TurinysEvakuacijos keliai 3
Įvairios saugos priemonės 4
Kolektyvinės apsaugos priemonės 4
Individualiosios apsaugos priemonės 4
Filtruojamosios individualiosios kvėpavimo organų apsaugos priemonės 5
Civilinės dujokaukės 5
Pramoninės filtruojamosios individualios apsaugos priemonės 5
Izoliuojamosios individualios kvėpavimo organų apsaugos priemonės 6
Paprastos kvėpavimo organų apsauginės priemonės 6
Odos asmeninės apsauginės priemonės 7
Vaikiškos individualiosios apsaugos priemonės 8
Nukentėjusiojo būklės įvertinimas 9
Literatūra 10
Evakuacijos keliai
Nelaimės metu žmonėms ypač svarbu greitai ir saugiai pasitraukti iš
pavojingos vietos, tam reikia visų paskirčių pastatuose įrengti evakuacijos
kelius. Pirmame aukšte tie keliai turi vesti tiesiai į lauką arba tie
keliai koridoriumi ar vestibiuliu turi būti labai trumpi. Bet kuriame
kitame aukšte — koridoriumi į laiptinę, arba tiesiai į laiptinę, iš
laiptinės — tiesiai į lauką, arba per vestibiulį, kuris šiuo atveju turi
būti atskirtas nuo koridorių pertvaromis ar durimis. Evakuacijos keliai
gali vesti ir į gretimą tame pačiame aukšte esančią nepavojingą gaisro ir
sprogimo atžvilgiu patalpą, turinčią tokius pat išėjimus į lauką.
Iš kiekvieno aukšto turi būti numatyti ne mažiau kaip du išėjimai. Kad
vienu metu nebūtų apimti ugnies, jie turi būti nutolę vienas nuo kito ne
mažiau kaip l = l ,5 P (čia P — patalpos perimetras metrais, l — nuotolis
metrais). Tarkim, kad patalpos perimetras P = 100 m, tuomet l = 1,5×10 = 15
m. Sis standarto RSN-133-91 reikalavimas neturi būti pamirštas
projektuojant ir statant naujus pastatus.
Iš rūsio ar žemutinio aukšto pakanka turėti vieną išėjimą, jeigu jų
plotas ne didesnis kaip 300 m2 ir juose būna ne daugiau kaip 5 žmonės.
Jeigu žmonių būna nuo 6 iki 15, reikia turėti antrą, pagalbinį, išėjimą
tiesiai į lauka (kopėčiomis, pro skylę, langą ir pan.).
Evakuacijos keliai turi būti ne siauresni kaip l m, durų plotis — ne
mažesnis kaip 0.8 m, aukštis — ne mažesnis kaip 2 m. Grindys daromos
lygios, nuolydis neturi būti didesnis kaip 1:6. Slenksčiai nepageidautini,
tačiau jie gali būti. Jeigu evakuacijos kelyje aukščių skirtumas didesnis
kaip 45 cm, toje vietoje turi būti padarytos ne mažiau kaip trys laiptelių
pakopos.
Evakuacijos keliams negalima naudoti sraigtinių laiptų, siaurėjančiu
pakopų, besisukančių durų, vartų, nes pavojaus metu jie labai sunkina
gelbėjimosi veiksmus, žmonės gali susižaloti. Įvairūs konstrukciniai
išsikišimai sienose turi būti ne žemiau kaip 2,2 m aukštyje.
Evakuacijos keliai visuomet turi būti laisvi, neužgriozdyti
sulaužytais baldais, gamybinėmis atliekomis ir pan. Durys turi atsidaryti
tik į lauko pusę. Į vidaus pusę jos gali atsidaryti tik tada, kai patalpoje
būna ne daugiau kaip 15 žmonių, taip pat sandėliuose, kurių plotas ne
didesnis kaip 200 m2, išėjimuose ant stogo, jeigu tos durys neskirtos
gelbėtis žmonėms nelaimės metu. Durų aukštis turi būti ne mažesnis kaip 2,0
m, tačiau yra ir išimčių (pvz., ant stogo vedančių durų aukštis gali būti
iki 1,5 m). Durų užraktai turi atsidaryti tik iš vidaus pusės, o raktas
turi būti laikomas visada prieinamoje, gerai žinomoje vietoje. Kadangi
gaisro atveju apšvietimas arba bus išjungtas, arba sugedęs, būtina numatyti
evakuacijos kelių avarinį apšvietimą. Kur reikia, turėtų būti įrengti dūmų
šalinimo įrenginiai.
Evakuacijos keliai turi būti aiškiai pažymėti gelbėjimo planuose,
brėžiniuose. Su brėžiniais reikia supažindinti visus darbuotojus.
Įvairios saugos priemonės
Įvykus nelaimei ar susidarius kitokioms ekstremalioms situacijoms,
žmonėms tenka saugotis. Paprasčiausia būtų pabėgti ar išsikelti iš nelaimės
vietos, tik ne visuomet galime taip padaryti. Kartais nespėjama, dažnai
nenorima palikti savo turto, dalis Įmonių turi dirbti ir nelaimės meto
sąlygomis. Visą šalį apėmusios suirutės metu išvykti nebūtų kur,
Reikalingos žmonių apsaugos priemonės tose vietose, kur jie gyvena ar
dirba. Jos būna arba kolektyvinės (grupei žmonių), arba individualiosios
(vienam žmogui).
Kolektyvinės apsaugos priemonės
Civilinei saugai būdingi apsaugos statiniai yra slėptuvės. Tai
įvairiai žmonių veiklai įprastomis aplinkybėmis skirti pastatai, kurie taip
pat tinka žmonių apsaugai nuo pavojingų poveikių esant ekstremalioms
situacijoms. Šie pastatai turi dvi lygiavertes paskirtis — žmonių veiklos
ir žmonių apsaugos. Kalbant apie žmonių apsaugą, pirmiausia reikia žinoti,
kokių pavojų norima išvengti. Lietuvai būdingiausiais pavojingais
poveikiais laikytini ekstremalių situacijų sukelti ar tomis aplinkybėmis
atsirandantys žmogaus gyvybei ar sveikatai pavojingi veiksniai.
Kiekvienoje vietovėje pavojingų poveikių derinys būna skirtingas.
Todėl ir slėptuvėms reikalingos įvairios apsauginės savybės. Mūsų šalyje
yra įrengtos keturių tipų slėptuvės, turinčios skirtingus apsaugos lygius.
Slėptuvės konstrukcija priklauso ir nuo
pastato, kuriame ji įrengta.
Jei slėptuvė užima visą pastatą, ji vadinama atskirąja, jei jo dalį —
įkomponuotąja. Dar skiriamos požeminės (slėptuvės lubos yra žemės lygyje ar
žemiau jo), pusrūsio (pusė slėptuvės yra virš žemės) bei antžeminės —
slėptuvės grindys žemės lygyje arba įgilintos ne daugiau kaip 1,5 m.
Didelės, labai didelės ir ypač didelės slėptuvės paprastai įrengiamos
gamyklose, kuriose dirba daug žmonių.
Dar reikėtų paminėti laikinas slėptuves. Jų gali prireikti kilus karo
ar kitokiam pavojui, trūkstant vietos nuolatinėse slėptuvėse. Jos
įrengiamos pastatų rūsiuose, apatiniuose aukštuose, automobilių saugyklose
ar daržovių sandėliuose ir kitur. Apkase, griovyje ar žeminėje, toliau nuo
pastatų įrengtos priedangos žmonėms slėptis irgi laikomos laikinomis
slėptuvėmis.
Slėptuvių patalpos skirstomos į pagrindines ir pagalbines.
Pagrindinėmis vadinamos patalpos žmonėms, valdymo ar medicinos postas,
slėptuvės įėjimai ir išėjimai iš jos. Pagalbinėmis – oro filtrų ir
ventiliatorių patalpa, tualetai, dyzelinės, elektros skydinė, patalpos
vandens atsargoms laikyti, sandėliai, podėlis maistui, rūbinės viršutiniams
užterštiems drabužiams.
Kiekvienai slėptuvei reikalingi ne mažiau kaip du įėjimai.
Individualiosios apsaugos priemonės
Individualiųjų apsaugos priemonių (IAP) sąvoka apibrėžia apsaugos
priemones, skirtas pavienių žmonių apsaugai nuo nuodingųjų (NM),
radioaktyviųjų medžiagų (RM) ir biologinio (bakterinio) aerozolio (B-A)
neigiamo poveikio. Pagal paskirtį IAP skirstomos į individualiąsias
kvėpavimo organų apsaugos priemones (IKOAP) ir individualiąsias odos
apsaugos priemones (IOAP), o pagal apsaugos pobūdį — i filtruojamąsias ir
izoliuojamąsias. IAP yra ir specialios, pramoniniu būdu gaminamos, ir
paprasčiausios, arba parankinės. Be to, IAP yra skirtingos civiliams
gyventojams, kariškiams ir pramonės ar žemės ūkio darbuotojams.
Nesudėtingos, patikimos ir todėl labiausiai paplitusios IKOAP yra tos,
kurias gamina pramonė (tai įvairios dujokaukės, kvėpavimo aparatai,
apsauginės kameros vaikams ir respiratoriai). Visos jos, išskyrus iš oro
dulkes ir aerozolį valančias, apsaugo žmogų nuo nuodingųjų dujų ar garų
pavidalo medžiagų. Prie paprasčiausių, arba parankinių, IKOAP priskirtinos
dulkėkaukės (audeklinės kaukės, sulaikančios dulkes), vatos ir marlės
raiščiai ir darbe bei buityje vilkimi įvairūs drabužiai.
Dulkes sulaikantys respiratoriai (ŠB-1 „Lepestok“, R-2), dulkėkaukės,
vatos ir marlės raiščiai saugo kvėpavimo organus nuo radioaktyviųjų dulkių,
taip pat nuo antrinio debesies biologinio užkrato, tačiau nesaugo nuo
kenksmingųjų dujų ir garų. Oda apsaugoma dėvint iš gumoto audeklo pasiūtus
kostiumus, apsiaustus, guminius batus ir pirštines.
Filtruojamosios individualiosios kvėpavimo organų apsaugos priemonės
IKOAP (dujokaukės, respiratoriai, dulkėkaukės, vatos ir marlės
raiščiai) sudarytos iš dviejų svarbiausių dalių: antveidžio ir filtro orui
valyti. Įkvėptas oras, eidamas pro filtrą, išsivalo ir pro įkvėpimo vožtuvą
patenka po antveidžiu jau švarus. Po to jis iškvepiamas į aplinką pro
iškvėpimo vožtuvą.
Silpniausia dujokaukių vieta — iškvėpimo vožtuvas. Esant netobulai jo
sandarai (pvz., dujokaukės GP-5), kai po vožtuvu patenka stambios dulkės ar
žiemos metu sušalę garų lašeliai, įkvepiant pro iškvėpimo vožtuvą po
antveidžiu gali patekti ir nevalyto oro.
Filtruojamąsias dujokaukes galima naudoti, kai kenksmingos medžiagos
kiekis ore yra ne didesnis kaip 0,5( (amoniako ne didesnis kaip 1(, anglies
monoksido ne didesnis kaip 2() ir deguonies kiekis ore yra ne mažesnis kaip
18(, be to, turi būti būtinai žinoma, kokia pavojinga medžiaga išsiliejo ar
išsiveržė į aplinką. Visais kitais atvejais būtina naudoti izoliuojamąsias
dujokaukes (izoliuojamuosius kvėpavimo aparatus).
Civilinės dujokaukės
Civilinės dujokaukės apsaugo suaugusių žmonių kvėpavimo organus, akis
ir veidą nuo NM, RD, BA ir kitokių kenksmingų medžiagų. Šios dujokaukės
apsaugo tik nuo nuodingųjų, cheminiam ginklui naudojamų medžiagų, todėl,
norint apsisaugoti ir nuo kitų kenksmingų cheminių medžiagų, reikia turėti
papildomas dėžutes.
Gavus dujokaukę, reikia patikrinti jos dydį ir sudėtį, visų jos dalių
tinkamumą naudoti. Naują dujokaukės antveidį prieš užsidedant iš išorės ir
vidaus reikia nušluostyti suvilgyta vandeniu švaria vata ar skudurėliu, o
iškvėpimo vožtuvą ir jungiamąją žarną prapūsti, kad išdulkėtų talkas.
Naudotą kaukę reikia dezinfekuoti – iššluostyti skudurėliu, suvilgytu
spiritu ar 2( formalino tirpalu.
Dujokaukė veiksminga tik tuomet, kai atitinka galvos dydį.
Civilinės saugos sistemoje labiausiai paplitusios GP-5 (1 pav.), GP-7
bei kovinė dujokaukė PBF.
(1 pav. Dujokaukė GP-5: 1 -filtruojamoji dėžutė; 2-antveidis.)
Pramoninės filtruojamosios individualios apsaugos priemonės
Tai dujokaukės, respiratoriai ir kitos vienkartinio naudojimo
savisaugos
priemonės. Pramoninių filtruojamųjų dujokaukių paskirtis tokia
pat kaip ir visų filtruojamųjų dujokaukių. Jų filtruojamosios sugeriamosios
dėžutės skirstomos pagal paskirtį ir žymimos atitinkama raide ir spalva.
Didelių matmenų dėžutės būna su papildomu aerozoliniu filtru (tai
rodo balta statmena juosta ant dėžutės korpuso) ir be jo.
Garantinis dėžučių saugojimo laikas – 3 metai.
Pramonėje kvėpavimo organams apsaugoti nuo kai kurių NM gali būti
naudojamos mažų matmenų priešdujinės plastikinės dėžutės, prijungiamos
tiesiog prie antveidžio. Jos gaminamos dviejų tipų: su priešaerozoliniu
filtru ir be jo.
Neturint dujokaukės arba jai sugedus, kvėpavimo organus nuo
radioaktyviųjų dulkių, bakterijų ir dūmų galima apsaugoti respiratoriumi.
Tačiau būtina žinoti ir visą laiką atsiminti, kad respiratorius neapsaugo
nuo nuodingųjų medžiagų. Respiratorius taip pat neapsaugo ir akių, todėl
reikia užsidėti akinius. Jeigu, dėvėdami respiratorių, suprakaitavote,