prekyba, operuodama kompiuterių tinklų skaitmenine informacija, palengvina žmonių bendradarbiavimą. Nors realiai internetu neatsiskaitoma, visgi lankytojai ar potencialūs pirkėjai turi galimybę susipažinti su įmonės siūlomu prekių asortimentu ir prekių kainomis. Jei vartotoją tenkina įmonės sąlygos, jis gali apsilankyti konkrečioje parduotuvėje ir įsigyti reikalingą prekę. Pastebėta, kad interneto tinklapiai ar elektroninės parduotuvės padeda pritraukti papildomų klientų į įprasto tipo parduotuves.

Prekės pirkėjas yra interneto vartotojas. Jis įeina į virtualios par duotuvės, t. y. į prekės pardavėjo, tarnybinę stotį. Vėliau pirkėjas peržiūri savo kompiuteryje tinklapius, norėdamas gauti informaciją apie prekę. Prieš galutinai pasirinkdamas prekę, pirkėjas gali apžiūrėti ją iš visų pusių, konsultuotis su su pardavėju per kompiuterį arba telefoną, paprašyti pardavėjo parodyti, kaip prekė veikia. Visa tai vyksta skirtigose teritorijose: pirkėjas gauna informaciją sėdėdamas namuose, pardavėjas apibūdina ir demonstruoja prekės patikimumą ir kitas jos savybes neišeidamas iš parduotuvės.

Pasirinkęs reikiamą prekę, pirkėjas pereina į kitą tarnybinės stoties tinklapį ir ją užsisako. Užsakymas atliekamas elektroniniu paštu, išsiunčiant virtualios parduotuvės direktoriui ar pardavėjui skaitmeninį užsakymą – jam patvirtinti ir įforminti.

Patvirtinęs užsakymą, parduotuvės direktorius (pats arba per pardavėją) gali nukreipti jį elektroniniu paštu į realizavimo skyrių. Pardavėjas įtraukia užsakymą į duomenų bazę, tikrina užsakovo mokumą ir prekes sandėlyje, rezervuoja prekę pristatymui. Pirkėjas, gavęs sąskaitą, apmoka ją bet kuria elektroninių atsiskaitymų forma. Po to prekė yra pristatoma pirkėjui į namus(Sodžiutė, Sūdžius, 2003, p. 29-31).

2. lentelė

Tradicinės ir elektroninės prekybos palyginimai

Tradicinė parduotuvė Virtuali parduotuvė

Prekybos salė Virtuali parduotuvė

Pirkėjo vaikščiojimas po prekybos salę ir prekių apžiūrėjimas Tinklapių peržiūrėjimas

Indvidualus pirkėjo konsultavimas Pardavėjas konsultuojamas per kompiuterų tinklą arba telefonu

Prekės išrinkimas Prekės išrinkimas

Prekės užsakymas

Prekės užsakymas

Sąskaitos išrašymas Sąskaitos persiuntimas per kompiuterinius tinklus

Apmokėjimas parduotuvės kasoje arba kortele Sąskaitos apmokėjimas per kokią nors elektroninių mokėjimų sistemą

Šaltinis: Balabanov, I. T. 2001. Elektronaja komercija. Sankt-Peterburg, p. 196-197.

Rinkodaros ir konsultacijų bendrovės IMC atliktas tyrimas rodo, kad potencialių klientų turimos informacijos apie el. parduotuves ir jų pasiūlymus bei motyvacijos pirkti prekes internetu trūkumas yra pagrindinės el. komercijos plėtros kliūtys Lietuvoje.

Apklausus daugiau nei 700 vyresnių nei 18 metų internetu besinaudojančių asmenų, paaiškėjo, kad dauguma jų neturi pakankamai informacijos apie el. parduotuves Lietuvoje, tačiau internete vis dažniau ieškoma informacijos apie tradicinėse parduotuvėse perkamas prekes.

73 proc. apklaustųjų negalėjo įvardinti nei vienos Lietuvos internete esančios parduotuvės. Net geriausiai žinomas lietuvišką interneto parduotuves žino ne daugiau nei 10 proc. apklaustųjų. Tarp geriausiai žinomų lietuviškų interneto parduotuvių yra „Omnitel Mugė“, „Office 1“, „Baze.lt“,

„Super.lt“ ir „Patogu pirkti“.

Tyrimo metu nustatyta, kad tik 3 proc. apklaustųjų yra pirkę lietuviškose interneto parduotuvėse. Tik kiek daugiau nei 1 proc. tai daro nuolatos. Tačiau net 57 proc. apklaustųjų dažnai ieško informacijos apie planuojamus pirkinius internete. 32 proc. pirkėjų prekių pasirinkimo sprendimus įtakoja internete pateikiama informacija apie jas.

71 proc. internete informacijos apie prekes ieškančių asmenų visų pirma jos dairosi gamintojų svetainėse, 24 proc. – pardavėjų svetainėse, likusi dalis – specializuotose interneto svetainėse. 48 proc. informacijos ieškančių interneto vartotojų visų pirma ieško prekių pristatymų ir techninės informacijos, 26 proc. – kitų pirkėjų atsiliepimų, 12 proc. – galimybės palyginti skirtingų gamintojų prekes ir skirtingus modelius, 8 proc. – praktinių pritaikymo ir naudojimo patarimų, 6 proc. – kitos informacijos.

62 proc. apklausoje dalyvavusių asmenų nurodė, kad apsipirkimas internetu turi daugiau trūkumų nei privalumų. 14 proc. apklaustųjų nemato esminių el. komercijos trūkumų ir privalumų lyginant su tradiciniais apsipirkimo kanalais. 9 proc. apklaustųjų mano, kad apsipirkimas internetu turi daugiau privalumų nei trūkumų. Likusi respondentų dalis nuomones šiuo klausimu neturi.

Pagrindiniais prekių pirkimo internetu trūkumais apklausoje buvo įvardinti asortimento siaurumas, negalėjimas apžiūrėti ar išbandyti prekę, neaiškumas dėl prekių grąžinimo galimybių ir garantijos, sudėtinga prekių ir informacijos paieška interneto parduotuvėse, pristatymo kaina, atsiskaitymo už pirkinius sudėtingumas, pristatymo trukmė bei būtinybė būti reikiamu laiku namuose.

Pagrindiniais prekių pirkimo internetu privalumais yra galimybė apsipirkti neskubant, žemesnės internetu parduodamų prekių kainos ir galimybė prekes užsakyti visą parą.

Pasak
IMC direktoriaus Justo Kriuko, tyrimas aiškiai parodė, kad pagrindinės kliūtys el. komercijos plėtrai yra ne technologijų ir interneto paplitimo srityje, o aiškių internetinio apsipirkimo privalumų trūkumas arba potencialių klientų nesupažindinimas su jais.

J. Kriuko teigimu, apsipirkimas internetu visuomet turės savų trūkumų, tačiau interneto parduotuvių operatoriai turėtų pasistengti juos atsverti tik el. komercijai būdingais privalumais. „Tokių privalumų pavyzdžiai – pirkinių rekomendacijos, pirkėjus suburiančios virtualios bendruomenės, plati informacija apie pasirinkimo reikalaujančius pirkinius“(www.ebiz.lt).

3.2. Elektroninė birža

Elektroninė birža arba elektroninės biržos technologija pasaulyje tampa vis populiaresnės. Vis daugiau investuotojų teikia pirmenybę interaktyviam prekybos vertybiniais popieriais metodui, kuris leidžia gauti rinkos informaciją per realų laiką ir siųsti savo brokeriui vertybinių popierių pardavimo arba pirkimo užsakymus naudojantis kompiuteriu, o ne parduodant juos telefonu.

Elektroninės biržos skirtos automatizuoti pasirašytus sandorius, taip pat pagerinti įmonių bendradarbiavimą. Elektroninės biržos patrauklios visų pirma tuo, kad padeda sutaupyti daug lėšų ir laiko. Elektroninėse biržose galima vienu metu varžytis su tūkstančiais tiekėjų: tokios galimybės iki šiol technologiškai buvo neįmanomos.

Remiantis interneto rinkos tyrimų kompanijos ,,Forrester Research“ duomenimis, 2000 metais net 71 proc. pasaulinių kompanijų jau bandė parduoti ar užpirkti prekes per elektronines biržas.

Daugelis naujų elektroninių biržų neišvengiamai susiduria ir su keliais svarbiais trūkumais. Visų pirma įmonių plėtros išlaidos dar yra neproporcingai didelės, palyginti su pritrauktų klientų skaičiumi. Čia galioja ,,uždaro rato“ principai: kol nesiūloma prekių, nėra pirkėjų, o ten, kur nesilanko pirkėjai, ir gamintojai nesiūlo prekių.

Tarp kitų rūpesčių reikėtų paminėti palyginti mažą biržų pelno skirtumą (maržą). Jis nulemia, kad vienos šakos rinkoje greičiausiai išsilaikys tik viena ar dvi pagrindinės pelningos elektroninės biržos.

Analitikai mano, kad ateityje elektroninės biržos pasižymės šiais būdingais bruožais:

1. didele pirkimų ir pardavimų apyvarta. Be didelių darbo mastų elektroninės prekyvietės neturės galimybių išlikti;

2. pramonės parama. Elektroninėms prekyvietėms išgyventi padės įvairios stambios pramoninės kompanijos, teikiančios finansinę paramą bei nukreipsiančios didelius užsakymų srautus;

3. integruota pasiūla. Pilnavertė elektroninė komercija negali egzistuoti be bendradarbiavimo su tradicinėmis įmonėmis (tiesioginis klientų aptarnavimas, ryšys su tradicinėmis prekyvietėmis) (Sodžiutė, Sūdžius, 2003, p. 34-36).

Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros agentūra, skatindama mažų bei vidutinių ir didelių įmonių bendradarbiavimą prekių/paslaugų tiekimo srityje, vykdo projektą „Internetinė tiekimo birža“. Internetinė tiekimo birža – elektroninė birža, kurioje mažos įmonės skelbia informaciją apie savo siūlomas prekes/paslaugas, vidutinės ir didelės Lietuvos įmonės skelbia konkursus prekėms/paslaugoms įsigyti (www.ebirza.lt).

3.3. Elektroninis aukcionas

Elektroniniai aukcionai – internetu pagrįstos pervedimo akcijos, leidžiančios vartotojams derantis pirkti arba parduoti įvairią produkciją ar paslaugas.

Elektroniniai aukcionai siūlo labai platų prekių pasirinkimą, pradedant kolekcionuojamomis prekėmis ir baigiant bendresne produkcija, pavyzdžiui, nekilnojamuoju turtu, bilietais, kompiuteriais. Kiekvienas elektroninis aukcionas turi informacinį tinklapį, leidžiantį potencialiems klientams susipažinti su pagrindinėmis aukciono taisyklėmis ir išsiaškinti pagrindinius reikalavimus, taip pat peržiūrėti atsakymus į jiems rūpimus klausimus.

Norint dalyvauti aukcionuose, reikia tapti vienu iš aukcioninių www-tarnybinių stočių klientu ir pateikti pardavimui savo prekę (arba pareikšti norą įsigyti prekę) per internetą.

Po registravimo vartotojas pasirenka slaptažodį ir (arba) atidaro savo aukcioną arba prisijungia prie bet kurio veikiančio aukciono. Parduodant prekę reikia užpildyti atitinkamą formą ir patvirtinti savo pasiūlymą, Prekės skelbiamos www-tarnybinėje stotyje nemokamai.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4230 žodžiai iš 8421 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.