Ar pameni, kada paskutinį kartą skaitei knygą? Neturiu omeny tų kartų, kai paėmęs knygą į rankas, mintyse vis kartodavai: “Jei neperskaitysiu, negausiu gero pažymio”. Ar esi kada atsivertęs knygą ieškodamas įdomių, naujų, vertingų idėjų, o gyvenime – didžių, gražių idealų, kuriuos nuoširdžiai bei didvyriškai stengtumeisi įvykdyti, ir kitus tuo uždegti? Ar kada bandei atsakyti į klausimus, ką tau gali duoti knyga, kas joje yra gera? Tam ir pradėjau rašyti šį darbą, kad pagaliau sužinotum atsakymus.
Kiekvienas vertingas literatūros veikalas turi savyje ir privalo turėti minties šuolių į grožį. Mes ieškome grožio savyje, kituose, bandome jį surasti ir mus supančiame pasauly. Knyga, kuri mums atrodo tik negyvas, bežadis popieriaus pluoštas, ima kalbėti įvairiais balsais, ir rodo ji tau gražybių gražybes, kokių tik yra žemėje ir kokių nė būti nėra čionai. Blogi darbai prieš tą grožį blanksta, ir mūsų esybė trokšta amžiams apsistoti prie to surasto grožio, vis atrasti jį gyvenimo atsitikimuose, išgyvenimuose, žmoguje, savo mintyse ir jausmuose.
Italų estetikas Benedetto Crone yra pasakęs: “Kiekviename poeto žodyje, kiekviename jo vaizduotės kūriny įkūnytas visas žmogaus likimas, visos jo viltys, jo iliuzijos, jo skausmai ir jo džiaugsmai, žmogaus didingumas ir jo menkystė”.Taigi skaitydamas kūrinį, žmogus skaito ir pats save: savo gyvenimą, likimą ir patirtį. Knyga guodžia mus nuliūdusius, pamoko, atidaro akis, kad aiškiau regėtų, ir ausis, kad geriau girdėtų. O svarbaiusia – rodo kelią ir duoda patarimų. Iš tiesų paėmę į rankas knygą visada surasime tiesioginių nurodymų savo gyvenimui, tik reikia mokėti juos išskaityti. Nejučiomis, patys to nenumanydami, mes pateksime į savo skaitomųjų knygų įtaką, savinsimės jose skelbiamą pasaulėžiūrą ir nuomones. Taigi knyga dalyvauja ir mūsų likimo apsprendime.
Žmogus, susižavėjęs kuriuo nors literatūros veikalu, savo susižavėjimą stengiasi įduoti kitiems. Vertingu veikalu gėrisi ne vienas, bet daug žmonių. Jie, brangindami vieną ir tą patį objektą, pradeda vienas kitą labiau branginti. Gal niekas kitas tiek nesustiprina draugiškumo jausmų, kaip bendrai pergyventas estetinis emocionalumas, kaip drauge matytas teatro veikalas, kaip drauge perskaityta knyga. Knyga leidžia pajusti, kokie brangūs yra kiti žmonės.
Yra veikalų, kuriais susižavi visa tauta. Visi parpuola ant kelių prieš jų nuostabųjį grožį, kuris tampa tautos vienybės simboliu. Tokiame meno veikale dažniausiai spindi visa tautos dvasia, didieji jos idealai ir amžinieji jos troškimai. Per meną tautos dvasia prabyla magiškais burtais. Užkerėja žmonių širdis. Tėvynės meilė padega krūtines. Duoda įkvėpimo, pasiaukojimo ir heroizmo žygiams. Ir tauta, turinti vertingų literatūros veikalų, jau negali žūti ir pakrikti, nes ji jau turi bendros visuotinės pagarbos ir meilės objektų, kurie visus jungia, vienija ir išmoko susitelkti bendram tikslui. Toks menas sprogdina egoizmo ir individualizmo, siauro dogmatizmo (nediskutuotina, nekritikuotina tema) ir partiškumo grandines. Menininkas visas tautas moko suprasti, branginti ir mylėti. Knyga suvienija tautą.