Aitvarai ir kaukai lietuvių tautosakoje
5 (100%) 1 vote

Aitvarai ir kaukai lietuvių tautosakoje

Įžanga

Mano referatas yra apie aitvarus ir kaukus, jų priežiūrą, charakterį ir santykius su kitomis mitologinėmis būtybėmis. Ši tema mane patraukė todėl, kad apie padarus, kurie senovėje kai kuriems žmonėms buvo tokie reikalingi, beveik nieko nežinojau. Knygų apie šias mitologines būtybes tikrai nemažai. Senovėje lietuviai kūrė apie jas įvairias sakmes. Įvairių autorių knygose randama aprašymų apie jų atsiradimą, veiklą ir net žūtį. Aš sužinojau ne tik tai, kaip aitvarą ar kauką įsigyti, kuo šerti, kaip atsikratyti, bet ir tai, kad kartais jie buvo žmonėms net pavojingi. Dabar aš žinau, kad aitvaras nuo kauko labai skiriasi ir klaida juos tarpusavyje supainioti.

Aitvaras

Tai mitinė būtybė, randama pančio, angliuko, kaiščio pavidalu. Skrisdamas aitvaras būdavo panašus į ugninį pagaikštį, šienkartę, žaltį, paukštį, o gyvenamose patalpose pasirodydavęs gaidžiu, katinu, kartais net žmogumi. Apie savo buvimą aitvaras pranešdavęs prie namų numesdamas anglies gabaliuką. Jeigu žmonės gerai jį šerdavę, prižiūrėdavę, aitvaras šeimininkams nešdavęs turtus, pieno ir kitus maisto produktus, kartais dirbdavęs ūkio darbus. Jis gyvenęs svirnuose, jaujose, kamarose ir valgydavęs tokį maistą, kurio joks žmogus nebuvo ragavęs. Žemaičiai aitvarus šerdavę koše ir kukuliais, o aukštaičiai – kiaušiniene.

Kaukas

Tai lietuvių mitinė būtybė; namų dvasia. Kaukai apibūdinami kaip barzdoti sprindžio dydžio padarai, įsivaizduojami mažais vyriškos, o kartais ir moteriškos lyties žmogeliukais. Maldų ir apeigų pagalba buvo galima pririšti prie namų, tada jie apsigyvendavę svirne ar kluone ir nešdavę šeimininkui turtus. Apie savo pasirodymą kaukas pranešdavo numesdamas kokį ženklą, dažniausiai skiedrą. Jei žmonės įsileisdavo kauką, rūpindavosi juo, šerdavo augaliniu maistu, tai jis atsidėkodamas prinešdavo vogtų grūdų, šieno, maisto produktų, dirbdavęs kai kuriuos ūkio darbus, siūdavęs batus. Kaukai dažniausiai pasirodydavo dviese.

Kaip įsigyti, kodėl ir kaip

atsikratyti?

Tiek aitvarą, tiek kauką įsigyti nebuvę labai sunku. Daug sakmių ir istorijų sukurta apie aitvaro gavimą. Jose pasakojama, kad buvo įmanoma aitvarą nusipirkti, pasigauti, prisijaukinti, išsiperinti. Paprasčiausia buvo nuvykti į Klaipėdą, Rygą ar kitą didesnį miestą ir nusipirkti tą turtų nešėją. Jeigu kaimietis neturėjęs pinigų, galėjęs pasigauti ar prisijaukinti svetimą aitvarą. Tai žmonės darydavę naktį. Vienas pasiėmęs peilį įsmeigdavo jį į žemę pro kojos tarpupirštį. Pro šalį skridęs aitvaras nutūpdavo į šalia buvusius medžius. Tada buvo lengva jį pagauti. Ilgiausiai trunkantis aitvaro įsigijimo būdas buvo perinimas. Reikėjo nusipirkti juodą gaidį. Sulaukęs septynerių metų, tas paukštis dėdavęs kiaušinį. Palaikius tą kiaušinį pažastyje, iš jo išsirisdavo aitvaras. Yra žinomas ir dar vienas kelias aitvarui namuose atsirasti. Tai Mėnulio ir moters susijungimas. Jeigu vyras, šviečiant Mėnuliui, nusišlapina ir po to mylisi su moterimi – gimsta aitvaras.

Yra ir tokių pasakojimų, kuriuose aitvaras pats pasirenka šeimininką. Kartą žmogus važiavęs sau ir kaimynui aitvaro pirkti. Sau nusipirkęs, o kaimyno pinigus pasisavinęs ir parvežęs tik gylį, kuris puolė arklį. O aitvaro būta gudraus. Supratęs nedoro kaimyno klastą, jis pasivertė tuo gyliu ir taip pasiliko pas gerąjį žmogų. Gobšuoliui liko tik angliukas, iš kurio jokios naudos nebuvo.

Atsikratyti aitvaro žmonės mokėję taip pat gerai kaip ir jį įsigyti. Tam padaryti buvo žinomi du būdai: pirmasis – tai aitvarą užmušti, o antrasis-sudeginti. Nebuvo taip lengva aitvarą pagauti, todėl jo užmušimui reikėjo tam tikro pasiruošimo. Reikėjo uždegti graudulinę žvakę, pavožti ją po nauju puodu ir laukti. Vakare reikėjo puodą atvožti. Po juo tupėdavęs aitvaras. Tada tik imk ir tvok lazda jam per galvą, jis niekur nepaspruks.

Sudeginti aitvarą buvę kur kas sunkiau. Žmogus turėdavęs padegti savo namą ir pažiūrėti, kad aitvaras liktų viduje ir sudegtų. Tačiau dažniausiai ūkininkas nespėdavęs ir į vežimą įsėsti kaip pamatydavęs ratų gale juodą gaidį tupint ir išgirsdavo jį giedant:

“Iš kampo no kampo

Deginkim stubą nog trampo.

Iš če važiuosim toliau,

O dėl mūs bus geriau.”

Būdavo atvejų, kai žmogui pavykdavo aitvarą namuose sudeginti. Tada ūkininkas išsikraustydavo į kitą vietą ir į senąją niekada negrįždavo.

Jeigu aitvarai būdavo tokie naudingi, padėdavo ūkyje, padidindavo turimą turtą, tai kokios buvo priežastys atsirasti norui jais atsikratyti? Aitvarai, kaip žinia, buvo pavydūs ir galėjo įsižeisti. Įžeidimu buvo galima atimti aitvaro nešamą lobį. Reikėjo jam parodyti nuogą užpakalį ar lytinius organus, ir aitvaras supykdavęs, viską pamesdavęs ir nuskrisdavęs. Jeigu aitvarą įžeidusysis nepasislėpdavo pastogėje, už tokį poelgį aptekdavo niežais.

Dar viena aitvarų sukeliama liga buvo kaltūnas. Skiriamos trys šios ligos rūšys. Seniau tai buvo plaukų, nagų ir vidurių kaltūnas, bet dabar yra skiriamos tokios kaltūno rūšys:

1. Pats charakteringiausias yra plaukų kaltūnas, kai susivelia ar net susimazgo plaukai. Yra net posakis “kad tau kaltūnas
plaukus suveltų!“. Jis sakomas norint kitam nelaimę ant galvos užtraukti.

2. Nagų kaltūnas taip pat baisi liga. Nagai, o kartais ir visa rankų oda suskilinėdavo. Iki dabar išliko posakiai: “nuo kaltūno nagų neišgydo”, “tavo rankos kaltūnų pilnos (suskilę)”.

3. Trečioji kaltūno rūšis – tai akių kaltūnas. Juo sergant susilpnėja regėjimas, apsiblausia akys.

Šiomis aitvarų sukeliamomis ligomis dažniausiai susirgdavo žmonės. Labai retai kaltūnu aitvaras užkrėsdavo arklius, nuo šios ligos susiveldavo ar susimazgydavo arklių karčiai, jie apakdavo, o kartais imdavo šlubuoti.

Tokie buvo blogieji aitvarų darbai, dėl kurių žmonės sugalvojo būdus turtų nešėjų mirčiai sukelti.

Norėdama įsigyti kauką, šeimininkė delčioje per naktį turėdavo nuogam kaukui pasiūti lino drabužį. Jeigu drabužio nepasiūdavo, grūdai iš aruodų galėdavo persimesti pas kaimynus. Jeigu nepavykdavo kauko prisikviesti maldų pagalba, jį galima išperinti iš kuilio pautų.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 1012 žodžiai iš 1952 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.