Pasaulyje nėra ir niekada nebuvo vieningų standartų nusakančių kas yra pilietybė. Kiekviena valstybė suvokia ir traktuoja pilietybę gana skirtingai. Kiekviena valstybė pati nusprendžia ką ji laiko savo piliečiais ir pagal kokius kriterijus. Būti piliečiu man reiškia palaikyti pastovų ryšį su valstybe. Kitaip sakant dalyvauti jos veikloje, diskusijose bei rinkimuose.
Prieš pradedant svarstyti dvigubos pilietybės problemą, pirmiausia reikia suvokti, kas iš tikrųjų ji yra. Kada žmogus yra užsienio šalies pilietis, o tuo pačiu metu ir Lietuvos, tai yra sakoma, kad jis turi dvigubą pilietybę. Jis gali naudotis abiejų valstybių teisėmis ir privilegijomis. Tačiau, nepaisant tų privilegijų, pasaulyje dominuoja vienos pilietybės principas.
Dvigubą pilietybę verta įteisinti, kadangi taip būtų geriau užsienyje gimusiems vaikams. Jų pilietybės problema yra praktiškai neišsprendžiama. Pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose gimę lietuvių vaikai negalės gauti Lietuvos pilietybės, nes privalės atsisakyti Amerikos pilietybės, o to padaryti negalės, nes – nepilnamečiai. Tai lyg užburtas ratas. Negi Lietuva tokia turtinga gyventojais, kad jai jau nebesvarbu, ar tauta grįš į Tėvynę? Negalima rizikuoti prarasti išeivijos lietuvius, kadangi jau ir taip Lietuvoje vyksta demografijos procesas. Jei tai tęsis ir toliau, tai po keleto amžių, neliks, kas gyventų Lietuvoje. O jei neliks gyventojų, tai neliks ir valstybės.
Dvigubos pilietybės įteisinimas taip pat būtų naudingas daug keliaujantiems žmonėms ir verslininkams. Pastariesiems tai būtų lyg gimtadienio dovana, kadangi jie galėtų praplėsti savo verslą ir nevaržomai kurti naujas verslo perspektyvas, pasinaudojant dvigubos pilietybės privalumais. Žmonėms, kurie dažnai migruoja tarp kelių valstybių, taip pat būtų geriau. Nei vienoje, nei kitoje šalyje jie nebūtų užsieniečiais, todėl galėtų gyventi nevaržomi įstatymų, kurie yra taikomi atvykėliams.
Didžiausią problemą dėl dvigubos pilietybės kelia emigravę lietuviai ir trečiosios bangos emigrantai. Gyvendami svečiose šalyse jie yra užsieniečiai, todėl negali naudotis tos valstybės teikiamomis privilegijomis, nebent taps jos piliečiais. Tačiau jei atsisakys savo gimtosios pilietybės, tada grįžę į Lietuvą bus užsieniečiais. Visa ši sistema labai prastai išvystyta, todėl bet kokiu atveju nukrypsta paprastų žmonių nenaudai. Žmonės, gyvenantys išeivijoje, stengiasi išlaikyti pilietybę, tautybę, ir staiga jiems pasakoma, kad jie nebėra piliečiais tos valstybės, kurioje gimė. Mane toks įvykis sugniuždytų. Jausčiausi išduotas, paliktas likimo valiai. Žmogus, sužinojęs tokią žinią, greičiausiai net negrįžtų į savo gimtinę. Todėl turėdami dvigubą pilietybę emigravę lietuviai jaustūsi daug saugesni visais atžvilgiais.