Amžiaus tarpsnių psichologinės charakteristikos
5 (100%) 1 vote

Amžiaus tarpsnių psichologinės charakteristikos

11

Tiksliai pasakyti, kada prasideda suaugusio žmogaus amžius, sudėtinga. Daugelis ekspertų mano, kad 20 metų amžių galima laikyti pradiniu momentu, tačiau svarbiausia yra ne chronologinis amžius, bet psichologiniai pokyčiai. Suaugusio žmogaus gyvenimas gali būti skirstomas į tris pagrindinius periodus:

· jauno suaugusio (apytiksliai 20 – 40 metų)

· vidutinio amžiaus suaugusio (apytiksliai 40 – 65 metų)

· senatvės (apytiksliai nuo 65 metpų)

Kiekvienas gyvenimo tarpsnis kelia specifinius uždavinius, kuriuos spręsdamas žmogus keičia savo gyvenseną. Pasiekus tam tikrą amžių ankstesnis gyvenimo būdas gali nebetikti. Pirmasis suaugusiojo periodas (17 – 33m.) itin įdomua: tai pirmas savarankiškas kabinimasis į socialinę aplinką, savo vietos gyvenime ieškojimas ir stengimasis ją išlaikyti. Tai ir bandymas remtis ką tik įgytu identitetu ir aktyviai ieškoti panašių į save: partnerio, darbo, draugų, pasiekiant idealaus varianto lygmenį (svarbu rasti maksimalų atitikmenį sau, retai pagalvojant apie prisitaikymo galimybes). Pasak Levinsono, šio laikotarpio pagrindiniai uždaviniai yra:

· turėti savo gyvenimo viziją, rasti jai vietos savo gyvenimo struktūroje.

· rasti vyresnį žmogų – vadovą, padedantį kurti gyvenimo filosofiją ir individualų stilių bei įsitvirtinti profesinėje srityje.

· pasirinkti darbą, jame įsitvirtinti, siekti karjeros.

· atrasti gyvenimo partnerį, sukurti šeimą.

Kiekvieno amžiaus tarpsnio žmogaus pagrindinės raidos ypatybės suskirstytos į: fizinės, pažintinės ir psichosocialinės.

Fizinės raidos ypatybės

Tai jaunojo suaugusiojo amžiaus tarpsnis, kurį apima 17 – 23 metus. Šiuo laikotarpiu žmogus visiškai subrendęs. Kūno masė pasiekta normalaus žmogaus kūno masės. Kūno masės lygis priklauso nuo daugelio veiksnių, nuo kurių masė gali būti mažesnė, ar didesnė. Tai priklauso nuo mitybos, nuolatinio treniravimosi, streso bei kitų daugelių faktorių.

Būtent dėl visų šių faktorių priklauso žmogaus tolimesnis gyvenimas, kaip jis adaptuosis prie kintančios aplinkos, kitų žmonių. Kuo žmogus tiek fiziškai, tiek morališkai tvirtesnis, tuo jam lengviau pritapti visuomenėje.

Pažintinės raidos ypatybės

Plėtojantis paauglių mąstymo gebėjimams, tobulėja jų socialinis supratingumas ir moraliniai sprendimai. Didėjant pažintiniams gebėjimams, daugelis paauglių pradeda galvoti apie tai, kas yra idealu, ir tampa gana kritiški visuomenės, savo tėvų ir savo trūkumų atžvilgiu.

MĄSTYMO GALIOS RAIDA. Brandžiai mąstyti nepradedama staiga, ir tuo, matyt, galima paaiškinti tą faktą, kad daugelis paauglių pervertina savo galimybes ir atsparumą narkotikams, alkoholiui ar palaidam lytiniam gyvenimui.

Dažnai paaugliai galvoja, kad jų asmeninis patyrimas yra unikalus ir kad jų tėvai bei draugai (kurie yra patyrę tą patį) tiesiog negali suprasti, ką reiškia skirti pasimatymą ar nekęsti mokyklos. Galiausiai vis tik dauguma jaunuolių pasiekia tą intelekto ribą, kurią Piaget vadino formaliosiomis operacijomis.Jie jau gali kelti hipotezes ir daryti išvadas.

Kad gebėtų mąstyti sistemiškai, kaip daro mokslininkas, tikrindamas hipotezes ir darydamas išvadas, paaugliai dar turi tobulinti savo formalaus mąstymo sugebėjimus. Tokia nauja mąstymo galia išryškėja, kai paaugliai svarsto ir diskutuoja tokiomis abstrakčiomis temomis, kaip žmogaus prigimtis, gėris ir blogis, tiesa ir teisingumas.

Pradėję logiškai mąstyti, paaugliai jau pastebi kai kurių žmonių mąstymo prieštaringumą, supranta, kad kartais nesiderina žmonių idealai ir jų veiksmai. Naujai atsiradęs mokėjimas atpažinti veidmainystę skatina karštai ginčytis su tėvais ir tyliai sau pasižadėti neatsisakyti savųjų idealų.

Psichosocialinė raida

Teoretikas Erikas Eriksonas tvirtina, kad kiekviena gyvenimo stadija turi savo „psichosocialinę“ užduotį. Paaugliai stengiasi praeities, dabarties ir ateities galimybes sujungti į aiškesnį savivaizdį. Jie svarsto: „Kas aš esu? Kaip aš noriu gyventi? Kokios vertybės svarbiausios gyvenime? Kuo aš tikiu?“ Šį poreikį giliau save suvokti Eriksonas vadina paauglių „tapatybės paieška“.

TAPATYBĖS FORMAVIMASIS. Eriksonas įsitikinęs, kad kai kurie paaugliai anksti suranda savo tapatybę, paprasčiausiai perimdami tėvų vertybes bei lūkesčius. Kitų tapatybė gali būti negatyvi t.y. priešinga tėvams ir visuomenei, bet atitinkantį tam tikrą bendraamžių grupę, pavyzdžiui, tokią, kur visi yra arba skustomis galvomis, arba dažytais ir sušiauštais plaukais. Treti niekada nesuranda savęs ar niekam tvirtai neįsipareigoja. Daugumai tapatybės paieškai tęsiasi ir po paauglystės bei atsinaujina vėliau gyvenimo permainų metu.

Vėlyvojoje paauglystėje, kai daugelis pradeda lankyti universitetus arba dirbti visą dieną, atsiranda naujų galimybių išmėginti naujus vaidmenis. Vyresniųjų kursų studentų tapatybė jau yra aiškesnė negu pirmakursių. Jų tapatybė apima vis labiau teigiamą savivaizdį.

Artimumo raida. Paaugliai, formuodami savo tapatybę, pradeda atsiskirti nuo tėvų. Dažnai jie tampa tokie, kokie jų draugai – „kaip visi“. Tik nedidelei mažumai tėvų ir jų paauglių tai reiškia tikrąjį susvetimėjimą. Daugumai barnių lygio nesutarimai nėra destruktyvūs.

Kai santykiai su tėvais geri, tai jie paprastai geri ir
su bendraamžiais. Dažnesni konfliktai būna tarp motinų ir paauglių dukterų. Daugelis dvidešimtmečių dar remiasi savo tėvais, bet vėliau jaučiasi patogiau, būdami nepriklausomi nuo tėvų, ir išmoksta geriau, taip kaip draugus, juos suprasti. 20 amžiaus pabaigoje perėjimas iš paauglystės į suaugusiųjų amžių pailgėjo. Europoje bei Šiaurės Amerikojevėliau baigiamas universitetas, vėliau atsiskiriama nuo šeimos ir pradedama dirbti.

Šiuo metu Jūs matote 53% šio straipsnio.
Matomi 862 žodžiai iš 1630 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.