Šalies socialinės-ekonominės plėtros strategija.
Turinys
Strateginis planavimas valstybėje.P 2
Strateginio valdymo uždaviniai. P 3
Strateginio planavimo dalykas. P 3
Ilgalaikė ekonomikos plėtros strategija. P 3
Strategijos metodologinės struktūros elementai. P 4.
Stiprybės.P 5
Silpnybės .P 5
Galimybės .P 6
Grėsmės .P 8
Vizija, misija, strateginiais tikslais -tikslinė orientacija.P 12
Šalies socialinės-ekonominės plėtros strategija
Viena iš svarbiausių valstybės valdymo funkcijų rinkos ekonomikoje – šalies socialinės-ekonominės plėtros strategijos numatymas ir jos įgyvendinimas.
Strateginio planavimo, kaip metodo, vaidmuo ir reikšmė modernioje valstybėje sparčiai didėja.
Strateginis planavimas valstybėje – tai koncepcijos (vizijos, misijos, tikslų), procedūrų (metodų, svertų, mechanizmų, priemonių) visuma, įgyvendinant valstybinės politikos kryptis.
Strateginis planavimas yra orientuotas į ateitį, tačiau jis padeda tobulinti einamuosius sprendimus.
Strateginio planavimo rezultatas yra politika.
Bendrąja prasme strategija – tai valstybės valdymo planas, nukreiptas stiprinti jos pozicijas, kelti gyventojų gyvenimo lygį ir siekti numatytų tikslų.
Strategijos parengimas – tai viena iš pagrindinių ekonominio valdymo funkcijų.
Rengiant strategiją, iškyla trys pagrindiniai klausimai, į kuriuos reikia atsakyti:
• Kur mes esame dabar?
• Kur mes norime būti po n metų?
• Kaip mes tai pasieksime?
Cituojant žinomo visame pasaulyje anglų rašytojo Luiso Kerolo („Alisa stebuklų šalyje“) heroję, kuri klausia: „Češiro katine, malonėkite pasakyti man, kokiu keliu geriausia išeiti iš čia?“, labai taiklus ir tikslus Češiro katino atsakymas: „Tai priklauso nuo to, kur Jūs norite patekti“.
Kaip teigia Šeronas Osteris, Jelio universiteto (JAV) profesorius, strategija – tai įsipareigojimas veikti tam tikru būdu: tokiu, o ne kitokiu. Valstybės valdymo institucijos rengia strategijas tam, kad nustatytų, kokiu keliu vyks valstybės plėtra, kad priimtų pamatuotus sprendimus, pasirinktų pagrįstas veiksmų kryptis ir priemones. Konkrečios strategijos pasirinkimas reiškia, kad iš visų galimų kelių bus pasirinktas vienas, kuriuo ir eis valstybė. Be strategijos negali būti apgalvoto veiksmų plano, vieningos programos, stabilaus ekonomikos augimo.
Gerai apgalvota strateginė vizija numato ilgalaikės plėtros gaires ir nustato valstybės lūkesčius, ketinimus užimti konkrečią nišą pasaulyje. Taigi valstybės strategija, kaip ekonominės politikos sudedamoji, tampa svarbiu ekonomikos efektyvumo veiksniu.
Yra plačiai žinomi penki strateginio valdymo uždaviniai:
• nustatyti tikslą ir ilgalaikės plėtros perspektyvą;
• nustatyti, kaip turi būti pasiektas šis tikslas; kokius jis užbrėžia uždavinius;
• numatyti, kokiu būdu turi būti realizuoti šie uždaviniai; kokie jų įgyvendinimo svertai, mechanizmai;
• efektyviausiu būdu įgyvendinti pasirinktą strategiją – kokie geriausi būdai, keliai, veiksmų kryptys, priemonės, jų seka, kad rezultatas būtų geriausias;
• vertinti strategijos įgyvendinimą – atlikti stebėseną, monitoringą, atitinkamai koreguojant ilgalaikius tikslus ir uždavinius, atsižvelgiant į naujas sąlygas, patirtį, naujas idėjas ir galimybes.
Strateginio planavimo dalykas – tai strateginių prognozių, programų ir planų rengimas, strateginio planavimo metodologijos kūrimas, jos taikymas, o taip pat strateginių planų įgyvendinimas.
Strateginio planavimo objektas valstybės mastu – nacionalinė ekonomika, jos struktūrinių elementų, ūkio subjektų veikla artimiausioje, vidutinės trukmės ir ilgalaikėje perspektyvoje.
Strateginio planavimo teorijoje skiriami trys svarbūs aspektai.
• Pirmasis – socialinės-ekonominės būklės analizė. Tai konkrečių dėsningumų tyrimas, kurie vyksta ekonomikoje, visuomenės gyvenime. Šių dėsningumų pažinimas ir kiekybinių priklausomybių tyrimas – tai pagrindas strateginėms prognozėms. Tai analizė.
• Antrasis aspektas – strateginio planavimo metodologija. Tai socialinės-ekonominės procesų analizės instrumentai, procedūros, metodų sistema, metodologiniai aspektai, požiūriai.
• Trečiasis – organizacinis-institucinis aspektas. Tai atsakymas į klausimus, kas atsakingas, kas vykdys, kokios institucijos įgyvendins strateginį planą.
Taigi strategija – tai „didysis planas“, kuris parodo, kokia yra susidariusi būklė šalyje, t.y. nuo ko galima atsispirti – koks išeities taškas; kaip, kokiais metodais bus siekiama užsibrėžtų tikslų, ir kas jį įgyvendins.
Ilgalaikė ekonomikos plėtros strategija – tai sprendimų visuma, apibrėžianti pagrindinius strateginius šalies ekonomikos plėtros tikslus ilgai perspektyvai, taip pat svarbiausius valstybės veiksmus bei priemones šiems tikslams pasiekti.
Strategija turi tikslinę orientaciją, kurią apibrėžia šalies ūkio vizija, valstybės misija ir strateginiai tikslai. Strategija yra valstybės ekonominė politika ilgalaikei perspektyvai, paprastai 10-15-20 metų.
Strategijos metodologinė struktūra paprastai apima šiuos elementus:
• šalies išorinių veiksnių analizė;
• šalies ekonomikos potencialo įvertinimas, pasiekimų ir problemų analizė.
Gali būti atliekama taip vadinama stiprybių,
silpnybių, galimybių ir grėsmių (SSGG) (angliškai – SWOT – Strengthens, Weaknesses, Opportunities, Threats) analizė;
• šalies socialinės-ekonominės plėtros vizija;
• valstybės misija plėtojant ekonomiką ir keliant žmonių gyvenimo lygį;
• strateginiai tikslai, uždaviniai, prioritetai;
• strategijos įgyvendinimo etapai;
• strategijos įgyvendinimo principai;
• strategijos įgyvendinimo veiksmų kryptys ir priemonės (priemonių matrica);
• strategijos prognozinių scenarijų formavimas ir vieno iš jų pasirinkimas;
• strategijos įgyvendinimo monitoringas-stebėsena.
Šalies išorinių veiksnių analizė paprastai apima aplinkos, t.y. užsienio valstybių dinamikos analizę, politinių, teisinių, ekonominių ir socialinių išorinių veiksnių įtaką šalies plėtrai, užsienio rinkų konkurencinių jėgų analizę. Pvz., Lietuvai labai svarbus didžiausią įtaką pasaulio ekonomikai darančių JAV, Europos Sąjungos šalių, kaimyninių valstybių, Rytų rinkos šalių ekonominė analizė.
Išorinių veiksnių analizė įgalina identifikuoti naujas galimybes ir grėsmes šalies plėtrai.
Įvertinant šalies ekonomikos potencialą, analizuojamas turimų išteklių potencialas – darbas (žmogiškųjų išteklių), kapitalas, žemės gelmių ištekliai, verslumo, žinių, kompetencijos potencialas.
Išteklių analizė leidžia nustatyti šalies stiprybes ir silpnybes.
Nagrinėjant Lietuvos ekonomikos stiprybes, akivaizdu, kad Lietuva neturi tokių išteklių, kuriais ji teigiamai išsiskirtų iš daugumos kaimyninių šalių. Neturėdama gausių gamtinių išteklių – mineralinių, kuro išteklių (naftos, dujų, akmens anglies ir kt.), puikaus šilto klimato ar pigaus kapitalo, Lietuva ateityje gali remtis tik darbo jėgos kvalifikacija ir darbo našumu (produktyvumu).
Lietuvos stiprybės pasaulio rinkoje ir ekonominėje konkurencijoje glūdi jos žmogiškojo kapitalo savybėse – esamoje ir būsimoje, drauge suvaidinant nemenką vaidmenį ir kitiems veiksmams – geografinės padėties sąlygotoms transporto ir kitų paslaugų plėtojimo galimybėms ir tradiciškai gyvybingam bei priimtinas sąlygas turinčiam žemės ūkiui.
• Taigi pirmoji stiprybių grupė – žmogiškieji ištekliai. Kvalifikuota darbo jėga ir didėjantis darbo našumas; maži darbo ir daugelio paslaugų kaštai (su slypinčiu Balassa – Samuelseno efektu) – taip pat Lietuvos ekonominė stiprybė;
Stiprybė yra žmogiškųjų išteklių visuotinis raštingumas, mokymosi įgūdžiai, gerovės kėlimo motyvacija, turto kaupimo (individualių gyvenamųjų namų statyba ir pan.) tradicijos.
• Antroji stiprybių grupė siejama su Lietuvos geografine ir geopolitine padėtimi.
Šalies teritoriją kerta du pripažinti kontinentinės svarbos multimodaliniai transporto koridoriai (Šiaurė – Pietūs, Rytai – Vakarai) efektyviai tarnaus integruojantis į transeuropinius tinklus transporto ir tranzito plėtrai, šalies ekonominiam augimui.
• Lietuvos buvimas paribyje su didžiąja Europos valstybe – Rusija – yra jos stiprybė apsprendžianti jos pranašumus plėtojant megakontinento (Europos ir Azijos) ūkinius ryšius.
• Neblogos sąlygos žemės ūkiui, žuvininkystei, miškininkystei, statybai, turizmui plėtoti.
Silpnybės
• Lietuva atsilieka nuo ES šalių pagal ekonominės plėtros lygį 30-40 metų pagal BVP lygį, tenkantį vienam gyventojui.