KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS
PANEVĖŽIO INSTITUTAS
Vadybos ir administravimo fakultetas
VADYBOS KATEDRA
VERSLO ĮVADAS
SMULKUS IR VIDUTINIS VERSLAS LIETUVOJE
Atliko: Tikrino: dėst.
Kazimieras Lipskis
Panevėžys, 2004
Turinys
Įvadas 2
1. Verslininkystės raida Lietuvoje 3
2. SVV charakteristika Europos sąjungoje ir Lietuvoje 4
3. Smulkiojo ir vidutinio verslo rūšys
1. Tradicinės verslo rūšys 4
2. Franšizė 5
3. Koncesiniai verslai 6
4. Lizingas 6
5. Faktoringas 9
4. SVV privalumai ir trūkumai 10
5. SVV paplitimas Lietuvoje 11
6. Valstybės parama smulkiajam ir vidutiniam verslui 12
7. Mažų ir vidutinių įmonių vaidmuo šalies ūkyje 14
Naudotos literatūros sąrašas 20
Išvados 21
ĮvadasSmulkus ir vidutinis verslas (SVV) – svarbiausias ekonomikos augimo
veiksnys, turintis esminį poveikį šalies ūkio plėtrai ir socialiniam
stabilumui. Visuotinai pripažinta SVV reikšmė bendrojo vidaus produkto
augimui, naujų darbo vietų kūrimui, regionų socialinių-ekonominių skirtumų
mažėjimui, eksporto plėtotei, kriminogeninės būklės gerėjimui, šalies
viduriniosios klasės kūrimui.
Centrinės ir vietinės valdžios palaikomos mažos ir vidutinės įmonės
stiprina regionų ekonomiką, padeda pertvarkyti jos struktūrą, skatina
gamybinių jėgų plėtotę, padeda spręsti nedarbo problemą, kuri visose be
išimties valstybėse yra labai opi. Mažos ir vidutinės įmonės užpildo tas
šalies ekonomikos vietas, kurios nedomina arba nenaudingos didelėms
struktūroms, kuria konkurencinę terpę ir taip žaboja monopolijų agresyvumą.
Per paskutiniuosius XX a. dešimtmečius smulkusis ir vidutinis verslas
užsienio šalyse tapo tikru ekonominiu fenomenu. Jo mastai, augimo tempai ir
vaidmuo visuomenėje tapo labai reikšmingi.Išsivysčiusių Vakarų valstybių
ekonomikoje SVV sektoriuje (Vokietijoje) sukuriama apie 80% BVP ir net 98%
įmonių priklauso šiai grupei, o jose dirba per 80% visų dirbančiųjų. Šio
laikotarpio svarbiausia ekonomikos plėtros tendencija – smulkusis verslas
šalyse, pasiekusiose aukštesnį gerovės lygį, turi žymiai didesnę įtaką
šalies ekonomikai. SVV gausa – tai augančios ir dinamiškos ekonomikos
požymis.
Žymus ekonomistas Dž. Hornas teigia, kad smulkusis ir vidutinis
verslas yra vienas yra vienas iš aštriausių gyvybingos rinkos ekonomikos
,,kampų”, nes ši veiklos forma sukuria palankesnes sąlygos verslininkystei
ir verslo kūrybai. Pasaulinė patirtis įrodė, kad be smulkiojo verslo įmonių
rinkos ekonomika negali funkcionuoti, nei tobulėti.
Anksčiau mažos įmonės buvo tik daugelio žmonių noro įkurti savo
verslą rezultatas, o pastaruoju metu tokių įmonių kūrimą inicijuoja ir
skatina tiek pati valstybė, tiek stambios kompanijos, kurios patiki SVV
įmonėms įvairių produktų gamybos organizavimą ir užtikrina aktyvų jų
dalyvavimą rinkos procesuose. Didelės dalies smulkių ir vidutinių įmonių
veikla yra susijusi su stambiomis kompanijomis rangos, subrangos
sutartimis, franšizės kontraktais. Dažnai stambiosios įmonės tampa
smulkiųjų klientėmis, o šios – stambiųjų tiekėjomis. Ekonominiu požiūriu
yra naudinga, kai smulkios įmonės ir stambios kompanijos papildo vienos
kitas.
Be to, smulkusis ir vidutinis verslas padeda augti komercinei
kultūrai. Išsivysčiusioje rinkos ekonomikos šalyse su vis dažniau verslas
suprantamas kaip karjera ir gyvenimo įprasminimas bei galimybė realizuoti
savo kūrybinius sumanymus, o mokymas ir švietimas verslo klausimais tampa
didele visuomenės veiklos dalimi.
Lietuvoje SVV sektoriaus įtaka ekonomikai palaipsniui irgi didėja.
2002 m. SVV įmonės sudarė 95% visų įmonių, jų eksportas sudarė daugiau kaip
22% visų įmonių eksporto, importas 37%. SVV sektoriuje sukuriama trečdalis
šalies BVP, ten dirba apie trečdalį visų dirbančiųjų. SVV steigimą ir
veiklą tiesiogiai reguliuoja daugiau kaip 300 norminių teisės dokumentų, jų
veiklą kontroliuoja nuo 25 iki 80 valstybinių įstaigų ir tarnybų.
1. Verslininkystės raida LietuvojeRemiantis įvairiais istoriniais šaltiniais galima teigti, kad
smulkiuoju verslu Lietuvoje žmonės vertėsi jau feodalizmo laikotarpiu.
Lietuvoje buvo nemažai vietinių bei užsienio šalių amatininkų, pirklių.
Verslo plėtimąsi lėmė palankios geografinės sąlygos, Lietuvo vadovų
politika.
Nuo 1918 m. verslininkystės raidos sėkmę lėmė ekonominė ir politinė
laisvė. Pirmais Lietuvos nepriklausomybės metais verslai pradėjo kurtis net
be pradinio kapitalo.
Tarpukario Lietuvos ūkinė veikla buvo privati, išskyrus nedidelę
dalį, priklausančią krašto apsaugai: aviaciją, šaudmenų fabrikus, ginklų
taisymą. Nebuvo valstybinio turto
privatizavimo problemos, niekas
nekoordinavo verslo veiklos.
Šalyje buvo 300 tūkst. individualių ūkininkų. Šioje srityje dirbo 75%
gyventojų. Nebuvo maisto, techninių, kultūrinių problemų. Žemės ūkio
ministerija vadovavo žemės ūkiui, ji prižiūrėjo visas žemės ūkio mokyklas.
Pienui surinkti ir perdirbti sukurta AB ,,Pieno centras“. Mėsos produktus
ruošė AB ,,Maisto“ įmonės. Maisto produktai buvo eksportuojami į 35 šalis.
Pagal to meto poreikį užteko metalo apdirbimo verslų: 12 metalo liejyklų,
Kauno monetų kalyklos ir 16 žemės ūkio mašinų gamyklų. Veikė 100 mažų
chemijos įmonių (dažų, vaistų). Nebuvo energetinės sitemos, tačiau elektrą
gamino 65 nedidelės įmonės. Per 140 įmonių gamino lengvosios pramonės ir
tekstilės produkciją: šilko audimo fabrikai, linų perdirbimas ir t.t. Tai
rodo, kad smulkusis ir vidutinis verslas buvo reikšmingas iki pat Lietuvos
okupacijos.
Okupacijos metais privatus verslas atsidūrė už įstatymo. Tuo
laikotarpiu pagrindinė ekonominės veiklos organizavimo kryptis buvo gamybos
telkimas.
Visi darbingo amžiaus žmonės buvo aprūpinti ,,valdišku“ darbu. Tačiau
senosios privačios verslininkystės tradicijos Lietuvoje išliko: žmonės
siuvo, mezgė, augino vaisius ir daržoves, nešė parduoti į turgų.
Pirmosios verslo įmonės atsirado 1991 m. atgavus Lietuvos
nepriklausomybę. Jos susikūrė taip:
• atskilo nuo valstybinių įmonių;
• jau buvo veikiančios vietinės įmonės;
• kūrėsi naujos įmonės.
Joms būdinga:
• mažumas;
• iniciatyvesnės už stambiąsias;
• veikė vietinėse rinkose;
• dažnai užsiėmė subrangovine veikla;
• dauguma buvo prekybinės.
Nors kūrėsi palyginti ir nedidelės verslo įmonės, tačiau jos sudarė
prielaidas:
• augti ekonomikai;
• pritraukti dinamiškus žmones – verslininkus;
• lanksčiau reaguoti į rinkos pokyčius;
• kurtis būsimoms stambioms firmoms.
Tačiau buvo susidurta su problemomis. Svarbiausios jų:
• lėšų gavimas prieinamomis sąlygomis;
• patalpų radimas;
• paramos vadovams stoka;
• pirkėjų nemokumas;
• neatsparumas stambių klientų spaudimui;
• augimo sunkumai;
• įgūdžių trūkumas.
2. SVV charakteristika Europos Sąjungoje ir LietuvojeĮvairiose valstybėse SVV apibūdinamas skirtingai, taikant įvairius
kriterijus, iš kurių lengvai apskaičiuojamas ir dažniausiai naudojamas yra
darbuotojų skaičius. Šį rodiklį taiko Italija, Prancūzija, Švedija ir kt.
Kitas rodiklis – apyvartos apimtys, taikomas Didžiojoje Britanijoje,
Vokietijoje. Svarbus rodiklis yra įmonės kapitalo dydis. Praktiškai
dažniausiai naudojama kelių rodiklių kombinacija.
Nuo 1998 01 01 pagal Europos Komisijos rekomendaciją Europos sąjungos
šalyse naudojama tokia įmonių klasifikacija:
• mikroįmonė, kurioje dirba iki 10 darbuotojų, nepriklausomai nuo
apyvartos;
• smulki įmonė, kurioje dirba nuo 11 iki 50 darbuotojų, metinė
apyvarta iki 7 mln., kapitalas iki 5 mln. eurų;
• vidutinė įmonė, kurioje dirba iki 200 darbuotojų, metinė apyvarta
iki 250 mln. eurų, kapitalas – 27 mln. eurų.
Lietuva harmonizavo savo teisės aktus derindama juos prie ES
reikalavimų. Todėl nuo 2003 01 01 įsigaliojo Smulkiojo ir Vidutinio verslo
plėtros įstatymo pakeitimas, kuriame patvirtinta tokia SVV įmonių Lietuvoje
klasifikacija:
1. Vidutinė įmonė yra tokia, kurioje dirba mažiau kaip 250 darbuotojų,
jos metinės pajamos neviršija 138 mln.litų arba įmonės turto
balansinė vertė yra ne didesnė kaip 93 mln.litų;
2. Maža įmonė, kurioje dirba mažiau kaip 50 darbuotojų, jos metinės
pajamos neviršija 24 mln.litų arba įmonės turto balansinė vertė yra
ne didesnė kaip 17 mln.litų;
3. Mikroįmonė – tai maža įmonė, kurioje dirba mažiau kaip 10
darbuotojų, jos metinės pajamos neviršija 7 mln.litų arba įmonės
turto balansinė vertė yra ne didesnė kaip 5 mln.litų;
Šioms įmonėms gali būti taikomos įvairios valstybės pagalbos formos.
3. Smulkiojo ir vidutinio verslo rūšys
3.1 Tradicinės verslo rūšysSėkmės ir saugumo požiūriu naujam verslui pradėti geriausiai tinka
tradicinės sritys, tokios kaip vartojimo prekių gamyba, didmeninė ir
mažmeninė prekyba, automobilių remontas, gyvenamųjų namų statyba.
Pelningiausios verslo rūšys užsienyje yra veterinarijos, laidojimo,
stomatologijos, finansinės paslaugos, viešbučių ir motelių verslas.
Greičiausiai šiuo metu pasaulyje besiplečiantys verslai yra:
• bankininkystė;
• elektroninės technikos komponentų gamyba;
• popierinės taros bei indų gamyba;
• kompiuterinės technikos gamyba ir priežiūra;
• konsultavimo paslaugos;
• kompiuterinių programų kūrimas.
Verslininkas turi nuspręsti ne tik kokį verslą steigti, bet ir kokį
verslo organizavimo būdą pasirinkti. Pasaulyje sparčiai plinta nauji verslo
organizavimo būdai,
kaip franšizė, vis plačiau naudojamos naujos
finansinės paslaugos – lizingas, faktoringas ir kt.
3.2 FranšizėFranšizė (licenzinis verslas) suteikia išimtinę teisę naudotis kitos
įmonės prekių ženklu, technologija reklama, valdymo metodais, marketingu,
mokymo paslaugomis, kitaip tariant, tai yra būdas organizuoti savo verslą,
perimant jau žinomos firmos patirtį.
Kaip rodo pasaulinė praktika, pagal franšizės sistemą veikiančių
įmonių pelnas yra 40 – 50% didesnis, nei veikiančių savarankiškai, o jų
veikla daug saugesnė. Tarptautinės franšizės asociacijos atlikti tyrimai
rodo, kad per pirmuosius penkerius žlunga beveik 80% savarankiškų įmonių ir
tik 8% franšizės būdu dirbančių įmonių. Franšizės būdas pasaulyje labai
populiarus, nes taip pradėti savo verslą patogu žmonėms, kurie nedrįsta
dirbti savarinkiškai.
Sėkmingos franšizės sistemos gyvavimo ir plėtimosi pavyzdys yra
,,Mcdonalds“ korporacija, kuri buvo įsteigta 1955 m. ir šiuo metu savo
sistemoje turinti daugiau kaip 100 pasaulio šalių per 20000 restoranų.
Franšizės sutartį abipusės naudos pagrindu sudaro dvi susitariančios
pusės.
Iš vienos pusės, franšizeris – tai paprastai didelė korporacija,
užimanti reikšmingą vietą rinkoje. Teisę sudaryti franšizės kontraktą
suteikiama tik tokioms firmoms, kurios turi praktikoje patikrintą
technologiją, ekonomiškai efektyvią gamybos organizavimo ir prekių
pardavimo sistemą. Franšizeris savo sėkmės paslaptis surašo specialiame
dokumente, kuris vadinamas ,,biblija“. Šiame dokumente išdėstytų
reikalavimų privalo laikytis abi pusės. Tai pagrindinė franšizės sąlyga.
Franšizeris įsipareigoja sudaryti sąlygas, leidžiančias sėkmingai dirbti
franšizę nusipirkusiai įmonei, ir suteikti visą reikalingą informaciją.
Franšizeris dažniausiai parduoda daug franšizių įmonėms skirtingose
valstybėse, taip sukurdamas franšizės sistemą, kurioje esančios įmonės yra
santykinai saugios. Jos įsitvirtina vietinėje rinkoje, nesunkiai įveikdamos
ir išstumdamos iš rinkos vietinius konkurentus.
Iš kitos pusės, franšizę įsigijusi įmonė veikia kaip visiškai
savarankiškas ūkinis vienetas, turėdama tik įsipareigojimą vykdyti
sutartyje numatytas sąlygas ir mokėdama nustatyto dydžio įmokas.
Verslininkui savo verslo pradžiai naudinga pirkti franšizę, nes jam
nereikia ieškoti naujų idėjų, pinigų gaminiams projektuoti bei jų gamybos
technologijai rengti bei rinkos tyrimams atlikti. Franšizės pagrindu
dirbanti įmonė moka dviejų rūšių mokestį:
1. pradinį mokestį už franšizę;
2. kasmetinį 5 – 10% mokestį nuo apyvartos.
Franšizės sistema taikoma daugeliui verslo sričių. Tai viešbučiai,
restoranai, automobilių remontas, greito maisto įmonės, maisto ir gėrimų
parduotuvės, kelionių agentūros, kirpyklos ir kt.
Franšizės privalumai ir trūkumai
Pagrindiniai privalumai franšizės pirkėjui yra:
• franšizeris suteikia jos pirkėjui žinių apie verslo vadybą bei jos
organizavimą;
• franšizės pirkėjas išlieka juridiškai nepriklausomas verslininkas;
• franšizės pirkėjas įgyja teisę naudotis žinomos firmos prekės
ženklu ir tai jam padeda įsitvirtinti rinkoje;
• franšizės pirkėjui reikia mažiau kapitalo nei plėtojant asmeninį
verslą, nes jos pardavėjas jau bus įgijęs patirties, kaip išvengti
nereikalingų išlaidų;
• padeda franšizės pirkėjui įsigyti reikalingus leidimus prekybai,
atidaryti parduotuves, jas įrengti, pirkti atsargas;
• organizuoja darbuotojų mokymą, teikia jiems konsultacijas;
• franšizės pirkėjas, naudodamasis pardavėjo sukurtu tiekimo tinklu,
sumažina savo išlaidas;
• sumažėja franšizės pirkėjo veiklos rizika;
• franšizės pirkėjas įgyja teisę naudotis pardavėjo patentais, prekių
ženklais, know – how ir kitomis konfidencialiomis žiniomis;
• franšizės pirkėjas įgyja teisę naudotis pardavėjo atliktų rinkos
tyrimų duomenimis;
• franšizės pirkėjas įgyja didesnį bankų pasitikėjimą, ir tai
suteikia galimybę jam gauti reikalingus finansinius išteklius.
Privalumai franšizės pirkėjui:
• lengvesnis įsiskverbimas į naujas rinkas;
• lengviau kontroliuojamas firmos vardo, prekių ženklo naudojimas,
nei tai būtų pasiekta suteikus licenciją arba įsteigus bendrą
įmonę;
• mažesnė rizika dirbant užsienio rinkose.
Franšizės trūkumai:
• franšizės pardavėjas griežtai kontroliuoja kokybę ir reikalauja
laikytis standartų. Dažnai franšizę pardavusi firma reikalauja, kad
pirkėjas įsigytų iš jos nurodytų tiekėjų įrengimus, žaliavas ir
prekes, kurių kainos gali būti aukštesnės nei vietinėje rinkoje.
Taip siekiama išlaikyti aukštus kokybės standartus;
• franšizės pirkėjas tampa labai priklausomas nuo franšizės
pardavėjo;
• franšizės pirkėjo sėkmė
priklauso nuo franšizės pardavėjo
sėkmės.
3.3 Koncesiniai verslai
Koncesiniai verslai vykdomi pasirašius sutartis, kurios labai
panašios į franšizės sutartis. Koncesija – tai susitarimas tarp tiekėjo ir
tam tikro skaičiaus prekybininkų, kurie įsipareigoja pardavinėti jų prekes,
laikantis tam tikrų reikalavimų ir sąlygų.
Koncesinėje sutartyje numatoma, kad koncesininkas turi teisę naudoti
firmos prekės ženklą ir pardavinėti tos įmonės prekes bei veikti tam
tikroje teritorijoje. Koncesininkui nenurodoma, kaip jis turi veikti ir jam