Turinys
1. Įvadas: vyriausybė ir jos struktūra…………………………………..…………3
2. Vyriausybė – kas tai?……………………………………………………………5
3. Vyriausybės sudarymo modelis…………………………………………………6
4. Kada Vyriausybė turi atsistatydinti?………………………….………….…….8
5. Vyriausybės sudarymas kitose Europos šalyse……………………………….11
6. Naujoji vyriausybė: jos programa………………………………………….…14
7. PABAIGA………………………………………………………………………..15
8. Naudota literatūra………………………………………………………….….16
1. Įvadas: vyriausybė ir jos struktūra
Vyriausybė – tai valstybės aukščiausioji kolegiali vykdomosios
valdžios institucija. Vyriausybės pagrindiniai uždaviniai yra ekonomikos
valdymas, įstatymų vykdymo organizavimas, kitų vykdomosios valdžios
institucijų veiklos kontrolė. Vyriausybės formavimo tvarka priklauso nuo
valstybės valdymo formos.[1]
Vyriausybę, oficialiai vadinamą kabinetu arba ministrų taryba sudaro
atskiroms ministerijoms vadovaujantys asmenys. Dažnai tarp jų būna ir
ministrų “be portfelių” (asmenų, vadovaujančių žinybos, kurios
nepriskiriamos prie ministerijų, arba vykdančių atskirus vyriausybės vadovo
įpareigojimus). Prezidentinėse respublikose vyriausybės vadovo funkcijas
atlieka pats prezidentas. Tuo tarpu parlamentinėse respublikose šios
funkcijos suteikiamos ne valstybės vadovui, o premjerministras. Kai kuriose
šalyse vyriausybės vadovas oficialiai vadinamas kitaip: Norvegijoje –
valstybės ministru, Vokietijoje ir Austrijoje – kancleriu.[2]
Daugelio šalių ministrai skiriami ir atleidžiami ministro pirmininko
teikimu. Tai būdinga valstybėms, kuriose vyrauja parlamento valdžia bei
valstybėms, kuriose yra mišri valdymo forma. Lietuvoje premjerministras
pristato Seimui savo sudarytą ir prezidento patvirtintą vyriausybę.
Prezidentinėse respublikose vyriausybės sudarymo teisė priklauso
valstybės galvai. Prezidentas skiria ministrus kartais pritariant
parlamentui, kartais savo nuožiūra.
Daugelyje demokratinių šalių vykdomoji valdžia nuolat stiprėja ir
įgyja faktišką pirmenybę prieš parlamentą. Parlamentams skiriama vis mažiau
dėmesio. Į juos deleguojami smulkesnio rango, turintys politinį patyrimą
politikai. Tai liudija vyriausybės atsakingumo parlamentui silpnėjimas,
įstatymą iniciatyvos teisės faktiškai perdavimas vyriausybei, įstatymų
konstitucingumo kontrolė ir panašiai.[3]
Vykdomoji valdžia dažnai išryškėja užsienio reikalų srityje. Šalies
užsienio politikai vadovauja ministrų kabinetas. Parlamentas neprieštarauja
vyriausybės (prezidento) užsienio politikos priemonėms. Kai kuriose šalyse
vykdomosios valdžios galia akivaizdi ir šalies gynybos srityje. Dažniausiai
ginkluotųjų pajėgų vadais yra valstybės arba vyriausybės vadovai. Jie
skiria ir atleidžia visus kitus pareigūnus.
Kitas svarbus klausimas formuojant vyriausybę tai partinė jos
sudėtis. Šią sudėtį nustatančios taisyklės įvairiose šalyse labai skiriasi.
Tai priklauso nuo pačios politinės sistemos: prezidentinėse respublikose
ministrai skiriami prezidento rinkimuose nugalėjusios partijos nariai,
tuomet politinių jėgų išsidėstymas parlamente nevaidina jokio vaidmens
Partija gali formuoti vyriausybę nepriklausomai nuo to, kiek jos nariai
turi vietų parlamente.
Visiškai kitaip sudaroma vyriausybė parlamentinėse respublikose ir
monarchijose: ją formuoja parlamente daugiausia vietų parlamente turinti
partija. Tokios vienpartinės vyriausybės yra Anglijoje, Kanadoje, Indijoje
taip pat ir Lietuvoje. Jeigu daugumos parlamente neturi nė viena partija,
tai dėl tam tikrų priežasčių parlamente partijos formuoja “mažumos
vyriausybę”, kuri išsilaiko valdžioje dėl to, kad ją palaiko neįeinančios į
vyriausybės sudėtį partijos. “Mažumos vyriausybė” – gana dažnai
suformuojama Danijoje, Norvegijoje, Švedijoje.
Vis populiaresnės tampa vyriausybės, formuojamos ne partiniu
principu, o iš administracijos darbuotojų. Dažniausiai jos vadinamos
“technokratinėmis” arba”tarnybinėmis”.
Kai kuriose šalyse partijos, formuodamos vyriausybę, į jos sudėtį
pagal nusistovėjusias tradicijas ir konstitucijos reikalavimus privalo
įtraukti atstovus iš tam tikrų geografinių šalies regionų (Indija),
religinių bendruomenių (Libanas) arba etninių grupių (Kenija)[4].
Lietuvos Respublikos Konstitucija (VII skirsnis) nustato pagrindinius
Vyriausybės sudarymo, jos kompetencijos, pavaldumo tvarko principus, o
naujosios redakcijos Vyriausybės įstatymas (1998 m.) detalizuoja
Vyriausybės įgaliojimų grąžinimą ir atsistatydinimą, ypatinguosius
Vyriausybės santykius su Seimu ir Respublikos Prezidentu, ministerijų,
vyriausybės
įstaigų ir apskričių viršininkų administracijos struktūrą,
uždavinius ir funkcijas bei kitus organizacinius klausimus[5].
2. Vyriausybė – Kas tai?
Vyriausybė Lietuvoje įgyvendina vykdomąją valdžią, o jos galias
apibrėžia Lietuvos Respublikos Konstitucija ir įstatymai. Jos straipsniuose
įtvirtintas valstybės valdžių padalijimas yra pagrindinis demokratinės
teisinės valstybės organizacijos ir veiklos principas. Jis reiškia, kad
įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios turi būti atskirtos,
pakankamai savarankiškos, bet kartu turi būti jų pusiausvyra. Konstitucija
ir įstatymai taip pat reglamentuoja ir vyriausybės sudarymo tvarką bei
sudėtį.
“1 straipsnis. Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudėtis
Lietuvos Respublikos Vyriausybę (toliau – Vyriausybė) sudaro Ministras
Pirmininkas ir ministrai.”[6]
Ministrą pirmininką skiria ir atleidžia Prezidentas Seimo pritarimu,
o šiam priklauso suformuoti ministrų kabinetą ir pateikti seimui tvirtinti
(prieš tai ministrų kabinetas turi būti patvirtintas Lietuvos Respublikos
Prezidento).
“6 straipsnis: Ministras Pirmininkas pristato Seimui savo sudarytą ir
Respublikos Prezidento patvirtintą Vyriausybę”[7].
Kartu su ministrų sąrašu ministras pirmininkas privalo pateikti Seimui
patvirtinti ir Vyriausybės programą. Jeigu Seimui ši programa nepriimtina 6
straipsnio 2 dalis nustato:
“Jeigu Seimas motyvuotu nutarimu nepritaria šiai programai, Ministras
Pirmininkas ne vėliau kaip per 15 dienų nuo nepritarimo dienos pateikia
svarstyti naują programą. Ministerijos ir kitos valstybės institucijos
privalo paskirtiems ministrams teikti medžiagą, reikalingą Vyriausybės
programai parengti, bei prisidėti prie programos rengimo”[8].
Lietuvos Vyriausybę sudaro 14 ministerijų: 1) Aplinkos ministerija; 2)
Finansų ministerija; 3) Krašto apsaugos ministerija; 4) Kultūros
ministerija; 5) Socialinės apsaugos ir darbo ministerija; 6) Susisiekimo
ministerija; 7) Sveikatos apsaugos ministerija; 8) Švietimo ir mokslo
ministerija; 9) Teisingumo ministerija; 10) Ūkio ministerija; 11) Užsienio
reikalų ministerija; 12) Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų
ministerija; 13) Vidaus reikalų ministerija; 14) Žemės ūkio ministerija.
Ministerijas Vyriausybės siūlymu steigia ir panaikina Seimas. (31
straipsnio 2 dalis)[9].
3. Vyriausybės sudarymo modelis
Lyginamojoje konstitucinėje teisėje yra žinomos įvairios valstybės
valdymo formos. Daugelyje šiuolaikinio pasaulio valstybių įtvirtinta
valdymo forma yra respublika. Paprastai respublikos skirstomos į
parlamentines, prezidentines ir vadinamąsias mišriąsias (pusiau
prezidentines). Prezidentinės respublikos, pavyzdžiui, yra JAV, kai
kurios Pietų Amerikos ir Afrikos valstybės. Parlamentinis valstybės
valdymo modelis įsigalėjo Europos valstybių teisinėse sistemose.
Valstybės valdymo formų įvairovę lėmė tautų istorinės, politinės,
kultūros tradicijos. [10]
Europos valstybių teisinių sistemų įvairovę, nulėmė tautų istorinės,
politinės, kultūros tradicijos.
Skiriami du pagrindiniai vyriausybės sudarymo procedūrų modeliai:
parlamentinis ir neparlamentinis. Parlamentiniam vyriausybės sudarymo
modeliui būdinga tai, kad vyriausybė formuojama atsižvelgiant į parlamento
rinkimų rezultatus. Valstybės vadovas skiria vyriausybės vadovu asmenį,
kurio kandidatūrai pritaria parlamentas. Šiuo atveju vyriausybės veikla
remiasi parlamento pasitikėjimu.
Parlamentas, pritardamas Vyriausybės programai, jai suteikia
įgaliojimus veikti. Taip įgyvendinamos Vyriausybės veiklą reguliuojančios