Smulkus ir vidutinis verslas Lietuvoje
5 (100%) 1 vote

Smulkus ir vidutinis verslas Lietuvoje

KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS

PANEVĖŽIO INSTITUTAS

Vadybos ir administravimo fakultetas

VADYBOS KATEDRA

VERSLO ĮVADAS

SMULKUS IR VIDUTINIS VERSLAS LIETUVOJE

Atliko: Tikrino: dėst.

Kazimieras Lipskis

Panevėžys, 2004

Turinys

Įvadas 2

1. Verslininkystės raida Lietuvoje 3

2. SVV charakteristika Europos sąjungoje ir Lietuvoje 4

3. Smulkiojo ir vidutinio verslo rūšys

1. Tradicinės verslo rūšys 4

2. Franšizė 5

3. Koncesiniai verslai 6

4. Lizingas 6

5. Faktoringas 9

4. SVV privalumai ir trūkumai 10

5. SVV paplitimas Lietuvoje 11

6. Valstybės parama smulkiajam ir vidutiniam verslui 12

7. Mažų ir vidutinių įmonių vaidmuo šalies ūkyje 14

Naudotos literatūros sąrašas 20

Išvados 21

ĮvadasSmulkus ir vidutinis verslas (SVV) – svarbiausias ekonomikos augimo

veiksnys, turintis esminį poveikį šalies ūkio plėtrai ir socialiniam

stabilumui. Visuotinai pripažinta SVV reikšmė bendrojo vidaus produkto

augimui, naujų darbo vietų kūrimui, regionų socialinių-ekonominių skirtumų

mažėjimui, eksporto plėtotei, kriminogeninės būklės gerėjimui, šalies

viduriniosios klasės kūrimui.

Centrinės ir vietinės valdžios palaikomos mažos ir vidutinės įmonės

stiprina regionų ekonomiką, padeda pertvarkyti jos struktūrą, skatina

gamybinių jėgų plėtotę, padeda spręsti nedarbo problemą, kuri visose be

išimties valstybėse yra labai opi. Mažos ir vidutinės įmonės užpildo tas

šalies ekonomikos vietas, kurios nedomina arba nenaudingos didelėms

struktūroms, kuria konkurencinę terpę ir taip žaboja monopolijų agresyvumą.

Per paskutiniuosius XX a. dešimtmečius smulkusis ir vidutinis verslas

užsienio šalyse tapo tikru ekonominiu fenomenu. Jo mastai, augimo tempai ir

vaidmuo visuomenėje tapo labai reikšmingi.Išsivysčiusių Vakarų valstybių

ekonomikoje SVV sektoriuje (Vokietijoje) sukuriama apie 80% BVP ir net 98%

įmonių priklauso šiai grupei, o jose dirba per 80% visų dirbančiųjų. Šio

laikotarpio svarbiausia ekonomikos plėtros tendencija – smulkusis verslas

šalyse, pasiekusiose aukštesnį gerovės lygį, turi žymiai didesnę įtaką

šalies ekonomikai. SVV gausa – tai augančios ir dinamiškos ekonomikos

požymis.

Žymus ekonomistas Dž. Hornas teigia, kad smulkusis ir vidutinis

verslas yra vienas yra vienas iš aštriausių gyvybingos rinkos ekonomikos

,,kampų”, nes ši veiklos forma sukuria palankesnes sąlygos verslininkystei

ir verslo kūrybai. Pasaulinė patirtis įrodė, kad be smulkiojo verslo įmonių

rinkos ekonomika negali funkcionuoti, nei tobulėti.

Anksčiau mažos įmonės buvo tik daugelio žmonių noro įkurti savo

verslą rezultatas, o pastaruoju metu tokių įmonių kūrimą inicijuoja ir

skatina tiek pati valstybė, tiek stambios kompanijos, kurios patiki SVV

įmonėms įvairių produktų gamybos organizavimą ir užtikrina aktyvų jų

dalyvavimą rinkos procesuose. Didelės dalies smulkių ir vidutinių įmonių

veikla yra susijusi su stambiomis kompanijomis rangos, subrangos

sutartimis, franšizės kontraktais. Dažnai stambiosios įmonės tampa

smulkiųjų klientėmis, o šios – stambiųjų tiekėjomis. Ekonominiu požiūriu

yra naudinga, kai smulkios įmonės ir stambios kompanijos papildo vienos

kitas.

Be to, smulkusis ir vidutinis verslas padeda augti komercinei

kultūrai. Išsivysčiusioje rinkos ekonomikos šalyse su vis dažniau verslas

suprantamas kaip karjera ir gyvenimo įprasminimas bei galimybė realizuoti

savo kūrybinius sumanymus, o mokymas ir švietimas verslo klausimais tampa

didele visuomenės veiklos dalimi.

Lietuvoje SVV sektoriaus įtaka ekonomikai palaipsniui irgi didėja.

2002 m. SVV įmonės sudarė 95% visų įmonių, jų eksportas sudarė daugiau kaip

22% visų įmonių eksporto, importas 37%. SVV sektoriuje sukuriama trečdalis

šalies BVP, ten dirba apie trečdalį visų dirbančiųjų. SVV steigimą ir

veiklą tiesiogiai reguliuoja daugiau kaip 300 norminių teisės dokumentų, jų

veiklą kontroliuoja nuo 25 iki 80 valstybinių įstaigų ir tarnybų.

1. Verslininkystės raida LietuvojeRemiantis įvairiais istoriniais šaltiniais galima teigti, kad

smulkiuoju verslu Lietuvoje žmonės vertėsi jau feodalizmo laikotarpiu.

Lietuvoje buvo nemažai vietinių bei užsienio šalių amatininkų, pirklių.

Verslo plėtimąsi lėmė palankios geografinės sąlygos, Lietuvo vadovų

politika.

Nuo 1918 m. verslininkystės raidos sėkmę lėmė ekonominė ir politinė

laisvė. Pirmais Lietuvos nepriklausomybės metais verslai pradėjo kurtis net

be pradinio kapitalo.

Tarpukario Lietuvos ūkinė veikla buvo privati, išskyrus nedidelę

dalį, priklausančią krašto apsaugai: aviaciją, šaudmenų fabrikus, ginklų

taisymą. Nebuvo valstybinio turto
privatizavimo problemos, niekas

nekoordinavo verslo veiklos.

Šalyje buvo 300 tūkst. individualių ūkininkų. Šioje srityje dirbo 75%

gyventojų. Nebuvo maisto, techninių, kultūrinių problemų. Žemės ūkio

ministerija vadovavo žemės ūkiui, ji prižiūrėjo visas žemės ūkio mokyklas.

Pienui surinkti ir perdirbti sukurta AB ,,Pieno centras“. Mėsos produktus

ruošė AB ,,Maisto“ įmonės. Maisto produktai buvo eksportuojami į 35 šalis.

Pagal to meto poreikį užteko metalo apdirbimo verslų: 12 metalo liejyklų,

Kauno monetų kalyklos ir 16 žemės ūkio mašinų gamyklų. Veikė 100 mažų

chemijos įmonių (dažų, vaistų). Nebuvo energetinės sitemos, tačiau elektrą

gamino 65 nedidelės įmonės. Per 140 įmonių gamino lengvosios pramonės ir

tekstilės produkciją: šilko audimo fabrikai, linų perdirbimas ir t.t. Tai

rodo, kad smulkusis ir vidutinis verslas buvo reikšmingas iki pat Lietuvos

okupacijos.

Okupacijos metais privatus verslas atsidūrė už įstatymo. Tuo

laikotarpiu pagrindinė ekonominės veiklos organizavimo kryptis buvo gamybos

telkimas.

Visi darbingo amžiaus žmonės buvo aprūpinti ,,valdišku“ darbu. Tačiau

senosios privačios verslininkystės tradicijos Lietuvoje išliko: žmonės

siuvo, mezgė, augino vaisius ir daržoves, nešė parduoti į turgų.

Pirmosios verslo įmonės atsirado 1991 m. atgavus Lietuvos

nepriklausomybę. Jos susikūrė taip:

• atskilo nuo valstybinių įmonių;

• jau buvo veikiančios vietinės įmonės;

• kūrėsi naujos įmonės.

Joms būdinga:

• mažumas;

• iniciatyvesnės už stambiąsias;

• veikė vietinėse rinkose;

• dažnai užsiėmė subrangovine veikla;

• dauguma buvo prekybinės.

Nors kūrėsi palyginti ir nedidelės verslo įmonės, tačiau jos sudarė

prielaidas:

• augti ekonomikai;

• pritraukti dinamiškus žmones – verslininkus;

• lanksčiau reaguoti į rinkos pokyčius;

• kurtis būsimoms stambioms firmoms.

Tačiau buvo susidurta su problemomis. Svarbiausios jų:

• lėšų gavimas prieinamomis sąlygomis;

• patalpų radimas;

• paramos vadovams stoka;

• pirkėjų nemokumas;

• neatsparumas stambių klientų spaudimui;

• augimo sunkumai;

• įgūdžių trūkumas.

2. SVV charakteristika Europos Sąjungoje ir LietuvojeĮvairiose valstybėse SVV apibūdinamas skirtingai, taikant įvairius

kriterijus, iš kurių lengvai apskaičiuojamas ir dažniausiai naudojamas yra

darbuotojų skaičius. Šį rodiklį taiko Italija, Prancūzija, Švedija ir kt.

Kitas rodiklis – apyvartos apimtys, taikomas Didžiojoje Britanijoje,

Vokietijoje. Svarbus rodiklis yra įmonės kapitalo dydis. Praktiškai

dažniausiai naudojama kelių rodiklių kombinacija.

Nuo 1998 01 01 pagal Europos Komisijos rekomendaciją Europos sąjungos

šalyse naudojama tokia įmonių klasifikacija:

• mikroįmonė, kurioje dirba iki 10 darbuotojų, nepriklausomai nuo

apyvartos;

• smulki įmonė, kurioje dirba nuo 11 iki 50 darbuotojų, metinė

apyvarta iki 7 mln., kapitalas iki 5 mln. eurų;

• vidutinė įmonė, kurioje dirba iki 200 darbuotojų, metinė apyvarta

iki 250 mln. eurų, kapitalas – 27 mln. eurų.

Lietuva harmonizavo savo teisės aktus derindama juos prie ES

reikalavimų. Todėl nuo 2003 01 01 įsigaliojo Smulkiojo ir Vidutinio verslo

plėtros įstatymo pakeitimas, kuriame patvirtinta tokia SVV įmonių Lietuvoje

klasifikacija:

1. Vidutinė įmonė yra tokia, kurioje dirba mažiau kaip 250 darbuotojų,

jos metinės pajamos neviršija 138 mln.litų arba įmonės turto

balansinė vertė yra ne didesnė kaip 93 mln.litų;

2. Maža įmonė, kurioje dirba mažiau kaip 50 darbuotojų, jos metinės

pajamos neviršija 24 mln.litų arba įmonės turto balansinė vertė yra

ne didesnė kaip 17 mln.litų;

3. Mikroįmonė – tai maža įmonė, kurioje dirba mažiau kaip 10

darbuotojų, jos metinės pajamos neviršija 7 mln.litų arba įmonės

turto balansinė vertė yra ne didesnė kaip 5 mln.litų;

Šioms įmonėms gali būti taikomos įvairios valstybės pagalbos formos.

3. Smulkiojo ir vidutinio verslo rūšys

3.1 Tradicinės verslo rūšysSėkmės ir saugumo požiūriu naujam verslui pradėti geriausiai tinka

tradicinės sritys, tokios kaip vartojimo prekių gamyba, didmeninė ir

mažmeninė prekyba, automobilių remontas, gyvenamųjų namų statyba.

Pelningiausios verslo rūšys užsienyje yra veterinarijos, laidojimo,

stomatologijos, finansinės paslaugos, viešbučių ir motelių verslas.

Greičiausiai šiuo metu pasaulyje besiplečiantys verslai yra:

• bankininkystė;

• elektroninės technikos komponentų gamyba;

• popierinės taros bei indų gamyba;

• kompiuterinės technikos gamyba ir priežiūra;

• konsultavimo paslaugos;

• kompiuterinių programų kūrimas.

Verslininkas turi nuspręsti ne tik kokį verslą steigti, bet ir kokį

verslo organizavimo būdą pasirinkti. Pasaulyje sparčiai plinta nauji verslo

organizavimo būdai,
kaip franšizė, vis plačiau naudojamos naujos

finansinės paslaugos – lizingas, faktoringas ir kt.

3.2 FranšizėFranšizė (licenzinis verslas) suteikia išimtinę teisę naudotis kitos

įmonės prekių ženklu, technologija reklama, valdymo metodais, marketingu,

mokymo paslaugomis, kitaip tariant, tai yra būdas organizuoti savo verslą,

perimant jau žinomos firmos patirtį.

Kaip rodo pasaulinė praktika, pagal franšizės sistemą veikiančių

įmonių pelnas yra 40 – 50% didesnis, nei veikiančių savarankiškai, o jų

veikla daug saugesnė. Tarptautinės franšizės asociacijos atlikti tyrimai

rodo, kad per pirmuosius penkerius žlunga beveik 80% savarankiškų įmonių ir

tik 8% franšizės būdu dirbančių įmonių. Franšizės būdas pasaulyje labai

populiarus, nes taip pradėti savo verslą patogu žmonėms, kurie nedrįsta

dirbti savarinkiškai.

Sėkmingos franšizės sistemos gyvavimo ir plėtimosi pavyzdys yra

,,Mcdonalds“ korporacija, kuri buvo įsteigta 1955 m. ir šiuo metu savo

sistemoje turinti daugiau kaip 100 pasaulio šalių per 20000 restoranų.

Franšizės sutartį abipusės naudos pagrindu sudaro dvi susitariančios

pusės.

Iš vienos pusės, franšizeris – tai paprastai didelė korporacija,

užimanti reikšmingą vietą rinkoje. Teisę sudaryti franšizės kontraktą

suteikiama tik tokioms firmoms, kurios turi praktikoje patikrintą

technologiją, ekonomiškai efektyvią gamybos organizavimo ir prekių

pardavimo sistemą. Franšizeris savo sėkmės paslaptis surašo specialiame

dokumente, kuris vadinamas ,,biblija“. Šiame dokumente išdėstytų

reikalavimų privalo laikytis abi pusės. Tai pagrindinė franšizės sąlyga.

Franšizeris įsipareigoja sudaryti sąlygas, leidžiančias sėkmingai dirbti

franšizę nusipirkusiai įmonei, ir suteikti visą reikalingą informaciją.

Franšizeris dažniausiai parduoda daug franšizių įmonėms skirtingose

valstybėse, taip sukurdamas franšizės sistemą, kurioje esančios įmonės yra

santykinai saugios. Jos įsitvirtina vietinėje rinkoje, nesunkiai įveikdamos

ir išstumdamos iš rinkos vietinius konkurentus.

Iš kitos pusės, franšizę įsigijusi įmonė veikia kaip visiškai

savarankiškas ūkinis vienetas, turėdama tik įsipareigojimą vykdyti

sutartyje numatytas sąlygas ir mokėdama nustatyto dydžio įmokas.

Verslininkui savo verslo pradžiai naudinga pirkti franšizę, nes jam

nereikia ieškoti naujų idėjų, pinigų gaminiams projektuoti bei jų gamybos

technologijai rengti bei rinkos tyrimams atlikti. Franšizės pagrindu

dirbanti įmonė moka dviejų rūšių mokestį:

1. pradinį mokestį už franšizę;

2. kasmetinį 5 – 10% mokestį nuo apyvartos.

Franšizės sistema taikoma daugeliui verslo sričių. Tai viešbučiai,

restoranai, automobilių remontas, greito maisto įmonės, maisto ir gėrimų

parduotuvės, kelionių agentūros, kirpyklos ir kt.

Franšizės privalumai ir trūkumai

Pagrindiniai privalumai franšizės pirkėjui yra:

• franšizeris suteikia jos pirkėjui žinių apie verslo vadybą bei jos

organizavimą;

• franšizės pirkėjas išlieka juridiškai nepriklausomas verslininkas;

• franšizės pirkėjas įgyja teisę naudotis žinomos firmos prekės

ženklu ir tai jam padeda įsitvirtinti rinkoje;

• franšizės pirkėjui reikia mažiau kapitalo nei plėtojant asmeninį

verslą, nes jos pardavėjas jau bus įgijęs patirties, kaip išvengti

nereikalingų išlaidų;

• padeda franšizės pirkėjui įsigyti reikalingus leidimus prekybai,

atidaryti parduotuves, jas įrengti, pirkti atsargas;

• organizuoja darbuotojų mokymą, teikia jiems konsultacijas;

• franšizės pirkėjas, naudodamasis pardavėjo sukurtu tiekimo tinklu,

sumažina savo išlaidas;

• sumažėja franšizės pirkėjo veiklos rizika;

• franšizės pirkėjas įgyja teisę naudotis pardavėjo patentais, prekių

ženklais, know – how ir kitomis konfidencialiomis žiniomis;

• franšizės pirkėjas įgyja teisę naudotis pardavėjo atliktų rinkos

tyrimų duomenimis;

• franšizės pirkėjas įgyja didesnį bankų pasitikėjimą, ir tai

suteikia galimybę jam gauti reikalingus finansinius išteklius.

Privalumai franšizės pirkėjui:

• lengvesnis įsiskverbimas į naujas rinkas;

• lengviau kontroliuojamas firmos vardo, prekių ženklo naudojimas,

nei tai būtų pasiekta suteikus licenciją arba įsteigus bendrą

įmonę;

• mažesnė rizika dirbant užsienio rinkose.

Franšizės trūkumai:

• franšizės pardavėjas griežtai kontroliuoja kokybę ir reikalauja

laikytis standartų. Dažnai franšizę pardavusi firma reikalauja, kad

pirkėjas įsigytų iš jos nurodytų tiekėjų įrengimus, žaliavas ir

prekes, kurių kainos gali būti aukštesnės nei vietinėje rinkoje.

Taip siekiama išlaikyti aukštus kokybės standartus;

• franšizės pirkėjas tampa labai priklausomas nuo franšizės

pardavėjo;

• franšizės pirkėjo sėkmė
priklauso nuo franšizės pardavėjo

sėkmės.

3.3 Koncesiniai verslai

Koncesiniai verslai vykdomi pasirašius sutartis, kurios labai

panašios į franšizės sutartis. Koncesija – tai susitarimas tarp tiekėjo ir

tam tikro skaičiaus prekybininkų, kurie įsipareigoja pardavinėti jų prekes,

laikantis tam tikrų reikalavimų ir sąlygų.

Koncesinėje sutartyje numatoma, kad koncesininkas turi teisę naudoti

firmos prekės ženklą ir pardavinėti tos įmonės prekes bei veikti tam

tikroje teritorijoje. Koncesininkui nenurodoma, kaip jis turi veikti ir jam

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2143 žodžiai iš 7129 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.