Turinys
Įvadas 2
1. Tarptautinio verslo ypatumai 4
2. Tarptautinės politikos formos ir priemonės 19
3. Tarptautinio verslo rizika 23
Išvados 25
Literatūra 27
Įvadas
Šiuo metu vis akivaizdesni tampa tiek santykiniai, tiek absoliutiniai atskirų šalių pranašumai tarptautiniame darbo pasidalijime. Įvairesnė ir užsienio prekybos politika. Todėl labai svarbų vaidmenį vaidina tarptautiniai mainai. Kiekviena šalis siekia gauti ekonominę naudą iš tarpvalstybinių mainų. Taip jau susiklostė, kad kiekviena šalis gamina tas prekes, kurias jai apsimoka gaminti. Todėl tarptautiniuose mainuose svarbią vietą užima tarptautinė prekyba. Dar palyginti neseniai užsienio prekyba buvo suvokiama kaip paprasta prekių ir paslaugų pasikeitimo tarp valstybių visuma. Šiuo metu tai nepalyginti sudėtingesnis fenomenas. Jis suvokiamas kaip tarptautinių integracinių procesų svarbiausia sfera.
Svarbiausia tarptautinių mainų prielaida yra gamybos sąlygų skirtingumas. Prie šių sąlygų priskiriamos gamtinės, klimatinės, išteklių aprūpinimo, specializacijos ir kitos. Antroji tarptautinės prekybos prielaida pasireiškia skirtingais visuomeninio darbo našumo lygiais. Kiekviena pasaulio šalis gamina tai, kas pelninga ir efektyvu. Gaminamos ir eksportuojamos tos prekės, kurių technologijos lygis pralenkia pasaulio šalis. Tai padeda mažinti gamybos kaštus, konkuruoti pasaulinėje rinkoje. Ir atvirkščiai, kiekviena šalis importuoja tas prekes, kurių gamybos kaštai šalies viduje didesni negu pasauliniai tos prekės gamybos kaštai.
Trečia tarptautinių mainų prielaida glūdi skonių, prioritetų įvairovėje, gamybos kaštai, kainos gali būti vienodos, todėl prekių pirkėjų skoniai gali būti skirtingi ir todėl šalys tarpusavyje prekiauja. Tarpusavyje prekiaujančios šalys gali patenkinti daugiau ir įvairesnių poreikių. Antra vertus, šalys siekia gamybos efektyvumo ir gamina specializuotas prekes. Dėl to atsiranda darbo našumo ir gamybos kaštų skirtumai, o drauge galima gauti absoliutinę tarptautinės prekybos ir tarptautinių mainų naudą.
Darbo tikslas – išnagrinėti, kas būdinga tarptautiniam verslui ir parodyti, kaip įmonės internacionalizuojasi.
Uždaviniai:
• išnagrinėti pagrindinius tarptautinio verslo bruožus,
• parodyti, kas būdinga internacionalizacijos procesui,
• išnagrinėti, kokie yra tarptautiniame versle eksporto ir importo motyvai,
• parodyti, kokios yra tarptautinės politikos formos ir priemonės,
• išnagrinėti tarptautinio verslo rizikos rūšis.
1. Tarptautinio verslo ypatumai
Tarptautiniame versle yra išskiriami šeši pagrindiniai tarptautinio verslo bruožai:
(1, p. 4)
1. Tarptautinis verslas yra sudėtinė verslo dalis. Todėl tarptautinį verslą galima nagrinėti tik bendrai verslo kontekste.
2. Tarptautinis verslas kaip mokslas yra normatyvus, t.y. jis siekia duoti konkrečius nurodymus kaip tvarkyti tarptautines operacijas, kaip ir kokie sprendimai turi būti priimami. Tarptautinio verslo teorija siekia pateikti vadovams konkrečių instrumentų, kaip rinktis tarptautinės veiklos strategiją, kaip valdyti personalą tarptautinėje įmonėje, kaip spręsti finansines valiutų problemas ir t.t..
3. Užsiiminėjant tarptautiniu verslu susiduriama su daugybe problemų, kurios kyla dėl pačios verslo prigimties. Pavyzdžiui, darbuotojų motyvavimas yra universali vadybos problema. Tačiau, tokios problemos, kaip darbuotojų skatinimas per tarptautinį mobilumą, tautiečių ir užsieniečių santykiai tarptautinėse įmonėse iškyla tik įmonei įsitraukus į tarptautinį verslą.
4. Atkreipiamas dėmesys į laipsnišką tarptautinio verslo vystymo procesą įmonėje. Tarptautinis verslas nėra vienadienis ir vienkartinis šuolis į tarptautinius vandenis. Jis yra ilgas ir laipsniškas procesas vis labiau atsitraukus nuo savo nacionalinės rinkos ir vis labiau tampant priklausomu nuo to, kaip operacijos vykdomos užsienyje.
5. Įmonės tarptautinės veiklos vystymas reiškia ėjimą vis „gilyn“, kai atliekama vis daugiau sandorių, reikalaujančių nacionalinės sienos kirtimo. Vis daugiau operacijų pradedama vienoje šalyje ir užbaigiama kitoje.
6. Tarptautinės veiklos vystymas reikalauja ne tik ėjimą „gilyn“, bet ir „platyn“. Tai yra auga ne tik tų pačių veiklų skaičius užsienio šalyse, bet ir pačių veiklų įvairovė vis didėja. Pavyzdžiui, pradedančios tarptautinę veiklą firmos dažnai apsiriboja užsienio rinkos aptarnavimu naudodamos eksportą. Patyrusios įmonės dažnai linkusios investuoti savo lėšas į gamybines operacijas.
Z.Gineitienė knygoje „Verslo kūrimas ir valdymas“ (p. 56) verslo organizavimą Europos Sąjungoje įtakoja :
* ES įmonių įstatymai,
* ES pramonės politika,
* ES konkurencinė politika,
* ES socialinė politika,
* Laisvas kapitalo judėjimas,
* Laisvas darbo jėgos judėjimas,
* Laisvas prekių judėjimas,
* ES regioninė aplinka,
* ES aplinkos veiksnių politika.
Internacionalizacija reiškia būsenos pakitimą ir tuo pačiu dinaminį pasikeitimą. Internacionalizacija vyksta įmonės augimo fone, todėl skirtumas tarp internacionalizacijos ir augimo yra gana sąlyginis. Internacionalizacija įneša laiko momentą į tarptautinio verslo koncepciją. Šios koncepcijos dėmesio centre yra ne tiek
atskiri sprendimai, o jų seka. Atkreipiamas dėmesys į nuoseklumą, priimant tarptautinius sprendimus. (psl. 6)
Internacionalizaciją įmonėje apsprendžiantys šie veiksniai (psl.6):
• įmonės resursai,
• žinių apie verslo sąlygas augimas,
• komunikacijos plėtimasis,
• rizikos ir neapibrėžtumo laipsnis,
• kontrolės galimybės
• atsidavimas/įsitraukimas.
Anot V. Tamaševičiaus, internacionalizacijos procesas – tai
• Nuoseklus įmonės įsitraukimas į eksportines operacijas, apimantis geografinį rinkų plėtimą ir vis platesnio produktų rato pateikimą,
• Operacijų vykdymo metodų keitimą,
• Vadybos filosofijos ir organizacijų elgsenos pokyčius. (1, p. 7)
Tarptautiniame versle svarų vaidmenį vaidina importo ir eksporto motyvai. Gražina Startienė knygoje „Tarptautinės prekybos finansavimas“ išskiria šiuos importo motyvus: (p.14)
• gamybos veiksnių trūkumas šalyje
„Lietuvoje neauga nei kava, nei bananai, nes tam nepalankus klimatas. Šie pavyzdžiai rodo, jog gamybos veiksnių, prie kurių priskiriamas ir klimatas, trūkumas sąlygoja nepakankamą tam tikrų prekių gamybą. Tą patį galima pasakyti apie tam tikras naudingąsias iškasenas – varį, naftą ar uraną – kurios išgaunamos tik kai kuriose šalyse. Taigi importas įgalina įsigyti prekes, kurių šalies viduje arba iš viso nėra, arba prekes, kurių gamybai šalis neturi reikalingų gamybos veiksnių.. 81 proc. Naftos atsargų yra besivystančiose šalyse, 11 proc. – Rytų Europoje, 85 proc. Dujų atsargų sutelkta ne Vakarų industrinėse valstybėse, kaip ir 92 proc. Alavo, 78 proc. Fosfatų ir t.t. Tai irgi paaiškina, kodėl kartais prekiaujama su šalimis, kurios politiniu požiūriu nebūtinai yra draugiškos šalys; čia dažnai siekiama kompromisų.
Svarbus gamybos veiksnys, kurio apimtys daugumoje šalių yra nepakankamos- darbas. Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti prieštaringai, nes nedarbas – paplitęs reiškinys. Daugelyje šalių nedarbas siekia 20 proc. Ir daugiau. Tačiau šios šalys kenčia dėl kvalifikuotos darbo jėgos trūkumo. Daugelio prekių gamyba greta atitinkamo aprūpinimo kapitalu reikalauja kvalifikuoto profesinio išsilavinimo. Daugelyje šalių to labai trūksta. Esamos mokymo ir perkvalifikavimo sistemos neatitinka sparčiai augančių kiekybinių ir kokybinių poreikių.
• prekių trūkumas
Trūkumo aspektas apima ir tas prekes, kurių šalies viduje gali būti pasiūlytas nepakankamai arba nepakankamos kokybės.
• produktų (prekių) įvairovė
Importas vyksta ir tuomet, kai užsienyje egzistuoja produkto skirtumai. Čia geras pavyzdys – automobilių sektorius. Lietuvoje nėra įmonių, gaminančių automobilius, tačiau daugelyje šalių, kur tokios įmonės veikia, parduodami ir importuoti automobiliai. Pvz., prancūziški automobiliai importuojami į Vokietiją ir atvirkščiai. Taip pat mada, kosmetika ir elektronika, daugybė plataus vartojimo prekių – tai sritys, kur produktų skirtumai skatina importą. Žinoma, analogiški argumentai tinka ir aiškinant užsienio paklausos šalies viduje gaminamoms eksportuojamoms prekėms motyvus. Prekių šalies viduje trūkumas gali būti tiek ilgalaikis (pvz. kava), tiek trumpalaikis (blogas derlius). Jį gali sąlygoti:
– gamybos techninės priežastys, pvz. Siekiant saugoti aplinką;
– tam tikros prekės gamyba šalyje gali būti uždrausta (paprastai tada ir šios prekės importas ribojamas);
– gamyba šalyje negalima dėl patentinių teisinių priežasčių.
• veiksnių proporcijų teorema
Jeigu tam tikrų prekių kokybė šalies viduje yra tokia pati kaip užsienyje,vadinasi, prekių trūkumas negali būti importo motyvas. Importo motyvas gali būti užsienio gamintojų kaštų ir kainų pranašumai; lygiai kaip ir vidaus gamintojų kaštų pranašumai skatina eksportą. Šie pranašumai gali būti žaliavų, pusfabrikačių ar gatavų produktų gamyboje.
Prekių gamyboje naudojamų gamybos veiksnių kaštai priklauso nuo to:
a) kiek tų veiksnių šalis turi, t.y. ar tų veiksnių yra šalyje pakankamai, ar jų turima nedaug;
b) kokios jie kokybės.
Tai vienodai galioja tiek žemės plotams, žaliavoms, klimato sąlygoms, tiek ir
darbui bei kapitalui. Skirtinga kokybė atsispindi skirtingame gamybos veiksnių našume, t.y. gamybos rezultato ir gamybos veiksnių panaudojimo santykyje. Šalyje kur mažai darbo jėgos, ji bus brangesnė nei šalyje, kur yra darbo jėgos perteklius. Jei tam tikros prekės gamyba labai imli darbui, tai, žinoma, pranašumą turės ta šalis, kur žemesni atlyginimai.
Eksporto motyvai.
Gražina Startienė teigia, kad užsienio pirkėjai perka mūsų šalies prekes, nes:
• mūsų šalies įmonės gamina tas prekes, kurių užsienio įmonės negamina (dėl tam tikrų priežasčių – tai gali būti jau minėtas gamybos veiksnių trūkumas arba specifinė technologija, pvz., produkto gamyba susijusi su gamtos teršimu, todėl valstybės pačios atsisako šios gamybos);
• mūsų įmonės gamina analogiškas prekes pigiau arba geresnės kokybės.
Tačiau eksportą skatina dar kiti papildomi motyvai: (3,p.17)
1. Eksportuodama prekes, įmonė siekia padidinti apyvartą ir gauti didesnį pelną.
2. Eksportas padidina įmonės gamybinių pajėgumų apkrovimą ir kartu užimtumą įmonėje.
3. Didinant gamybą eksporto sąskaita, gali būti pasiektas kaštų sumažėjimas dėl gamybos masto
ekonomijos, o tai padidina įmonės konkurencingumą užsienyje ir šalies viduje.
4. Eksportuojant vykdomas gamybos diversifikavimas ir kartu rizikos valdymas, nes įmonė tuomet nėra priklausoma tik nuo vienos rinkos.
„ Specialus eksporto atvejis yra vadinamasis pasyvus apdorojimas, kai nebaigtos prekės papildomam apdorojimui „eksportuojamos“ į užsienį, kur mažesni gamybos kaštai, ypač darbo užmokestis, o paskui vėl importuojamos į šalį. Tekstilė čia klasikinis pavyzdys. Žinoma, tai nėra eksportas griežtąja žodžio prasme, nes eksportuojamos prekės turi likti užsienyje.
Makroekonominiu aspektu žiūrint, yra daugybė šalių, kurios specializuoja nedaugelio prekių gamybą (dažniausiai žaliavos arba žemės ūkio produktai); tai vadinamos monokultūros šalys. Šių prekių šalyje gaminama žymiai daugiau nei tų prekių vidaus paklausa, todėl reikalingas pasaulinės rinkos „ventilis perteklinei pasiūlai išleisti“. (p.18)
Tačiau tokios šalys labiau rizikuoja, nes jos tampa priklausomos nuo paklausos pasaulinėje rinkoje ir pasaulinių kainų. Ne visada mažėjant kainoms pasaulinėje rinkoje paklausos kiekis didėja. Žaliavų atveju gali pasireikšti prisotinimo tendencijos (jos gali būti iš dalies techniškai sąlygotos naudojamais gamybos būdais), arba paklausa gali būti neelastinga kainos atžvilgiu (būdinga žemės ūkio produkcijai). Tuomet, mažėjant kainoms, šalies pajamos iš eksportuojamos prekės ne didės, bet mažės.
Daugiausiai įmonės gali internacionalizuotis gamybinėje ir komercinėje verslininkystėje. Gamybinė verslininkystė pasireiškia per prekių gamybą. Komercinė verslininkystė per tarptautinę prekybą.
Pagrindiniai tarptautinio gamybos organizavimo būdai (1, p. 15)
1. Globaliai koncentruota gamyba:
• pradedančios įmonės.
2. Gamyba priimančioje šalyje:
• didelės rinkos,
• būtinas jautrumas vartotojams,
• . dideli tarifiniai ir netarifiniai barjerai.
3. Globalinė/regioninė specializacija atskiro produkto gamyboje:
• aukštos technologijos sektoriai,
• masinės apimties vartojimo reikmenų gamyba,
• masinė firminių gaminių gamyba.
4. Nuosekli vertikali integracija:
• kaštų mažinimas,
• produktų esančių brandumo stadijoje gamyba,
• darbui intensyvių naujų produktų gamyba,
• produktų reikalaujančių daug nekvalifikuotos darbo jėgos gamyba.