VILNIAUS KOLEGIJA
EKONOMIKOS FAKULTETAS
BANO2M2
studentės B. Sasnauskaitės
Tarptautynės ekonomikos
Namų darbas
2 variantas
Vilnius
2004
TURINYS
1. Namų kontrolinio darbo užduotys……………………………………………3
2. Teorinio klausimo nagrinėjimas…………………………………………….4
3. Teorinės dalies trumpos išvados…………………………………………….7
4. Praktinė užduotis………………..…………………………………………….8
5. Praktinės dalies tumpos išvados…………………………………………….11
5. Naudotos literatūros sąrašas………….……………………………………..12
2 variantas
a) Tarptautinių ekonominių santikių struktūros elementas – tarptautinis
darbo pasidalijimas.
b) Tarptautinės prekybos gamybos galimybių ribų ir tarptautinės
perkybos sąlygų analizė esant visiškai specializacijai.
Tarptautinių ekonominių santykių struktūros elementas – tarptautinis
darbo pasidalijimas.Pasaulinis ūkis, kurioesmę sudaro tarptautinis darbo pasidalijimas ir
ekonominis bendradarbiavimas, apima ne tik industrines valstybes, bet ir
šalis, esančias tam tikroje socialinės raidos pakopoje (besivistančios
šalis). Pasaulinis ūkis – tai nacionalinių ūkių suma, kurios sieja ryšiai
ir priklausomybės, be kurių jie negali apseiti ir efektyviai veikti. Tik
tarpvalstybinis bendradarbiavimas gali užtikrinti atskiros šalies ūkio
augimą ir gyventojų gerovę.
Ekonominiai tarpvalstybiniai santykiai palaikomi per užsienio prekybą,
investicijas, vertybinių popierių ir valiutos išteklių judėjimą, dvišalę
arba daugiašalę gamybos specializaciją ir kooperaciją. Šalys,
dalivaujančios šiuose procesuose, gali sėkmingai vystyti savo ūkį, plėsti
prekių mainus, keistis kapitalo ir darbo ištekliais, naudotis ekonomikos
valdymo patirtimi, mokslo žiniomis. Būtent šie ūkiniai, finansiniai ir
techniniai santykiai suformavo pasaulinį ūkį, kuri galima apibrėžti kaip
vieningą tarptautinį ekonominio ir politinio bendradarbiavimo mechanizmą.
Pasaulinio ūkio sistema – tai sudėtingas reiškinys, susidedantis iš
tarptautinių ekonominių santykių struktūrinių elementų:
1. Tarptautinė prekyba.
2. Kapitalo išvežimas ir investicijos.
3. Tarptautiniai valiutiniai ir finansiniai santykiai.
4. Tarptautinė ekonominė integracija.
5. Tarptautinė darbo rinka.
6. Tarptautinis darbo pasidalijimas.
Tarptautinio darbo pasidalijimo pagrindas – visuomeninis darbo
pasidalijimas. Pirmasis darbo pasidalijimas įvyko atsiradus žemdirbystei ir
gyvulininkystei. Vienos bendruomenės vertėsi žemdirbyste, kitos –
gyvulininkyste. Tokia bendruomenės specializacija leido sutelkti gamybinio
darbo pastangas toje ūkio šakoje, kuri duodavo daugiau produktų ir padėdavo
toliau augti gamybinėms jėgoms. Taip atsirado tarpbendruomeninė ūkinės
veiklos specializacija, reikalaujanti nuolatinių mainų tarp bendruomenių.
Šis procesas tobulejo ir pletėsi, kol peraugo į tarptautinį darbo
pasidalijimą.
Tarptautinis darbo pasidalijimas yra pagrįstas šalių ir ekonominių
regionų specializacija gaminti tam tikrą produkciją. Pasidalijimo formas
lemia šalių, darbo pasidalijimo dalyvių, ekonomikos lygis, gamtiniai
ištekliai, darbo jėgos struktūra, vyraujantys ekonominiai santykiai. Kol
dominavo natūralus ūkis ir manufaktūros, tarptautinis darbo pasidalijimas
buvo menkas.
Tačiau jo raida paspartėjo kai atsirado stambioji mašininė gamiba,
tarptautinis ūkinės veiklos pasidalijimas apėmė visas pasaulio šalis. Šis
procesas suformavo pastovius, ilgalaikius, abipusiškai naudingus ryšius
tarp valstybių, padėjo formuotis taikaus bendradarbiavimo tendencijoms, o
paskutiniu metu peraugo į globalizaciją.
Globalizacija yra fundamentalus procesas, keičiantis pasaulio
politikos, ekonomikos ir visuomenių struktūrą. Kita vertus, šio žodžio
vartojimas tebelieka iki galo neaiškus, ir dažnai “globalizacija“ yra
veikiau klišė, negu griežtai apibrėžtas terminas. Pradėtas vartoti penktojo
dešimtmečio viduryje, šis žodis naudojamas apibrėžti įvairiausius
informacijos, ekonomikos ir kitus procesus, turint galvoje didejančią ūkių
ir visuomenių integraciją bei intensyvėjančius savitarpio ryšius.
Globalizaciją galima apibrėžti kaip pasaulinį bendrų gamybos,
technologijos, vadybos šablonų, socialinių struktūrų, politinių
organizacijų, kultūrų ir vertybių panašėjimą, procesą, kuris veda link
bendrų supernacionalinių institucijų ir link vieningos visuomenės. Šis
procesas ir skiriasi nuo intensyvėjančių ryšių tarp valstybių, kurios vis
dėlto tebelieka pagrindiniai veikėjai, tuo, kad atsiranda valstybių sienas
ir
pasidalijimus pereinantys tinklai, vienokiu ar kitokiu laipsniu
apjungiantys valstybes į bendriją, kur veikia vieningi principai ir
vertybės. Globalizacija deretų tirti ekonominiu aspektu, kaip integracijos
procesą, keičiantį pasaulinę ūkio struktūrą, darbo pasidalijimą, gamybos
veiksnių judėjimo apimtis ir mastą.
Pasaulinių rinkų integraciją galima nagrinėti trimis aspektais:
prekybos, transnacionalinių gamybos korporacijų ir tarptautinių finansų.
Finansų judėjimą reguliuoti nacionalinės vyriausybės jau yra sunkiai
pajėgios dėl informacijos technologijų šuolio, tuo tarpu priešintis gamybos
transnacionalizacijai valstybės tebeturi pakankamai priemonių ir paskatų.
Vis dėlto jautriausia globalizacijos arena išlieka tarptautinė prekyba, ir
nors egzistuoja spaudimas liberalizuoti prekių importą ir eksportą jau vien
dėl teorinių paskatų (santykinio pranašumo teorija nurodo besąlyginę naudą
iš laisvosios prekybos ), bet dar ir dėl eksportuotojų reikalavimų atverti
rinkas, daugelio valstybių ekonominės politikos globalizacija šiuo požiūriu
dar nėra paveikusi.
Lietuvos ekonominę politiką, ypač pastaruoju prekybos liberalizacijos
aspektu, kol kas taip pat galima apibūdinti kaip, geriausiu atveju,
nepakankamai atsižvelgiančią į globalizacijos kuriamas sąlygas.
Tuo tarpu regioninio lygio analizė yra priimtina, nes Lietuvos stojimas