Gimiau 1945-ųjų sausio1d., nors metrikuose ši data nusikėlė į 19 d. Turėčiau būti labai laimingas Pergalės metų žmogus, jei pilnas tragedijų karas visiems būtų baigęsis Gegužės 9- ąją. Pokario vaikams jo atgarsiai priminė visas tėvų žaizdas, nuoskaudas ir netektis. Siautėjo banditai. Kokie kraupūs buvo jų beldimaisi į pirmųjų kolūkiečių namus! Man šiandien sunku įsivaizduoti, kaip šautuvais ir rašteliais prigąsdinti kaimiečiai turėjo gyventi toliau ir šitaip sunkiai dirbti. Neturiu teisės apie tuos lakus kalbėti plačiau, nes ką jau tuomet sakyti tikriesiems pokario vyrams, kurių pečiai atlaikė tarybinį gyvenimą.
O eidama, pati savęs klausiu: ir kagi man padarė Biržų kraštas? Matau jį kaip gyvą – tą šiaurinės Lietuvos iškyšulėlį. Patys Biržai man liko pravažiuojamas, praeinamas miestas. Negalėjau juose per trejus tvirčiau prigyti, net mokydamasi J. Janonio internatinėje mokykloje. Užtat neužgeso nė viena Dirvonakių pradinės, Geidžiūnų vidurinės (vėliau — aštuonmetės) mokyklos spalva.
Mes, kaimietukai, buvom tikrų tikriausi kolūkiečiai: ravėdavom cukrinių runkelių normas, mindavom šieno ir dobilų vežimus. O koks perversmas buvo mūsų vaikystėje, kai kolūkis Gavėnų kaime pasistatė didžiulę karvių fermą! Sulėkdavom į ją tiesiai iš mokyklos, nes daugumos motinos buvo melžėjos. Veršelių girdimas — žalų, su žvaigždutėmis kaktose, juodmargių, juodų kaip sabalas ir netgi baltų, protingų smarkuolių! — kas galėjo būti smagesnio tomis dienomis! Per fermos lubų angas mes mėtydavome pašarus ant takų — ties savo motinų karvių grupėmis, ir kai kupeta išsipūsdavo, šokdavome ant jos kaip iš dangaus aukštybių, prasmegdavome šiene ar šiauduose ir ilgai kapstydavomės, kol išlįsdavom į dienos šviesą… Mano tėvas buvo veterinarijos sanitaras. Namuose jo beveik nematydavome. Penkiasdešimt kelintaisiais neapsakomai sirgdavo gyvuliai ir krisdavo, provėžose kniubdavo nuvaryti arkliai. Trūko pašarų, kolūkis merdėjo. Po erdvesnius kaimiečių tvartus buvo išmėtytos kiaulių fermos. Atskirti nuo kolūkietiškų, taupomąją „augo“ nepajamuojami riebuiliai bekonai… Rūgo biržietiškas alutis ir „braškė“. Kiek žmonelių anuomet tas skystimas įveikė! Mūsų kaimas turėjo savo „Žaldoką ir Žaldokynę“. Kokia laimė, kad šitokių spalvų peizažas ilgainiui giedrėjo ir gražėjo…
Į mūsų namus su sergančiu paršeliu ar višta po pažastimi ateidavo kaimiečiai, bet tėvui jie išklodavo ir dieglius, maudimus ir kitas negalias. Tėtis įsikniaubdavo į storą medicinos knygą ir net pamurmėdamas ilgai skaitydavo. Šiandien man atrodo, kad ir žmonės, ir tuos „privataus tvarto ligonius“ jis iš tiesų pagydydavo…Kolūkiečiai mudu su broliu vadindavo sanitaro vaikeliais. Galbūt todėl, kad tėtis vaišinamas aukštyn dugnu apversdavo stiklinę, kad už nieką iš nieko neimdavo nė kapeikos…
Aš mokėjau melžti. Mano, dar vaiko, rankos sutindavo kaip pagalvėlės, bet koks tų dienų pasididžiavimas — pamelžus mamos grupės juodąsias ir žaląsias, dar kam nors padėti, nes melžėjos užtai labai pagirdavo. Vėliau gyvenime teko dirbti daug ir širdies įdėti daug — ir gauti daug pylos…
Kažką ištraukdavo iš savo dvasinės programos, į daug ką žiūrėdama valstietės akimis, galiu prisipažinti, kad esu labai tolerantiška, kai kuo net perdėtai gėriuosi, ginu optimistus, dažnai apšaukiamus kvailiais, tačiau nepripažįstu dviejų dalykų — apleistos žemės ir išpuikusių žmonių. Apleista žemė — tai mūsų pačių nelaimė, netvarka, nusigyvenimas ir galop mirtis. Žmogus sujudino jos lopinėlį, vadinasi, kažko iš jos norėjo. Tai kodėl nieko nepasėjo ar nepasėjęs apleido? O būna ir kur kas skaudžiau: visos tiesios ir išravėtos vagos staiga užželia, įauga į žoles serbentai ir obelys, kai senatvė pakerta tikruosius žemės garbintojus — mūsų senelius, motinas ir tėvus. Šiandien reikia žemai nusilenkti tiems kolūkių ir tarybinių ūkių vadovams, kurių laukų aerodromai veda į centrinių gyvenviečių gėlynus. Tikrai tikiu, kad, gerbdamas gamtos dėsnius ir įstatymus, šiuolaikinis žemės ūkio specialistas gali išauginti stebuklingą vaisių ir žiedą.