TURINYS
1. Apsaugos užtikrinimo vertinimo laipsnis…………………………………………1
2. Išlaidos ir pelnas (nauda) naudojant muitus……………………………………..2
3. Laimėjimas (nauda) gamintojams ir vartotojams………………………………3
4. Naudos (pelno) ir nuostolio matavimas………………………………..4.
1. Apsaugos užtikrinimo vertinimo laipsnis
Muitų įvedimas importuojamoms prekėms veda prie to, kad kainą didina ir šalyje esantys gamintojai. Šis rezultatas neretai yra pagrindinis valstybės tarifų politikos tikslas, kuris apsaugo valstybėje esančius gamintojus nuo žemų kainų, kurios susidaro esant konkurencijai su importuojamomis prekėmis. Įvedant praktinę prekybos politikos analizę, būtent muitų įvedimą importinėms prekėms, svarbu išsiaiškinti, kokią vidinę rinkos apsaugą realiai ji (valstybė) gali užtikrinti. Atsakymas į šį klausimą paprastai išreiškiamas procentiniu naujos kainos ir vyraujančios kainos santykiu, tačiau tik esant laisvos prekybos sąlygoms. Pavyzdžiui, muitas importuojamam cukrui gali padidinti jo kaina iki 45%, su tokiu reiškiniu buvo susidūrę Amerikos verslininkai.
Muito įvedimo atveju rinkos apsaugos užtikrinimo vertinimas gali pasirodyti vienareikšmiu: jeigu muitas sudaro mokestį už savo vertę, kuri yra proporcinga įvežamų prekei vertei, tai muito atlygis pats turi atitikti vidinės rinkos apsaugos užtikrinimo rodiklį; jeigu muitas yra specifinis, tai tarifo dydžio suskirstymas į gryną tarifo kainą duos mums muito vertės ekvivalentą.
Bet apskaičiuojant apsaugos priemones, užtikrinančius importo muitus, iškyla dvi problemas. Pirma, jeigu spėjimai apie valstybės – importuotojos mažumą pasirodo esą netikslūs, tai atskiro muito nustatymo rezultatas greičiau bus sumažintos eksporto kainos, negu padidintos kainos vidinėje rinkoje. Kartais tokios prekybines politikos įtaka užsienio eksportuotojų kainoms pasirodo esanti pakankamai reikšminga.
Antra, muito įvedimo efektas skirtingose prekių gamybos etapuose gali pasirodyti nevienodas. Tai galima pailiustruoti sekančiu paprastu pavyzdžiu.
Tarkim, kad automobilis pasaulio rinkoje parduodamas už 8 tūkst.dolerių ir kad detalių vertė, iš kurių jis surinktas, sudaro 6 tūkst. dolerių. Dabar sulyginkime dvi šalys: viena iš jų įvykdyti automobilių surinkimą, o kita, jau turinti surinkimo gamyklą, ruošiasi vystyti komplektų išleidimą.
Tam kad paaštrintų savo šalies automobilių industriją pirma šalis įveda 25% muitą įvežamiems jau gataviems automobiliams, tai leidžia šalies automobilių gamintojams padidinti kainą nuo 8 tūkst. dolerių iki 10 tūkst. dolerių. Tokiu būdu neteisinga sakyti, kad automobilių surinkėjai gauna tik 25% savo rinkos apsaugos. Iki muito įvedimo šios šalies automobilių surinkimo įmonė galėjo egzistuoti tik tuo atveju, jeigu automobilio surinkimo vertė būtų nedidesnė kaip 2 tūkst. dolerių (skirtumas tarp 8 tūkst. dolerių ir 6 tūkst. dolerių atitinka detalių vertę); dabar gi automobilio surinkimas galimas esant ir 4 tūkst. dolerių (tai skirtumas tarp 10 tūkst. dolerių ir detalių vertės). Tokiu būdu, šiuo atveju šios šalies automobilių surinkėjams 25% muito faktinį apsaugos laipsnį 100% lygyje.
Dabar įsivaizduosime, kad antra šalis savo komplektuojančiai gamybai didinti įveda 10% muitą importiniams detalėms. Tokiu būdu, šios šalies komplektuojančių automobilių surinkėjų kaina pakils nuo 6 tūkst. dolerių iki 6,6 tūkst.dolerių. Net jei nebūtų jokio muito gataviems (surinktiems) automobiliams duotas dydis, automobilio surinkimas šios šalies sąlygomis bus pelningesnis. Juk iki muito įvedimo šios šalies automobilių išleidimas buvo rentabilus, jeigu surinkimo kaina neviršijo 2 tūkst. dolerių (8tūkst. dolerių – 6 tūkst. dolerių); dabar gi po muito įvedimo automobilio surinkimo kaina negali viršyti 1,4 tūkst. dolerių (8 tūkst. dolerių – 6,6 tūkst. dolerių). Tokiu būdu komplektuojantiems automobilių surinkėjams muitas, nors ir užtikrins jos gamintojams teigiamą (pozityvę) apsaugą, tačiau automobilių surinkėjams užtikrins negatyvų faktinės apsaugos laipsnį -30% (-600/2000).
Panašūs samprotavimai panaudoti šiame pavyzdyje ekonomistams suteikia galimybę išnagrinėti faktinės apsaugos laipsnio vertinimo metodus, gautus konkrečiuose muito įvedimo atvejuose arba naudojant kitokių tipų prekybos politiką. Prekybinės politikos įvairovė, pavyzdžiui, stimuliuojant pramoninį vystymąsi, kuris neretai priveda prie daug aukštesnio vidinės rinkos apsaugos laipsnio pasiekimo, negu paprastas muito įvedimas .
2. Išlaidos ir pelnas (nauda) naudojant muitus
Muitų įvedimas veda prie prekių kainų didėjimo šalyje, kuri vykdo importą. Valstybėje – importuotojoje kainų pokyčių rezultate
labiausiai pralaimi vartotojai, o valstybės – eksportuotojos vartotojai laimi. Gamintojų atžvilgiu visa tai yra atvirkščiai – laimi valstybės – importuotojos gamintojai, o pralaimi valstybė – eksportuotoja. Be to, valstybė, įvedanti muitus, aprūpina save papildomomis pajamomis. Tam kad palyginti visų duotų išlaidų ir pelno prekybinę politiką būtina atlikti jų kiekybinį paskyrimą. Pelno ir išlaidų matavimo metodas, įvedant muitus remiamasi dviem supratimais, kurie plačiai naudojami atliekant makroekonominę analizę: laimėjimas vartotojui – laimėjimas gamintojui.