Atskirų bylų kategorijų nagrinėjimo ypatumai administraciniuose teismuose labaratorinis
5 (100%) 1 vote

Atskirų bylų kategorijų nagrinėjimo ypatumai administraciniuose teismuose labaratorinis

112131415161

Valstybė vykdo tris pagrindines funkcijas:

1. kuria įstatymus

2. taiko įstatymus

3. vykdo teisingumą, spręsdama įstatymo taikymo ginčus ir baudžia įstatymų pažeidėjus

Vykdyti šias funkcijas Lietuvos Respublikos Konstitucija (5str.) pavedė leidžiamajai, vykdomajai ir teisminei valdžioms. [4, p.70]

Teisminės valdžios sistemą bei kompetencijos ribas nustato “Lietuvos Respublikos Teismų įstatymas”:

“2. Lietuvos Respublikos vientisą teismų sistemą sudaro bendrosios kompetencijos ir specializuoti teismai.

3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai yra bendrosios kompetencijos teismai, nagrinėjantys civilines ir baudžiamąsias bylas. Apylinkių teismai nagrinėja ir jų kompetencijai įstatymų priskirtas administracinių teisės pažeidimų bylas. Bendrosios kompetencijos teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, kartu gali nuspręsti ir dėl individualaus administracinio akto teisėtumo.

4. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir apygardų administraciniai teismai yra specializuoti teismai, nagrinėjantys bylas dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių.”

Kaip matyti, Lietuvoje yra bendrosios kompetencijos ir specializuoti teismai. Tačiau administraciniai teismai įsteigti palyginti neseniai.

Žvelgiant istoriškai, matyti, kad tarpukario Lietuvoje specialaus įstatymo, reglamentuojančio piliečių teisę skųsti administracijos pareigūnų veiksmus, nebuvo. Tik kai kurie Lietuvoje galioję įstatymai buvo numatę galimybes piliečiams skųsti neteisėtus administracijos atstovų veiksmus tam tikrose visuomeninio gyvenimo srityse. Dažniau šiuose įstatymuose buvo kalbama apie skundus, teikiamus aukštesniesiems administracijos organams. [3, p.125]

1922m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos 68str. buvo įteisinta administracinio teismo funkcija: “Teismas sprendžia administracijos įsakymų teisėtumą”. Galiojant 1922m. Konstitucijai, pasitaikydavo pavienių piliečių ir jiems atstovaujančių advokatų bandymų kreiptis į įvairias teismo institucijas su skundais dėl administracijos aktų, pažeidusių jų teisėtus interesus. Tačiau nė vienas teismas nepripažino savęs kompetentingu spręsti šį klausimą. [3, p.126]

Vėliau, 1928m. Konstitucijoje, nuostatos dėl administracinio teismo apskritai neliko. Ji buvo atkurta tik 1938m. Konstitucijoje. [3, p.126]

Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Mykolas Riomeris teigė, kad: “administracinis teismas – viena iš rimčiausių teisinės valstybės institucijų, kuria remiasi teisinė valstybė, nes be administracinio teismo valstybė yra tik policinė, bet ne teisinė”. Vienu iš administracinio teismo privalumų M.Riomeris laikė tai, kad ši institucija užtikrinanti vienodą visos valstybės mastu teisės normų interpretavimą, teisinę harmoniją. [3, p.126 – 127]

Reikia paminėti, kad buvo rengtas Administracinio teismo įstatymo projektas, kuris numatė, kad “Administraciniam teismui skųstis gali tas, kurio tiesioginis asmens reikalas yra skundžiamuoju administracijos aktu užgautas; nėra reikalaujama, kad skundžiamuoju aktu būtų įžeista kuri skundėjo subjektyvesnė teisė”. Tačiau šis projektas įstatymų leidėjų nebuvo priimtas, o 1936m. Seime administracinio teismo klausimas vėl iškeltas. [3, p.127]

Naujam įstatymo projektui rengti Seime buvo sudaryta Administracinio tesimo komisija, kurios pirmininkas buvo A.Merkys. Deja, kuriamąjį administracinio teismo darbą (1940m. balandžio 12d. buvo parengtas vienuoliktas įstatymo projektas) nutraukė prasidėjusi sovietinė okupacija. [3, p.128]

Naujų šiuolaikinių valstybės institucijų, skirtų vykdyti administracijos veiksmų teisėtumo kontrolę, atsiradimas Lietuvoje yra paremtas prieškario Lietuvos teisės specialistų, mokslininkų palikimu bei demokratinių Vakarų valstybių patirtimi. [3, p.129]

1992m. priimtoje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas žmogaus teises veikė žymūs tarptautinės teisės aktai, JTO, Europos Tarybos dokumentai. Administracinio teismo poreikis Lietuvoje tapo dar didesnis siekiant garantuoti visuotinai pripažintų pagrindinių žmogaus laisvių ir teisių apsaugą. [2, p.23]

Konstitucijos 111 straipsnio antra dalis skelbia: “Administracinių, darbo, šeimos ir kitų kategorijų byloms nagrinėti pagal įstatymą gali būti įsteigti specializuoti teismai”. Tačiau prieš įsteigiant administracinius teismus, buvo diskutuojama, ar jie Lietuvai reikalingi. Vienas iš pagrindinių argumentų, kodėl būtina steigti administracinius teismus,- jų specializacija, leisianti kvalifikuočiau spręsti bylas, kylančias iš administracinių teisinių santykių. [2, p.23]

Prof. V. Mikelėno nuomone, administracinių teismų kūrimo procesas rodė, kad ir toliau Lietuvoje buvo vykdoma institucinė reforma, nesigilinat į esmę, keičiama tik forma, nekeičiant turinio, tad profesorius abejojo, ar administraciniai teismai kvalifikuočiau nagrinės ginčus nei bendrosios kompetencijos teismai. [2, p.23]

Buvo netgi nuogąstaujama, kad bendrosios kompetencijos teismai gali pakliūti į administracinių teismų priklausomybę. Be to, nemaža problema buvo ir finansų stygius. [2, p.24]

Visgi remiantis Konstitucijos 111 straipsnio antra dalimi Lietuvoje buvo įsteigti administraciniai teismai. 1998m. birželio 24d. Lietuvos Vyriausybė pateikė Seimui Lietuvos Respublikos
administracinių bylų teisenos, administracinių teismų įsteigimo, administracinių ginčų komisijų įstatymų projektus, o 1999m. sausio 14d. šie įstatymai buvo priimti. [3, p.131]

Lietuvos Respublikos Administracinių teismų įsteigimo įstatymas skelbia:

“1 straipsnis. Administracinių teismų paskirtis

1. Skundams (prašymams) dėl viešojo ir vidinio administravimo subjektų priimtų administracinių aktų bei veiksmų ar neveikimo (t.y. pareigų nevykdymo) nagrinėti steigiami specializuoti administraciniai teismai.

2. Administracinių teismų kompetenciją nustato Administracinių bylų teisenos įstatymas ir kiti įstatymai

2 straipsnis. Administracinių teismų steigimas

1. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 111 straipsniu, įsteigiami šie administraciniai teismai:

1) Vilniaus apygardos administracinis teismas;

2) Kauno apygardos administracinis teismas;

3) Klaipėdos apygardos administracinis teismas;

4) Panevėžio apygardos administracinis teismas;

5) Šiaulių apygardos administracinis teismas;

6) Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

2. Konkrečios apygardos administracinio teismo veiklos teritorija sutampa su atitinkamo bendrosios kompetencijos apygardos teismo veiklos teritorija.

3. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas veikia visoje valstybės teritorijoje

6 straipsnis. Administracinių teismų sudarymas

1. Administraciniai teismai turi būti sudaryti iki 1999 m. gegužės 1 d. Administraciniai teismai pradeda veikti nuo 1999 m. gegužės 1 d.

2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pradeda veikti nuo 2001 m. sausio 1 d.”

Įkurtiems administraciniams teismams “Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu” buvo nustatytos tokios kompetencijos ribos:

“15 straipsnis. Bylos, priskirtos administracinių teismų kompetencijai

1. Administraciniai teismai sprendžia bylas dėl:

1) valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus;

2) savivaldybių administravimo subjektų priimtų aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus;

3) turtinės ir neturtinės (moralinės) žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo (Civilinio kodekso 485 straipsnis);

4) mokesčių, kitų privalomų mokėjimų, rinkliavų sumokėjimo, grąžinimo ar išieškojimo, finansinių sankcijų taikymo, taip pat dėl mokestinių ginčų;

5) tarnybinių ginčų, kai viena ginčo šalis yra valstybės ar savivaldybės tarnautojas, turintis viešojo administravimo įgaliojimus (įskaitant pareigūnus ir įstaigų vadovus);

6) Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimų ir šios komisijos kreipimųsi dėl tarnybos santykių su valstybės tarnautojais nutraukimo;

7) ginčų tarp nepavaldžių vienas kitam viešojo administravimo subjektų dėl kompetencijos ar įstatymų pažeidimo, išskyrus civilinius ginčus, priskirtus bendrosios kompetencijos teismams;

8) rinkimų ir Referendumo įstatymų pažeidimo;

9) nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje apskundimo;

10) viešųjų įstaigų, įmonių ir nevyriausybinių organizacijų, turinčių viešojo administravimo įgaliojimus, priimtų sprendimų ir veiksmų viešojo administravimo srityje teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus;

11) visuomeninių organizacijų, bendrijų, politinių partijų, politinių organizacijų ar asociacijų priimtų bendro pobūdžio aktų teisėtumo;

12) užsieniečių skundų dėl atsisakymo išduoti leidimą gyventi ar dirbti Lietuvoje ar tokio leidimo panaikinimo, taip pat skundų dėl pabėgėlio statuso.

2. Įstatymu administracinių teismų kompetencijai gali būti priskiriamos ir kitokios bylos. “

Reikia paminėti, kad šis įstatymas turėjo 6 redakcijas (be aktualios), tačiau šio, 15 straipsnio, pakeitimų nebūta. Norint geriau suvokti šių kategorijų bylų ypatumus, reikia aptarti Lietuvos Vyriausiojo Administracinio teismo praktiką. Kiekviena bylų kategorija aptariama atskirai:

Bylos dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus.

Čia galima aptarti Lietuvos Vyriausiojo Administracinio teismo nagrinėtą bylą “Dėl Vidaus reikalų ministerijos 1991 m. birželio 25 d. įsakymu Nr.240 patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr.127 patvirtintų Socialinių garantijų teikimo policijos ir kitų vidaus reikalų įstaigų pareigūnams nuostatų taikymo instrukcijos 36 p. atitikimo Lietuvos Respublikos atostogų įstatymo 16 straipsnio 2 daliai”. Administracinė byla Nr.I6 -01 – 01. Pareiškėjas – Aukštesnysis administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą pagal Vladislavo Golubovskio prašymą atsakovui Policijos departamentui prie LR vidaus reikalų ministerijos
dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas išieškojimo, kurioje V.Golubovskis prašė įpareigoti atsakovą išmokėti kompensaciją už 1996-1998 metais nepanaudotas kasmetines atostogas.

Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad LR atostogų įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „Piniginė kompensacija už nepanaudotas atostogas išmokama nutraukiant darbo sutartį neatsižvelgiant į jos terminą. Kompensacijos dydis nustatomas pagal nepanaudotų atostogų, tenkančių tam darbo laikotarpiui, darbo dienų skaičių. Kai darbuotojui atostogos nebuvo suteiktos daugiau kaip už vienerius darbo metus, kompensacija išmokama už visas nepanaudotas atostogas, jeigu įstatymas nenumato kitaip.“ Vidaus reikalų ministerijos 1991 m. birželio 25 d. įsakymu Nr.240 patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. balandžio 12d. nutarimu Nr.127 patvirtintų Socialinių garantijų teikimo policijos ir kitų vidaus reikalų įstaigų pareigūnams nuostatų taikymo instrukcijos 36 punktu buvo nustatyta kompensacijos už nepanaudotas atostogas, išmokamos atleidžiant iš tarnybos pareigūnus, ne tik apskaičiavimo tvarka, bet ir jos maksimalus dydis, t.y. ne daugiau kaip už 45 dienas. Atostogų įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad tais atvejais, kai darbuotojui atostogos nebuvo suteiktos daugiau kaip už vienerius darbo metus, kompensacija išmokama už visas nepanaudotas atostogas, jeigu įstatymas nenumato kitaip, reiškia, kad tik įstatymas gali nustatyti, kada kompensacija išmokama ne už visas panaudotas atostogas. Nei vienas policijos ar kitų vidaus reikalų įstaigų pareigūnų veiklą, darbo ar socialinius teisinius santykius reglamentuojančių įstatymų nenustato, kad policijos ar kitų vidaus reikalų įstaigų pareigūnams išmokama kompensacija už nepanaudotas atostogas, bet ne daugiau kaip už 45 dienas. Įvertinus tai, kas aukščiau išdėstyta darytina išvada, kad Instrukcijos 36 punktu nustatydama kompensacijos už neišnaudotas atostogas, išmokamos atleidžiant iš tarnybos pareigūnus, maksimalų dydį, Vidaus reikalų ministerija ne tik viršijo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. balandžio 12 nutarimo Nr.127 3 punktu jai suteiktus įgalinimus, bet ir pažeidė konstitucinį įstatymų viršenybės poįstatyminių aktų atžvilgiu principą, kadangi Instrukcijos 36 punkte įtvirtinta nauja norma, kad atleidžiamiems iš tarnybos pareigūnams kompensacija už nepanaudotas atostogas negali būti išmokama daugiau kaip už 45 dienas, prieštaraujanti LR atostogų įstatymo 16 straipsnio 2 daliai.

Pagal “Administracinių bylų teisenos įstatymo” 110 straipsnį, su pareiškimu į administracinį teismą prašant ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, turi teisę kreiptis:

Ų Seimo nariai

Ų Seimo kontrolieriai

Ų Valstybės kontrolės pareigūnai

Ų Apskričių viršininkai

Ų Bendrosios kompetencijos teismai

Ų Specializuoti teismai

Ų Prokurorai

Išnagrinėjęs bylą dėl prašymo ištirti norminio administracinio akto teisėtumą, administracinis teismas, pagal “Administracinių bylų teisenos įstatymo” 115 straipsnį, priima vieną iš šių sprendimų:

1. skundžiamą norminį administracinį aktą (ar jo dalį) pripažįsta teisėtu ir prašymą dėl jo panaikinimo atmeta;

2. skundžiamą norminį administracinį aktą (ar jo dalį) pripažįsta prieštaraujančiu įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui ir laiko jį panaikintu.

Taigi nagrinėtu atveju teismas nustatė, kad viešojo administravimo įgaliojimus turintis valstybinio administravimo subjektas (Vidaus Reikalų Ministerija) atliko veiksmus, nors ir priskirtus jo kompetencijai, tačiau neteisėtus. Vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjo, ar poįstatyminis teisės aktas atitinka įstatymą – kaip turėtų būti pagal aktų hierarchiją: įstatymai, kurie visada yra norminiai aktai ir įtvirtina pagrindines nuostatas valstybės ir visuomenės kausimais, turi atitikti Konstituciją, o poįstatyminiai teisės aktai, kurie būna ne tik norminiai, bet ir individualūs – Konstituciją ir įstatymus. Teismo pripažinimas Vidaus Reikalų Ministerijos priimtą teisės aktą neteisėtu, sukėlė teisines pasekmes: jis nebegali būti taikomas (“Administracinių bylų teisenos įstatymas” 116str.).

Todėl, galima sakyti, administraciniai teismai normalizuoja teisėkūrą ir teisės taikymą, padeda užtikrinti efektyvų teisės aktų funkcionavimą.

Bylos dėl savivaldybių administravimo subjektų priimtų aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus.

“Dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2001m. balandžio 26d. sprendimo Nr.96 ir juo patvirtintos Atstovavimo savivaldybei akcinėse bendrovėse ir uždarosiose akcinėse bendrovėse tvarkos teisėtumo”. Adm. byla Nr.A7-750/2001. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Kauno apskričiai kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su prašymu ištirti:

1) ar Kauno miesto savivaldybės tarybos 2001m. balandžio 26d. sprendimo Nr.96 2 punktas neprieštarauja Vietos savivaldos įstatymo 34 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo naudojimo ir disponavimo įstatymo 2 straipsnio 11 daliai, 12 straipsnio 1 daliai,
Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 3 straipsnio 1 daliai, 4 straipsnio 3 daliai, 17 straipsnio 1 daliai;

2) ar Kauno miesto savivaldybės tarybos 2001m. balandžio 26d. sprendimu Nr.96 patvirtintos Atstovavimo savivaldybei akcinėse bendrovėse ir uždarosiose akcinėse bendrovėse tvarkos 2, 9, 10 ir 11 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 19 straipsniui, 21 straipsniui, 34 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 12 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 3 straipsnio 1 daliai, 4 straipsnio 1 ir 3 dalims, 17 straipsnio 1 daliai.

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija 2001 07 02 sprendimu Kauno miesto savivaldybės tarybos 2001m. balandžio 26d. sprendimo Nr.96 2 punktą pripažino prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 34 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo naudojimo ir disponavimo įstatymo 2 straipsnio 11 daliai, 12 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 3 straipsnio 1 daliai, 4 straipsnio 3 daliai, 17 straipsnio 1 daliai ir jį panaikino, taip pat pripažino prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 19 straipsniui, 21 straipsniui, 34 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 12 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 3 straipsnio 1 daliai, 4 straipsnio 1 ir 3 dalims, 17 straipsnio 1 daliai Kauno miesto savivaldybės tarybos 2001m. balandžio 26d. sprendimu Nr.96 patvirtintos Atstovavimo Savivaldybei akcinėse bendrovėse ir uždarosiose akcinėse bendrovėse tvarkos 2, 9, 10 ir 11 punktus ir juos panaikino.

Atsakovas Kauno miesto taryba apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2001 07 02 sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nusprendė, kad Kauno miesto savivaldybės tarybos apeliacinis skundas patenkinamas iš dalies. Teisėjų kolegija konstatavo, jog pagal Vietos savivaldos įstatymo 34 str. 2d., savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto savininko funkcijas, susijusias su savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu turtu, remdamasi įstatymais įgyvendina savivaldybės taryba.

Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad turto valdytojas – „(…) savivaldybės taryba, patikėjimo ar nuosavybės teise valdanti, naudojanti valstybės ar savivaldybės turtą ir disponuojanti juo“. Šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalis numato, kad savivaldybėms nuosavybės teise priklausantį turtą valdo, naudoja ir disponuoja juo savivaldybių tarybos, turto savininko teises įgyvendindamos pagal įstatymus.

Vietos savivaldos įstatymo 17 str., apibrėžiančio savivaldybės tarybos kompetenciją, 21 punkte nustatyta, kad savivaldybės taryba priima sprendimus dėl disponavimo savivaldybei nuosavybės teise priklausančiu turtu, nustato šio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką, o remiantis 22 p. – savivaldybės taryba „priima sprendimus dėl (…) valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo patikėjimo teise“.

Pagal ginčijamo norminio pobūdžio teisės akto priėmimo metu galiojusio Akcinių bendrovių įstatymo 3 straipsnio 1 dalį bendrovės steigėju gali būti fizinis arba juridinis asmuo, o kiekvienas steigėjas turi būti bendrovės akcininkas. Akcinių bendrovių įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad savivaldybei bendrovėje atstovauja savivaldybės institucija, o įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jeigu bendrovės visų akcijų savininkas yra vienas fizinis arba juridinis asmuo, tai jo raštiški sprendimai prilygsta visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimams. Įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog akcininkas turi teisę įgalioti kitą asmenį balsuoti už jį akcininkų susirinkime ar atlikti kitus teisinius veiksmus.

Vietos savivaldos įstatymo (2000m. spalio 12d. įstatymo Nr.VIII-2018 redakcija) 17 str. 23p. nereguliuoja teisinių santykių, kuriems reglamentuoti skirtas Kauno miesto savivaldybės tarybos 2001m. balandžio 26d. sprendimo Nr.96 2 punktas. Tokia išvada darytina įvertinus savivaldybei priklausančių nuosavybės teisių įgyvendinimo teisinio reguliavimo mechanizmą.

Visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimų priėmimo teisės delegavimas reiškia išimtinių savivaldybės tarybai priklausančių savininko funkcijų perleidimą (Vietos savivaldos įstatymo 34 str. 2d., Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 8 str. 1d., 12str. 1d.), o ne atstovavimo teisės įgyvendinimo realizavimą remiantis Akcinių bendrovių įstatymo 17 str.

Pagal “Administracinių bylų teisenos įstatymo” 110 straipsnio 2 dalį, – dėl to, kad būtų ištirta, ar savivaldybių administravimo subjekto priimtas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, su pareiškimu į administracinį teismą turi teisę kreiptis ir savivaldybių veiklos priežiūrą vykdantys Vyriausybės atstovai.

Taigi pavyzdyje pateiktoje byloje dėl akto teisėtumo ir kreipėsi Vyriausybės atstovas. Buvo
pripažinta, kad Kauno miesto savivaldybė peržengė jos kompetencijai priskirtas ribas. Minėta, kad tiek norminis, tiek individualus teisės aktas sukelia teisines pasekmes, todėl aktai turi būti teisėti bei pagrįsti, nes neteisėtų aktų pagrindu priimti teisės aktai taip pat bus neteisėti. Administracinio teismo priimtas aktas yra procesinis dokumentas, kuris parodo, kad subjekto (Kauno miesto savivaldybės) priimtas aktas yra neteisėtas ir, kaip to reikalauja įstatymas, turi būti naikinamas.

Vadinasi, administraciniai teismai įvertina valdymo aktų teisėtumą.

Bylos dėl turtinės ir neturtinės (moralinės) žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo (Civilinio kodekso 485 straipsnis).

“Dėl moralinės žalos, padarytos viešojo administravimo subjektų veiksmais ar neveikimu, atlyginimo, nesant materialinės žalos”. Administracinė byla A4 -1083/2001. Pareiškėja Z. Balčiuvienė kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama priteisti iš atsakovo Žemėtvarkos ir teisės departamento prie LR Žemės ūkio ministerijos 5 000 Lt moralinei žalai atlyginti ir nurodė, kad dėl atsakovo veiksmų, nepriimant tinkamo sprendimo, trukdyta atkurti jai nuosavybės teises į senelio P. Gražinsko 8,75 ha žemės sklypą Rubinavo kaime, Šilalės rajone. Vyriausioji administracinių ginčų komisija nustatė eilę pažeidimų, kurie buvo padaryti dėl atsakovo kaltės, pareiškėjai atkuriant nuosavybės teises į žemę. Tuo ji patyrė materialinę žalą – negalėjo naudotis žeme ir gauti iš jos pajamas. Pagal CK 485 str., LR ABTĮ, LR Konstituciją, jai priklauso ir moralinės žalos atlyginimas už orumo įžeidimą, netenkinat jos skundų. Turtinės žalos dydžio negalinti pateikti. Šiuo klausimu kreipsis į teismą kai bus išspręstas nuosavybės teisių į žemę atkūrimo klausimas.

Vilniaus apygardos administracini teismas 2001 10 24 sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

Apeliaciniu skundu pareiškėja prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2001 10 24 sprendimą panaikinti ir priimti naują – priteisti 5 000 Lt piniginę kompensaciją moralinei žalai atlyginti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas skundą atmetė.

Kolegija konstatavo, kad nepagrįstas pareiškėjos reikalavimas atlyginti moralinę žalą. Ją pareiškėja grindžia CK 485 str. ir kitais įstatymais. CK 483 str. 1d. nustato bendro pobūdžio taisyklę, kad žalą turi atlyginti ją padaręs asmuo. Civilinės teisės doktrinoje žala suprantama kaip įstatymais saugomų gėrybių sumažinimas ir tai siejama su turtinės žalos padarymu. Moralinė žala atlyginama įstatymo nustatytais atvejais. CK 485 straipsnis, kuriuo remiasi pareiškėja, yra speciali teisės norma minėtos bendros normos atžvilgiu. Ji reguliuoja žalos atlyginimą, padarytą neteisėtais valstybės ar savivaldybės institucijų, įstaigų, tarnybų bei jų pareigūnų ir valdininkų veiksmų ar neveikimo viešojo valdymo srityje. Šio straipsnio 1 dalis kaip tik ir numato turtinės žalos atlyginimo galimybę, tačiau šio straipsnio 2 dalies normoje, nustatančioje, kad ,,be turtinės žalos, šiais atvejais taip pat atlyginama ir moralinė žala <…>“, numatyta galimybė atlyginti ir moralinę žalą tačiau, tik tuo atveju, jei yra pagrindas atlyginti turtinę žalą. Taigi aiškinant šią normą atskirai ir siejant ją su pirmos dalies norma, darytina išvada, kad moralinė žala, atsiradusi dėl neteisėtos valstybės ar savivaldybės institucijų, įstaigų, tarnybų bei jų pareigūnų ir valdininkų veiksmų ar neveikimo, nesant turtinės žalos, neatlyginama. Pareiškėja turtinės žalos, kurios atlyginimas galimas CK 485 str. pagrindu, nenurodo, jos nereikalauja, o reikalaujamos vien moralinės žalos atlyginimas įstatymu nenustatytas.

“Administracinių bylų teisenos įstatymo” XVI skirsnyje tiesiogiai neįtvirtinta, kas gali kreiptis į administracinį teismą dėl įstatyme 15 str. 1d. 3p. įtvirtintos bylų kategorijos, tačiau iš 3 punkto išplaukia, kad kreiptis gali:

Ų fizinis asmuo

Ų juridinis asmuo

Pavyzdyje į administracinį teismą kreipėsi fizinis asmuo.

Administraciniai teismai, priimdami sprendimus kartu aiškina teisės normas. Tai svarbu, nes pačios teisės normos yra abstraktaus pobūdžio (kaip pavyzdyje CK norma). O realiame gyvenime situacijų įvairovė užduoda daugybę klausimų. Be to, svarbu atsižvelgti į socialines normas, konkrečią situaciją. Paprastai toks aiškinimas vadinamas kazualiniu(aiškinama konkrečioje byloje). Vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimas pateikia pavyzdį apygardos teismams bei valstybės ir kitoms institucijoms ar asmenims, kaip reikia taikyti tą patį įstatymą. Be to, tai įtvirtina ir “Administracinių bylų teisenos įstatymo” 13 straipsnio 2 dalis.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 3444 žodžiai iš 6840 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.