Administracinės teisės subjektai
5 (100%) 1 vote

Administracinės teisės subjektai

11213141516171

T U R I N Y S:

ĮVADAS………………………………………………………………………………………2

1. ADMINISTRACINĖS TEISĖS SUBJEKTŲ SAMPRATA, TEISINĖ PADĖTIS, SISTEMA BEI VAIDMUO VALSTYBINIO VALDYMO SFEROJE…………………….3

2. ADMINISTRACINĖS TEISĖS SUBJEKTŲ RŪŠYS:…………………………………….7

2.1. VALSTYBINIO VALDYMO INSTITUCIJŲ TEISINĖ PADĖTIS, SISTEMA IR VIETA KITŲ ADMINISTRACINĖS TEISĖS SUBJEKTŲ SISTEMOJE.……………..8

2.1.1. LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ……………………………………….12

2.1.2. LIETUVOS RESPUBLIKOS MINISTERIJOS IR KITI CENTRINIAI VALSTYBINIO VALDYMO ORGANAI……………………………………………14

2.1.3. APSKRITIES VALDYMAS…………………………………………………………..16

2.2. VALSTYBĖS TARNAUTOJAI…………………………………………………………17

2.3. SAVIVALDYBIŲ INSTITUCIJOS…………………………………………………….18

2.4. PILIEČIAI……………………………………………………………………………….21

2.5. NEVALSTYBINĖS ORGANIZACIJOS……………………………………………………..23

IŠVADOS……………………………………………………………………………………..26

NAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS…………………………………………………..27

ĮVADAS

Administracinė teisė – ko gero, viena iš tų teisės šakų, kurios visuomenės gyvenimą reguliuoja plačiausiai. Šios, galima būtų pavadinti valstybinį valdymą reguliuojančios, teisės šakos normos apibrėžia praktiškai kiekvieną mūsų žingsnį.

Administracinės teisės subjektų teisinį statusą nustato Lietuvos Rspublikos Konstitucija ir kiti Lietuvos Republikos įstatymai. Administracinės teisės teorinėje literatūroje adminstracinės teisės subjektus nagrinėjo tokie Lietuvos ir Rusijos teisininkai kaip A.Andriuškevičius, P.Petkevičius, J.M. Kozlova, Bachrach D. I. ir kiti.

Taigi, šio kursinio darbo tikslas yra išnagrinėti kam administracinės teisės normos suteikia teises ir sukuria pareigas, taip įvardinant administracinės teisės subjektus.

Šio darbo uždaviniai yra – pirma, nustatyti ką derėtų laikyti administracinės teisės subjektais. Antra, išnagrinėti patį administracinės teisės subjekto apibrėžimą ir kokia šių subjektų teisinė padėtis, sistema bei vaidmuo valstybinio valdymo sferoje. Trečia, išsiaiškinti ir išanalizuoti adminstracinės teisės subjektų rūšis, apibūdinant esmines jų funkcijas, teisinį statusą, skirtumus, tarpusavio saveiką.

1. ADMINISTRACINĖS TEISĖS SUBJEKTŲ SAMPRATA, TEISINĖ PADĖTIS, SISTEMA BEI VAIDMUO VALSTYBINIO VALDYMO SFEROJE

Visose teisės šakose ,,teisės subjekto statuso“ samprata yra viena iš reikšmingiausių, atskleidžianti pagrindinius teisės institutus. Išsiaiškinus teisės subjekto apibrėžimą teisės teorijoje, galima geriau suprasti, ką derėtų įvardyti administracinės teisės subjektais.

Teisės literatūroje, kaip taisyklė, iš principo neskiriamos ,,teisės subjekto“ ir ,,teisinių santykių subjekto“ sampratos. V.F.Kečekian (1958) pažymėjo, kad kaip ,,teisės subjektą“ vertėtų suprasti: a) asmenį, dalyvaujantį, arba b) galintį dalyvauti teisiniuose santykiuose. Analogiški samprotavimai yra ir kitų autorių darbuose. Čia daroma išvada, kad samprata ,,teisinių santykių subjektas“ yra siauresnė, negu ,,teisės subjekto“ samprata, nes teisių ir pareigų turėtojas gali ir nebūti konkretaus, realaus teisinio santykio dalyvis.

Iš to aišku, kad teisės subjektais ir teisinių santykių subjektais vadinami konkretūs organai, organizacijos, fiziniai asmenys, turintys subjektines teises ir pareigas. Išvada – faktiškai šnekama apie vienus ir tuos pačius asmenis. Tokiu būdu teisės moksle vyrauja požiūris, kad ,,teisės subjekto“ sampratą reikėtų suprasti taip: tai realus (o ne abstraktus) subjektinės teisės (kaip ir pareigos) turėtojas. [21, P.5]

Norint apibrėžti administracinės teisės subjektus, reikia būtinai išryškinti jos reguliavimo dalyką, t.y. išskirti bendrus požymius turinčių visuomeninių santykių grupę iš viso teisės reguliuojamo jų komplekso.

Bendrais bruožais apie administracinės teisės dalyką galima spręsti ir šios teisės šakos pavadinimo, nes žodis ,,administracija” (lot. administratio) reiškia valdymą, vadovavimą. Todėl administracinė teisė – tai valdymo teisė, arba teisės apie valdymą šaka. Iš to peršasi išvada, kad šios teisės šakos dalykas yra visuomeniniai santykiai, atsirandantys valdant. Valdymo visuomeninių santykių teisinio reguliavimo sfera – teisės normomis reguliuojami valdymo santykiai, – paprastai susijusi su valstybės organų vykdoma valdymo veikla, kuri vadinama valstybiniu valdymu. Iš to seka, kad pirma, administracinės teisės dalykas yra visuomeniniai santykiai, atsirandantys valstybinio valdymo organams įgyvendinant valstybinį valdymą. Antra, visuomeniniai santykiai, susidarantys valstybės organams vykdant vidinį valdymą. [14, P. 3-5]

Tarybinės valstybės egzistavimo metu, kai valdymas buvo pripažįstamas pagrindinė jos organizuojančios veiklos išraiška, administracinė teisė susitelkia apie valstybinį
valdymą. Jos bendroji dalis tradiciškai buvo skirta valstybės valdymo organams, jų aktams, valstybės tarnautojams, administraciniam teisiniam piliečio statusui, o ypatingoji dalis – valstybės gyvenimo sričių ir šakų valdymo organizacijai, valdymo organams, aktams ir kitiems elementams. [21, P. 5]

Pastaruoju dešimtmečiu pagrinde išlieka sena administracinės teisės koncepcija su kai kuriais pakeitimais. Atsiradę vadovėliai pilni naujos normatyvinės medžiagos, pagrindžiančios pagrindinę valstybinio valdymo idėją per vykdomosios valdžios organų veiklos prizmę. ,,Prikeldamas praeities šešėlius” ir akcentuodamas dėmesį į teisėtvarkos ir saugumo užtikrinimo administracinį mechanizmą, Rusijos mokslininkas K.S.Belskij iš administracinės teisės išveda du pošakius – valdymo ir policijos. Tačiau tokia samprata apriboja administracinės teisės vystymosi šiuolaikinę apimtį ir tendencijas.

Pripažįstant valstybės valdymo potencialo, užtikrinamo administracinės teisės pagalba išsaugojimo veiksmingumą, negalima praeiti pro būtinybę į šią teisės šaką žvelgti kitaip ir jos vystymosi teisėkūros ir teisės taikymo srities link. Tikslinga visų pirma, pabrėžti administracinės teisės ,,motinišką vaidmenį” daugybei viešosios teisės šakų. Administracinę teisę pelnytai galima nagrinėti kaip pamatinę šaką teisės sistemoje, su galingu imperatyviai – reguliuojančiu vykdomosios valdžios funkcionavimo potencialu ir viešų interesų užtikrinimu daugelyje valstybės ir visuomeninio gyvenimo sričių. [7, P. 5-6]

Administracinė teisė – valdymo teisė – pagal šį modelį administracinė teisė tradiciškai suvokiama kaip dviejų dalių – bendrosios ir specialiosios – visuma. Bendroji administracinės teisės dalis aiškinama kaip teisės normų sistema, skirta reguliuoti administracinių teisinių santykių subjektų bendrąjį teisinį statusą. Tai normų grupės, apibrėžiančios valstybės vykdomosios valdžios institucijų (tarybinio laikotarpio teisėje – vykdomųjų-tvarkomųjų organų) funkcijas ir įgaliojimus, valstybės tarnautojų, piliečių, užsieniečių, visuomeninių organizacijų ir kitų administracinių valstybinio valdymo santykių subjektų bendrąją teisinę padėtį. [13, P.15,16]

Šiuo metu žmogaus prigimtinių teisių ir laisvių instituto realumas, valstybės valdžios padalinimas, vietos savivaldos nustatymas demokratinės valstybės konstitucijoje (Konstitucijos 5 str. 1 d., 18 str., 120 str.) – tai daugiausia tie esminiai dalykai, kurie sudaro prielaidas ir sykiu reikalauja žvelgti į administracinę teisę kaip į asmens, viešųjų visuomenės ir valstybės interesų derinimo teisę. [13, P. 17]

Administracinės teisės reglamentuojami santykiai – žmonių (socialiniai) santykiai, susidarantys valstybės vykdomosios valdžios įgyvendinimo procese. Šie santykiai išskiria administracinę teisę iš bendros valstybės teisinės sistemos. [13, P.33- 34]

Administracinių teisinių santykių ypatumai:

1. Privalomasis subjektas, kai viena šalis yra valstybinio valdymo institucija;

2. Šie santykiai atsiranda vieno teisinio santykio šalies iniciatyva;

3. Ginčai tarp šalių dažniausiai sprendžiami administracine tvarka.

Administracinės teisės reguliavimo sričiai galima būtų priskirti tokias socialinių santykių grupes:

– viešojo valdymo sistemos organizavimą, vidinį koordinavimą, valstybės tarnybos valdymą;

– viešojo administravimo funkcijų vykdymą (administracinį reglamentavimą, kontrolę, administracinį reagavimą į teisės pažeidimus ir kt.);

– žmogaus ir viešosios administracijos santykius įgyvendinant skundo teisę, teisę į informaciją, peticijų teisę ir kitas konstitucines bei kitokias žmogaus teises ir laisves;

– viešosios administracijos veiklos išorinę kontrolę;

– administracinių ginčų ir administracinės justicijos santykius. [13, P. 35]

Įvardijus administracinės teisės dalyką, galima nustatyti, kas laikomi administracinės teisės subjektais. D.N.Bachrach pabrėžia, kad ,,administracinės teisės subjektais reikėtų laikyti valdymo santykių dalyvius, kuriems administracinės teisės normos suteikė teises ir pareigas, galimybę dalyvauti administraciniuose santykiuose. Teisiniai santykiai – pagrindinis teisės normų realizavimo kanalas, todėl teisių ir pareigų turėtojas, kaip taisyklė, tampa teisinių santykių subjektu, ir bendrai ir tų ir anų ratas sutampa. [20, P. 41]

Tarybiniai mokslininkai administracinės teisės subjektus skirstė į grupes. Pvz., S.A.Jampolsis įvardija tokias administracinės teisės subjektų grupes, kaip valstybės organai ir jų agentai, visuomeninės organizacijos ir jų organai, piliečiai. Jau minėtas D.N.Bachrach, gilindamasis į minėtos sistemos subjektų pažinimą, pagrįstai nurodė, kad reikalinga smulkesnė subjektų diferenciacija. Tokiu būdu piliečius reikėtų skirstyti į TSRS piliečius, užsieniečius ir apatridus. [20]

Minėta, kad administracinės teisės kaip valstybinio valdymo teisės apibūdinimas buvo logiškas ir suprantamas totalitarinės valstybės – Tarybų Sąjungos politinės ir teisinės sistemos sąlygomis, tačiau principiniu požiūriu jis yra visiškai netinkamas esant demokratinei valstybei, kurioje šalia valstybės valdymo institucijų veikia nesuvalstybintos savivaldybės ir viešosios įstaigos, o
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – Konstitucija) įtvirtintos žmogaus teisės yra ne deklaruojamos, bet realiai įgyvendinamos įstatymais numatant valstybės ir vietos savivaldos institucijų pareigą dirbti viešųjų visuomenės interesų labui. [13, P. 16-17]

Administracinės teisės subjektų ypatumas pasireiškia tuo, kad viešą veiklą, nežiūrint skirtingų jos išraiškos formų, apibūdina ryšys valdantysis subjektas – valdomasis subjektas. Tai vertikalūs teisiniai santykiai. Jų turinys yra valdančiojo subjekto (pvz., policijos pareigūno) teisė reikalauti, kad valdomasis asmuo laikytųsi nustatytų viešojo elgesio taisyklių, ir atitinkama pastarojo pareiga vykdyti šį reikalavimą. Žinoma, tokie santykiai nustato ir daugiau teisių bei pareigų, tarkim, viešojo valdymo funkcijas atliekantis subjektas pats neturi viršyti suteiktų įgaliojimų, o valdomasis subjektas gali teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka apskųsti valdančiojo veiksmus. Tačiau iš esmės tai subordinaciniai santykiai, jie grindžiami piliečių ir kitų teisės subjektų administraciniu pavaldumu valstybės valdžios institucijoms, jų pareigūnams, veikiantiems valstybės vardu. Tačiau negalima pamiršti, kad demokratinėje valstybėje viešoji administracija atlieka daugelį tokių veiksmų, kuriems iš viso nebūdingi administracinės valdžios bruožai: pilietis ir valstybinė valdymo institucija čia yra lygūs teisino santykio dalyviai. Tai susiję su konstitucinių ir kitų žmogaus teisių bei laisvių įgyvendinimo poreikiu. [13, P. 45]

Administracinėje teisėje ją sudarančias normas įgyvendina, kaip jau minėjau, atitinkami subjektai – piliečiai, jų susivienijimai, valstybės įstaigos ir kt., kurie ir laikomi šiuo atveju administracinės teisės subjektais, t.y. konkrečių, administracinės teisės normose įtvirtintų teisių bei pareigų turėtojais. Įgalinimai, kurie priskiriami administracinės teisės subjektams, turi apibrėžtų skirtumų pagal savo pobūdį, apimtį, išraiškos formas. Taip, pavyzdžiui, valstybės valdymo institucijų įgalinimai turi sudėtingą struktūrą – uždavinius, funkcijas, teises ir pareigas, kas įtvirtinama jų organizavimą ir veiklą reglamentuojančiuose administracinės teisės aktuose.

Be to, administracinės teisės subjektų įgalinimai, jų apibrėžto privalomumo požiūriu, gali išreikšti tik teises, pavyzdžiui, piliečių teisė užsiimti ūkine veikla ir pan., arba tik pareigas, pavyzdžiui, laikytis visuomeninės tvarkos ir t.t.. Yra taip pat įgalinimai, susidedantys tiek iš teisių, tiek ir iš jas atitinkančių pareigų, pavyzdžiui, teisė įgyti išsilavinimą ir šiai teisei taikytina atitinkama pareiga privalomai mokytis asmenims iki 16 metų. Dar vienas administracinės teisės subjekto ypatumas pasireiškia tuo, kad atitinkami įgalinimai jam vienais atvejais suteikiami paties subjekto pasirinkimu, pavyzdžiui, pilietis kreipiasi į valstybės įstaigą, kitais atvejais – nepriklausomai nuo jo valios, pavyzdžiui, administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo privalo vykdyti jam paskirtą administracinę nuobaudą.

Administracinės teisės subjekto teisės ir pareigos (jo įgalinimai) visumoje nulemia jo teisinę padėtį. Teisinė padėtis – tai kompleksinė kategorija, atspindinti asmens ir visuomenės, piliečio ir valstybės, individo ir kolektyvo santykį. Administracinės teisės subjektai yra potencialūs administracinių teisinių santykių dalyviai, turintys viešojo administravimo srityje suteiktas teises ir pareigas ir sugebantys jas įgyvendinti. Bendra jų įsijungimo į administracinius teisinius santykius sąlyga yra administracinis teisnumas ir veiksnumas.Administracinis teisnumas suprantamas kaip galėjimas turėti administracines teises ir pareigas, o administracinis veiksnumas – kaip gebėjimas savo veiksmais įgyti administracines teises ir susikurti administracines pareigas.

Apibendrinant galima daryti išvadą, kad administracinės teisės subjektai yra fiziniai, juridiniai ir kiti asmenys, kuriems administracinės teisės normos suteikia administracines teises ir pareigas bei kurių dalyvavimo administraciniuose teisiniuose santykiuose apimtį nustato jų administracinė teisinė padėtis

2. ADMINISTRACINĖS TEISĖS SUBJEKTŲ RŪŠYS

Viešojo administravimo sąvoką apibrėžia Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas (toliau – viešojo administravimo įstatymas). Tai įstatymais ir kitais teisės aktais reglamentuojama valstybės ir vietos savivaldos institucijų, kitų įstatymais įgaliotų subjektų vykdomoji veikla, skirta įstatymams, kitiems teisės aktams, vietos savivaldos institucijų sprendimams įgyvendinti, numatytoms viešosioms paslaugoms administruoti (3 str. 1 d.).

Administracinei teisei, dėl jos reguliuojamų visuomeninių santykių platumo, būdingas platus subjektų, bendriausia prasme suprantamų kaip administracinių teisinių santykių dalyvių, ratas, ir šie subjektai pasižymi dažnai labai skirtingais įgalinimais tiek jų apimtimi, struktūra, tiek ir jų teisinėmis savybėmis. Todėl teisinio reguliavimo praktikos prasme tikslinga klasifikuoti administracinės teisės subjektus pagal grupes, kurių kiekviena turi savo administracinę teisinę padėtį. Skirstymo pagrindas yra subjektų valios ir intereso išraiškos bei subjektų įgalinimų sudėties skirtumas
daugelis fizinių asmenų įgalinimų būdingi tik jiems ir visiškai nebūdingi juridiniams asmenims, bei atvirkščiai, pavyzdžiui, rinkimų, įsitikinimų teisės, teisė ir pareiga turėti steigimo dokumentus ir pan. Individualūs administracinės teisės subjektai yra bendrinė kategorija ir apima 4 subjektų rūšis: piliečius, užsieniečius, asmenis be pilietybės (apatridus), asmenis, turinčius specialų administracinį teisinį statusą. Kai kurie autoriai išskiria ir penktą rūšį – asmenis su dviguba (Lietuvos ir užsienio valstybės) pilietybe (bipatridus). Individualių subjektų skirstymo pagrindu yra asmens ryšys su valstybe ir iš to išplaukiančių teisių bei pareigų apimtimi.

Kolektyviniai administracinės teisės subjektai taip pat skirstomi rūšimis bei grupėmis. Pirmiausia, visi kolektyviniai subjektai skirstytini į: vykdomosios valdžios institucijas, savivaldybės institucijas, įmones įstaigas ir organizacijas bei visuomeninius susivienijimus. Jų skirtumas reiškiasi tuo, kiek kiekvieni jų vykdo valstybės jiems pavestus uždavinius, funkcijas ir įgalinimus, jų veikla grindžiama valstybės nuosavybe ir yra valdomi valstybės, t.y. kiek jie tenkina viešuosius interesus. Vykdomosios valdžios institucijos savo ruožtu gali būti klasifikuojamos detaliau, išskiriant aukščiausias, centrines, teritorines.

Kitose darbo dalyse norėčiau panagrinėti visus paminėtus administracinės teisės subjektus, nustatant jų paskirtį, pagrindines funkcijas bei santykį vienų su kitais, taip pat įvardijant teisės aktus, reglamentuojančius jų teisinę padėtį.

2.1. VALSTYBINIO VALDYMO INSTITUCIJŲ TEISINĖ PADĖTIS, SISTEMA IR VIETA KITŲ ADMINISTRACINĖS

TEISĖS SUBJEKTŲ SISTEMOJE

Konstitucija (5 str. 1 d., 84 str., 94 str. 109 str.) nustato valstybės valdžios padalijimą Seimui, Respublikos Prezidentui ir Vyriausybei, Teismui. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) 1999-12-21 nutarime paaiškinamas šis valdžių padalijimo principas. Konstatuojama, kad šios valdžios yra atskirtos, pakankamai savarankiškos. Kiekviena valdžios institucija turi jos paskirtį atitinkančią kompetenciją, kurios konkretus turinys priklauso nuo jos vietos tarp kitų valstybės valdžios institucijų, jos įgaliojimų santykio su kitų valstybės valdžios institucijų įgaliojimais. [10]

Remiantis konstituciškai įtvirtinta valstybės vykdomosios valdžios autonomija, jos institucine sistema ir turimais viešaisiais įgaliojimais, taip pat tuo, jog daugelis žmogaus konstitucinių ir kitų teisių įgyvendinamos vykdomosios valdžios institucijų valdomose sferose, o šias teises gina administracinis teismas, instituciniu požiūriu vykdomoji valdžia yra visuma tam tikrų valstybės institucijų ir jų pareigūnų, kuriems pavesta vykdyti viešąjį valdymą. Funkciniu požiūriu terminas vykdomoji valdžia reiškia viešojo valdymo veiklą. Vykdomosios valdžios įgyvendinimo santykiai – tai viešojo valdymo uždavinių sprendimas, atitinkamoms valstybės institucijoms naudojant įstatymo joms suteiktas valdingas galias. [15, P.12]

Vykdomosios valdžios institucijos yra valstybės institucijų rūšis, todėl jos pasižymi bendrais bruožais:

1) jos yra valstybės organizacijos rūšis, sudėtinė valstybės aparato dalis;

2) jos disponuoja valstybės jiems suteiktais valdingais įgalinimais;

3) veikia nustatytais metodais ir vykdo valstybės uždavinius ir funkcijas;

4) turi atitinkamą kompetenciją bei teritorines veiklos ribas.

Tačiau vykdomosios valdžios institucijos turi ir tik valstybės valdymo institucijos joms būdingų skiriamųjų požymių:

1) jos įgyvendina konkrečią valstybinės veiklos rūšį, būtent valstybinį valdymą, o neretai atlieka ir kitokią veiklą (pvz., sudaro ir vykdo sutartis, būna ieškovais ir atsakovais teisme). Tačiau svarbiausias vykdomosios valdžios institucijų uždavinys ir pagrindinė jų valstybinės veiklos rūšis – valstybinis valdymas;

2) šios institucijos yra pavaldžios ir dažniausiai atskaitingos (tiesiogiai arba ne) atstovaujamosioms valstybinės valdžios institucijoms. Pirmiausia tai atsispindi vykdomosios valdžios institucijų formavimo tvarkoje – svarbiausias vykdomosios valdžios institucijas steigia atstovaujamosios valdžios institucijos (pvz., ministerijas steigia Seimas), antra – vykdomosios valdžios institucijų paskirtis – atstovaujamosios valdžios institucijų priimtiems teisės aktams įgyvendinti bei jų vykdymui organizuoti;

3) vykdomosios valdžios institucijų veikla yra įvairiapusė ir įgyvendinama įvairiomis formomis: teisės kūrimo, teisės taikymo ir teisės apsaugos. Vykdomosios valdžios institucijos kuria teisės normas (poįstatyminius teisės aktus) besiremdamos ir besivadovaudamos įstatymais bei kitais atstovaujamosios valdžios priimtais norminiais teisės aktais;

4) vykdomosios valdžios institucijos savo veikloje naudoja specifinius metodus. Valdymo veikoje dominuoja „valdžios – pavaldumo“ santykiai, kurie reguliuojami administraciniais metodais. Be to, valstybės valdymo srityje, be įtikinimo, naudojamos įvairiarūšės ir specifinės prievartos priemonės, kurias paprastai taiko kompetentingos vykdomosios valdžios institucijos ar jų pareigūnai. Ši neteisminė prievartos priemonių taikymo tvarka vadinama administracine prievarta. Palyginti su kitomis prievartos rūšimis,
administracinei prievartai būdingas operatyvumas bei supaprastinta šių prievartos priemonių taikymo tvarka;

5) vykdomosios valdžios institucijoms būdinga įvairi ir neretai sudėtinga vidinė organizacinė struktūra;

6) vykdomosios valdžios institucijoms būdingi tam tikri jų teisinės padėties ypatumai ir ypač jos teisinio reguliavimo specifiniai bruožai.

Iš to seka, kad vykdomosios valdžios institucija – tai valstybinės valdžios subjektas, kurio paskirtis yra atstovaujamosios valstybinės valdžios bei aukštesniųjų vykdomosios valdžios institucijų priimtų teisės aktų įgyvendinimas kasdien ir nepertraukiamai atliekant vykdomosios – tvarkomosios veiklos funkcijas suteiktos kompetencijos ribose.

Vykdomosios valdžios institucijų teisinė padėtis fiksuojama teisės aktuose: pavyzdžiui, Vyriausybės įgaliojimai įtvirtinti Konstitucijoje, Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Vyriausybės įstatymas) ir daugelyje kitų įstatymų; ministerijų ir kitų centrinių vykdomosios valdžios institucijų – nuostatuose ir t.t.

Svarbiausias vykdomosios valdžios institucijų teisinės padėties komponentas yra kompetencija. Pagrindiniai kompetencijos elementai yra: uždaviniai, funkcijos, teisės ir pareigos, veiklos formos ir metodai. Pagrindiniais vykdomosios valdžios institucijų uždaviniais, pavyzdžiui, laikytini šie: užtikrinti tinkamą vadovavimą pavaldiems objektams, organizuoti įstatymų bei poįstatyminių aktų vykdymą, kontroliuoti, kaip atitinkami subjektai laikosi specialių taisyklių ir pan. Atitinkamų vykdomosios valdžios institucijų nuostatuose bei kituose teisės aktuose pagrindiniai uždaviniai visada sukonkretinami priklausomai nuo institucijos paskirties ir jos veiklos srities.

Konstitucija tiesiogiai nereglamentuoja institucijų, kurios įgyvendina atitinkamą valstybės valdžios rūšį, ir nepateikia vykdomosios valdžios institucijų sistemos, o skiria dėmesį tik aukščiausiųjų valstybės valdžios institucijų – Seimo (Konstitucijos V skirsnis), Respublikos Prezidento (Konstitucijos VI skirsnis), Vyriausybės (Konstitucijos VII skirsnis) bei teismų (Konstitucijos VIII ir IX skirsniai) teisinio statuso pagrindams įtvirtinti. Taigi, galima konstatuoti, kad pakankamai detalaus vykdomosios valdžios institucijų sisteminio – struktūrinio apibrėžimo Konstitucijoje nėra.

Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė siejami su vykdomąja valdžia. Tai patvirtina ir Konstitucinio Teismo 1998 m. sausio 10 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo 1996 m. gruodžio 10 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Šio nutarimo konstatuojamojoje dalyje pasakyta: „… Respublikos Prezidentas, būdamas vykdomosios valdžios dalis …“ ir „Lietuvos vykdomosios valdžios institucijų sistemoje Vyriausybė … užima išskirtinę vietą“. Respublikos Prezidentas įgyvendina valstybės valdžią kaip valstybės vadovas, iškildamas virš įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžių, nes disponuoja atitinkamais įgaliojimais kiekvienoje anksčiau minėtų valdžių veikimo sferoje. Respublikos Prezidentas, būdamas vykdomosios valdžios dalis, organizaciškai neįeina į jokią valstybės valdžios institucijų sistemą. Be to, jo įgaliojimų svarba ir pobūdis leidžia priskirti jį prie ypatingų vykdomosios valdžios subjektų, galinčio įtakoti visų svarbiausių viešojo gyvenimo – administracinės–politinės, ūkio ir socialinės–kultūrinės – sferų valdymą.[11]

Konstitucijos VII skirsnis ,,Lietuvos Respublikos Vyriausybė” skirtas tik vienai vykdomosios valdžios institucijai ir iš dalies nepateikia jokio supratimo apie vykdomosios valdžios institucijų sistemą. Pagal Konstitucijos 91 str. į Vyriausybės sudėtį įeina ministrai, o sutinkamai su jos 94 str. 3 d., ji taip pat koordinuoja ministerijų ir kitų Vyriausybės įstaigų veiklą. Tai leidžia teigti, jog vykdomosios valdžios institucijų sistema užsibaigiama ministerijomis ir Vyriausybės įstaigomis. Tačiau tikrovėje šių institucijų sistema yra pakankamai sudėtinga.

Be Konstitucijos valstybės institucijų diferenciaciją pagal valstybės valdžios rūšis nustato ir kiti teisės aktai. Vyriausybės įstatyme tiesiogiai neįtvirtinta vykdomosios valdžios institucijų sistema, tačiau šio akto analizė (22 str., 26 str., 27 str. bei visas VIII skirsnis) leidžia suprasti, kad į ją įeina Vyriausybė, ministerijos, Vyriausybės įstaigos, Vyriausybės komisijos ir komitetai, įstaigos prie ministerijų bei apskričių viršininkų institucijos. Kitas teisės aktas, kuris sietinas su vykdomosios valdžios institucijų sistemos nustatymu – Viešojo administravimo įstatymas – 3 str. 4 d. pateikta viešojo administravimo subjektų sąvoka, kuri sietina su praktiniu vykdomosios valdžios įgyvendinimu: „viešojo administravimo subjektai – institucijos, įstaigos, tarnybos, valstybės tarnautojai (pareigūnai), turintys įstatymų suteiktas viešojo administravimo teises ir praktiškai įgyvendinantys vykdomąją valdžią ar atskiras vykdomosios valdžios funkcijas“.

Mokslinėje literatūroje valstybės tarnautojai kaip ir vykdomosios valdžios institucijos traktuojami kaip administracinės teisės subjektai. Jie yra valdymo ir kitų valstybės funkcijų vykdymo, valstybės institucijų kompetencijos įgyvendinimo
realizuoja vykdomąsias ir tvarkomąsias funkcijas visose valstybinę valdžią įgyvendinančiose institucijose.

Įvardintų teisės aktų analizė, leidžia daryti išvadą, kad vykdomosios valdžios institucijų sistemą sudaro šios institucijos ir lygmenys:

1) Vyriausybė ( aukščiausioji vykdomosios valdžios institucija);

2) Ministerijos (centrinės vykdomosios valdžios institucijos);

3) Vyriausybės įstaigos (centrinės vykdomosios valdžios institucijos);

4) Vyriausybės komisijos ir komitetai (centrinės vykdomosios valdžios institucijos);

5) Įstaigos prie ministerijų (centrinės vykdomosios valdžios institucijos);

6) Apskrities viršininko institucija (teritorinės vykdomosios valdžios institucijos).

Organizaciniu–struktūriniu aspektu skiriami šie Lietuvos Respublikos vykdomosios valdžios institucijų sistemos struktūros lygmenys: aukščiausiasis, centrinis ir teritorinis, kurie įvardinti prie paminėtų institucijų. Vyriausybei pavaldūs visi kiti lygmenys. Tai bendros kompetencijos institucija, pavaldžioje teritorijoje vadovaujanti visoms arba daugumai valdymo šakų ir sferų bei užtikrinanti šalies ekonominį, socialinį–kultūrinį vystymąsi.

Centrinis lygmuo – pats gausiausias institucijų skaičiumi ir formomis vykdomosios valdžios institucijų sistemos lygmuo. Kaip taisyklė centrinio lygmens institucijoms suteikta speciali kompetencija ir jie realizuoja šakines, tarpšakines arba koordinacines funkcijas bei jos disponuoja teise įgyvendinti savo įgaliojimus visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Jų veiklos teisinis pagrindas yra specialūs nuostatai.

Vertinant vykdomosios valdžios institucijų sistemą hierarchiniu aspektu žemiausią jos struktūros lygmenį sudaro teritorinės vykdomosios valdžios institucijos. Pagal Konstitucijos 123 str. 1 d., Vyriausybė savo įgaliojimams aukštesniuosiuose administraciniuose vienetuose įgyvendinti steigia, reorganizuoja ir likviduoja savo teritorines vykdomosios valdžios institucijas, kurios įgyvendina valdžią tam tikrame administraciniame teritoriniame vienete (apskrityje) ir tiesiogiai pavaldūs Vyriausybei. Tai apskričių viršininkų institucijos. Teritorinių vykdomosios valdžios institucijų vykdoma veikla įgyvendinama kelių savivaldybių teritorijų ribose. Jų veiklai vadovauja Vyriausybė arba jos įgaliota institucija sąveikoje su kitomis centrinėmis vykdomosios valdžios institucijomis. Vykdomosios valdžios institucijos priskirtinos konkrečiam vykdomosios valdžios institucijų sistemos lygmeniui remiantis jų administracine teisine padėtimi (kompetencijos apimtimi) bei teritoriniais veiklos mastais.

2.1.1. LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ

Svarbiausią vietą vykdomosios valdžios institucijų sistemoje užima Vyriausybė. Ji yra aukščiausioji valstybės valdžios vykdomoji institucija Lietuvos Respublikoje, įgyvendinanti vykdomąją valdžią šalyje ir vadovaujanti šios sistemos institucijoms bei koordinuojanti jų veiklą. Vyriausybės veikla nukreipta į jai priskirtų įgaliojimų įgyvendinimą: Konstitucijos, įstatymų, tarptautinių susitarimų ir Respublikos Prezidento dekretų įgyvendinimo organizavimą bei jų vykdymo sistemingą kontrolę. Vyriausybės galias ir jos veiklos teisinį pagrindą apibrėžia Konstitucija (91-101 str.), Vyriausybės bei kiti įstatymai ir teisės aktai. Vyriausybė savo veikloje vadovaujasi Konstitucija, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, įstatymais, Vyriausybės programa, Vyriausybės ilgalaikiu strateginiu veiklos planu ir kitais teisės aktais.

Vyriausybė yra vykdomoji tvarkomoji šalies institucija, vykdanti įstatymus ir kitus teisės aktus, tvarkanti krašto reikalus.

Lietuvos vykdomosios valdžios institucijų sistemoje Vyriausybė, įgyvendinanti valstybinį valdymą, užima išskirtinę vietą. Kai mes kalbame apie vykdomosios valdžios institucijas, mes turime omenyje ir ministerijas ir įvairius departamentus bei tarnybas, tačiau visas jas apjungia bei jų veiklą koordinuoja ir prižiūri Vyriausybė, valstybės valdžios institucijų sistemoje užimanti hierarchinį lygmenį po Respublikos Prezidento ir Seimo. [13]

Vyriausybės kaip kolegialios institucijos formavime dalyvauja dvi Lietuvos Respublikos aukščiausios valdžios institucijos – Respublikos Prezidentas ir Seimas – kur esminis vaidmuo sudarant Vyriausybę vis dėlto tenka Seimui.

Jeigu bet kokia valstybės valdžios institucija yra traktuojama kaip visuomenės naudingų tikslų pasiekimo priemonė, tai Vyriausybė – svarbiausias konstitucinių normų vykdymo, pagrindinių valstybės vidaus ir užsienio politikos krypčių realizavimo instrumentas. Būdama aukščiausia vykdomosios valdžios institucija, ji disponuoja plačiais įgaliojimais visose viešojo valdymo (administravimo) sferose. Teisės aktais Vyriausybei suteiktus įgaliojimus galima klasifikuoti į dvi grupes: bendruosius ir specialiuosius. Bendrieji įgaliojimai pagrinde reglamentuoti Konstitucijoje bei Vyriausybės įstatyme ir juos Vyriausybė įgyvendina visose viešojo valdymo (administravimo) srityse. Specialieji – susiję su atskiromis valdymo sferomis ir jie paprastai įtvirtinti atitinkamuose įstatymuose. Vienas iš pagrindinių bendrųjų Vyriausybės įgaliojimų – ministerijų ir kitų vykdomosios valdžios institucijų veiklos koordinavimas bei kontrolė. Prie
Vyriausybės įgaliojimų dar galima priskirti šiuos: vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų bei ilgalaikių valstybinių programų įgyvendinimo, taip pat Respublikos Prezidento dekretus, įgyvendina Vyriausybės programą, kuriai pritarė Seimas; rengia ir teikia Seimui svarstyti įstatymų ir kitų teisės aktų projektus; vykdo kitas pareigas, kurias Vyriausybei nustato Konstitucija ir įstatymai.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 4235 žodžiai iš 8311 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.