Biografija
Aldona Sabaliauskaitė – Keturakienė, gimė 1945 03 09 Ukmergėje. Šiuo metu gyvena ir dirba Kaune. Iki 1961 m. būsimoji dailininkė mokėsi Ukmergėje. Baigusi septynias klases įstojo į Telšių taikomosios dailės technikumą. Čia iki 1966 m. studijavo keramiką. 1967 – 1973 m. studijavo Kauno dailės institute Keramikos katedroje. Specialybę jai dėstė jonas Mikėnas, Juozas Adomonis, Liudvikas Strolis. 1967 – 1989 m. dirbo Kauno “Dailės” kombinate. Čia ji sukūrė daugiau kaip 200 modelių etalonų masinei gamybai. 1979 – 1984 m. buvo Kauno “Dailės” kombinato Meno tarybos narė.
Nuo 1990 m. dėsto Vilniaus dailės akademijos Kauno dailės institute Taikomosios keramikos ir stiklo katedroje. 1990 – 1999 m. buvo šios katedros vedėja, nuo 1991 m. – docentė, nuo 1999 m. – VDA Kauno dailės instituto direktorė, nuo 2002 m. – VDA Kauno dailės instituto Taikomosios keramikos ir stiklo katedros docentė. Parodose dalyvauja nuo 1972 m. nuo 1978 m. yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė.
Ilgas ir nenutrūkstamas ieškojimų kelias
Keramika – “universali taikomosios dekoratyvinės dailės šaka su skulptūros, tapybos, grafikos bei dizaino ir architektūros požymiais” . Šis, prof. Juozo Adomonio teiginys labai tinka kalbant apie Aldonos Keturakienės kūrinius, analizuojant jos kūrybos principus, gilinantis į individualaus stiliaus raidą.
A. Keturakienės teigimu, potraukį kurti iš molio ji pajutusi dar vaikystėje, kai paslapčia stebėdavo, kaip kaimynė lipdo švilpukus. O dabar, prabėgus daugiau nei trisdešimt metų, Aldona prisipažįsta, jog neiškeistų keramikos į jokią kitą meno sritį.
Iš kitų to meto keramikų A.Keturakienė išsiskiria savitais technologiniais eksperimentais ir atradimais, kuriuos ji kūrybingai pritaiko originalioms idėjoms išreikšti. Ilgas ieškojimų kelias, patirti džiaugsmai ir nusivylimai, šiandien leidžia dailininkei laisvai džiaugtis įvairiomis keramikos amato ir technikos subtilybėmis. Jos kūrybos išskirtinumą liudija įgimti gabumai, smalsumas, nuolatinis žinių troškimas ir nepaprastas darbštumas. Ukmergėje baigusi septynias klases, be ypatingo pasiruošimo įstojo į Telšių taikomosios dailės technikumą (pirmoji mokytoja, supažindinusi su piešimo ir kompozicijos pagrindais, buvo Aldona Visockienė); vėliau – studijos Kauno dailės institute. Kadangi Telšiuose per penkerius metus Aldona puikiai įvaldė amato pagrindus, greta keramikos studijų Kauno dailės institute, prof. Liudviko Strolio paskatinta, ėmė dirbti “Dailės” kombinate. Čia ji susipažino su visomis technologinėmis keramikos pakopomis – nuo molio paruošimo, formavimo, žiedimo, dekoravimo įvairiomis glazūromis iki degimo krosnyje. Čia Aldona pradėjo ir pirmuosius savo kūrybinius eksperimentus.
Jaunosios dailininkės iš pat pradžių netenkino natūralūs lietuviško molio atspalviai. Ją visada traukė balta spalva, kuri nuo pat pirmųjų jos darbų kartojasi visoje dailininkės kūryboje iki šiol. Pradžioje ant pramoniniu būdu gaminamų baltų lėkščių Aldona piešė ir tapė antglazūriniais ar poglazūriniais dažais. Vyresnieji kolegos tikino jauną dailininkę, kad interjero keramikoje pakanka tos molio spalvų įvairovės, kurios taip gausu Lietuvoje. Buvo septintojo dešimtmečio pabaiga–aštuntojo pradžia. Lietuvos keramikoje dominavo įvairios paskirties utilitarūs dirbiniai: servizai, puodynės, ąsočiai, vazos, bokalai, puodukai, lėkštutės – bei suvenyrai, dekoruoti tradiciniu būdu liaudiškais motyvais. Tačiau jau vis labiau buvo jaučiamas naujovių poreikis. 1971 ir 1975 metais Vilniuje įvyko pirmieji tarptautiniai keramikos simpoziumai, vėliau, 1977 – aisiais, panašus simpoziumas surengtas ir Kaune. Menininkai pradėjo aktyviau dalyvauti sąjunginėse ir užsienio parodose, plėtėsi kūrybinės pažintys. Šie pokyčiai sutapo su Aldonos Keturakienės savarankiškos kūrybos pradžia. Ji visuomet žavėjo aplinkinius savo eksperimentais ir noru daryti kitaip nei visi. Nors pradžioje ji dar kūrė tradicinius utilitarios paskirties daiktus, tačiau jų dekoravimo principai jau buvo nauji ir netikėti. Jos diplominis darbas – cilindro formos vaza ir dekoratyvinė lėkštė, sukurtas 1973 metais, gerokai išsiskyrė iš bendro to meto taikomosios dailės fono. Sujungusi keramikos ir grafikos meno principus, dailininkė ant balto molio paviršiaus atspaudė juodą raižinį. Ankstyvajame kūrybos etape A. Keturakienę ne mažiau domino ir tapyba ant molio. Tuomet, išskyrus L. Strolį Lietuvoje taip nedarė beveik niekas. Tačiau tapymas glazūromis ir emaliais taikomas tk žemos degimo temperatūros keramikos dirbiniams.
Savo darbus Aldona Keturakienė parodose pradėjo eksponuoti nuo 1972 – ųjų, o 1977 metais dalyvaudama tarptautiniame keramikos simpoziume, vykusiame Kaune, sužinojo apie kitose šalyse esančias keramikos laboratorijas, kuriose naudojamas šviesus molis, degamas aukštoje temperatūroje. 1977 – aisiais dailininkė išvyko į Lvovo eksperimentinę skulptūros ir keramikos gamyklą, kuri garsėjo puikiais technologais. Čia Aldona eksperimenavo su pilka aukšto degimo akmens mase, sukūrė daug tapybinių keramikos darbų (104 dekoratyvines kompozicijas) ir grįžusi tais pačiais metais surengė pirmąją personalinę parodą. Dailininkė neslepia, kad jos kūrybos credo – daryti kitaip negu įprasta.
Pavyzdžiui, kai ji atvyko į Lvovo kūrybos bazę, Aldona pradėjo ten esančias medžiagas ir naudojamas technologijas taikyti naujai. Nežinojimas, kas iš to išeis, pasak dailininkės, vertė ją dirbti po 24 valandas per parą. Toks potraukis eksperimentuoti davė gerų, dažniausiai labia netikėtų rezultatų. Tai kas kitiems atrodydavo brokas, ją džiugino labiausiai. Siekis nukrypti nuo taisyklių, jų laužymas, intriga yra vienas esminių A. Keturakienės kūrybos bruožų. Tačiau prieš darydama eksperimentus ji pirmiausia gerai išsiaiškina technologiją, susipažįsta su medžiagomis, glaudžiai bendradarbiauja su technologais, bet padaro savaip, pasikliaudama ne tik žiniomis, bet ir atsitiktinumu.
Šis darbas Lvovo kūrybinėje bazėje – pirmasis keramikės žingsnis į tolesnius atradimus, kurie vėliau atvėrė jai duris į kitus simpoziumus ir tarptautines parodas. Likimas lėmė, kad tuose simpoziumuose Aldonai Keturakienei teko dirbti greta žinomų ir labai stiprių menininkų, o tai skatino gerokai pasitempti. Dabar ji pati jau 13 metų dėsto VDA Kauno dailės institute. Darbas su jaunais žmonėmis nėra lengvas. Daug mieliau vasaras keramikė leistų simpoziumuose ir pleneruose, tačiau kiekvienas jos auklėtinio pasiekimas yra itin brangus bei vertingas. Studentams dailininkė perduoda ne tik savo gyvenimišką ir kūrybinę patirtį, bet ir technologinius atradimus, o kolegos dažnai paakina Aldoną pagaliau parengti savo keramikos technikų vadovėlį, kuris papildytų negausią lietuviškos literatūros apie šią meno sritį lentyną. 1999 m. “Akademijos” galerijoje Vilniuje A. Keturakienė pristatė savo auklėtinių kūrinius ir katedros studijų metodiką, kuri gerokai skiriasi nuo Vilniaus mokyklos.