A.Baranausko poema- giesmė miško
grožiui
Antanas Baranauskas gimė 1835m. Anykščiuose. Tai vienas iš žymiausių romantizmo epochos poetų. Per dvejas 1858 ir 1859m. vasaros atostogas A.Baranauskas parašė savo įžymiausią kūrinį, poemą ,,Anykščių šilelis“. Sukurti poemą paskatino protestas prieš lietuvių kalbos menkinimą, noras lygiuotis į A.Mickevičių.
Poema ,,Anykščių šilelis“- vertingiausiu XIXa. lietuvių poezijos kūriniu A.Baranauskas lygiavosi su K.Donelaičiu ir jo ,,Metais“. Sukūręs himną savo gimtajai žemei, poetas išaukštino gamtos grožį. Poemos sumanymas yra romantiškas: pavaizduoti mišką, kurio jau nebėra.
Poemą A.Baranauskas pradėjo Anykščių šilelio panorama. Iki horizonto matėsi ,,kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę“- iškirsto ir nualinto Anykščių šilelio vaizdai. Ši poemos dalis rūsti, tarsi kaltinimas tiems, kurie iškirto mišką. Poetas skaitytoją vedžioja po Anykščių šilelį, rodydamas samanas, uogas, grybus, krūmus, medžius, leisdamas įsiklausyti į paukščių ir žvėrių balsus. Vaizduose atgyja spalvos, formos, kvapai, garsai ir tyla.
A.Baranauskas, tapydamas miško peizažą, mėgaujasi spalvomis ir formomis: ant žalio, rausvo, balkšvo dugnio taškai grybų, ,,voveruškų leikelės“, ,,paliepių torielkos“, ,,kazlėkai kupkeliai“. Folklorinėmis medžių ir žmonių gyvenimo personifikacijomis A.Baranauskas aiškina šilelio ,,medžių kalbą šventą“.Šilelyje jis regi greta eglės- žalktienės, apraudojusios Žilviną, kai pieno putos vietoj kraujo puta plūdo, jos vaikus, medžiais virpančią drebulę.