Apskaita

Vytautas Šūdžius

Finansų pagrindų tema.

Įmonės veiklos apskaita

TurinysKlausimai medžiagai įsisavinti 2

1.Apskaitos administravimas 3

2. Ūkinių operacijų fiksavimas ir atpažinimas 6

3.Sąskaitų planas. 10

4. Turtas ir nuosavybė 12

Daiktinės darbo priemonės .Įmonių pagrindą sudaro materialinė-techninė

bazė, į kurią investuotos nemažos savos lėšos. Be to, dalis turto gali

būti nuomojama, naudojama išsipirktinai (lizingo būdu), kartais

eksploatuojama nemokamai. 12

Nusidėvėjimo (amortizacijos) nustatymas. Nuo ko pradėti, norint

nustatyti pagrindinių priemonių susidėvėjimo (amortizacijos) normas, kurių

reikalauja mokesčių inspekcijos ir išlaidų nurašymas. Jei to nebus

padaryta, bus dirbtinai didinamas pelnas, atitinkamai ir mokesčiai į

biudžetą, o susidėvėjusių įrenginių nebus už ką pakeisti. 14

5. Išlaidos ir sąnaudos 18

Išlaidų ir sąnaudų panašumai ir skirtumai 29

6. Atskaitomybė 30

7. Balanso teorijos ir politikos įgyvendinimas 40

Literatūra 46

Klausimai medžiagai įsisavinti

1. Apskaita, uždaviniai ir jai keliami reikalavimai

2. Apskaitos rūšys

3. Apskaitos principai

4. Ūkinių operacijų fiksavimas: dokumentai, registrai

5. Dvejybinis įrašas. Jo taikymo ypatumai skirtingoms sąskaitų klasėms.

6. Sąskaitų planas:klasės ir jų sudėtis

7. Ilgalaikis turtas: sudėtis, klasifikavimo ypatumai

8. Nusidėvėjimo formos, normos, skaičiavimo būdai

9. Išlaidos ir sąnaudos: pagrindinės sąvokos, tapatumai ir skirtumai,

klasifikavimo ypatumai

10. Atskaitomybė:rūšys, klasifikavimas ir sudėtis

11. Atskaitomybės pasirinkimo formos kriterijai

12. Ataskaitų turinys

13. Balanso politikos įgyvendinimo ypatumai

14. Vertikalioji ir horizontalioji balanso vertinimo taisyklės

15. Bandomojo balanso panaudojimas

16. Bankroto tikimybės nustatymas

1.Apskaitos administravimas

Įmonės veikla yra tikslo nustatymo ir dinamiškas jo siekimo procesas,

todėl vertinant jos veiklą kaip naudos siekimą, svarbu yra apskaityti

ūkinius finansinius rodiklius ir įvertinti socialines ekonomines sąlygas.

Įvairiapusis veiklos ekonomiškumo ir naudingumo (sau, rinkai ir visai

visuomenei) vertinamas ir kryptingas valdymas organizacinėje sistemoje, kur

gamybinius, finansinius ir kitus procesus veikia vadovai, specialistai ir

aplinka. Darbo sėkmė priklauso nuo tinkamo, savalaikio ir kartu

nebrangaus informacinio aprūpinimo. Todėl ypač svarbu, kad visi įmonės

veiklos procesai būtų fiksuojami ir įforminti dokumentuose, o gautoji

informacija laiku pasiektų įvairaus lygio vadovus.

Buhalterinė apskaita (pagal Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymą) yra

ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo,

grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta gauti informaciją ekonominiams

sprendimams priimti ir finansinei atskaitomybei sudaryti.

Kad apskaitos sistema būtų efektyvi, reikia užtikrinti keletą

reikalavimų:

1) vykdyti visos įmonės ir atskirų jos padalinių, tarnybų, veiklos sričių

bendrą ir atskirą bei detalizuotą apskaitą,

1) operatyviai pateikti kokybišką informaciją vartotojams, organizuojant

optimalius informacijos srautus, tinkamai ją apdorojant ir perdirbant

bei paskirstant,

2) įgalinti keisti naudojamus parametrus užtikrinant mokesčių, nuolaidų ir

antkainių, kainų ir tarifų bei kitų ūkinių finansinių rodiklių

skaičiavimą,

3) užtikrinti laisvą ir operatyvų sąskaitų plano, sąskaitų kodo struktūros

pakeitimą, sąskaitų apjungimą ar detalizavimą, naujų registrų įvedimą

bei jų tarpusavio ryšio reguliavimą,

4) sumažinti apskaitos išlaidas, užtikrinant minimalų, bet pakankamą

informacijos kiekį, tinkamai organizuojant ir mechanizuojant apskaitą,

5) užtikrinti lankstų duomenų archyvavimą ir darbą su archyvais, tinkamas

išsaugojimo ir grąžinimo priemones,

6) užtikrinti informacijos slaptumą, atskiriant išorinę – viešą ir vidinę

atskaitomybę.Tai aktualu rinkos sąlygomis.

Įgyvendinant šiuos reikalavimus reikia vadovautis optimalumo,

profilaktiškumo, kompleksiškumo, analiziškumo, patikimumo ir tikslumo,

savalaikiškumo bei kitais panašiais bendrais ūkinės veiklos vedimo

principais.Pagal Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymą, priimtą

Lietuvos Respublikos Seimo 2001 metais lapkričio 6 dieną, kuris įsigalioja

nuo 2002.01.01 d, įtvirtinti apskaitos standartai. Apskaitos standartai –

ūkio subjekto turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų vertinimo, pajamų

ir sąnaudų pripažinimo ir registravimo apskaitoje taisyklės, atitinkančios

Europos Sąjungos teisę bei Tarptautinius apskaitos standartus ir suderintos

su Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais. Apskaitos standartai

aprėpia Biudžetinių įstaigų apskaitos standartus ir Verslo apskaitos

standartus.(…)”

„Vykdydami svarbiausią apskaitos darbuotojų pareigą – atspindėti tikrą

įmonės ir jos veiklos būklę taip, kad šią informaciją
teisingai suvoktų

visi jos vartotojai, apskaitininkai vadovaujasi Tarptautinių apskaitos

standartų nuostatomis, kurias skelbia komitetas, vienijantis daugelio

valstybių profesionalių apskaitininkų organizacijų atstovus. Tarptautinių

apskaitos standartų 1973 m. birželio 29 d. Įkūrė įvairių šalių

profesionalių buhalterių organizacijos. Dabar jis vienija daugiau komitetą

kaip šimtą didžiausių apskaitininkų organizacijų iš beveik 80 pasaulio

valstybių. Tai nepriklausoma organizacija, rengianti ir tobulinanti

tarptautinius apskaitos standartus.(…)

Tarptautiniai apskaitos standartai ir Bendrieji apskaitos

principai, kuriais pagrįstos kiekvienos laisvosios rinkos šalies apskaitos

taisyklės, tai ne griežti ir tikslūs nurodymai, kaip atlikti konkrečias

apskaitos procedūras. Kiekviena valstybė savo nuožiūra, atsižvelgdama į

nacionalinius ypatumus bei konkrečias laiko ir ekonomikos būklės sąlygas,

sukonkretina Tarptautinius apskaitos standartus – derina juos su savo

interesais.”[Ekonomikos teorijos pagrindai, 2000, 6, 18]

Pagrindiniai apskaitos uždaviniai yra:

įmonės veiklos dokumentavimas;

atskaitomybės sudarymas (savininkui ir akcininkams, kreditoriams,

visuomenei, valstybei);

įmonės priimamų sprendimų informacinis aprūpinimas.

Pagal tai, kokie uždaviniai dominuoja, į pirmąją vietą iškeliamos

skirtingos apskaitos turinio sritys, todėl nėra labai griežtos apskaitos

klasifikavimo sistemos.

Pirmiausia reikia skirti apskaitos ir statistikos informaciją.

Statistikos pagrindas – valstybės ekonominių subjektų apskaitos ir

atskaitomybės duomenys. Statistinė atskaitomybė lemia būtinumą

standartizuoti visų ekonominių vienetų apskaitos duomenis, ir

standartizuoti būtina tik ataskaitinę informaciją.

Apskaitos rūšys. Apskaita skirstoma į finansinę ir vadybos. Pagrindinis

skirtumas – informacijos vartotojai.

Finansinė apskaita skirta veiklos rezultatams nustatyti ir ataskaitoms

pateikti. Ji nuo vidinės apskaitos gali skirtis duomenų tikslumu (čia

leistini ir daugiau suapvalinti duomenys, svarbiausias vidinės apskaitos

tikslas – operatyvumas) .

Finansinės apskaitos informacija pateikiama finansinėse ataskaitose:

– balanse;

– pelno (nuostolių) ataskaitoje;

– nepaskirstyto pelno ataskaitoje;

– piniginių srautų (finansinės būklės pasikeitimo) ataskaitoje;

– nuosavo kapitalo pokyčių ataskaitoje;

– aiškinamajame rašte ir kitose ataskaitose, jei yra, pavyzdžiui,

individuali įmonė ar ūkinė bendrija.

Valdymo apskaita yra orientuota į įmonės vidaus poreikių tenkinimą, ji

priklauso nuo konkrečios gamybos ir komercinės veiklos specifikos. Įmonės

ir organizacijos gali naudoti standartinę organizavimo formą, tačiau gali

sudaryti ir savus apskaitos organizavimo modelius.Apskaitos laikotarpis. Valdžios organų nustatytas laikotarpis, kuriam

pasibaigus apskaičiuojamos įmonės ūkininkavimo rezultatas – pelnas arba

nuostolis. Lietuvoje yra vieneri metai. Finansiniai metai (pagal Įmonių

finansinės atskaitomybės įstatymą) – laikotarpis, kurio metinė finansinė

atskaitomybė rengiama.

Pagrindinė apskaitinė lygybė: turtas lygus nuosavybei. Turtas parodo,

kas konkrečiai priklauso įmonei, o nuosavybė – kiek ir kam priklauso įmonės

turto.Pagrindiniai bendrieji apskaitos principai. Apskaitą reglamentuoja ir

visuotinai priimti jos principai (Wilsonas, 1997. – p. 256, Lietuvos

Respublikos įmonės finansinės atskaitomybės įstatymas ir kiti) – bendrieji

apskaitos principai (angl. – General Accepted Accounting Principles):

įmonės principas reikalauja, kad savininko ar savininkų investuotas į įmonę

turtas apskaitoje būtų atskirtas nuo jų asmeninio turto.Kiekviena įmonė,

kuri sudaro finansinę atskaitomybę, laikoma atskiru apskaitos vienetu;

įmonės tęsiamos veiklos principas reikalauja apskaitoje daryti prielaidą,

kad įmonės veikla trunka neribotą laiką. Tai reiškia, kad įmonės turtas

privalo būti įvertintas ne finansinės atskaitomybės momentu esančiomis

rinkos kainomis, bet jo įsigijimo verte, atspindint nudėvėtąją dalį. Įmonę

nenumatoma likviduoti. Šis principas netaikomas, kai priimamas sprendimas

likviduoti įmonę arba įmonė steigiama ribotam laikui;

periodiškumo principas reikalauja, kad įmonė skaidytų savo veiklą į tam

tikrus periodus, kurių pabaigoje pateikiama ataskaitinė informacija apie

įmonės padėties pasikeitimus per ataskaitinį laikotarpį. Ataskaitinis

laikotarpis – finansiniai metai, tačiau jie kai kuriose valstybėse,

pavyzdžiui, JAV, nebūtinai turi sutapti su kalendoriniais metais.

Finansinių metų pradžia ir pabaiga parenkama vadovaujantis nuostata, kad

skiriamoji riba sutampa su žemiausiuoju įmonės veiklos tašku, o jeigu

įmonės veikla tolygi – su kalendoriniais metais. Pati įmonė ir Vyriausybė

gali nustatyti tarpinius dalinius ataskaitinius laikotarpius: prieš

visuotinus akcininkų ir pajininkų susirinkimus, kas ketvirtį, mėnesį, prieš

sezono pradžią ar jam pasibaigus ir t.t;

apskaitos pastovumo principas reikalauja, kad apskaitininkai
keistų apskaitos metodiką. Apskaitos metodika turi išlikti

stabili gana ilgai ir ją pakeitus, vienos apskaitos duomenys turi būti

gauti ir senąja, ir naująja metodika. Šis principas labai svarbus

apskaičiuojant pelną ir netaikomas mokesčiams;

kaupimo (realizavimo) principas reikalauja pardavimo pajamas pripažinti

tada, kai išrašoma sąskaita, nepriklausomai kada ir kaip bus gaunami

pinigai, pateikiama produkcija. Pajamos registruojamos tada, kai jos

uždirbamos, o išlaidos – jų susidarymo metu, neatsižvelgiant į pinigų

gavimą ir išmokėjimą;

tikslumas ir patikimumas reikalauja, kad jeigu apskaitos informacija yra

netiksli, tai neišvengiamai bus priimti klaidingi ir nepagrįsti

sprendimai;

atsargumo arba konservatyvumo principas reikalauja, kad įmonės veiklos

rezultatai būtų vertinami atsargiai. Ypač jis svarbus apskaičiuojant

sąnaudas, jas maksimalizuojant, o pajamas, jas minimalizuojant. Tai kartu

ir apdairumo principas, kai kvalifikuotai pasirengiama realiai įvertinti

potencialius nuostolius ir ieškoma ar turima kitų alternatyvų. Įmonės

turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų vertė negali būti nepagrįstai

padidinta ar suamažinta;

piniginio mato (įkainojimo) principas reiškia, kad visas įmonės turtas,

taip pat jos veiklos rezultatai apskaitoje turi būti išreikšti vertine

išraiška,

kaupimo principas reikalauja, kad ūkiniai faktai apskaitoje būtų

fiksuojami jau įvykę: uždirbamos pajamos turi būti registruojamos tada,

kai jos uždirbamos, sąnaudos – kai jos patiriamos, nepriklausomai nuo

pinigų gavimo ar išmokėjimo,

palyginimo principas reikalauja, kad kaupimo principu apskaičiuotos per

ataskaitinį laikotarpį uždirbtos pajamos būtų palygintos su patirtomis

sąnaudomis. Palyginamumas kartu reiškia, kad informacijos vartotojai turi

turėti galimybę palyginti įmonės finansines ataskaitas, norėdami įvertinti

jos finansinę būklę.

lojalus atvaizdavimas reikalauja, kad visi sandoriai ir ūkinės operacijos

ataskaitoje būtų atvaizduoti objektyviai, visapusiškai, o ne

paviršutiniškai,

neutralumas – kad informacija, pateikta finansinėse ataskaitose, būtų

patikima, ji turi būti neutrali, neturi būti jokių šališkumo faktų.

Finansinės ataskaitos nėra neutralios, jei jos, pateikdamos informaciją,

daro įtaką priimamiems sprendimams, sudarant atitinkamą nuomonę, siekiant

kokio nors tikslo,

turinio vyravimas prieš formą pabrėžia, kad visada daugiau dėmesio reikia

skirti operacijų turiniui, jų esmei atskleisti. Ūkinės operacijos ir

ūkiniai įvykiai į apskaitą traukiami pagal jų turinį ir ekonominę prasmę, o

ne tik pagal jų juridinę formą.Pagal Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymą išskiriami šie 10

bendrieji apskaitos principai: įmonės, veiklos tęstinumo, periodiškumo,

pastovumo, piniginio mato, kaupimo, palyginimo, atsargumo, neutralumo,

turinio svarbos.

Priklausomai nuo įmonės tikslų bei ataskaitų vartotojų formuojama ir

finansinė bei balanso politika.

2. Ūkinių operacijų fiksavimas ir atpažinimas

Apskaitos dokumentas. Jo rekvizitai – įmonės pavadinimas ir kodas,

dokumento pavadinimas, numeris ir sudarymo data; ūkinės operacijos

turinys, matavimo rodikliai, asmenų, įvykdžiusių ūkinę operaciją ir

atsakingų už jos įvykdymą ir teisingą įforminimą, pareigos, pavardės,

vardai bei parašai.

Dokumentai ir apskaitos registrai apibūdinti buhalterinės apskaitos

įstatymo III skirsnio straipsniuose.Ūkinių operacijų fiksavimas. Dokumentai yra įrašų apie ūkines

operacijas į apskaitos registrus pagrindas. Jie įrašomi ranka ar

techninėmis priemonėmis aiškiai ir įskaitomai.

Įmonės gali naudoti pavyzdinius, specialius ir laisvos formos pirminius

dokumentus, turinčius juridinę galią.

Dokumentų juridinė galia. Dokumentui juridinę galią suteikia šie

privalomi rekvizitai: įmonės pavadinimas, dokumento pavadinimas, jo

sudarymo data, ūkinės operacijos turinys, ūkinės operacijos matavimo

rodikliai, asmenų, įvykdžiusių ūkinę operaciją ir atsakingų už jos įvykdymą

ir teisingą įforminimą, pareigos, pavardės, vardai, parašai. Dokumentas,

kuriame nėra minėtų rekvizitų, juridinės galios neturi. Tokie griežti

pirminių dokumentų įforminimo reikalavimai labai apsunkina smulkius

verslininkus, patentininkus, dirbančius taip pat su privačiais asmenimis,

galutiniais prekių ir paslaugų vartotojais. Be to, kai kuriems pirminiams

griežtos apskaitos dokumentams privaloma speciali tipografinė forma ir

įsigijimo tvarka.

Dokumentų pasirašymas ir atsakomybė. Įmonės vadovas patvirtina asmenų,

turinčių teisę pasirašyti pirminius dokumentus, sąrašą ir jų parašų

pavyzdžius. Dokumentai pasirašomi asmeniškai.

Už laiku ir teisingą dokumentų išrašymą, už juose esančių duomenų tikrumą

ir ūkinės operacijos teisėtumą atsako asmenys, surašiusieji ir

pasirašiusieji dokumentus, nepriklausomai nuo to, ar jie buvo patikrinti

audito.

Apskaitos registrai Už ataskaitinį laikotarpį dokumentų
duomenys

apibendrinami apskaitos registruose. Visos įmonėje atliktos ūkinės

operacijos apskaitos registruose fiksuojamos pagal pirminius dokumentus,

kuriais remiantis tos operacijos ir buvo atliktos. Operacijų registracijos

metu sisteminami ir pirminiai duomenys. Pirminių dokumentų duomenys apie

ūkines operacijas yra grupuojami pagal operacijų rūšis. Tai atliekama

naudojant specialiuosius žurnalus. Juose duomenys kaupiami per mėnesį, o

jo pabaigoje iš žurnalo perkeliami į atitinkamą Didžiosios knygos sąskaitą

arba į keletą iš jų.

Apskaitos registrai gali būti tipiniai arba laisvos formos. Jie

sudaromi chronologine, sistemine -chronologine ar kita nustatyta tvarka

(Apskaitos tvarkymas, 1996. – p. 2 – 27, Lazauskas, 1995. – p. 65 – 75 ir

kiti).Apskaitos sistemoje informacija apie ūkinius faktus fiksuojama

naudojantis pirminiais dokumentais. Vėliau ji apibendrinama apskaitos

registruose įvairiomis procedūromis. Tačiau apskaitos principai visose

įmonėse išlieka vienodi nepriklausomai nuo to, kad apskaitos sistema ir

technika turi būti pritaikyta konkrečiai įmonės specifikai ir jos

informaciniams poreikiams.

Mažos įmonės atlieka palyginti nedaug ūkinių operacijų, turi mažai

klientų bei tiekėjų. Visa tai įgalina kiekvieną operaciją fiksuoti

Bendrajame žurnale, kuriame visos atliktos ūkinės operacijos registruojamos

chronologiškai. Bendrasis, arba ūkinių operacijų registravimo žurnalas

naudojamas visoms operacijoms nepriklausomai nuo jų rūšies fiksuoti. Čia

tai pat nurodomos ir koresponduojamosios sąskaitos. Vėliau duomenys iš

Bendrojo žurnalo perkeliami į sisteminį registrą – Didžiosios knygos

sąskaitas. Jose duomenys sisteminami ir kaupiami, o ataskaitinio

laikotarpio pabaigoje naudojami sudarant atskaitomybę. Esant nelabai

dideliam ūkinių operacijų skaičiui, taip organizuoti apskaitą racionalu,

bet didesnėje įmonėje toks apskaitos organizavimas praktiškai neįmanomas.

Organizuojant apskaitą didesnėse įmonėse, naudojama daugelis pagalbinių

(specialiųjų) registrų. Specialieji žurnalai iš dalies pakeičia Bendrąjį

žurnalą. Kiti registrai kaip analitinės knygos detalizuoja Didžiosios

knygos sąskaitų duomenis. Prieš pradedant apibūdinti registrų naudojimo

ypatumus, tikslinga bendrai aptarti jų atliekamas funkcijas.Specialieji žurnalai pritaikyti informacijai apie vienarūšes ūkines

operacijas fiksuoti. Paprastai tai daugiaskilčiai registrai, palengvinantys

apskaitos darbą.

Pagrindinis specialiųjų žurnalų naudojimo privalumas yra tas, kad šiuo

atveju darbus galima paskirstyti žmonėms arba skyriams. Tai paspartina

darbą, kadangi gali fiksuoti operacijas keliuose registruose tuo pačiu

metu. Be to, specialieji žurnalai labai pagreitina ir palengvina

informacijos apdorojimą, nes geriau pritaikyti tam tikros rūšies

operacijoms registruoti.

Specialiųjų žurnalų efektyvumas padidėja, jeigu jie tinkamai pritaikyti

būdingiausioms ūkinėms operacijoms, atliekamoms įmonėje. Kiekviena įmonė

priklausomai nuo operacijų įvairovės ir jų atlikimo dažnumo naudoja

skirtingą specialiųjų žurnalų skaičių ir rūšis. Bendras specialiųjų žurnalų

struktūros bruožas yra tas, kad jie sudaryti iš daugelio skilčių, kurios

naudojamos įvairiai informacijai fiksuoti. Naudojant tokią struktūrą, ne

tik greičiau apdorojama informacija, bet ir sumažėja pastarosios

dubliavimasis. Lengvai galima įvesti bet kokią papildomą skiltį norimai

informacijai atspindėti. Todėl fiksuoti duomenų kitur nereikia. Įvairiose

įmonėse to paties pavadinimo specialieji žurnalai gali būti skirtingos

formos, o jų skiltys gali būti išdėstytos taip, kaip patogiau įmonės

apskaitininkams. Tačiau nepaisant įvairovės, tam tikros skiltys privalomos

ir jas reikia pateikti visuose specialiuose žurnaluose.

Apskaitos organizavimas, kai kaupiama informacija jau iš pradžių yra

grupuojama pagal ūkinių operacijų rūšis, supaprastina pirminių duomenų

fiksavimą. Be to, specialiųjų žurnalų naudojimas ne tik labai pagreitina

duomenų fiksavimą, bet ir suteikia galimybę konkrečiam asmeniui

kontroliuoti tam tikrą veiklos sritį.

Pagalbinių registrų – analitinių sąskaitų knygų naudojimo privalumai yra