Tema: Ženklų kategorijos, jų taikymas ir organizavimas
Ženklų kategorijos
Pagrindinės sąvokos
Peirce’as su Saussure’u stengėsi paaiškinti įvairius būdus, kuriais ženklai perteikia reikšmę. Pierce’as pateikė tris ženklo kategorijas, kurių kiekviena rodo skirtingą santykį tarp ženklo ir jo objekto, arba to, į ką jis nurodo.
Ikonoje ženklas kokiu nors būdu primena objektą – jis panašiai atrodo ar skamba (pvz.:fotografija).
Indekse yra tiesioginis ryšys tarp ženklo ir jo objekto – iš tiesų jie yra susiję (pvz.:dūmai yra ugnies indeksas).
Simbolyje nėra ryšio ar panašumo tarp ženklo ir objekto – simbolis komunikuoja tik todėl, kad žmonės susitaria, jog jis atstovaus tam dalykui (pvz.:žodis).
Saussure’ui nerūpėjo indeksai. Iš tiesų kaip lingvistas jis domėjosi simboliais, nes žodžiai ir yra simboliai. Bet jo pasekėjai pripažino, kad fizinė ženklo forma (kurią Saussure’as vadino signifikantu) ir su juo susijusi mentaline idėja (signifikatas) gali sietis ikonišku ar sutartiniu būdu. Kai yra ikoniškas ryšys, signifikantas atrodo ar skamba kaip signifikatas, kai sutartinis – jie abu susiję tik dėl vartotojų susitarimo. Tai, ką Saussure’as vadina ikonišku ir sutartiniu ryšiu tarp signifikanto ir signifikato, tiksliai atitinka Peirce’o ikonas ir simbolius.
Nors Saussure’as ir Peirce’as priklauso skirtingoms akademinėms lingvistikos ir filosofijos tradicijoms, tačiau jie susitarė, kad ženklas yra svarbiausia siekiant suprasti semiotiką. Jie taip pat susitarė, kad pirmiausia reikia visus įvairiausius ženklus suskirstyti į kategorijas (pagal tai, kaip, pagal Saussure’ą signifikantas siejasi su signifikatu, ar, pagal Peirce’ą, ženklas siejasi su objektu).
Peirce’as ir ženklas
Peirce’as suskirstė ženklus į 3 tipus – ikona, indeksas ir simbolis. Jie gali būti pateikti trikampio modeliu.
Peirce’as laikė jį tinkamiausiu ir fundamentaliu ženklų prigimties modeliu.
Ikona išlaiko panašumą į savo objektą. Tai akivaizdžiausia vizualiniuose ženkluose:žemėlapis, ženklai nurodantys vyrų ir moterų tualetus, fotografijos yra ikonos. Ikona taip pat gali būti ir verbalinė:onomatopėja yra pastanga kalbą paversti ikoniška. Beethoveno “Pastoralinėje” simfonijoje yra natūralių garsų muzikinių ikonų. Kai kurie kvepalai gali būti laikomi dirbtinėmis gyvūnų seksualinio sužadinimo kvapų ikonomis. Peirce’o ženklo-objekto-interpretanto modelis yra ikona, nes bandoma konkrečia forma atkurtri abstrakčią šių elementų ryšių struktūrą.
Indeksas – tai ženklas, kai egzistuoja tiesioginis ryšys su objektu. Čiaudulys yra peršalimo indeksas. Jei susitartume, jog atpažinsime dėstytoją tuomet, kai jis vilkės raudona kostiumą, tai raudonas kostiumas ir bus indeksas.
Simbolis – ženklas, kurio sąsajos su jo objektu yra susitarimo konvencijos ar taisyklės dalykas. Žodžiai apskritai yra simboliai. Raudonas kryžius yra simbolis. Skaičiai yra simboliai.
Šios kategorijos nėra izoliuotos ir visai atskirtos. Vienas ženklas gali susidėti iš kelių tipų. Štai pavyzdžiui kelio ženklas “Sankryža su šalutiniu keliu”. Raudonas trikampis yra simbolis – pagal kelių eismo taisykles jis reiškia “perspėjimą”. Kryžius viduryje yra ikonos ir simbolio derinys. Jis ikoniškas, nes jo forma iš dalies nulemta objekto pavidalo, bet jis kartu ir simbolinis, nes mes turime žinoti taisykles, kad suvoktume jį kaip “sankryžą”, o ne “bažnyčią” ar “ligoninę”. Realiame gyvenime šis ženklas yra indeksas, nes nurodo, kad artėjame prie sankryžos. Kai jis yra atspausdintas kelių eismo taisyklėse, jis nėra indeksas, nes nei fiziškai, nei erdvėje jis nėra susijęs su savo objektu.
Ikona-indeksas-simbolis
Saussure’as ir ženklas
Saussure’o ženklo analizėje “signifikacija”, signifikato ir realybės, arba Pierce’o ženklo ir objekto, santykis, nustumiamas į antrą vietą. Pirmiausia jį domino signifikanto ir signifikato ir vieno ženklo su kitais santykis. Saussure’o terminas “signifikatas” turi pranašumų su Pierce’o “interpretantu”, bet Saussure’as niekada nevartoja termino “efektas”, norėdamas susieti signifikantą su signifikatu – jo dėmesys nesiekia vartotojų srities.
Saussure’o susidomėjimas signifikanto ir signifikato santykiu paskatino europietiškos tradicijos semiotikos plėtotę. Pats Saussure’as susitelkė ties lingvistinės teorijos formavimu ir tik prabėgomis užsiminė apie galimą tyrimų sritį,kurią jis vadino semiologija. Realizuoti šį ženklų mokslą buvo palikta jo sekėjams.
Ženklo motyvacija
Jo sekėjai, išplėtoję Saussure’o idėjas, buvo Pierre’as Guiraud(1975) ir Roland’as Barthes’as(1968,1973). Norint suprasti jų analizę, reikia susipažinti su nauja terminija. Pagrindiniai terminai, vartojami sąveikos tarp signifikanto ir signifikato studijose yra sutartinis, ikoninis, motyvacija ir priklausomybė.
Sutartiniai ženklai tiksliai atitinka Pierce’o vadinamuosiuos simbolius. Ir Pierce’as ir Saussure’as manė, kad tai labiausiai išsivysčiusi ir svarbiausia ženklų kategorija.
Ikoninis ženklas yra toks, kur signifikanto forma yra bent kiek nulemta signifikato.
Terminai motyvacija ir priklausomybė vartojami nusakyti, kiek signifikatas lemia signifikantą, ir jie beveik visada atstoja vienas kitą. Smarkiai
motyvuotas ženklas yra labia ikoniškas: nuotrauka labiau motyvuota nei kelio ženklas. Sutartinis ženklas visai nemotyvuotas. Arba galime vartoti terminą priklausomybė, norėdami parodyti signifikato paveikį signifikantui. Kuo labiau motyvuotas ženklas, tuo labiau jo signifikantas priklauso nuo signifikato.
Vyro nuotrauka yra labiau motyvuota, nes tai, kaip nuotrauka(signifikantas) atrodo, priklauso nuo to, kaip atrodo pats žmogus. (Fotografo įtaka – kadravimas, fokusas, apšvietimas, kampas ir t.t., yra galutinio ženklo sutartinis elementas) Tapytas portretas yra ar gali būti mažiau ikoniškas arba labiau sutartinis – jis mažiau motyvuotas. Karikatūra – dar mažiau motyvuota, nes karikatūristas gali perteikti subjekto išvaizdą kaip jam patinka, jis mažiau priklausomas. Jei norėtume surasti dar mažiau motyvuotą, labiau sutartinį “vyro” ženklą, kuris vis dar turi ikoninių elementų, tai tiktų vaikiškas kelių brūkšniukų piešinys ar žodis VYRAS arba simbolis ♂.
Konvencija