ĮVADAS
Didysis Lietuvos kunigaikštis Gediminas prieš mirdamas padalija savo valstybę sūnums: Kęstutis gavo vakarinę Lietuvos dalį su Trakais, Algirdas, jau valdęs Vitebsko kunigaikštiją, – Rytinę su sostine Krėvoje, Manividas – Kernavę, o guduose Slaniną, Narimantas įsitvirtino Pinske, Karijotas – Naugarduke, o Liubartas paveldėjo Volinę. Tėvui netikėtai mirus, 1341 – 1342 m. Jaunutis pasiskelbė visos Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu.
Jaunutis neilgai teišsilaikė didžiojo kunigaikščio soste. Būdamas mažiau gabus už savo brolius, jis nesugebėjo palaikyti tvarkos, ir kiti broliai jo neklausė. Šiaurėje, kunigaikštis Algirdas nuo Livonijos kryžiuočių sėkmingai gynė Pskovą. Jis brovėsi net iki Možaisko, sudegindamas jo priemiesti. Tuo tarpu Kęstutis, kuris, valdydamas vakarinę Lietuvos dalį, tarytum stovėjo valstybės sienų sargyboje, saugodamas jas nuo vokiečių, didžiai susirūpinęs sekė nepaprastą kryžiuočių ruošimąsi karui su Lietuva. Pamatęs, kad Lietuvai gresia didžiausiais kryžiuočių pavojus, ir suprasdamas, kad Jaunutis nesugebės pavojaus atremti, Kęstutis, susitaręs su Algirdu, 1344 – 1345 m. žiemą užėmė Vilnių, pašalino Jaunutį iš didžiojo kunigaikščio sosto, duodamas jam valdyti kitas žemes.
Po perversmo, kurį Kęstutis įvykdė be kraujo praliejimo, didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu tapo Algirdas (1345-1377). Kęstutis tapo Algirdo padėjėju. Todėl netikslu kalbėti apie pilną diarchijos sistemą.
Gyvendami artimame sąlytyje ir pavojaus metu vienas antram teikdami pagalbą, abu broliai turėjo savo atskirus pagrindinius uždavinius: Algirdas – valdyti ir plėsti Lietuvos žemes Rytuose, o Kęstutis –ginti Lietuvą nuo vokiečių ordino puolimų.
LIETUVOS PADĖTIS VALDANT ALGIRDUI IR KĘSTUČIUI
Tuoj po perversmo reikėjo atremti kryžiuočių žygį. Ordinas, paskleidus dezinformaciją apie įsiveržimą į jo valstybę, žygį sustabdė, o lietuviai nusiaubė Livoniją. Nuolatinių kovų 1345 – 1347 m. iniciatyva ir persvara buvo Lietuvos pusėje, žygius rengė bei juose dalyvavo Algirdas ir Kęstutis kartu. Nuo jųdviejų santykių labai priklausė valstybės būklė. Šaltiniai rodo bendradarbiavimą ir susiklausymą, pabrėžia broliškus jausmus. Šie daug reiškė, bet svarbiausia buvo tai, kad, nesujungusi visų jėgų, LDK nebūtų atsilaikiusi gausiuose frontuose. Vykstant nuolatiniams karams su Ordinu ir konfliktams su Lenkija, buvo neįmanomas koks nors Kęstučio separatizmas. Jis būtų buvęs politine savižudybe.
Algirdas paveldėjo didelę valstybę bei įtemtus santykius su gausiais kaimynais. Išskirtini bent trys konfliktų ir karų arealai: pati Lietuva ir kitos LDK sritys – kryžiuočių agresijos objektas, Dniepro aukštupio ir kairiųjų intakų baseinas – LDK ekspansijos bei varžybų su Maskva objektas, taip pat Haličio – Volinės žemė, kur susikirto LDK ir Lenkijos bei Vengrijos ekspansija. Už Rusijos dar stovėjo Aukso orda. Sėkmingai koordinuoti valstybės veiksmus tokioje didelėje erdvėje ir su tokia daugybe partnerių galėjo stiprus valdovas, nepriverstas derinti veiksmų su kitų dinastijos narių interesais. Toks ir buvo Algirdas, sprendęs visus valstybės reikalus ir įgyvendinęs savo sprendimus, ypač karo žygiuose bei mūšiuose Vokiečių ordino fronte ar Rusijoje.
Iškiliausias Algirdo bendradarbis visą laiką buvo Kęstutis. Jis valdė didžiąją pačios Lietuvos dalį, buvo kovos su kryžiuočių agresija įkvėpėjas. Jo darbas – kasdienis gynybos organizavimas, gausių žygių atrėmimas, įtampą ir nerimą Ordino valstybėje sėjančių būrių siuntimas į ją. Kęstutis visą laiką būdavo šalia Algirdo grėsmingų susidūrimų su kryžiuočiais Lietuvoje, didelių žygių į Ordino valstybę ar Rusiją metu. Jam dažnai tekdavo pačiam vadovauti žygiams, taip pat ir Rusijoje. Nuveikti dideli darbai ir atsakomybė suteikė Kęstučiui tokį savarankiškumą, kad amžininkai dažnai jį gretindavo su Algirdu, ypač ten, kur Algirdas mažiau reiškėsi.
Po sėkmingų 1345-1347 m. kovų, kai kryžiuočiai veržėsi į valstybės centrą, jiems kelią pastojusios pajėgos iš visos LDK 1348 m. pralaimėjo Strėvos mūšyje. Tuo metu LDK prarado įtaką Pskove ir Naugarde. Maskvos kunigaikščiai vengė atvirų kovų su LDK, bet stengėsi patraukti i savo pusę į LDK įtaką patekusius smulkius Dnepro baseino žemių kunigaikščius. Jie 1349 m. sužlugdė Algirdo pasiuntinybės į Aukso Ordą pastangas užmegzti gerus LDK ir totorių santykius.
ALGIRDO POLITINĖ PROGRAMA
Algirdas atėjo Lietuvos valdyti su aiškiai nusistovėjusia politine programa, nors jos išviršinis suformavimas buvo pareikštas tik 1358 m. Lietuvos suvereno atsakyme į imperatoriaus Karolio VI pasiūlymą krikštytis: visų sričių, kur gyvena lietuviai, sujungimas Lietuvos didžiojo kunigaikščio rankose; Ordino panaikinimas Baltijos pajūryje ir jo perkėlimas į stepes kovai su totoriais; Vakarų nekliudymas Lietuvai užvaldyti visas rusų gyvenamas žemes. Lietuvos vakarų siena turėjo prasidėti nuo Mozūrų, eiti Alnos upe, paskum Priegliumi iki Aismarių, toliau Baltijos jūra iki Dauguvos žiočių, o toliau į rytus Dauguvos upe. Tuo būdu visi Rytprūsiai su Karaliaučiumi turėjo pereiti Lietuvai. Rusija šioje programoje nebuvo laikoma lygiateise sritimi. Posakis „Omnis Russia ad Letwinos deberet
simpliciter pertinere“ rodo, kad rusų gyvenamosios sritys turėjo būti tik lietuvių ekspansijos plotai. Trumpai sakant, Algirdas norėjo Rytų Europos lygumoje sukurti Lietuvos imperiją, kurioje vyrautų lietuviai. Algirdo taip aiškiai suformuluota politinė programa pasidarė kelrodis visiems jo įpėdiniams iki XVII a.
LIETUVOS DERYBOS DĖL KRIKŠTO
Einant kovoms su ordinu ir su Lenkija, visą laiką buvo aktualus Lietuvos krikšto klausimas. Kryžiuočiai Europoje dėjosi oficialiais Lietuvos krikštytojais, bet iš tikro jiems rūpėjo tik kraštą pavergti. Ne po vieno, net gana sėkmingo, savo žygio jie nereikalavo krikštytis, nes Lietuvos krikštas butų pakirtęs šaknis jų egzistencijai. Tada jie butų nebegalėję toliau kariauti, būtų nebegalėję šauktis iš Europos kryžeivių, ir abiejų vokiečių valstybių sujungimo klausimas butų žuvęs amžinai.
Kadangi ordinas gaudavo iš Vakarų paramos prieš lietuvius, tai panoro jos gauti ir Kazimieras, kariaująs su lietuviais dėl Volinės. Jis irgi kreipėsi į popiežių, prašydamas skelbti kryžiaus žygius, o norėdamas pakenkti ordinui, ėmė rūpintis ir Lietuvos krykštu. Tik pradėjęs kariauti su lietuviais, jis gavo Kęstučio sutikimą krikštytis ir tatai pranešė popiežiui (1349 m). Popiežius pažadėjo Kęstučiui už tai karaliaus karūną. Bet Kęstučio pažadas buvo duotas sunkaus karo metu; iš tikro jis ne neketino krikštytis. Vos tik Kazimieras pasitraukė iš kovų lauko, Kęstutis su Liubartu tuojau išvarė lenkų įgulas iš Volinės pilių, ir vėl prasidėjo karas. Tada Kazimieras ėmė rūpintis, kad Lietuvai pasiūlytų krikštytis patsai popiežius ir imperatorius Karolis IV