Asmeninės neturtinės vertybės ir teisės kaip civilinių teisių objektai
5 (100%) 1 vote

Asmeninės neturtinės vertybės ir teisės kaip civilinių teisių objektai

1121314151617181

TURINYS

ĮVADAS………………………………………………………………………………………….3

I. ASMENINIŲ VERTYBIŲ, TEISIŲ IR TEISĖS SANTYKIS…………………..5

I.1. Termino “teisė” prasmė…………………………………………………………………………………….5

I.2. Subjektinės teisės struktūra………………………………………………………………………………6

II. ASMENINĖS NETURTINĖS VERTYBĖS IR TEISĖS KAIP CIVILINIŲ TEISIŲ OBJEKTAI………………………………………………………………………………………8

II.1. Lietuvos civilinės teisės reglamentuojamų santykių rūšys…………………………………..8

II.2. Asmeniniai neturtiniai santykiai – samprata, rūšys……………………………………………9

II.3. Civilinių santykių teisinio reglamentavimo principų ir asmeninių neturtinių vertybių santykis……………………………………………………………………………………………………………………11

III. SPECIFINĖS FIZINIŲ ASMENŲ CIVILINĖS TEISĖS IR JŲ ĮGYVENDINIMAS…………………………………………………………………………………………………15

III.1. Teisė į vardą ir jos gynimas……………………………………………………………………………..15

III.2. Asmens teisė į atvaizdą ir jos gynimas……………………………………………………………..16

III.3. Teisė į privatų gyvenimą ir jo slaptumą…………………………………………………………….18

III.4. Asmens garbės ir orumo gynimas……………………………………………………………………21

III.5 Teisė į kūno neliečiamumą ir vientisumą ir jos gynimas……………………………………23

III.6. Neleistinumas apriboti fizinio asmens laisvę……………………………………………………24

III.7. Teisė pakeisti lytį………………………………………………………………………………………..25

III.8. Autorių, gretutinės ir sui generis asmeninės neturtinės teisės ir jų gynimas…………25

IŠVADOS………………………………………………………………………………………………………………..33

Literatūra………………………………………………………………………………………………………………..36

ĮVADAS

Žmogaus teisės- šiuolaikinės civilizacijos esminė vertybė. Jos yra ne tik teisinė, bet ir filosofinė, politinė, dorinė kategorija. Šiuo metu žmogaus teisių terminas yra įvairiai vartojamas : žmogaus teisės, žmogaus prigimtinės teisės , pagrindinės ( fundamentalios) teisės ir laisvės, pilietinės laisvės ir kt. (…) Kaip kurie autoriai pažymi, šios teisės ir laisvės nėra nei teisės, nei laisvės, bet yra siekiai ir standartai, kurie turi būti taikomi ir kuriais turi būti vadovaujamasi.

Šiuolaikinė žmogaus teisių ir laisvių samprata susiklostė filosofijos ir dviejų teisės doktrinų – prigimtinės ir pozityviosios –raidos įtakoje. Prigimtinė teisės doktrina žvelgia į žmogaus teises kaip į neatskiriamas nuo individo teises, kurių ištakos – protas, Dievo valia, žmogaus prigimtis. Pozityvizmas žvelgia į žmogaus teises kaip į valstybės duotas, nustatytas įstatymų ar kitų teisės aktų. (…) Dominuoja prigimtinė žmogaus teisių samprata. Ji įtvirtinta ir JTO Visuotinės žmogaus teisų deklaracijos 1 str. : „ Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis. Jiems suteiktas protas ir sąžinė, ir jie turi elgtis vienas kito atžvilgiu kaip broliai.“

Žmogaus teisų sąvoka glaudžiai susijusi su žmogaus orumo sąvoka.

Dabartinė žmogaus teisų sistema atspindi kelerių šimtmečių filosofines ir teisines idėjas. Visą žmogaus teisių evoliucijos laikotarpį buvo vystomi trys svarbiausi žmogaus teisių aspektai – žmogaus integralumas, laisvė ir lygybė , taip pat ir pagarba kiekvieno žmogaus orumui. Šio proceso metu idealistiniai siekiai tapo ne tik kai kurių teisės aktų dalimi, atskirų valstybių teisinės sistemos komponentu, bet ir virto tarptautine žmogaus teisių apsaugos sistema.

Žmogaus teisių doktrina Lietuvoje klostėsi kaip europinės žmogaus teisių kultūros dalis, grindžiama prigimtinių teisių nuostatomis. 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija buvo rengiama atsižvelgiant į pagrindinius JTO ir ET dokumentus ir atitinka tarptautinius žmogaus teisių reikalavimus.

Nagrinėjant konstitucines teises , svarbu nepamiršti, kad jos detalizuojamos atskiruose įstatymuose, kurie ne visi priskirtini konstitucinės teisės reguliavimo sričiai. Tačiau ir tie teisės šaltiniai, kurie reguliuoja kitas teisės šakas, pvz. civilinis, baudžiamasis, procesiniai kodeksai ir kt., turi būti suderinti su konstitucine teise, kadangi konstitucinėms nuostatoms pagal jų teisinę galią teisės šaltinių sistemoje yra skiriamas pagrindinis vaidmuo. Kitų teisės šakų normos yra subordinuotos pagal Konstitucijos reikalavimą.

Pagrindinė žmogaus teisų problema yra tų teisų ribų klausimas, kokiu pagrindu ir kokiu mastu gali būti žmogaus teisės varžomos, ribojamos ir ar jos
apskritai gali būti varžomos.

Kaip jau buvo minėta, žmogaus teisės glaudžiai susijusios su orumo sąvoka. Anot A. Vaišvilos, „ iš tinkamumo gyventi visuomenėje kylantis žmogaus vertingumas ir laikytinas žmogaus orumu, kurio egzistavimo teisinė forma –teisių ir pareigų vienovė. Tai gali būti įrodymas, kad žmogaus orumas yra ne biologinė, ne „įgimta“ savybė, o teisės, etikos kategorija ; orumas kyla iš žmonių lygiateisių santykių ir skirtas žmonių santarvei ir bendradarbiavimui kurti bei garantuoti.“ Taigi teisė privalo apibrėžti žmogaus teises, kad būtų užtikrintas žmogaus orumas, žmonių santarvė ir bendradarbiavimas.

A. Vaišvila išskiria du teisės į orumą lygmenis: teisnumo ir subjektinės teisės.

Teisnumo lygmes teisė į orumą – tai žmogui nuo gimimo suteiktas formalus leidimas būti visuomenėje ir ugdyti savo gebėjimą tinkamai joje būti. Asmeniui neteikiamas joks konkretus gėris, o tik įsipareigojama netrukdyti jam susikurti tokį gėrį.

Žmogaus orumas kaip subjektinė teisė yra asmens teisė į tą konkretų savo asmens vertingumo laipsnį, kurį jis susikūrė tinkamu ( nekonfliktišku) savo buvimu visuomenėje, t.y. vykdomų pareigų mastu ir jų sudėtingumo laipsniu. Orumo mastas šiuo atveju priklauso nuo kiekvieno asmens pareigų vykdymo ir jo rezultatyvumo (tarkim, asmens laisvės atėmimas už nusikaltimą sunkų –jo orumo sumažinimas atitinkamai už pareigų nevykdymą).

Tai, kad orumas yra asmens tinkamumas santarvei , ir daro teisę į orumą visų žmonių teisų pagrindu. Visos žmogaus teisės turi pagrindą egzistuoti tik dėl žmogaus tinkamumo gyventi santarvėje su artimu. Anot A. Vaišvilos, teisės (teisnumas) suteikiamos, pripažįstamos žmogui tik tam, kad jis gebėtų tinkamai gyventi visuomenėje ir šitaip užtikrintų savo ir kitų asmenų saugumą ir laimę.

Konstitucija, būdama teisinės sistemos pagrindas, yra visų teisės šakų, taigi, ir civilinės teisės šaltinis. Pažymėtina, kad CK detalizuoja daugelį Konstitucijoje įtvirtintų teisų, nustato jų gynimo civilinius teisinius būdus. Lietuvos Respublikos Civiliniame kodekse nurodyta, jog Lietuvos civilinė teisė reglamentuoja tris civilinių teisinių santykių grupes : turtinius santykius, su turtiniais santykiais susijusius asmeninius neturtinius ir asmeninius neturtinius.

I. ASMENINIŲ VERTYBIŲ, TEISIŲ IR TEISĖS SANTYKIS

I.1. Termino „ teisė“ prasmė



A.Vaišvila , nagrinėdamas teisinių santykių sampratą, išskiria dvi termino „teisė“ prasmes : a) objektinės teisės; ir b) subjektinės teisės.

Anot A.Vaišvilos, „objektinė teisė – tai sistema pozityviosios teisės normų ir bendrųjų teisės principų, kurie nustato visiems teisės subjektams bendras elgesio taisykles (teises ir pareigas). Tai visa šalies nacionalinė teisė (įstatymai, tarptautinės ratifikuotos sutartys, įstatymų lydimieji aktai) ir bendrieji teisės principai (vyraujanti teisės samprata). Kiekvienam asmeniui ar organizacijai ji yra išorinė aplinka, kuri nė vienam teisės subjektui asmeniškai nepriklauso, bet visiems vienodai galioja, visus vienodai įpareigoja“.

Subjektinė teisė, anot A.Vaišvilos, tai- konkrečiam asmeniui įstatymo leisto ar neuždrausto elgesio, ginamo valstybės prievarta, rūšis ir mastas. „ Teisė vadinama subjektine tada, kai priklauso konkrečiam asmeniui, dažniausiai yra įgyta jo paties individualiomis pastangomis (pareigų vykdymu). Pavyzdžiui, konstitucinė norma: „Lietuvos pilietis turi teisę į mokslą“ yra objektinės teisės norma ir įtvirtina teisnumo lygmens teisę į mokslą, o konkretaus asmens įgyta teisė studijuoti Mykolo Romerio universitete yra jo subjektinė teisė (įgyvendintas teisnumas), nes įgyta įvykdžius objektinės teisės nustatytas stojimo į šį universitetą pareigas. Objektinė teisė šiuo atveju yra tik bendras visiems vienodai adresuotas leidimas mokytis, o subjektinė teisė – konkretus pasinaudojimas tuo leidimu. Teisės norma, nustatanti turto paveldėjimą ir tokio paveldėjimo tvarką, yra objektinės teisės norma, o tai, kad , pavyzdžiui, Jonaičiui mirus, sūnus turi teisę paveldėti tėvo turtą, yra Jonaičio sūnaus subjektinė teisė“.

I.2. Subjektinės teisės struktūra

Subjektinė teisė , anot A. Vaišvilos, yra daugiaaspektė teisės kategorija. Ji yra trijų leidimų vienovė : 1) leidimas pačiam elgtis taip, kaip nustatyta teisės akte, -naudotis tam tikru visuomenės gėriu ( subjektinės teisės objektu) ; 2) leidimas reikalauti, kad kiti asmenys teisės turėtojo atžvilgiu susilaikytų nuo tam tikrų veiksmų arba vykdytų jo naudai pozityvią pareigą (grąžintų skolą, teiktų tam tikras paslaugas ir kt.) ; 3) leidimas kreiptis į kompetentingą valstybės instituciją, kad ši, panaudodama valstybės prievartą, priverstų antrąją santykio šalį įvykdyti pareigą, kurią ši privalo įvykdyti subjektinės teisės turėtojui pagal įstatymą arba sutartį. Svarbus subjektinės teisės požymis yra tas, kad turinio požiūriu ji garantuojama ne tik teisės turėtojo pareiga, bet ir kitų teisinio santykio dalyvių pareigomis, o formos požiūriu – valstybės prievarta. Autoriaus nuomone, be tokio garantavimo turėtume ne subjektinę teisę, o paprastą leidimą, pavyzdžiui, niekam neuždrausta eiti pasivaikščioti.

„Jeigu leidimas imtis tam tikros veiklos
būtinybę vykdyti tam tikrą pareigą kito teisės subjekto naudai, tai jau yra ne paprastas leidimas, o subjektinė teisė. Pareiga – antrasis subjektinės teisės , tiek teisinio santykio elementas. Teisinė pareiga –rūšis ir mastas privalomo elgesio, kuriuo yra legalizuojama visuomenėje konkretaus asmens subjektinė teisė –leidimas naudotis tam tikru gėriu. Tai privalomas teisinio santykio dalyvio elgesys, skirtas kitos teisinio santykio šalies teisėms įgyvendinti ir tuo remiantis savo teisei visuomenėje legalizuoti.

Pareiga, kaip ir subjektinė teisė, turi atitinkamą struktūrą ; ją sudaro tokie įpareigojimai : 1) atlikti kito asmens ar bendrijos naudai tam tikrus pozityvius veiksmus ; 2) nekliudyti subjektinės teisės turėtojui naudotis tam tikru gėriu (teisės objektu), į kurį jis turi teisę ; 3) atlyginti žalą , kurią asmuo, naudodamasis savo subjektine teise , padaro kito asmens teisėms. Teisinė pareiga yra subjektinės teisės – leidimų įgyvendinimo, legalizavimo visuomenėje priemonė.“

Objektinė teisė be subjektinės teisės būtų tik socialinė tvarka. Objektinę teisę kuria institucijos, o subjektinę teisę – ir teisiniai santykiai. A. Vaišvilos teigimu, kadangi objektinė teisė įgyvendinama teisiniais santykiais, tai kol nevirsta subjektine teise, ji nėra veikianti teisė. Teisinis santykis yra priemonė paversti bendruosius teisės normų nurodymus subjektinėmis visuomeninio santykio dalyvių teisėmis ir pareigomis.Skirtingos politinės filosofijos, anot A.Vaišvilos, pirmumą teikia tiek vienai, tiek kitai. Tai panėti į ginčą, kas pirmiau atsirado-višta , ar kiaušinis. A.Vaišvilos vadovėlis paremtas subjektinės teisės pirmumu- teisė suvokiama pradedant subjektine teise, teisiniai santykiai atskleidžia, kaip įvairiose asmens interesų praktinių interesų įgyvendinimo situacijose subjektinė teisė atsiranda ir reiškiasi kaip konkrečių leidimų ir paliepimų vienovė.

Anot A. Vaišvilos, „platesniu požiūriu, teisėkūra- procesas nuo teisinio sumanymo, teisinės idėjos suformulavimo iki teisės normos priėmimo ir paskelbimo (promulgacijos). (…) Teisėkūros tikslas demokratinėje visuomenėje – formuluoti teisės normas siekiant užtikrinti žmogaus teisių saugą ir jų įgyvendinimą.“

Teisiniai santykiai skirstomi įvairiai, bet dažniausiai- pagal šakas, o būtent į : konstitucinius, administracinius, civilinius, šeimos, darbo, finansų ir kitus.

Teisinių santykių turinys-teisinių santykių dalyvių subjektinės teisės ir pareigos. O teisinių santykių objektas – tai tos vertybės, kurias santykio dalyviai gali legaliai įgyti ir kuriomis gali legaliai naudotis. Teisinių santykių objektu gali būti materialiosios ar dvasinės vertybės. Ta pati vertybė kartais gali būti kelių teisinių santykių objektas (pvz. asmens sveikata gali būti civilinių, administracinių, baudžiamosios teisės ir kitokių teisinių santykių objektas).

II. ASMENINĖS NETURTINĖS VERTYBĖS IR TEISĖS KAIP CIVILINIŲ TEISIŲ OBJEKTAI

II.1. Lietuvos civilinės teisės reglamentuojamų santykių rūšys

Civilinės teisės reglamentavimo objektą , kaip tam tikrą visuomeninių santykių sritį ir šiai sričiai priskiriamų santykių rūšis , apibūdina CK 1.1. straipsnio 1 dalis :

„ Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas reglamentuoja asmenų turtinius santykius ir su šiais santykiais susijusius asmeninius neturtinius santykius, taip pat šeimos santykius. Įstatymų nustatytais atvejais šis kodeksas taip pat reglamentuoja ir kitokius asmeninius neturtinius santykius“.

Remiantis šiuo straipsniu galima teigti, kad civilinės teisės reglamentavimo objektą sudaro trijų rūšių visuomeniniai santykiai :

– turtiniai santykiai ;

– asmeniniai neturtiniai santykiai, susiję su turtiniais santykiais;

– asmeniniai neturtiniai santykiai, nesusiję su turtiniais santykiais.

Minėto vadovėlio autorių nuomone, šeimos santykiai nėra savarankiška civilinių teisinių santykių grupė, o įsilieja į aukščiau nurodytą trijų elementų klasifikaciją.

CK 1.97 straipsnio 1 dalis civilinių teisinių santykių objektą apibūdina kaip materialų ir nematerialų :

„ Civilinių teisų objektai yra daiktai, pinigai ir vertybiniai popieriai, kitas turtas bei turtinės teisės, intelektinės veiklos rezultatai, informacija, veiksmai ir veiksmų rezultatai, taip pat kitos turtinės ir neturtinės vertybės“.

„Turtinius santykius, kaip visuomeninių santykių rūšį, apibūdina šių santykių objektas – turtas. Tačiau turto apibrėžimas CK nesuformuluotas. Ekonomisto prof. H. Dauderio nuomone, turtu laikytina bet kas, kas turi vertę ir yra asmens nuosavybė. „

Kadangi mano referato tema yra siauresnė ir neapima turtinių civilinių santykių, plačiau šios srities nenagrinėsiu.

II.2. Asmeniniai neturtiniai santykiai –samprata, rūšys

„Asmeniniai neturtiniai santykiai nuo turtinių skiriasi savo objektu. Turtinių santykių objektas yra daiktai ir kitas turtas, kuris nėra neatskiriamai susietas su jo savininku. Tai reiškia, kad šio turto savininkas gali savo nuožiūra šiuos objektus kaip savo turtą gali perduoti kitiems asmenims. Visiškai kitokios yra asmeninių neturtinių santykių objekto savybės.

Asmeninių neturtinių santykių objektas yra ne turtas, o tam tikra asmens nuo jo neatskiriama įgimta arba
įgyta savybė. Šio objekto ypatumas yra tai, kad jis neatskiriamas nuo jo turėtojo, nes jis yra jo substancija. Jis neturi ekonominės vertės, t.y., jo negalima įvertinti pinigais, todėl asmeninių neturtinių santykių objektas paprastai negali būti perleistas nei kitų asmenų nuosavybėn, nei perduotas kitiems asmenims naudotis (…).

Kiekviena asmens savybė yra jam pačiam reikšminga. Tačiau civilinė teisė reglamentuoja tik tuos asmeninius santykius , kurie yra reikšmingi ne tik pačiam asmeniui, bet ir visuomenei. Teisė paprastai neturi kištis į tuos asmeninius santykius. Todėl asmeninių neturtinių santykių reglamentavimas yra išimtinis civilinės teisės reglamentavimo objektas, t.y. civilinė teisė reglamentuoja tik tuos asmeninius neturtinius santykius, kuriuos numato CK arba kitas įstatymas. Vadinasi, jei įstatymai nenustato, kad vieni ar kiti asmeniniai neturtiniai santykiai yra reglamentuojami civilinės teisės normomis, tai jie ir nepatenka į civilinės teisės reglamentavimo sritį. Jeigu palyginsime asmeninių neturtinių santykių ir turtinių santykių priskyrimo prie civilinės teisės reglamentavimo srities būdus, tai pastebėsime esminį skirtumą – civilinė teisė reglamentuoja visus turtinius santykius, kurių nereglamentuoja viešoji teisė, o asmeninius neturtinius ne visus, o tik tuos, kuriuos nurodo CK arba kiti civiliniai įstatymai.“

Civilinės teisės reglamentuojami asmeniniai neturtiniai santykiai skirstomi į dvi rūšis:

-asmeninius neturtinius, susijusius su turtiniais ;

-asmeninius neturtinius, nesusijusius su turtiniais.

Vadovėlio „Civilinė teisė“ (1998) autoriai neturtiniais santykiais, susijusiais su turtiniais, vadina tokius santykius, kurie atsiranda dėl dvasinės kūrybos produktų : mokslo, literatūros, meno kūrinių, atradimų, išradimų bei pramonės pavyzdžių sukūrimo ir naudojimo. „Kūrėjas, sukurdamas atitinkamą kūrinį, įdeda į jį savo darbo ir pasiekia tam tikrą kūrybos rezultatą.. Jeigu tas dvasinės kūrybos produktas visuomenei yra naudingas, jį panaudodamas autorius įgyja asmenines neturtines ir su jomis susijusias turtines teises, o kartu ir neturtinius santykius, kurie susiję su turtiniais. Pavyzdžiui, asmuo, sukūręs literatūros kūrinį, įgyja šias asmenines neturtines teises: 1) autorystės teisę; 2) teisę į autorinį vardą ; 3) teisę į kūrinio paskelbimą , dauginimą ir platinimą ; 4) teisę į kūrinio neliečiamybę ; 5) teisę leisti versti kūrinį į kitas kalbas, taip pat turtinę kūrėjo teisę į autorinį atlyginimą (honorarą).“

Pirmajai rūšiai priskiriamų santykių objektas yra tokia asmeninė vertybė, kurios naudojimas gali sukurti turtinius santykius. Tokios vertybės yra autorystė, juridinio asmens pavadinimas, prekės ženklas. Pavyzdžiui, literatūros kūrinio autorius pagal sutartį gali kitam asmeniui suteikti teisę išleisti ir platinti kūrinį. Sudarius tokią sutartį tarp autoriaus ir kitų asmenų užsimezga ne tik asmeninio pobūdžio, bet ir turtiniai santykiai. Civilinė teisė privalo visus tokius santykius reglamentuoti, kad užtikrintų ne tik asmeninių neturtinių vertybių apsaugą, bet ir tų vertybių turėtojų turinių interesų gynimą nuo pažeidimų. Todėl CK 1.1. straipsnis nustato taisyklę, kad turtiniai ir asmeniniai neturtiniai santykiai, susiję su turtiniais, kaip civilinės teisės reglamentavimo objektai traktuojami vienodai.

Vadovėlyje „Civilinė teisė“ (1998), asmeniniai neturtiniai santykiai, nesusiję su turtiniais, apibrėžiami kaip visuomeniniai santykiai, kurie atsiranda dėl nematerialinių gėrybių, neatskiriamų nuo žmogaus ar žmonių organizuoto kolektyvo. Tos gėrybės nėra įvertinamos pinigais ar kitokiu turtu. Jos apibūdina asmenybę, atskleidžia jos visuomeninę, dorovinę vertę. Šioms vertybėms priklauso garbė, orumas, vardas, pavardė, asmens laisvė, neliečiamybė, buto neliečiamybė ir kt. Šios vertybės neatsiejamos nuo asmens, jų negalima perleisti, pasisavinti ar pan. Tačiau ne visus santykius, atsirandančius dėl šių gėrybių, reguliuoja civilinės teisės normos. Daugumą jų reguliuoja Konstitucijos normos, kitų teisės šakų normos.

Kaip jau buvo minėta aukščiau, asmeniniai neturtiniai santykiai, kurie nesusiję su turtiniais, paprastai nėra civilinės teisės reglamentavimo dalykas. Į civilinio teisinio reglamentavimo sritį tokie santykiai gali patekti tik pagal specialius įstatymo nustatytus pagrindus. Pavyzdžiui, garbės ir orumo bei kitų asmens specifinių asmeninių vertybių (vardo, atvaizdo, kūno ir patalpos neliečiamumo, privačios informacijos ir kt.) gynimas tampa civilinės teisės reglamentavimo objektu tik todėl, kad jie CK 2.2 – 2.27 straipsniuose apibrėžti kaip civilinės teisės normomis saugomos vertybės. Labai akivaizdžiai asmeninių neturtinių santykių, kaip civilinės teisės objekto, išskirtinumą rodo CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata , kad „ Neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais“.

Lietuvos Civilinio Kodekso 1.114 straipsnyje pateikiamas nebaigtinis Lietuvos civilinės teisės saugomų asmeninių neturtinių teisų ir vertybių sąrašas : „ Civilinė teisė saugo asmenines neturtines teises ir vertybes, t.y. vardą, gyvybę, sveikatą, kūno neliečiamybę, garbę, orumą, žmogaus privatų gyvenimą, autoriaus vardą, dalykinę reputaciją,
juridinio asmens pavadinimą, prekių ženklus ir kitas vertybes, su kuriomis įstatymai sieja tam tikrų teisinių pasekmių atsiradimą. Asmeninės neturtinės teisės gali būti perduodamos ar paveldimos įstatymų nustatytais atvejais arba jei tai neprieštarauja šių vertybių prigimčiai bei geros moralės principams ar nėra apribota įstatymų“.

„ Galima perduoti ar paveldėti tik tokias neturtines teises ir vertybes, kurios nėra neatskiriamai susijusios su jų turėtoju. Pavyzdžiui, galima perduoti ar paveldėti teises į prekių (paslaugų ) ženklus, nes tai numato įstatymas (…), tačiau negalima perduoti teisės į autoriaus vardą, nes tai prieštarautų šios teisės prigimčiai (…). Negalima perduoti teisės į kūno neliečiamumą, nes tai prieštarautų geros moralės principams, taip pat tai riboja įstatymai (CK 2.25 str.)“.

Taigi, kai kurios neturtinės vertybės tam tikrais atvejais gali turėti ir turi ekonominę išraišką, t.y., jie gali būti savarankiški civilinių teisinių santykių objektai.

Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso 1.115 straipsnyje pateikiama asmeninių neturtinių teisių, kaip civilinės teisės saugomo objekto, sąvoka. Jos apibūdinamos kaip ekonominio turinio neturinčios ir neatskiriamai su jų turėtoju susijusios teisės. Taip pat sakoma, jog asmeninės neturtinės teisės, susijusios su turtinėmis teisėmis, skiriamos nuo asmeninių neturtinių teisių, nesusijusių su turtinėmis teisėmis, remiantis tuo, kad pirmosios susijusios su objektyvia forma išoriškai išreikštu objektu (pvz. kūriniu).

II.3. Civilinių santykių teisinio reglamentavimo principai ir asmeninės neturtinės vertybės

Kaip jau buvo minėta aukščiau, objektinė teisė-tai valstybės nustatytų teisės normų ir principų sistema.

CK 1.2 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindiniai civilinių santykių teisinio reglamentavimo principai. Ši norma nėra vienintelė, įtvirtinanti civilinės teisės principus. Minėtas straipsnis pažymi, kad „ civiliniai santykiai reglamentuojami vadovaujantis jų subjektų lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, sutarties laisvės, nesikišimo į privačius santykius, teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių, neleistinumo piktnaudžiauti teise ir visokeriopos civilinių teisių gynybos principais.“

CK 1.2 straipsnio 2 dalyje sakoma, jog „ civilines teises gali apriboti tik įstatymai ar įstatymų pagrindu teismas, jeigu toks apribojimas būtinas viešėjai tvarkai, geros moralės principams, žmonių sveikatai ir gyvybei, asmenų turtui, jų teisėms ir teisėtiems interesams apsaugoti“.

Įvardyti civilinių santykių teisinio reglamentavimo principai skirti tiek valstybei ir jos institucijoms, tiek visiems civilinių teisinių santykių subjektams. Valstybė, reglamentuodama civilinius santykius, turi paisyti minėtoje normoje išdėstytų principų. Pats įstatymų leidėjas įsipareigoja juos gerbti ir jų laikytis. CK normas aiškinant ir taikant privalu remtis civilinės teisės principais, tai yra, komentuojamos normos turiniui reika suteikti tokią reikšmę, kad ji atitiktų principų dvasią ir jiems neprieštarautų.

Vienas iš civilinių santykių teisinio reglamentavimo principų –civilinių teisinių santykių subjektų lygiateisiškumas, yra konstitucinio lygiateisiškumo principo išraiška civilinėje teisėje. Lygiateisiškumas reiškia diskriminavimo draudimą, ir reikalavimą, kad vienodos situacijos būtų vertinamos vienodai, nebent dėl labai svarbių ir objektyvių priežasčių būtų pakankamo pagrindo vertinti jas skirtingai.

Lygiateisiškumas reiškia, kad visiems fiziniams asmenims pripažįstamas vienodas civilinis teisnumas.tai yra, visi asmenys laikomi vienodai vertingais teisnumo lygmeniu. Nagrinėjant civilinius ginčus teisme lygiateisiškumo principas reikalauja, kad vienodos faktinės sudėties bylos būtų sprendžiamos vienodai.

Šioje normoje lygiateisiškumo principas įtvirtintas pačiu bendriausiu požiūriu. Kituose CK straipsniuose šis principas konkretinamas. Tačiau lygiateisiškumas nėra tolygus visų subjektų lygybei. Todėl yra galimi tam tikri kai kurių rūšių subjektų teisinio reglamentavimo ypatumai. Tie ypatumai gali būti susiję su subjekto prigimtimi (viešasis ar privatus asmuo, verslininkas ar vartotojas), jo veiklos specifika). Įstatyme gali būti nevienodai reglamentuojamas tam tikrų kategorijų asmenų, kurių padėtis skirtinga, teisinis statusas.

Sutarties laisvės principas yra būtina rinkos ekonomikos funkcionavimo sąlyga. Jis reiškia, kad kiekvienas veiksnus asmuo turi teisę sudaryti sutartį su kuo nori, o sutarties šalys turi teisę savo susitarimu nustatyti bet kokias sąlygas, neprieštaraujančias įstatymasm,gerai moralei, teisės principams.

Nesikišimo į privačius reikalus principas atspindo Konstitucijos 22 ir 24 straipsniuose įtvirtintą asmens ir jo šeimos privataus gyvenimo neliečiamumo principą. Šis principas detalizuojamas CK 2.23 straipsnyje. Tačiau jis yra platesnis nei fizinio asmens privataus gyvenimo neliečiamumo principas. Kalbant apie verslo santykius, šis principas reiškia draudimą įstatymų neleistinais būdais ir metodais kištis į verslo santykius. CK 2.80 straipsnyje detalizuojant Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje garantuojamą asmens ūkinės laisvės ir iniciatyvos principą, įtvirtintas draudimas įstatymuose nenumatytais
metodais reglamentuoti juridinių asmenų veiklą. Tačiau, kaip ir bet kuris principas, šis principas nėra absoliutus. Todėl įstatyme galimi tam tikri šio principo ribojimai. Tokie ribojimai galimi, jeigu jie numatyti įstatyme, yra būtini ir jais siekiama apsaugoti Konstitucijos 22, 24, 46 straipsniuose ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio 2 dalyje nurodytas vertybes.

Proporcingumo principas reiškia, kad įstatymų leidėjo ir kitų valstybės institucijų taikomi veiksmai turi būti proporcingi siekiamiems tikslams. Šis principas reikalauja interesų pusiausvyros (tiek viešojo ir privataus, tiek privačių interesų).Tai yra tam tikra „aukso vidurio“ paieška. Pvz., kištis į asmens privatų gyvenimą galima tik visuomenės saugumo sumetimais ar siekiant apginti kitas vertybes.

Neleistinumo piktnaudžiauti teise principo turinys atskleistas CK 1.137 straipsnio 3 dalyje. Čia nurodyta, kad piktnaudžiavimas teise – tai civilinės teisės įgyvendinimas tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeidžia ar varžo kitų asmenų teises ar įstatymo ginamus interesus ar daro žalą. Kadangi gyvena ne vienas, o visuomenėje, žmogus gali laisvai naudoti ir įgyvendinti savo teises tol, kol nepažeidžia kitų asmenų teisų. Todėl bet kuri subjektinė teisė turi ribas – jas nustato imperatyvios teisės normos ir kitų asmenų teisės bei teisėti interesai. Piktnaudžiavimas teise sukelia dvejopų civilinių teisinių padarinių. Pirma, asmens piktnaudžiaujant teise padaryta žala kitam asmeniui turi būti atlyginta (taikoma civilinė atsakomybė). Antra, piktnaudžiaujančio asmens teisė negali būti ginama.

Visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos principas reiškia, kad asmuo turi teisę teisme ginti bet kurią savo pažeistą civilinę subjektinę teisę.

Dar viena civilinės teisės principas – draudimas riboti civilines teises kitaip nei įstatymo numatyta tvarka ir pagrindais. Šis principas reiškia, kad nė viena civilinė teisė nėra absoliuti. Įstatyme siekiant apginti tam tikras teisės ginamas vertybes gali būti nustatyti tam tikrų civilinių teisių ribojimai. Civilinės teisės įstatymo taip pat gali būti ribojamos siekiant apsaugoti viešėją tvarką, gerą moralę.

CK 1.5 straipsnyje kalbama apie teisingumo , protingumo ir sąžiningumo principus. Siekti teisingumo, reiškia siekti protingos skirtingų interesų pusiausvyros.

III. SPECIFINĖS FIZINIŲ ASMENŲ TEISĖS IR JŲ ĮGYVENDINIMAS

Kaip jau buvo minėta, civilinės principai konkretizuojami atskirose civilinės teisės normose.

Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso 2.20 – 2.27 straipsniuose įstatymų leidėjas nurodo kokios asmenų neturtinės teisės yra ginamos civilinės teisės. Nagrinėdama šias teises , referate remiuosi Lietuvos Respublikos Civilinio Kodekso II knygos komentaru (2002, P. 51-82).

III.1 Teisė į vardą ir jos gynimas

Teisė į vardą yra asmens neturtinė civilinė teisė ( CK 1.114 str.). Pagal LR CK 2.20 straipsnį, teisės į vardą sudedamosios dalys yra teisė į pavardę, vardą ar vardus, taip pat teisė į pseudonimą (išgalvotą vardą ar pavardę).

Asmens pavardė ir vardas yra asmenį individualizuojantys jo teisinio statuso elementai. Kiekvienas asmuo veikia, įgyja teisų ir pareigų savo vardu. CK 2.20 straipsnyje įtvirtintos normos draudžia įgyti teisių ir pareigų prisidengiant kito asmens vardu, pavyzdžiui, klastojant dokumentus, sudarant apsimestinį sandorį ar panašiai, ar kitokiu būdu neteisėtai veikti kito asmens vardu, pavyzdžiui, pasirašyti kito asmens vardu skundus ar pareiškimus ir t. t.

1989 m. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 7 str. 1 d. ( CK 3.161 str. 1 d.) nurodyta, kad vaikas gimdamas įgyja teisę į vardą. Vardo ir pavardės suteikimas vaikui reglamentuojamas CK 3.166 – 3.167 straipsniuose. Susituokusių asmenų teisė į pavardę ir buvusių sutuoktinių pavardės klausimai nutraukus santuoką reglamentuojami CK 3.31 , 3.67 , 3.69 straipsniuose. Asmuo gali turėti dvigubą vardą, tokiu atveju asmuo gali vartoti tik vieną iš jų arba abu. Asmuo, sudarydamas santuoką taip pat gali įgyti dvigubą pavardę.

Asmuo turi teisę pakeisti savo vardą ir pavardę. Pakeitus pavardę ar vardą , asmuo išsaugo pagal ankstesnę pavardę ar vardą įgytas teises ir pareigas.

CK 2.21 straipsnio 1 dalyje nustatyti teisės į vardą gynimo būdai. Teisė į vardą gali būti ginama keliais būdais. Pirma, galima pareikšti ieškinį, reikalaujant uždrausti veiksmus, kuriais pažeidžiama teisė į vardą. Antra, jeigu teisę į vardą pažeidžiantys veiksmai dar nėra atlikti, tačiau yra duomenų, kad šitaip gali būti (pvz., yra duomenų, kad ruošiamasi išleisti knygą, neteisėtai panaudojant asmens pseudonimą), galima pareikšti prevencinį ieškinį (CK 6.255 str.). Trečia, asmuo, kuriam neteisėtais veiksmais, pažeidusiais jo teisę į vardą, padaryta turtinės ar neturtinės žalos, gali pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo ( tiek turtinės, tiek neturtinės). Neturtinės žalos dydžio komentuojama norma nereglamentuoja, todėl ji turėtų būti nustatoma vadovaujantis CK 6.250 straipsnyje nurodytais kriterijais.

Teisė į vardą yra asmens neturtinė teisė, todėl ji nėra paveldima. Tačiau asmens vardas yra neatsiejama šeimos, privataus
dalis. Todėl, pažeidus vieno šeimos nario teisę į vardą, gali būti pažeidžiama ir kitų šeimos narių teisė į vardą. Tad komentuojamas straipsnis numato, jog mirusio asmens, kurio teisė į vardą buvo pažeista ir kuris nebuvo pareiškęs ieškinio dėl savo teisės į vardą gynimo, pažeistą teisę į vardą gali ginti sutuoktinis, tėvai ar vaikai. Kai asmuo buvo pareiškęs ieškinį dėl savo teisės į vardą gynimo, tačiau mirė iki teismo sprendimo, mirusiojo sutuoktinis , tėvai ar vaikai gali palaikyti ieškinį ir reikalauti toliau nagrinėti bylą.

III.2. Asmens teisė į atvaizdą ir jos gynimas

CK 2.22 straipsnyje sakoma, jog:

„ 1. Fizinio asmens nuotrauka (jos dalis), portretas ar kitoks atvaizdas gali būti atgaminami, parduodami, demonstruojami, spausdinami, taip pat asmuo gali būti fotografuojamas tik jo sutikimu. Po asmens mirties tokį sutikimą gali duoti jo sutuoktinis, tėvai ar vaikai.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4470 žodžiai iš 8927 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.