Zmogaus teisiu ir pagrindiniu laisviu apsaugos konvencijos taikymas europoje
5 (100%) 1 vote

Zmogaus teisiu ir pagrindiniu laisviu apsaugos konvencijos taikymas europoje

Žmogaus teisių atsiradimo bei vystymosi istorija siekia seniausius laikus. Kova tarp žmogaus teisių pripažinimo ir garantavimo bei valstybės savivalės ir kišimosi į privačią žmogaus sferą buvo ta varomoji visuomenės jėga, sudariusi sąlygas atsirasti pirmiesiems žmogaus teisių apsaugos dokumentams.

Jau 1215 metais Anglijos Magna carta bei 1628 metų Teisių peticija įtvirtino pirmuosius laimėjimus žmogaus teisių apsaugos srityje. 1679 metais paskelbtas Habeas corpus aktas bei 1689 metų Teisių bilis anglosaksų teisės sistemoje įtvirtino žmogaus apsaugą nuo neteisėto įkalinimo bei kitų prigimtinių teisių pažeidimų kalinimo metu, tačiau didžiausią atgarsį žmogaus teisių gynimo idėja sulaukė 1776 metų JAV nepriklausomybės deklaracijoje, kuri skelbė: “mes laikome akivaizdžiomis šias tiesas: visi žmonės sukurti lygūs ir visi jie kūrėjo apdovanoti neatimamomis teisėmis, prie kurių priklauso gyvybė, laisvė ir laimės siekimas”. Taip pat privalu paminėti ir 1780 metų Prancūzijos žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją, kurios idėjos apskriejo visą Europą ir kuri skelbė: “kiekvienos valstybės tikslas yra užtikrinti prigimtines ir neatimamas teises. Tokios yra laisvė, nuosavybė, saugumas ir priešinimasis engimui.”

Žmogaus teisės – esminė šiuolaikinės civilizacijos vertybė. Dabar mes gyvename demokratinės valstybės modelyje, kai žmogaus teisių ir laisvių apsaugos balsas girdimas visoje planetoje, tačiau dar visai neseniai tiek Rytų Europa, tiek buvusios Sovietų Sąjungos respublikas gaubė prievartos, suvaržymo ir brutalumo dvasia, kai žmonių teises bei laisves varžė stipri vado galia. Naujausių laikų humanistinės teorijos paprastai remiasi tuo, kad žmogus nuo gimimo turi nuo jo asmens neatskiriamas, pamatines ir neatimamas teises bei laisves. Žmogaus teisės bei laisvės atsiranda ne valstybės valia, o žmogus jas įgyja gimdamas. Žmogaus teisės – tai laisvė veikti savo valia, vadovautis laisvu apsisprendimu, taip pat “iš pareigos pasirūpinti savimi, neagresyviu artimo atžvilgiu, būdu”, jei tokios pareigos asmuo atsisako, tai jis pasmerkia save ekonominiam skurdui ir asmenybės degradacijai. Dar daugiau jis tampa agresyvus artimo atžvilgiu ir netinkamas socialinei santarvei. Šiuolaikinė visuomenė neįsivaizduojama be teisės laisvai veikti, juk laisvė – tai pareiga pasirūpinti savimi ir kitu. Kad šią pareigą individas galėtų rezultatyviai įgyvendinti, jam būtinos ir atitinkamos teisės: teisė į laisvę, asmens neliečiamybė, nuosavybę, mokslą, “kurios įsiprasmina ne kaip savaiminės vertybės, o kaip tos pareigos atlikimo priemonės.” Visos žmogaus teisės bei laisvės yra įtvirtintos pasaulio valstybių Konstitucijose, Žmogaus teisių ir Pagrindinių Laisvių Apsaugos Konvencijoje bei kituose įvairiuose dokumentuose, kuriose šios teisės sugrįžo kaip viso pasaulio patirtis.

Mano rašto darbo pagrindinis tikslas – rasti argumentuotą atsakymą į užduotį: Europos Žmogaus Teisių ir Pagrindinių Laisvių Apsaugos Konvencijos taikymas Lietuvos Respublikos teisėje. Taip pat bandysiu atskleisti Konvencijos taikymo Lietuvos Respublikos teisėje pagrindus, pateikti pasiūlymus dėl Konvencijos efektyvesnio taikymo ir atkleisti trūkumus, įgyvendinant Konvenciją kaip vientisą aktą.

  

Lietuvos Respublika ratifikavo 1950 metų Žmogaus Teisių ir Pagrindinių Laisvių Apsaugos Konvenciją 1995 metais balandžio 27 dieną. Lietuvos Respublika prisiėmė tarptautinius žmogaus teisių apsaugos reikalavimus ir įsipareigojo paklusti Konvencijos institucijų kontrolei. Politine prasme Konvencijos pasirašymas vertinamas kaip vienas iš esminių demokratijos laimėjimų. Daugelį metų buvusi Sovietų okupuota valstybė, kurioje žmogaus teisės nebuvo laikomos esmine vertybe, įsipareigojo gerbti žmogaus teises ir sava valia atsidavė tarptautinei kontrolei. Konvencijos preambulėje skelbiama: “atsižvelgdamos į tai, jog šia Deklaracija siekiama, kad joje skelbiamos teisės būtų visuotinai bei veiksmingai pripažįstamos ir kad jų būtų laikomasi; kaip Europos valstybių, turinčių bendras pažiūras ir bendrų politinių tradicijų, idealų, laisvių bei teisių viršenybės paveldą, vyriausybės pasiryžusios žengti pirmą žingsnį, kad bendromis pastangomis užtikrintų tam tikras visuotinėje deklaracijoje paskelbtas teises;” turime pripažinti akivaizdžia tiesa tai, jog Europos žmogaus teisių konvencijos taikymas mūsų sąlygomis padės modernizuoti bei koreguoti tiek įstatymų leidybą, tiek teismų praktiką, juk “Europos konvencija duoda impulsą kai kurioms reformoms, darančioms valstybių teisines sistemas demokratiškesnes bei civilizuotesnes.”Taigi galima teigti, jog Konvencijos įgyvendinimas glaudžiai susijęs su teisinės valstybės kūrimu. Konvencijos ratifikavimas Lietuvos Respublikoje pabrėžia tai,jog įsivyrauja naujas požiūris į žmogaus teises kaip vertybes, kurios neatskiriamos nuo asmenybės. Konvencijoje pateikiamas platus žmogaus teisių bei pagrindinių laisvių sąrašas, kurios suformuluotos normos tikslios bei lakoniškos, o tai nesudaro didelių sunkumų jas efektyviai taikant valstybės teisėje. Toliau kalbant apie Konvencijos klasifikavimą, galime išskirti straipsnius reglamentuojančius žmogaus teises bei laisves. Skirtinguose straipsniuose įtvirtinamos
skirtingos žmogaus teisės bei laisvės: “antras straipsnis įtvirtina žmogaus teisę į gyvybę, trečias straipsnis reglamentuoja kankinimų, nežmoniško ar orumą žeminančio elgesio ir baudimo draudimą, ketvirtas straipsnis skelbia vergijos ir nelaisvės draudimą, taip pat privalomo ar priverstinio darbo draudimą, kiti straipsniai įtvirtina tokias teises kaip teisė į laisvę ir asmens neliečiamybę, susirašinėjimo slaptumą, minties, sąžinės ir religijos laisvę, teisę į privataus, šeimos gyvenimo apsaugą, teisę į taikius susirinkimus bei asociacijų laisvė bei daugelis kitų teisių bei laisvių. Konvencija neformuluoja teisinio įpareigojimo valstybėms pasirašiusioms Konvenciją, perkelti Konvencijos nuostatas į nacionalinę teisę arba jas tiesiogiai taikyti šalies teismuose. Valstybė turi teisę pasirinkti būdus ar priemones įgyvendinant Konvencijos teises, tačiau neabejotinai šios priemonės negali prieštarauti Konvencijos nuostatoms. Konvencijos ratifikavimas sukuria valstybei pareigą ne tik suderinti nacionalinę teisę su Konvencijos nuostatomis, tačiau svarbiausia įgalina valstybes užtikrinti joje vardijamas teises visiems jos jurisdikcijoje esantiems asmenims. Konvencijos įgyvendinimas Lietuvos Respublikoje remiasi trimis kriterijais: ratione personae, materiae ir loci. Ratione personae reiškia, kad Konvencija taikoma ne tik Lietuvos Respublikos piliečiams, bet ir visiems asmenims, kurie Konvencijos teisių pažeidimų metu patenka į Lietuvos Respublikos jurisdikciją. Lietuvoje užsieniečiams taikomas nacionalinis režimas pagal kurį užsieniečiai turi tokias pat teises kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiai, jeigu ko kito nenumato LR Konstitucija. Vadinasi, “visi Lietuvos jurisdikcijoje bei teritorijoje esantys asmenys taip pat Lietuvoje esantys užsieniečiai, kuriais laikomi ir pilietybės neturintys asmenys, galės pateikti peticijas, jei šių asmenų nuomone, Lietuva pažeidė Konvencijoje ginamas teises.” Ratione materiae kriterijus reiškia, kad asmenys, pateikdami Europos žmogaus teisių teismui dėl jų teisių pažeidimų, gali vadovautis tik Konvencijoje įtvirtintomis teisėmis. Šie asmenys negali vadovautis kitose tarptautinėse sutartyse, kurių dalyvė yra Lietuva, numatytomis teisėmis. Paduodant peticijas dėl Konvencijoje numatytų teisių pažeidimų, taip pat turi būti atsižvelgta į valstybės padarytas išlygas dėl atitinkamų Konvencijos nuostatų. Ratione loci kriterijus numato, kad Lietuva bus atsakinga už Konvencijos pažeidimus visoje savo teritorijoje, “kurioje ji, kaip suvereni valstybė vykdo savo valstybinę valdžią.” Lietuvos Respublika atsakinga už Konvencijos pažeidimus ir už diplomatų dirbančių kitose šalyse, bet priklausančių Lietuvos jurisdikcijai, taip pat ir su Lietuvos Respublikos vėliava plaukiojančių laivų bei skraidančių lėktuvų įgulų narių atžvilgiu. Ši Konvencija, kaip ir bet kuris tarptautinės teisės aktas, neturi grįžtamosios galios, todėl jos nuostatų negalima taikyti įvykiams ar veiksmams, įvykusiems ar atliktiems iki jos įsigaliojimo.

Labai svarbu pabrėžti, kad rengiant 1992 metų Konstituciją, formuluojant konstitucines nuostatas dėl žmogaus teisių bei pagrindinių laisvių, jau buvo atsižvelgta į atitinkamas Europos konvencijos nuostatas, kurios laikomos liberalios demokratijos įtvirtinimo pagrindu, taip pat siekiant pasiekti labiau išsivysčiusių valstybių lygį žmogaus teisių atžvilgiu, kurių Konstitucijose įtvirtintos Konvencijos nuostatos. Mano nuomone, Konstitucijos rengimas inkorporuojant kai kurias Konstitucijos nuostatas sietinas su būsima integracija į Europos Sąjunga, kadangi dauguma Europos šalių ratifikavusių Konvenciją, jau buvo Europos Sąjungos narėmis. Lietuvos teisinė sistema žengia demokratizavimo link, tačiau manau dar liko teisės sričių nesuderintų su Konvencijos reikalavimais.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1259 žodžiai iš 2464 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 1,45 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.