Administracines teises sistema
5 (100%) 1 vote

Administracines teises sistema

11213141

I. ĮŽANGA …………………………………………………………………………….2

II. DĖSTOMOJI DALIS ………………………………………………………….3

1. Teisės sistemos samprata……………………………………………3

2. Administracinės teisės sistemos samprata ir skirstymas….6

3. Administracinės teisės sistemos elementai…………………….8

a) Administracinės teisės norma……………………………8

b) Administracinės teisės pošakiai ir institutai……….10

III. IŠVADOS ………………………………………………………………………..16

IV. LITERATŪROS SĄRAŠAS……………………………………………….17

I.ĮŽANGA

Sistema – tai sandara, junginys, skirtingų reiškinių sąsaja, išskirianti juos iš aplinkos kaip vientisą santykinai savarankišką darinį. Ji apima savo komponentus (posistemes, dalis, elementus) ir tų komponentų tarpusavio ryšius bei santykius.

Teisės sistema – tai visuma tarpusavyje susijusių teisės normų (teisės institutų, pošakių, šakų), iš vidaus sujungtų tos pačios teisės sampratos, tų pačių strateginių teisinio reguliavimo tikslų ir metodų1.

Administracinės teisės sistema – tai šią teisę sudarančių normų didaktinis ir materialusis grupavimas, sisteminimas.

Administracinė teisė yra iš dalies kodifikuota teisės šaka. Įstatymų normos, nustatančios administracinę atsakomybę ir jos taikymą, sudėtos į Administracinių teisės pažeidimų kodeksą, muitinės veiklą reguliuojančios normos susistemintos Lietuvos Respublikos muitinės kodekse. Galioja Lietuvos Respublikos geležinkelių transporto, Lietuvos Respublikos kelių transporto, kai kurie kiti kodeksai2.

Šio rašto darbo pradžioje gal šiek tiek supažindinsiu kas yra sistema aplamai ir kokius komponentus ji apima.

Kiek plačiau panagrinėsiu bendrai teisės sistemą, jos sampratą, supažindinsiu kokios bendrai yra teisinės sistemos, aptarsiu kas joms būdinga. Apibrėšiu kas yra teisės institutas, teisės šaka, kas jiems būdinga ir t.t.

Nemažai dėmesio skirsiu administracinės teisės sistemai, jos sampratai panagrinėti. Paanalizuosiu kaip gali būti skirstoma administracinės teisės sistema, apibūdinsiu bendrąją ir ypatingąją administracinės teisės sistemos dalis, išskirsiu jom būdingas normas. Supažindinsiu kaip administracinė teisė dalijama didaktiniu ir materialiuoju požiūriu. Plačiau panagrinėsiu administracinės teisės sistemos elementus: administracinės teisės normą ir ją sudarančias dalis, administracinės teisės pošakius ir institutus, kokias sritis jie apima, kokius klausimus sprendžia ir t.t.

___________________________________________

1 Vaišvila A. Teisės teorija. Vilnius. 2000. p.275

2 Andruškevičius A. Administracinės teisės principai ir normų ribos. Vilnius. 2004. p.118

II. DĖSTOMOJI DALIS

1. TEISĖS SISTEMOS SAMPRATA

Sistema – tai sandara, junginys, skirtingų reiškinių sąsaja, išskirianti juos iš aplinkos kaip vientisą santykinai savarankišką darinį. Ji apima savo komponentus (posistemes, dalis, elementus) ir tų komponentų tarpusavio ryšius bei santykius. Todėl teisės sistemą negalima apibūdinti vien kaip objektyviai esančią teisės vidinę sandarą, vieningos teisės padalijimą į susijusias ir kartu diferencijuotas pavienes dalis: šakas ir institutus, kaip neretai yra daroma, bet reikia nurodyti, kad dėl tų institutų tarpusavio ryšių jie sudaro vientisą santykinai savarankišką darinį. Sistema yra ne tik tam tikrų reiškinių pasidalijimas į atskiras dalis – elementus, bet ir tų elementų tarpusavio ryšiai, vienijantys juos į darnią visumą.

Sistemą sudaro ne vien teisė apskritai. Atskiros teisės šakos, pošakiai ir atskiros teisės normos, būdamos didesnės sistemos elementai, pačios sudaro santykinai savarankiškas sistemas. Tokio sisteminio teisės normų suskirstymo bei suvienijimo pagrindas yra objektyvus – jis priklauso nuo tų visuomeninių santykių, kuriuos tos normos reguliuoja, įvairovės bei jų vienovės3.

Teisė, kaip bendras socialinis fenomenas, yra išreikšta ir įtvirtinta norminiuose teisės aktuose, kurie, tam tikra tvarka sugrupuoti, sudaro atskiras teisines sistemas. Plačiąja prasme teisinė sistema suvokiama kaip teisinė valstybės sandara, grindžiama konstitucija, tai yra kaip vientisas tarpusavyje suderintų ir susietų valdžios, valdymo, teisminių ir teisėsaugos institucijų (teismų, prokuratūros, policijos ir kt.), taip pat teisinių priemonių darinys. Tačiau dažniausiai teisinės sistemos sąvoka vartojama siaurąja prasme ir ji suprantama kaip suderintų, sugrupuotų, tarpusavyje hierarchiniais ir koordinaciniais ryšiais susietų teisės normų, teisės aktų ir jų grupių (teisės institutų, šakų ir kt.) junginys.

Kiekvieną teisinę sistemą, nesvarbu, kokia yra jų sudarančių teisės normų paskirtis ir kokios įvairios yra jų išraiškos formos, sudaro ne šiaip paprasta elgesio taisyklių samplaika, o tam tikru būdu tarpusavyje susietų ir sugrupuotų teisės normų bei jų grupių komlektas. Tačiau teisės normų esmė (paskirtis) ir jų grupavimo bei sisteminimo būdai yra skirtingi. Todėl teisės moksle ir praktikoje išskiriamos trijų tipų teisinės sistemos: tarptautinės,
bendranacionalinės ir nacionalinės4.

Tarptautinės teisinės sistemos grupę sudaro:

1) Tarptautinė viešoji teisė – sistema teisės normų, reguliuojančių santykius tarp viešosios

tarptautinės teisės subjektų (tai yra santykius tarp valstybių ir šių santykius su tarptautinėmis

___________________________________

3 Autorių kolektyvas. Civilinė teisė. Kaunas. 1997. p.32

4 Autorių kolektyvas. Lietuvos teisės pagrindai. Vilnius. 2004. p.34

tarpvyriausybinėmis organizacijomis).

2) Tarptautinė privatinė teisė – sistema teisės normų, reguliuojančių santykius tarp privačių teisės subjektų (tai yra santykius tarp skirtingų valstybių teisės subjektų – fizinių ir (ar) juridinių asmenų).

3) Europos sąjungos teisė – regioninė tarptautinė teisinė sistema, sukurta siekiant užtikrinti įvairiapusę europos šalių – Sąjungos narių – integraciją.

Prie bendranacionalinių teisinių sistemų priskiriamos: kontinentinė (kodifikuota) ir bendroji (precedentinė), taip pat įvairiomis teologinėmis dogmomis grindžiamos teisinės sistemos. Dabar pasaulyje įsigalėjusios dvi teisinės sistemos: kontinentinė ir bendroji.

Kontinentinė teisinė (kitaip dar vadinama romanų-germanų) susiformavo ir buvo įdiegta kai kuriose šalyse netrukus po Didžiosios prancūzų revoliucijos (1789-1794 m.). Atgimimo epochoje Europoje subrandintos bei revoliucijos metu iškeltos teisinės idėjos (ypač iš Romėnų teisės perimti kai kurie teisės principai) buvo pradėtos įgyvendinti iš pradžių kontinentinės Europos šalyse bei jų kolonijose, o vėliau, darant įtaką Napaleono kodeksui, ir kai kuriose kitose valstybėse5. Kontinentinė teisės sistema iš kitų sistemų išsiskiria tuo, kad šios teisės tradicijos valstybės pagrindiniai norminiai teisės šaltiniai yra norminiai aktai – įstatymai (kodifikuoti teisės aktai). Kontinentinės teisės šalyse įstatymų leidėjas prognozuoja ir modeliuoja galimą situaciją ir priima atitinkamus teisės aktus; dėl šios priežasties galimas teisės normų sisteminimas, kai nustatoma teisinė jų galia, tarpusavio priklausomybė. Praktinė sisteminimo reikšmė ta, kad tada patogiau naudotis teisės normų visuma. Teisės normų sistema reikšminga ir įstatymų leidybai: teisės normos turi atitikti visuomenės poreikius ir, be to, neturi prieštarauti viena kitai. Todėl nauja teisės norma turi būti integruota į jau esamą sistemą atsižvelgiant į jos reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumus, įtraukus naują teisės normą būtina atitinkamai keisti kitas teisės normas6.

Bendroji teisinė sistema (kitaip dar vadinama anglosaksiškoji arba precedentinė) susiformavo anglijos teismų priimtų sprendimų pagrindu – tai yra be ryškios Romėnų teisės įtakos. Bendroji teisinė sistema iš esmės pagrįsta teisminiais precedentais. Tai reiškia, kad teismo sprendimu, priimtu išnagrinėjus kurią nors bylą, gali pasiremti ir kiti to paties lygmens ar žemesnių instancijų teismai, nagrinėdami analogiškas bylas. Bendrosios teisės šalyse aukštesniųjų teismų sprendimai paprastai turi privalomo teismo precedento pobūdį žemesniųjų teismų sprendimams. Remiamasi nuostata, kad gyvenimas nestovi vietoje, atsiranda naujų reiškinių, todėl nesant norminio teisės akto, reguliuojančio naujus visuomeninius santykius, šie liktų nereguliuojami. Tuo tarpu teisėjai priima sprendimus ir išsprendžia kilusius klausimus vadovaudamiesi savo žiniomis, patirtimi ir teisingumo bei protingumo

____________________________________

5 Autorių kolektyvas. Lietuvos teisės pagrindai. Vilnius. 2004. p.34

6 Tiažkijus V., Petravičius R., Bužinskas G. Darbo teisė. Vilnius. 1999. p.21

principais. Bendrosios teisės šalyse teisė nekodifikuojama, nes teismo precedentų neįmanoma sugrupuoti nei pagal dalyką, nei pagal metodą. Be precedentinės dalies, šią teisinę sistemą pasirinkusiose šalyse (Anglijoje, Australijoje, Kanadoje, kai kuriose JAV valstijose ir kt.) taikoma ir vadinamoji ,,statutinė teisė“, pagrįsta parlamento priimamais teisės aktais.

Kiekvienoje suverenioje unitarinėje valstybėje yra viena teisinė sistema, o sąjunginėse valstybėse (federacijose) gali būti tiek teisinių sistemų, kiek jose yra autonominių darinių. Todėl daugumą šiuolaikinių teisinių sistemų sudaro nacionalinės teisinės sistemos.

Kiekviena teisinė sistema susideda iš daugybės tarpusavyje sąveikaujančių teisės normų ir jų junginių – teisės šakų, atšakų, teisinių institutų, sudarančių vientisą darinį. Nepaisant to, kad teisės normų reguliavimo dalykai ir metodai gali būti skirtingi ir kad normose nustatyti reikalavimai gali nesutapti ir net kai kada vieni kitiems prieštarauti, kiekvienos valstybės nacionalinę teisinę sistemą visada sudaro iš esmės tarpusavyje suderintos teisės normos, suformuluotos bei sugrupuotos vadovaujantis bendraisiais principais.

Lietuvos teisinė sistema – tai vientisa, darni valstybėje galiojančių teisės šakų ir institutų visuma7. Lietuvoje veikia daugybė teisės normų, reguliuojančių labai įvairius visuomeninius santykius, susidarančius įvairiose žmonių (visuomenės) gyvenimo, buities ir veiklos srityje. Visos tos teisės normos veikia ne pavieniui ir ne kaip mechaniškai sudarytas rinkinys, o kaip tam tikru būdu tarpusavyje susietų, suderintų ir sugrupuotų elgesio taisyklių sistema.
Pagrindiniai Lietuvos Respublikos teisinės sistemos struktūriniai vienetai, kuriuose grupuojamos ir sisteminamos teisės normos yra teisės institutai ir teisės šakos.

Teisės institutas – tai grupė teisės normų, reguliuojančių labai artimus (giminingus) visuomeninius santykius. Pvz., civilinės teisės normos, reguliuojančios turto paveldėjimą, sudaro paveldėjimo teisės institutą ir t.t. Kadangi teisės institutai yra palyginti nedideli teisės normų junginiai, vientisoje teisinėje sistemoje jie priskiriami prie atitinkamų teisės šakų.

Teisės šaka – tai sistema teisės normų, reguliuojančių kokybiškai vieningus (vienarūšius) visuomeninius santykius, susidarančius tam tikrose žmonių gyvenimo ir veiklos srityje. Pavyzdžiui, darbinius santykius reguliuoja darbo teisė, visuomeninius santykius reguliuoja administracinė teisė ir t.t. Atskira teisės šaka susiformuoja tada, kai:

1) tam tikros rūšies santykiai sudaro kokybės atžvilgiu vientisą kompleksą;

2) tie santykiai kokybiškai skiriasi nuo kitos teisės šakos normų reguliuojamų santykių;

3) iškyla šio santykio komplekso atskiro teisinio sureguliavimo poreikis.

Įvairių teisės šakų normų reguliuojami santykiai yra labai nevienodi ir nevienareikšmiai. Teisės šakose, kurių normos reguliuoja labai plačius ir sudėtingus santykius, gali būti išskirti teisės pošakiai,

__________________________________________________

7 Autorių kolektyvas. Lietuvos teisės pagrindai. Vilnius. 2004. p.35

t.y. normų grupės, kurios reguliuoja dalį visuomeninių santykių, turinčių ir bendrų (visai šakai būdingų), ir specifinių požymių8. Pavyzdžiui, civilinėje teisėje atskiru šios teisės pošakiu gali būti šeimos teisė, administracinėje teisėje – administracinių ginčų teisė ir t.t.

2.ADMINISTRACINĖS TEISĖS SISTEMOS SAMPRATA IR SKIRSTYMAS

Suvokiant konkrečios valstybės administracinę teisę kaip principų ir normų visumą tenka kalbėti apie jos sistemą. Galima sakyti,kad administracinė teisė yra savarankiška teisės sistemos rūšis, kurios normos reguliuoja visuomeninius santykius viešojo valdymo sferoje, t.y.: 1)valstybės vykdomosios valdžios įgyvendinimo procese; 2)visų valstybės ir savivaldybių institucijų vidaus valdymo veikloje; 3)savivaldybių institucijų bei įstaigų veikloje; 4)jos normos reguliuoja visuomeninius santykius apylinkės teismams bei kitiems subjektams nagrinėjant administracinių teisės pažeidimų bylas ir administraciniams teismams nagrinėjant bylas bei skundus dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių9.

Tradiciškai administracinės teisės sistema skirstoma į dvi dalis, tai yra:

1) vieną grupę normų, taikomų visoje valstybės valdymo sferoje, kurios yra universalios, bendro pobūdžio, ir jų visuma sudaro Bendrąją administracinės teisės dalį;

2) normas, taikomos konkrečiose valstybės valdymo srityje, šakose bei sferose. Šių normų taikymo mastas yra siauresnis, jos atspindi valdymo organizavimo bei veiklos ypatumus konkrečiose valstybinio valdymo šakose, srityse bei sferose. Šių normų visuma sudaro Ypatingąją administracinės teisės dalį.

Bendrosios dalies normos yra išskiriamos į šias grupes:

1) normos, įtvirtinančios valstybės valdymo principus;

2) normos, reglamentuojančios administracinės teisės subjektų teisinę padtį;

3) normos, reguliuojančios valdymo institucijų formavimo tvarką bei valstybės tarnybą;

4) normos, reglamentuojančios valstybės valdymo veiklos formas;

5) normos, reglamentuojančios valstybės valdymo metodus;

6) normos, nustatančios administracines procecinės veiklos pagrindus;

7) normos, užtikrinančios teisėtumo valstybės valdymo sferoje užtikrinimo būdus ir tvarką ir t.t.

Administracinės teisės Ypatingosios dalies normos suskirstytos į keturias pagrindines grupes:

1) normos, reguliuojančios valdymo organizavimą ir valstybės valdymo ypatumus administracinėje politinėje srityje (krašto apsaugos, valstybės saugumo, vidaus reikalų, teisingumo, užsienio reikalų valdymas);

_____________________________________

8 Autorių kolektyvas. Lietuvos teisės pagrindai. Vilnius. 2004. p.36

9 Autorių kolektyvas. Lietuvos teisės pagrindai. Vilnius. 2004. p136

2) normos, reguliuojančios valdymo organizavimą ir valstybės valdymo ypatumus ūkio srityje (transporto ir kelių, ryšių ir informatikos, statybos ir urbanistikos, pramonės, prekybos ir energetikos, žemės ūkio, aplinkos, materialinių išteklių naudojimo valdymas);

3) normos, reguliuojančios valdymo organizavimą ir valstybės valdymo ypatumus socialinėje – kultūrinėje srityje (socialinės apsaugos, sveikatos apsaugos, švietimo ir mokslo, kultūros valdymas);

4) normos, reguliuojančios tarpšakinį valstybės valdymą (finansų, kredito, mokesčių, muitų, apskaitos ir statistikos, kainų ir konkurencijos, licenzijavimo ir sertifikavimo valdymą).

Administracinės teisės sistema – tai šią teisę sudarančių normų didaktinis ir materialusis grupavimas, sisteminimas.

Didaktinis administracinės teisės sisteminimas yra hipotetinis ir taikomas studijuojant šią teisės discipliną, taip pat gali padėti materialiajam sisteminimui. Didaktiniu požiūriu administracinė teisė dalijama į platesnius ar smulkesnius teisinius institutus.

Šakos institutų išskyrimo pagrindas yra tam tikras reguliuojamų
giminingumas, jų sąlygiškas vienarūšiškumas. Atsižvelgiant į tai gali būti skiriamos, pavyzdžiui, šios administracinių normų grupės:

– vykdomosios valdžios institucijų formavimą ir jų tarpusavio sąveiką reguliuojančios normos;

– vidaus administravimo santykius reguliuojančios normos;

– valstybės tarnybos normos;

– normos, įtirtinančios administracinės veiklos formas, reguliuojančios valdymo aktų leidybą, administracinės kontrolinės, priežiūrinės veiklos normos ir kiti institutai;

– administracinį reagavimą į teisės pažeidimus reguliuojančios normos (neteisėtų valdymo aktų panaikinimas, kardomieji veiksmai);

– administracinės atsakomybės institutą sudarančios normos;

– institutai, apimantys administracinio teismo, ikiteisminio ginčų nagrinėjimo institucijų, skundus nagrinėjančių viešojo valdymo subjektų kompetenciją nustatančias normas.

Administacinės teisės normas galima hipotetiškai grupuoti atsižvelgiant ir į valdymo srities ypatumus. Tai normos, reguliuojančios:- policijos veiklą (policijos teisė);

– muitų santykius (muitų teisė);

– mokestinius santykius (mokesčių teisė);

– statybos ir teritorijų planavimo santykius (statybos teisė);

– susisiekimo santykius (transporto teisė);

– socialinės saugos santykius (socialinė teisė) ir kt.10

_________________________________________

10 Andruškevičius A. Administracinės teisės principai ir normų ribos. Vilnius. 2004. p.112

3.ADMINISTRACINĖS TEISĖS SISTEMOS ELEMENTAI

a)ADMINISTRACINĖS TEISĖS NORMA

Administracinės teisės sistemos elementai gali būti skirstomi į pirminius ir antrinius. Pirminis (bazinis) pats smulkiausias sistemos elementas yra administracinės teisės norma. Atskira šios šakos norma dažniausiai taip pat sudaro sistemą, susidedančią iš susijusių elementų: hipotezės, dispozicijos ir sankcijos.

Hipotezė yra tas administracinės teisės normos elementas, kuris sujungia teisės normą su realiu gyvenimu, jo dinamika. Tai elgesio taisyklės veikimo, taikymo sąlyga. Ji nurodo tas faktines aplinkybes, kurioms atsiradus galima naudotis dispozicijoje nurodytomis teisėmis ir privalu vykdyti tas teises legalizuojančias pareigas, taip pat būtinybę patirti arba taikyti valstybinio poveikio priemones pareigų nevykdančiojo teisėms11.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2491 žodžiai iš 4897 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.