Lietuvos respublikos vyriausybe
5 (100%) 1 vote

Lietuvos respublikos vyriausybe

112131

Turinys

1. Įvadas: vyriausybė ir jos struktūra…………………………………..…………3

2. Vyriausybė – kas tai?……………………………………………………………5

3. Vyriausybės sudarymo modelis…………………………………………………6

4. Kada Vyriausybė turi atsistatydinti?………………………….………….…….8

5. Vyriausybės sudarymas kitose Europos šalyse……………………………….11

6. Naujoji vyriausybė: jos programa………………………………………….…14

7. PABAIGA………………………………………………………………………..15

8. Naudota literatūra………………………………………………………….….16

1. Įvadas: vyriausybė ir jos struktūra

Vyriausybė – tai valstybės aukščiausioji kolegiali vykdomosios

valdžios institucija. Vyriausybės pagrindiniai uždaviniai yra ekonomikos

valdymas, įstatymų vykdymo organizavimas, kitų vykdomosios valdžios

institucijų veiklos kontrolė. Vyriausybės formavimo tvarka priklauso nuo

valstybės valdymo formos.[1]

Vyriausybę, oficialiai vadinamą kabinetu arba ministrų taryba sudaro

atskiroms ministerijoms vadovaujantys asmenys. Dažnai tarp jų būna ir

ministrų “be portfelių” (asmenų, vadovaujančių žinybos, kurios

nepriskiriamos prie ministerijų, arba vykdančių atskirus vyriausybės vadovo

įpareigojimus). Prezidentinėse respublikose vyriausybės vadovo funkcijas

atlieka pats prezidentas. Tuo tarpu parlamentinėse respublikose šios

funkcijos suteikiamos ne valstybės vadovui, o premjerministras. Kai kuriose

šalyse vyriausybės vadovas oficialiai vadinamas kitaip: Norvegijoje –

valstybės ministru, Vokietijoje ir Austrijoje – kancleriu.[2]

Daugelio šalių ministrai skiriami ir atleidžiami ministro pirmininko

teikimu. Tai būdinga valstybėms, kuriose vyrauja parlamento valdžia bei

valstybėms, kuriose yra mišri valdymo forma. Lietuvoje premjerministras

pristato Seimui savo sudarytą ir prezidento patvirtintą vyriausybę.

Prezidentinėse respublikose vyriausybės sudarymo teisė priklauso

valstybės galvai. Prezidentas skiria ministrus kartais pritariant

parlamentui, kartais savo nuožiūra.

Daugelyje demokratinių šalių vykdomoji valdžia nuolat stiprėja ir

įgyja faktišką pirmenybę prieš parlamentą. Parlamentams skiriama vis mažiau

dėmesio. Į juos deleguojami smulkesnio rango, turintys politinį patyrimą

politikai. Tai liudija vyriausybės atsakingumo parlamentui silpnėjimas,

įstatymą iniciatyvos teisės faktiškai perdavimas vyriausybei, įstatymų

konstitucingumo kontrolė ir panašiai.[3]

Vykdomoji valdžia dažnai išryškėja užsienio reikalų srityje. Šalies

užsienio politikai vadovauja ministrų kabinetas. Parlamentas neprieštarauja

vyriausybės (prezidento) užsienio politikos priemonėms. Kai kuriose šalyse

vykdomosios valdžios galia akivaizdi ir šalies gynybos srityje. Dažniausiai

ginkluotųjų pajėgų vadais yra valstybės arba vyriausybės vadovai. Jie

skiria ir atleidžia visus kitus pareigūnus.

Kitas svarbus klausimas formuojant vyriausybę tai partinė jos

sudėtis. Šią sudėtį nustatančios taisyklės įvairiose šalyse labai skiriasi.

Tai priklauso nuo pačios politinės sistemos: prezidentinėse respublikose

ministrai skiriami prezidento rinkimuose nugalėjusios partijos nariai,

tuomet politinių jėgų išsidėstymas parlamente nevaidina jokio vaidmens

Partija gali formuoti vyriausybę nepriklausomai nuo to, kiek jos nariai

turi vietų parlamente.

Visiškai kitaip sudaroma vyriausybė parlamentinėse respublikose ir

monarchijose: ją formuoja parlamente daugiausia vietų parlamente turinti

partija. Tokios vienpartinės vyriausybės yra Anglijoje, Kanadoje, Indijoje

taip pat ir Lietuvoje. Jeigu daugumos parlamente neturi nė viena partija,

tai dėl tam tikrų priežasčių parlamente partijos formuoja “mažumos

vyriausybę”, kuri išsilaiko valdžioje dėl to, kad ją palaiko neįeinančios į

vyriausybės sudėtį partijos. “Mažumos vyriausybė” – gana dažnai

suformuojama Danijoje, Norvegijoje, Švedijoje.

Vis populiaresnės tampa vyriausybės, formuojamos ne partiniu

principu, o iš administracijos darbuotojų. Dažniausiai jos vadinamos

“technokratinėmis” arba”tarnybinėmis”.

Kai kuriose šalyse partijos, formuodamos vyriausybę, į jos sudėtį

pagal nusistovėjusias tradicijas ir konstitucijos reikalavimus privalo

įtraukti atstovus iš tam tikrų geografinių šalies regionų (Indija),

religinių bendruomenių (Libanas) arba etninių grupių (Kenija)[4].

Lietuvos Respublikos Konstitucija (VII skirsnis) nustato pagrindinius

Vyriausybės sudarymo, jos kompetencijos, pavaldumo tvarko principus, o

naujosios redakcijos Vyriausybės įstatymas (1998 m.) detalizuoja

Vyriausybės įgaliojimų grąžinimą ir atsistatydinimą, ypatinguosius

Vyriausybės santykius su Seimu ir Respublikos Prezidentu, ministerijų,

vyriausybės
įstaigų ir apskričių viršininkų administracijos struktūrą,

uždavinius ir funkcijas bei kitus organizacinius klausimus[5].

2. Vyriausybė – Kas tai?

Vyriausybė Lietuvoje įgyvendina vykdomąją valdžią, o jos galias

apibrėžia Lietuvos Respublikos Konstitucija ir įstatymai. Jos straipsniuose

įtvirtintas valstybės valdžių padalijimas yra pagrindinis demokratinės

teisinės valstybės organizacijos ir veiklos principas. Jis reiškia, kad

įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios turi būti atskirtos,

pakankamai savarankiškos, bet kartu turi būti jų pusiausvyra. Konstitucija

ir įstatymai taip pat reglamentuoja ir vyriausybės sudarymo tvarką bei

sudėtį.

“1 straipsnis. Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudėtis

Lietuvos Respublikos Vyriausybę (toliau – Vyriausybė) sudaro Ministras

Pirmininkas ir ministrai.”[6]

Ministrą pirmininką skiria ir atleidžia Prezidentas Seimo pritarimu,

o šiam priklauso suformuoti ministrų kabinetą ir pateikti seimui tvirtinti

(prieš tai ministrų kabinetas turi būti patvirtintas Lietuvos Respublikos

Prezidento).

“6 straipsnis: Ministras Pirmininkas pristato Seimui savo sudarytą ir

Respublikos Prezidento patvirtintą Vyriausybę”[7].

Kartu su ministrų sąrašu ministras pirmininkas privalo pateikti Seimui

patvirtinti ir Vyriausybės programą. Jeigu Seimui ši programa nepriimtina 6

straipsnio 2 dalis nustato:

“Jeigu Seimas motyvuotu nutarimu nepritaria šiai programai, Ministras

Pirmininkas ne vėliau kaip per 15 dienų nuo nepritarimo dienos pateikia

svarstyti naują programą. Ministerijos ir kitos valstybės institucijos

privalo paskirtiems ministrams teikti medžiagą, reikalingą Vyriausybės

programai parengti, bei prisidėti prie programos rengimo”[8].

Lietuvos Vyriausybę sudaro 14 ministerijų: 1) Aplinkos ministerija; 2)

Finansų ministerija; 3) Krašto apsaugos ministerija; 4) Kultūros

ministerija; 5) Socialinės apsaugos ir darbo ministerija; 6) Susisiekimo

ministerija; 7) Sveikatos apsaugos ministerija; 8) Švietimo ir mokslo

ministerija; 9) Teisingumo ministerija; 10) Ūkio ministerija; 11) Užsienio

reikalų ministerija; 12) Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų

ministerija; 13) Vidaus reikalų ministerija; 14) Žemės ūkio ministerija.

Ministerijas Vyriausybės siūlymu steigia ir panaikina Seimas. (31

straipsnio 2 dalis)[9].

3. Vyriausybės sudarymo modelis

Lyginamojoje konstitucinėje teisėje yra žinomos įvairios valstybės

valdymo formos. Daugelyje šiuolaikinio pasaulio valstybių įtvirtinta

valdymo forma yra respublika. Paprastai respublikos skirstomos į

parlamentines, prezidentines ir vadinamąsias mišriąsias (pusiau

prezidentines). Prezidentinės respublikos, pavyzdžiui, yra JAV, kai

kurios Pietų Amerikos ir Afrikos valstybės. Parlamentinis valstybės

valdymo modelis įsigalėjo Europos valstybių teisinėse sistemose.

Valstybės valdymo formų įvairovę lėmė tautų istorinės, politinės,

kultūros tradicijos. [10]

Europos valstybių teisinių sistemų įvairovę, nulėmė tautų istorinės,

politinės, kultūros tradicijos.

Skiriami du pagrindiniai vyriausybės sudarymo procedūrų modeliai:

parlamentinis ir neparlamentinis. Parlamentiniam vyriausybės sudarymo

modeliui būdinga tai, kad vyriausybė formuojama atsižvelgiant į parlamento

rinkimų rezultatus. Valstybės vadovas skiria vyriausybės vadovu asmenį,

kurio kandidatūrai pritaria parlamentas. Šiuo atveju vyriausybės veikla

remiasi parlamento pasitikėjimu.

Parlamentas, pritardamas Vyriausybės programai, jai suteikia

įgaliojimus veikti. Taip įgyvendinamos Vyriausybės veiklą reguliuojančios

Konstitucijos normos, įtvirtinančios Vyriausybės atsakomybės Parlamentui

principą. Tik per Vyriausybės programą parlamento rinkimus laimėjusių

politinių jėgų programos įgyja teisinę reikšmę. Tai yra parlamentinės

demokratijos ypatumas. Respublikos Prezidentas negali laisvai pasirinkti

Ministro Pirmininko ar ministrų kandidatūrų, nes visais atvejais minėtų

pareigūnų skyrimas priklauso nuo Parlamento pasitikėjimo ar nepasitikėjimo

jais.

Lietuvoje Konstitucija numato pusiau prezidentinį valstybės valdžios

sistemos mechanizmą, analogišką veikiančiam Prancūzijoje, Austrijoje,

Suomijoje ir kitose Europos valstybėse. Pusiau prezidentinėje respublikoje

prezidento vaidmuo priklauso nuo santykių su parlamento dauguma, kuri

“paprastai” keičiasi per Seimo rinkimus. Ši dauguma turi pritarti

Vyriausybės programai, kuri yra politinis dokumentas.[11]

3. Kada Vyriausybė turi atsistatydinti?

Lietuvoje prisiekus naujajam Respublikos Prezidentui, nutrūksta ir

Vyriausybės ryšys su buvusiu valstybės vadovu, kuris taip pat ją formavo.

Todėl Vyriausybė privalo grąžinti įgaliojimus naujai išrinktam Respublikos

Prezidentui prisiekus ir pradėjus eiti pareigas. Jie turėtų būti grąžinami

Respublikos Prezidentui tą dieną, kai jis pradeda eiti savo
1998 m. sausio 20d. buvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas “Dėl

Lietuvos Respublikos Seimo 1996 m. gruodžio 10 d. nutarimo “Dėl Lietuvos

Respublikos Vyriausybės programos” atitikimo Lietuvos Respublikos

Konstitucijai”. Bylą inicijavo Vyriausybė. Ji prašė ištirti, ar Seimo 1996

m. gruodžio 10d. nutarimas “Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos”

neprieštarauja Konstitucijos 92 straipsnio 4 daliai.

“Vyriausybė grąžina savo įgaliojimus Respublikos Prezidentui po Seimo

rinkimų arba išrinkus Respublikos Prezidentą.”[12]

Prašymas pagrįstas tuo, kad šiuo nutarimu Seimas pritarė Vyriausybės

programai, kurioje numatyta Vyriausybės veikla Seimo įgaliojimų

laikotarpiu, o ne iki dabartinio Respublikos Prezidento įgaliojimų

pabaigos. Konstitucijos 92 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Vyriausybė

turi grąžinti savo įgaliojimus Respublikos Prezidentui po Seimo rinkimų

arba išrinkus Respublikos Prezidentą, o Konstitucijos 101 straipsnyje,

kuriame nustatyti atvejai, kada Vyriausybė turi atsistatydinti, nėra

reikalavimo jai tai padaryti po Respublikos Prezidento rinkimų.

Konstitucijos 84 straipsnyje kaip Respublikos Prezidento prerogatyva

nustatyta teisė priimti Vyriausybės įgaliojimus išrinkus naują Seimą, taip

pat priimti Vyriausybės atsistatydinimą ir teikti Seimui svarstyti Ministro

Pirmininko kandidatūrą. Prašyme nurodyta, kad tai nereiškia, jog

Respublikos Prezidentui suteikiami įgaliojimai po Respublikos prezidento

rinkimų teikti Seimui iš naujo svarstyti Ministro Pirmininko kandidatūrą ir

tvirtinti naują Vyriausybės sudėtį.

Konstitucinis Teismas konstatavo, kad kiekviena valstybės valdžia

užima tam tikrą vietą valstybės valdžios sistemoje ir atlieka tik jai

būdingas funkcijas. Valstybės institucijų veikla grindžiama jų

bendradarbiavimu, todėl jų tarpusavio sąveika apibūdinta kaip tarpfunkcinė

partnerystė. Vienas iš valstybės institucijų bendradarbiavimo būdų yra

vyriausybės atsakingumo parlamentui principas. Pagal Konstitucijoje

nustatytą valdžios institucijų kompetenciją Lietuvos valstybės valdymo

modelis priskirtinas parlamentinės respublikos valdymo formai, nors

valstybės valdymo formai būdingi ir kai kurie vadinamosios mišriosios

(pusiau prezidentinės) valdymo formos ypatumai. Kaip po Seimo rinkimų, taip

ir po Respublikos Prezidento rinkimų Vyriausybė grąžina savo įgaliojimus

naujai išrinktam Respublikos Prezidentui. Tačiau Konstitucijos normose

nenumatyta, jog tuomet Vyriausybė privalo atsistatydinti, kadangi

pasikeitus valstybės vadovui toliau išlieka Seimo pasitikėjimas Vyriausybe.

Konstitucinis teismas konstatavo, kad įgaliojimų gražinimas po Respublikos

Prezidento rinkimų atveju valstybės vadovo pavedimas toliau eiti pareigas

turėtų būti duodamas tai pačiai Vyriausybei, kadangi sąvokos “Vyriausybės

atsistatydinimas” ir “Vyriausybės įgaliojimų grąžinimas” nėra tapačios.

Šiuo požiūriu Seimo nutarimas neprieštarauja Konstitucijai.[13]

Konstitucijos 101 straipsnyje išvardyti visi pagrindai, kada

Vyriausybė privalo atsistatydinti. Šis sąrašas yra baigtinis. Jame nėra

numatytas privalomas Vyriausybės atsistatydinimas išrinkus

Respublikos Prezidentą, todėl aiškinimas, kad tokiu atveju Vyriausybė turi

atsistatydinti, yra plečiamasis Konstitucijos aiškinimas.

Konstitucijos, kaip vientiso akto, analizė leidžia teigti, kad

Vyriausybės atsistatydinimas ir įgaliojimų grąžinimas Respublikos

Prezidentui nėra tapatūs teisiniai veiksmai, todėl jie sukelia

skirtingus teisinius padarinius.

“101 straipsnis

Seimo reikalavimu Vyriausybė arba atskiri ministrai turi

atsiskaityti Seime už savo veiklą.

Kai pasikeičia daugiau kaip pusė ministrų, Vyriausybė turi iš naujo

gauti Seimo įgaliojimus. Priešingu atveju Vyriausybė turi

atsistatydinti.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1707 žodžiai iš 3412 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.