Zigmo Gėlės gyvenimo pradžia
Zigmantas Gaidamavičius gimė 1894 metais. Pagal Julijaus kalendorių (Lietuvoje veikė 1800 – 1915 metais), kuris dar vadinamas senuoju – balandžio 26 dieną. O pagal naująjį Grigaliaus – gegužės 8 dieną. Julijaus kalendorius nuo Grigaliaus XIX amžiuje atsiliko dvylika dienų, o nuo 1900 metų – trylika. Tačiau taip susiklostė tradicija, kad Zigmo Gaidamavičiaus gimtadieniai Šiaulių rajone švenčiami pagal senąjį Julijaus kalendorių – balandžio 26 – ąją. Šioji diena atrodo tikresnė negu gegužės 8 – oji.
Zigmantas (vėliau visų vadinamas trumpiau – Zigmu) iš tėvo galbūt bus paveldėjęs norą viskuo domėtis, racionalųjį ūkiškumą – tiksliai suskaičiuoti ir planuoti savo išlaidas, apie viską smulkiai surašyti laiškuose tėvams. O iš motinos – dainingumą, lyriko sielą, jautrumą ir švelnumą. Visa tai, kuo Gaidamavičiai papildė vienas kitą, nepagailėjo ir Zigmui. Galbūt jo charakteryje galėtume išskirti tuos du pradus: racionalųjį tėvišką ir emocionalųjį motiniškąjį. Aišku, nusvėrė pastarasis, veržęsis iš Zigmo lyriniais eilėraščiais.
Dešimtmetis Zigmukas į Šiaulius patenka 1904 – aisiais. Mieste nebuvo tokios palaimingos ramybės, kokia berniuką užliedavo kaime. Viskas nauja, nematyta, nežinoma. Ne tik gimnazijoje, bet ir mieste. Kažko tie žmonės vis būriuojasi, kažko reikalauja, streikuoja. Dešimtmečiui nelengva buvo suprasti, kad jis pateko į miestą, kuris „buvo svarbiausias po Vilniaus ir Kauno revoliucinio judėjimo centras Lietuvoje“.
„Zigmas Gėlė vienus iš pirmųjų savo eilėraščių, nors meniškai dar gana silpnus, paskyrė praūžusiai revoliucijai apdainuoti, pabrėždamas liaudies vaidmenį revoliucinėje kovoje“.
Kraujas liejas po visas puses:
Žmonės, iš miego pakilę,
Eina kovoti už savo tiesas,
Raudonas vėliavas iškėlę.
„Jovaras ir Z.Gėlė buvo pirmieji talentingi ir ryškūs pažangiojo (revoliucinio) romantizmo atstovai lietuvių literatūroje. Jie nutiesia tiltą į ankstyvąją revoliucinę romantinę Janonio kūrybą.“(J.Zinkus, 18;70)
Zigmas Gaidamavičius buvo sumanęs visą ciklą kūrinių, kuriuose atsispindėtų revoliuciniai metai Šiauliuose ir mokykloje. Tačiau, atrodo, šio sumanymo neįgyvendino. Gal kiti sumanymai užgožė, o gal nepaliko šie įvykiai gilaus įspūdžio. Nes ir pirmajame laiške, kuriame kreipiamasi į mielą draugą, kiek humoristiškai ir su ironija pasakojama apie tų metų įvykius.
„Augo berželis ant gražaus kalnelio…“
Užsimąsčiau… vėl galvoje pradėjo suktis kelios eilutės apie berželį. Tiksliai net nebeatsimena Zigmas, kada jam susibėgo žodžiai į tą ketureilį. Dirbs vienas pats kokį darbą – ir dainuoja:
Augo berželis
Ant gražaus kalnelio,
Augo jis vienas
Tarp žalių pievelių…
Dainuodavo ir nė nesusimąstydavo, iš kur jo galvon įsibrovė. Galbūt bedirbant ir susidėliojo. Zigmas tik prisimena, kad tas kupletas „sėdėjo jau seniai mano galvoj“.
Ketureilis suskambo galvoje ir tada, kai Zigmukas sėdėjo ant pačios aukščiausios statomos mokyklos vietos. Suskambo, o „paskui visą mano likimą apribojo“…
Apie tai, kaip pradėjo rašyti eiles, Zigmas Gėlė prisimena: „Visur buvo gražu ir ramu, ir nieks nemaišė man šitame darbe. Bet tik man užėjo galvon užrašyti tos keturios eilutės ir daugiau sustatyti. Aš greitai parbėgau namo, pasiėmiau plunksną, rašalus ir mažą sąsiuvinėlį, kur pirma užrašydavau chronologiją, ir skubinai nubėgau ant tos vietos. Surašęs tas eilutes, pradėjau mąstyti, kaip reikia toliau varyti. Neilgai trukus, sustačiau savo pačias pirmas eiles.“
Kaipgi atrodė pats pirmasis Zigmuko eilėraštis? Kas į jį pateko, į ką krypo jo akys? Jo kūrinys išspausdintas taip, kaip jis pats užrašė.
Berželis
Augo berželis
ant gražaus kalnelio
is vienas
Tarp žaliu pievialiu.
Ir vėjai ir audros
I vis maitojo
Kad užio is
Ir tepogi vaitojo
Bet greitai ant situ pieveliu
Pradėjo ganyti bandą karveliu.
Piemenis ant vietos sedejo
Ir nepamate
Kaip karves lapelius nujedio.
1907.VI.21 Z. Gaidamavičius
Naisiai
Parašius pirmąjį kūrinėlį, sieloje virpa nerimas: kaip įvertins, kam parodyti, kas toliau… „Aš tuoj pasigyriau tetei ir ant rytojais parašiau „Žmogus ir vilkai“, rašo Zigmas.-Paskui parašiau „Ligonis“, „Šenapiutis“ ir t.t. pirmas gi prozos rašinys buvo „Mandrus vagies mokinis“, kurio tik mažą šmotelį parašiau…“
Tokia buvo Zigmuko kūrybos pradžia. 1907 metų liepos 21-oji. Ir jam pačiam pasirodė toji akimirka reikšminga, verta dėmesio, nes nulėmė jo likimą. Todėl 1909 metų spalio 7 dieną dar kartą viską prisiminė, kaip tada buvo ir surašė į sąsiuvinį pavadinęs paprastai: „Mano eilės. Keli žodžiai apie tą, kaip aš pradėjau rašyti eilies“.
O kodėl eilių nepasiuntus į redakciją? Gal išspausdins… Tada, parašęs pirmąjį eilėraštį, pasigyrė tėčiui ir mamai. Paskaitė. Gyrė namiškiai, džiaugėsi. Erazmas Gaidamavičius sėdo prie sūnaus ir 1907 metų liepos 26 dieną padėjo surašyti pirmąjį laišką redakcijai. Nuo pirmojo eilėraščio buvo praėjusios penkios dienos.
Kam siųsti? Nusprendė į „Lietuvos ūkininką“, kurio skaitytoju nuo pat jo atsiradimo buvo Erazmas Gaidamavičius. Zigmukas įdėjo pirmuosius
eilėraščius „Senos pilys“ ir „Dailidė“.
Išsiuntė tada, bet nespausdino. Šį kartą siųs eiles į „Šaltinį“. Gal tiks? Atėjo vienas gimnazistas į svečius pas Zigmą, susėdo prie stalo, paskaitė naujausių eilių, atrinko. „Ir mes tada nusiuntėm į „Šaltinio“ redakciją kelias mano sustatytas eiles“, – dienoraštyje rašė Zigmas Gaidamavičius.
Nusiuntė ir „Šaltinis“ 1909 metų rudenį 39 numeryje išspausdino. Pirmąjį. Patį pirmiausią, kurį Zigmas buvo pavadinęs „Miškas“. Taip į literatūrą ateina Zigmas Gaidamavičius, pasirinkęs Petro Žižo slapyvardį ir išspausdinęs eilėraštį gamtos motyvais. Tačiau redakcija labiau pageidavo patriotinio turinio eilių. Zigmas ir tokių parašė. 47-ajame „Šaltinio“ numeryje išspausdintas Petro Žižo eilėraštis „Mūsų šalis“.
O pirmoji publikacija buvo išspausdinta 1908 metais „Vilniaus žinių“ 136 numeryje. Ketvirtokas Zigmas, pasirašęs Gaitoniu, korespondencijoje pasakojo apie Lygumus.
Keturiolikmečio gimnazisto noras mokytis
Gimnazijoje Šiauliuose Zigmas Gaidamavičius buvo rimtas, draugiškas, negalėjai jo vadinti atsiskyrėliu vieniušiumi, kuriam visai niekas aplinkui nerūpi. Jis parašydavo eilėraščių mergaitėms, apsilankydavo ir mokinių pasilinksminimuose.
Skaitai apie Zigmą Gėlę ir matai, kaip jame derėjo ir sutarė gana priešingi dalykai: ramus, santūrus – bet kartu aktyvus ir nelindintis vienatvėje; nebūnantis dėmesio centre – bet ir sugebantis aktyviai dalyvauti gimnazijos ir „Varpo“ veikloje; paskendęs savo mintyse ir susimąstęs – bet kartu ir ne tylenis, ne niūra. O gal asmenybės turtingumas ir atsiskleidžia tuo, kiek joje telpa įvairiausių priešpriešų ir priešingybių? Vienas mato Zigmuką šiek tiek vienokį, kitas – kitokį. O iš tiesų jis – ir vienoks, ir kitoks. Daug turtingesnis ir gilesnis, negu matoma iš šalies.
Zigmas Gaidamavičius pasirinko papildomas lietuvių kalbos pamokas. Negalėjo jis pasigirti gerai mokąs lietuvių kalbą, išmanąs jos gramatiką. Pirmajame laiške, rašytame į „Lietuvos ūkininką“ 1907 metų liepos 26 dieną, Zigmas Gėlė prisipažino, kad „lietuviškos gramatikos nesu rankose turėjęs“. Juk tėvai Erazmas ir Karolina šeimoje kalbėdavosi lenkiškai, o su darbininkais ir vaikais – lietuviškai.
Zigmas atvažiavo į Šiaulių gimnaziją, o čia – tipiška carinė mokykla, kurioje viskas mokoma rusų kalba. Ir vadinosi ji Šavelskaja mužskaja gimnazija.
Į papildomas lietuvių kalbos pamokas Zigmą Gėlę atvedė noras pavartyti tą gramatiką, pramokti, geriau išmanyti kalbą. Atvedė ir dvidešimt ketverių metų mokytojo ir rašytojo Kazio Puidos asmenybė. Pradėjęs rikiuoti žodžius į eiles, Zigmukas ieškojo, kas jį suprastų, pas jam patartų. Vokiečių ir lietuvių kalbos mokytojas K.Puida, pastebėjęs gimnazisto gabumus ir polinkius, skatino jį kūrybai, patarinėjo, mokė. K.Puida ragino rinktis glaustą eilėraščio formą, neištęsti minties, glausčiau sudėlioti vaizdus, geriau juos organizuoti.
Zigmui Gaidamavičiui reikėjo lietuvių kalbos pamokų, labai reikėjo. Jaunąjį poetą veikė ne tik pamokos, bet ir pats Kazys Puida.
Didelę įtaką Zigmui Gėlei turėjo rašytojas ir literatūros kritikas Kazys Puida. Jo padedamas jaunasis poetas mokėsi eiliavimo pagrindų, jo skatinamas gilinosi į kitų rašytojų kūrybą. 1908 metais Kazys Puida pasiūlo Zigmui Gėlei parašyti rašinį „Doriškoji Kristijono Donelaičio sakmių prasmė“. Keturiolikmetis gimnazistas studijavo literatūros klasiko kūrybą, o rašinyje pažymėtos „Z.Gėlės pastangos vertinti Donelaičio pasakėčias socialiniu aspektu“
K.Donelaitis – ne vienintelis rašytojas, į kurį krypo Zigmo Gėlės akys. Kazio Puidos skatinamas, analizuoja Antano Baranausko kūrybą, Antano Juškos dainų rinkinį. Mokytojas patenkintas Zigmo darbais. 1913 metais prisimindamas savo mokinį Kazys Puida rašė: „Vienas stropiausių, visuomet sąžiningas, visuomet naujo geidžiąs, visuomet ieškąs“.
Patekėjo „raudonoji saulė“
Aišku, per aštuonerius metus, kuriuos Zigmas Gėlė praleido gimnazijoje, keitėsi jos tvarka ir reikalavimai. Tačiau, kaip rašė „Aušrinė“, „mokykla dar vis nenusikratė senovės vienuolynų palaikų, kame paklusnumas statoma aukščiau visų kitų auklėjimo sistemų“
Zigmas Gėlė per daug nesiskundžia nei mokyklos drausme, nei mokytojų įkyrumu. Mokėsi nei per daug gerai, nei blogai – vidutiniškai. Jo klasės draugas Mečislovas Markauskas mena, kad Zigmas Gaidamavičius „mokinio pareigas atlikdavo be priekaišto, neturėjo konfliktų su mokytojais. Buvo tvarkingas, korektiškas, tylus, vis kažko susimąstęs. Mokinių išdaigose nedalyvavo“. Taigi nebuvo dėl ko ir su mokytojais susikirsti, neteko jų rūstumo pajusti. Nemėgo ir įvairių išdaigų krėsti. „Kaip mokinys jis nieku ypatingu nepasižymėjo“, – rašo Mečislovas Markauskas.
Zigmo Gaidamavičiaus mokymosi pažymiai irgi negalėtų mūsų nustebinti. Niekada nebuvo pirmūnu, tačiau ir gale nesivilko. Iš kai kurių išlikusių jo pažymėjimų, saugomų Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje, matyti, jog žinios svyravo tarp trejeto ir penketo (penkių balų vertinimo sistema).
Nemėgo Zigmukas būti dėmesio centre, stengėsi laikytis nuošaliau. Išeis po pietų moksleiviai į
didžiausią Šiaulių gatvę, vadinamą Nevskio prospektu, vaikščios į vieną pusę, į kitą. Gali susitikti draugus, pasikalbėti apie tai, kas įvyko gimnazijoje, kas girdėti apie įvykius Šiauliuose. Gali susipažinti su nepažįstamais, gali pakalbinti senokai matytus. Bevaikščiodami vis klausysis, ar nesigirdi skambalo ant gimnazijos stogo. Jis kas vakarą paskelbia, kad jau laikas namo, reikia skirstytis. Turėjai tris laisvas valandas po pamokų, pasivaikščiojai po miestą – ir būk malonus, eik sėsti prie knygų. Be specialaus leidimo nebepasirodysi mieste. O pasirodęs greitai gali patekti į mokytojo, klasės auklėtojo ar jo padėjėjo rankas.
Ech, tas varpas ant gimnazijos stogo… Kur bebūtum, visur išgirsi. Ir kad nors kartą pamirštų juo paskambinti. Kur tau sargas J.Mikulskis pamirš. Tris kartus per dieną jis tampo varpo virvutę. Rytą prieš pamokas – kad išblaškytų visus miegus ir paskelbtų, jog laikas praverti mokyklos duris. Po ilgosios pertraukos – kad nepavėluotų po pusvalandžio grįžti mokyklon. Juk daugelis per ilgąją spėja parbėgti namo ir užkąsti. O kas nebėga – ima knygas ir dar kartą pakartoja tai, ką buvo išmokęs. Ir vakare suskamba varpas – lygiai aštuntą valandą. Viskas – gimnazistai nebegali gatvėje rodytis.
Mečislovas Markauskas prisimena, kad Zigmo vadinamajame Nevskio prospekte nesutiksi. Nesutiksi jo nei mokinių orkestre, nei moksleivių „vakaruškose“ šokant nepamatysi. Taigi nieko ypatingo, tik galbūt kiek kuklesnis, ramesnis už kitus, tylesnis ir labiau susimąstęs.
Poeto draugai 1913 metais „Aušrinėje“ taip rašo apie Zigmą Gėlę: „Laibas, aukštas, gimnazisto juodoj bliuzoj, trumpučiais rausvais plaukais, veidas apdegęs, spuoguotas, rauplėtas… Stovi – by sustingęs, eina – rodos – visai savitai, vien kojų vedamas, smegenys nebevaldo eisenos, galvai tas nerūpi; judėjimai tokie lėti ir tartum vis ratais, pusračiais; rankos kyla ir krinta savaime, tartum savąjį, vedamąjį centrą turėtų… Akiniai… ir po jų, blakstienoms pasikėlus, dvi… ne ugneli… Jo akys – tai buvo lengva migla aptrauktas ramumo žvilgsnis…“
Savotiškai neįprasta jo poza buvo ir tuomet, kai su kuo nors kalbėdavosi: „Besišnekant stovėjo, galvą nuleidęs, ir rodėsi tuomet, kad jo žvilgsnis kažkur taip skaudžiai rausiasi ir narsto, narsto kažkokį kamuolį“ – rašo „Aušrinėje“ Zigmą pažinoję jo draugai.