Vilniaus technikos kolegija
Elektrotechnikos ir automatikos fakultetas
1AE2 grupė
Kalbos kultūros savarankiškas darbas Nr.5
„Sintaksės klaidos. Linksnių vartojimo klaidos”
Atliko studentas Tomas Vrubliauskas
Tikrino dėstytoja Jolita Grašienė
Vilnius 2003
Įvadas. Šio darbo tikslas – išsamiau susipažinti su sintaksės vartojimo
klaidomis. Sintaksės klaidos – labai didelės, pakertančios pačią kalbos
sistemą. Šiame darbe aš noriu plačiau aprašyti linksnių vartojimo klaidas.
Dažniausiai sintaksės klaidos atsiranda dėl kitų kalbų poveikio. „Lietuvių
kalbos žinyne” (2000, Kaunas, „Šviesa”) rašoma, kad „santykiaudamos kalbos
viena kita veikia, bet stipresnė kalba (didesnės tautos ir didesnių teisių)
spaudžia silpnesnę ir primeta jai savo įtaką”. Su Lietuvių kalba taip
atsitiko dėl rusų ir lenkų kalbų poveikio ir tik aukštos kultūros rašto
žmonių, redaktorių ir stilistų pastangomis yra sukurta ir iki šiol
išlaikyta gana taisyklinga ir graži rašomoji kalba. Antrasis klaidų
šaltinis – nenorminė privati šnekamoji kalba. Ji ypač veikia bendrinės
kalbos tartį, fonetiką, leksiką.
Rašydamas šį darbą rėmiausi
• „Lietuvių kalbos žinynas”, 2000, Kaunas, „Šviesa”;
• Jonas Šukys „Lietuvių kalba 11”, 2001, Kaunas, „Šviesa”;
• „Kalbos praktikos patarimai”, 1985, Vilnius, „Mokslas”.
• Vytautas Vitkauskas „Kad mūsų žodis neverktų”, 1990, Kaunas,
„Šviesa”;
• „Gimtasis žodis 99/11”, 1999, Vilnius, „Spauda”;
• „Kalbos kultūra 62”, 1992, Vilnius, „Mokslas”;
• „Kalbos kultūra 63”, 1992, Vilnius, „Mokslas”
Šiame darbe pirmiausia analizuojami linksnių vartojimo klaidos, klaidų
kilmė, jų taisymas ir pateikiama daug neteisingo linksnių vartojimo
pavyzdžių.Jono Šukio „Lietuvių kalba 11” rašoma, kad „dažnesnės sintaksės
klaidos – klaidingi žodžių junginiai, retesnės – netinkamai vartojami
sakiniai, ypač sudėtiniai”. Tą patį Jonas šukys sako ir „Gimtojo žodžio”
straipsnyje „Kalbos klaidos”, tačiau linksnių vartojimo klaidos taip pat
dažnos.
Linksnių vartojimo klaidos
Žodžių junginiai dažniausiai klaidingai sudaromi, kai parenkamas ne
tas linksnis arba ne ta prielinksninė konstrukcija, t.y. prielinksnis,
einantis su linksniu. Patys paprasčiausi pavyzdžiai yra tokie pasakymai:
šiandien antro sausio. Švęsime šešiolikto vasario. Ar aštunto kovo bus
šventė? V.Vitkauskas knygelėje „Kad mūsų žodis neverktų” sako: „kas čia per
kilmininko linksnis ir kaip jis derintas su daitavardžiu? Antro,
šešiolikto, aštunto – juk vyriškosios giminės skaitvardžių vienaskaitos
kilmininkas. Kaip tada jį turėsime derinti su daitavardžiu diena? Šiandien
antro dieno sausio? Švęsime šešiolikto dieno vasario? Paėmėme rusų kalbos
bevardės giminės formą, ją negrabiai išsivertėme ir ėmėme netaisyklingai
vartoti.”Linksnių vartojimo klaidos labiausiai plinta dėl sudėtingų ir sunkiai
įsimenamų linksnių reikšmių ir dėl nekūrybiško vertimo iš kitų, ypač rusų,
kalbų.
• Vardininkas.
Vardininkas yra centrinis lietuvių kalbos linksnis, dedamas į žodynus.
Kalboje vardininkas vyrauja, tačiau reikšmių turi nedaug. Paprastai
vardininkas reiškia sakinio veikėją, tiksliau – subjektą: tai, apie ką
sakinyje kalbama: Vaikai žaidžia. Aš nekaltas. Saulutė tekėjo, lapeliai
mirgėjo. Tokie vardininkai eina sakinio veiksniu.Dažnai vardininkas reiškia būseną: Varna – paukštis. Aš esu gydytojas.
Toks vardininkas eina vardine tarinio dalimi.
Iš didesnių vardininko vartojimo klaidų yra tik dvi.
▪ Daugiskaitos vardininko negalima painioti su dalies, arba
neapibrėžto kiekio, kilmininku.Jis dažniausiai vartojamas su veiksmažodžiais atsirasti, būti, kilti ,
įvykti, pasitaikyti ir pan. Pavyzdžiui, sakinį: man kilo visokie sumanymai
turime taisyti taip: man kilo visokių sumanymų. Arba: spėjama, kad nuo
trankios muzikos įvyksta pokyčiai smegenyse (= spėjama, kad nuo trankios
muzikos įvyksta pokyčių smegenyse).Štai taip atrodo vienos tautinių mažumų atstovės lietuvių kalba
parduotuvėje:–– Sakykit, pardavėjas, o pas jus Rokiškio sūris yra? Tas pats
skaniausias…O pienas irgi yra? .Išgirdę tokį pokalbį galime spręsti, kad
šiai rusakalbei moteriškei sunku suprasti, kad lietuviai, kai nežino
tikslaus daiktų skaičiaus, vartoja dalies kilmininką: pavyzdžiui, sūrių
yra… pieno yra… Tačiau labai keista, kai šitaip ima kalbėti lietuviai.
Pasak Jono Šukio ir Vytauto Vitkausko ši linksnio vartojimo klaida kilusi
iš rusų kalbos, kuri skirtumo tarp daugiskaitos vardininko ir dalies
kilmininko nėra.
? Tačiau mes dažnai sutrinkame, pagalvoję kaip
teisingiau: „Šviesos”
leidykla ar leidykla „Šviesa”; „Moksleivio” žurnalas ar žurnalas
„Moksleivis” ir panašiai.
Jonas Šukys sako, kad „gerai abejaip, nors tradiciškiau „Šviesos”
leidykla, „Moksleivio” žurnalas. Rašte simbolinio vardo kilmininką rodo
kabutės, bet šnekamojoje kalboje kabutės neperteikiamos ir gali susidaryti
dviprasmybė, todėl tuomet aiškesnis vardininkas: žurnalas „Moksleivis”,
ansamblis „Lietuva”. Jeigu dalykas, apie kurį kalbame, pašnekovams žinomas,
priedelio apskritai nereikia: mama dirba „Šviesoje”. Skaitau „Moksleivį”.
Mokyklų simbolinių vardų vartojamas tik kilmininkas: „Aušros” gimnazija,
„Vyturio” vidurinė mokykla.
▪ Vardininkas nevartojamas vietoje šauksmininko kreipiniui reikšti :
V.Vitkauskas sako, kad „pasakymai Jonukas pareik, Jonas paduok puoduką
ir panašūs taip visur ir skamba.” Yra pastebėta, kad kartais taip pasakoma