LIETUVOS DIDŽIOJO KUNIGAIKŠČIO LEIČIAI XIII-XVI A.: LIETUVIŲ ANKSTYVOJO FEODALIZMO VISUOMENĖS TYRIMAS
1.
Lietuvos istorijos XIV-XVI a. pirmosios pusės šaltiniai pateikia negausių duomenų apie lietuvių didžiojo kunigaikščio tarnybinių žmonių grupę, vadinamus leičius *leitjus (leythey, leyty, leytten, litten, лейти). XIX a. pabaigoje juos aprašė M. Liubavskis, F. Leontovičius. Tuo metu šių žmonių sluoksnis neatrodė kuo nors išsiskiriantis. Tiesa, F. Leontovičius pamėgino etimologizuoti jų lietuvišką vardą (лейти nuo laikau). Kadangi tai būta lietuvių kalbos žodžio, kuris fiksuojamas jau XIV-XV a., todėl K. Jablonskis įdėjo jį į savo rinkinį „Lietuviški žodžiai senosios Lietuvos raštinių kalboje“. Vienu metu genialusis K. Būga spėliojo, kad vok. Lette galėjo būti senesnysis lietuvių vardas. Ir šiaip gerai žinota, jog latviai lietuvius pavadindavo Nom. sg. leitis, Nom. pl. leiši. Tokio lietuvių etnonimo dėka kalbininkai rekonstravo senąjį, nepriesaginį Lietuvos vardą *Letia>leitis. Iš jos atsirado *Leituva>Lietuva (J. Otrębskis, A. Salys, K. Kuzavinis, Z. Zinkevičius, S. Karaliūnas). Tačiau nei istorikai, nei kalbininkai netyrinėjo, nekėlė klausimo, ar egzistavo ryšys tarp leičių, kaip lietuvių visuomenės sluoksnio, ir leičių, kaip etnoso. Šaltinių buvo. Lietuvių kalbos tarmės: kai kurie pietų ir pietvakarių Žemaitijos vietovių gyventojai žinojo, kad leičiūkai ( už laivą ir 2 pinigėlius už tarną. Pinigų neturint, mokėti archainiu būdu: duonos kepalais vietoje pinigų. Leičiai galėjo saugoti ir aptarnauti valstybės muitinę.
7.
Valstybės pasienio linijų apsauga yra lengviausiai atstatoma iš vadinamosios leičių, lietuviškos (*lietuvos) tarnybos dalių. Ukmergės, Anykščių, Utenos ir Švenčionių valsčių leičiai sudarė liniją, lygiagrečią linijai iš vietovardžių Vokiečių siena, Vokės vartai Vilkmergės, Anykščių (ten leičiai yra XIII a. vidurio Lietuvos ir vokiečių pasieny) ir Švenčionių valsčiuose. Čia archeologai ištyrė XIII a. pirmąja puse datuojamą Rėkučių gynybinį pylimą. Su juo susijęs vietovardis Vokės vartai. Rekonstruojąsi ir pietrytinis Lietuvos pasienio fragmentas, kurį saugojo leičiai, valdovo lietuviai. Jo dalis – aptartoji Lasasinos *lietuva/leičiai. Į šiaurės rytus nuo tų vietų, prie Beržūnos (Berezina) upės buvusį Bokšto valsčių 1733 m. sudarė dvi teritorinės administracinės dalys: Bokšto valsčius ir lietuvių, lietuviška vaitija (woytowstwo litewskie). Vaitijos „lietuviai“ buvo ano meto bajorai, laisvi valstiečiai, vadinasi, privilegijuoti. Valsčiuje sėdėjo lažą einą baudžiauninkai. Pagal žmonių pavardes nesunku nustatyti, kad lietuviai ir gudai gyveno abiejose Bokšto dalyse. Ne etniniais sumetimais valsčius buvo perskeltas į dvi dalis. Čia aiški teisinė, prievolinė, administracinė teritorija *lietuva, analogiška Anykščių, Žemaičių, Slanimo, Gegužinės. Tokios kaip Bokšto teritorinės struktūros būdingos XIII a. ir skirtos Lietuvos valstybės sienos apsaugai. Slanimo leičiai/*lietuva, per Naugarduko pilį jungdamiesi su valdovo lietuvių saugomais Bokštais prie Beržūnos, sudarė pietryčių pasienio apsaugos liniją. Tiksliau, aptarėme jos fragmentą.
Apibūdinome keletą mūsų valstybės sienos gynybinių linijų fragmentų: šiaurės rytų ir pietryčių Lietuvoje bei pietvakarių Žemaitijoje. Jos kuriamos XIII a. pirmoje pusėje – XIV a. pradžioje. Sąvoka terminos Letvinorum „lietuvių sienos“ Vokiečių ordino šaltiniuose pasirodo 1243 m. Turimi duomenys sako, jog ankstyviausi šaltiniai valdovo tarnus leičius/lietuvius žinojo kaip valstybės pasienio sargybinius. Kartu jie galėjo vykdyti policines pareigas, tramdant vietinės diduomenės ir gyventojų nepasitenkinimą centrinės valdžios veikla. Didžiojo kunigaikščio Vytenio valdymo laikais (1295-1316) sukuriama nauja tvarka, kai pasienio pilis po du mėnesius saugojo iš atokių valstybės vietovių atvykstančios karių raitelių įgulos. Leičiai nuo tokių skyrėsi tuo, kad buvo nuolatos prie pilių gyvenę žemdirbiai kariai. Jie pilį tvarkė taikos metu, ir gynė karo. „Leitiška, lietuviška“ pasienio sargybos rūšis buvo senesnė už Vytenio laikais datuojamąją. Gal jau tapo neefektinga, todėl ir pakeista.
8.
Dažnoje iš Lietuvos valstybę XIV-XVIII a. sudariusių žemių (valsčių) egzistavo lietuvių valdovo dalis, pusė. Istorijos šaltiniai leidžia ją skirti nuo kitokios žemės dalies, kuri tarsi ne visai valdovo (ten įsikūrę valsčiaus žmonės, duoklininkai) ir teisiškai, ir tarnybiškai. Didelėse teritorijose, pvz., Karšuvoje, Voluinėje valdovo dalis vadinosi valsčiumi (pavietu) „Lietuvos/Lietavėnų valsčius“. Žemėse, iš kurių susidarė valsčiai, valdovo pusė vadinosi vaitija/lauku: „Leičių/Leičių kapų/Lietuvos (lietuvių) vaitija (laukas)“ Anykščių, Viduklės, Bokšto valsčiuose. Kur žemės
(valsčiukai/волостки Trakų vaivadijoje) valdovą žymėjo vos vienas kitas leičių „lietuvių“ kiemas/kaimas. Žinoma, kad aptarinėjame didžiojo kunigaikščio domeną (kiemą/dvarą). Visur jis vadinosi vienu vardu Lietuva arba jo variantais Lietava>lietavėnai, Leita>leičiai, Литва/литва, litewska. Nors ši struktūra XV-XVI a. pirmoje pusėje apirusi, nyksta, visgi dar pastebima šaltiniuose. Tik toks darinys galėjo būti apibūdintas kai kuriuose Mindaugo laikų aktuose: Lietuva, mūsų dvaras (Datum in Lettowia, in curia nostra). Ir tik tokiame dvare atrandame leičius, valdovo lietuvius. Jie aiškiai susiję su pačia ankstyviausia valdovo kiemo forma. Jie galėjo būti šito kiemo steigėjai ir stiprintojai, pirmieji didžiojo kunigaikščio žmonės tarnai. Valdovo kiemai kurti ten, kur turėjo įsiskverbti centralizuojanti Lietuvos jėga, strateginėse valstybės vietose: pasienyje, prie svarbiausių vandens ir sausumos kelių, ten, kur stipri opozicija centrui. Leičius, valdovo lietuvius šitos aplinkybės teisiškai, prievoliškai, administraciškai išskirdavo iš kitų. Valdovo žmonių prievolės visada lengvesnės, o globa – geresnė, betarpiškesnė. Leičių išskirtinumo šaknys, kurių požymiai, gal net likučiai, dar matosi XV-XVI a. pirmoje pusėje, glūdėjo Lietuvos valstybės pradžiose. Jų ūkinė reikšmė tuo metu turėjo būti didesnė: vieninteliai, ar vieni iš nedaugelio didžiojo kunigaikščio kiemo tarnų kūrėjų. Kai dar nėra bajorijos, jų karinės paslaugos svarbesnės: valstybės pasienio sargai, nepatenkintųjų valdovo politika tramdytojai, valdovo kariai palydovai – jų dalis vėliau virto bajorais. Jų sociumo etninis pavadinimas sako, kad jie iš tų pačių lietuvių, kaip valdovas, jo tarnai leičiai „lietuviai“. Šitai be abejonės juos stipriai, tiesiogiai siejo su didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Jie – viešpaties lietuviai. Ankstyvose barbarų valstybėse tai išaukštindavo net nelaisvąjį.