Įvadas
Kad augalai galėtų plisti, jų sėkloms reikia paplisti kuo didesniu atstumu nuo tos vietos, kur auga motininis augalas. Augalai turi įvairių darinių, padedančių sėkloms išplisti. Dobilo, dagišiaus, varnalėšos kabliukai ir dygliukai prikimba prie žinduolių kailio arba žmonių drabužių. Paukščiai ir žinduoliai maitinasi vaisiais, kuriuos praryja su sėklomis, šios praeina virškinamuoju traktu ir pasalinamos su išmatomis toli nuo motininio augalo. Voverės ir kiti gyvūnai renka sėklas ir vaisius, juos užkasa atsargoms toli nuo tos vietos , kur juos surinko. Taigi aptarsime vieną iš būdų kaip sėklos ir vaisiai prisitaikę daugintis vėjo pagalba.
Terminai ir jų apibrėžtys
Sėkla – nuo aplinkos poveikio apsaugotas ir maisto medžiagų turintis darinys, kuriame yra gemalas (jaunas sporofitas). Maisto medžiagos yra jauno sporofito mitybos šaltinis pirmaisiais jo gyvenimo metais.
Vaisius – iš gaubtasėklių žiedo išaugęs sėklas gaubiantis audinys.
Vėjo išnešiojami vaisiai ir turi įvairius plaukelių kuokštus, vadinamus skristukais.Kitų augalų vaisiai su sparneliais. Toks sėklų ir vaisių prisitaikymas vadinamas anemochorija.
Reljefas – tai žemės paviršiaus formų visuma: kalnai, žemumos, aukštumos, plokščiakalniai, kalvos, slėniai, daubos, griovos ir t.t.
Klimatas – būdingų ir kasmet pasikartojančių toje pat vietoje tam tikrų orų visuma. Nuo jo priklauso beveik visi gamtos komponentai: požeminių ir paviršinių vandenų režimas, augalų ir gyvūnų pasiskirstymas ir kt. Klimatą formuoja trys pagrindiniai procesai: šilumos apykaita, drėgmės apykaita ir bendroji atmosferos cirkuliacija.
Vėjas – tai gulsčia oro srovė.
Daugelį sėklų išplatina vėjas. Plaukeliai, skristukai ir sparneliai yra pritaikyti tokiam sėklų platinimo būdui. Gegužraibių sėklos yra tokios mažos ir lengvos, kad vėjas jas išnešioja ir be specialiu priedėlių. Kiek sunkesnius kiaulpienės vaisius išplatina skristukai – mažučiai „parašiutai“. Sparnuotas dvisėklis klevo vaisius gali būti nunešamas net už 10 km nuo motininio augalo. Paprastosios sprigės vaisiai nokdami pučiasi. Kai jie galiausiai sprogsta, sėklos tiesiog išsviedžiamos į išorę. Klevų sėklos turi sparnelius. Kai vaisius jau prinoksta ir atsiskiria nuo motininio augalo, tada krisdamas vaisius pagauna oro gūsį ir savo sparnelių pagalba nuskrenda tolyn. Taip pat ir pienių „parašiutai“ labai lengvai skrieja. Jos vaisiai prinoksta gegužės-birželio mėn. ir kiekvieną vasarą esame tai matę ir net skynę pienes ir iš jų darėme vainikus.
Paprastoji kiaulpienė priklauso graižažiedžių Composite Giseke arba kitaip astrinių Asteraceae Dum. šeimai. Šios šeimos augalų atstovai kurių sėklas ir vaisius išnešioja vėjas:
Karčioji šiušelė – Erigoner acer L.:
Lukštavaisiai cilindriški ar kiek placentiški, iš šonų truputį suploti, viršūnėje su skristuku, sudaryti iš 2 eilių baltų plaukelių. Išorinės eilės plaukeliai labai trumpi, vidinės – ilgi, 3,5–7,0 mm storio. 1000 vaisių sveria 0,03 gramo.
Dirvinė pūkūnė – Filago arvensis L.:
Lukštavaisiai cilindriški arba kiaušiniški, iš šonų truputį suploti, viršūnėje siaurėja, su lengvai nukrintančiu, baltu skristuku, sudarytu iš 12-14, vienoje eilėje išdėstytų, ilgų, dantytų plaukelių. Plaukeliai 4-5 kartus ilgesni už pačius lukštavaisius. Dirvinės pūkūnės lukštavaisiai paprastai lygūs, matiniai, nuberti blizgančiais riebaliniais taškeliais, žaliai pilki. Skristukas baltos spalvos. Lukštavaisiai 0,5-1,0 mm ilgio, 0,2-,03 mm pločio ir storio. 1000 vaisių paprastai sveria 0,02 gramo.
Pelkinis pūkelis – Gnaphalium uliginosum L.:
Lukštavaisiai ovališki ar cilindriški, iš galų siauresni, iš šonų truputį suploti, briaunoti, viršūnėje su žiediniu apvadėliu ir greitai nukrintančiu 1,5-1,8 mm ilgio skristuku, sudarytu iš 10 atskirų, viena eile išdėstytų, plonų, kartais dantytų, sidabriškai blizgančių, greitai nulūžtančių plaukelių. Skristuko viduryje yra trumpas spenelis. Lukštavaisiai išilgai raukšlėti, apaugę trumpais, retais plaukeliais, neblizga, žalsvai pilki, geltoni ar šviesiai rudi, 0,5-0,8 mm ilgio, 0,1-0,2 mm pločio ir storio. 1000 vaisių sveria 0,007-0,02 gramo. Vienas augalas išaugina 100-7000 sėklų.
Kanadinė koniza – Conyza canadensis (L.) Cronquist :
Lukštvaisiai atvirkščiai kiaušiniški, truputį suploti, prie pagrindo siaurėjantys. Viršūnėje jie su nenukrintančiu, beveik tokio pat ilgio kaip ir patys lukštavaisiai skristuku, sudarytu iš 20–22 vienodo ilgio, pjūkliškų, baltų, vienoje eilėje išsidėsčiusių plaukelių. Lukštavaisiai apaugę trumpais, retais, į viršų nukreiptais, šviesiais geltonais plaukeliais, tamsiai rudu gemalu, persišviečiančiu per ploną apyvaiį, 0,9–1,5 mm ilgio, 0,2-0,5 mm pločio, 0,2 mm storio. 1000 vaisių sveria 0,02 gramo. Vienas augalas užaugina 1000 000-2000 000 sėklų.
Paprastasis debesynas – Inula britannica L.:
Lukštavaisiai cilindriški, prie pagrindo siaurėjantys, iš šonų suploti, viršūnėje su nenukrintančiu skristuku, sudaryti iš 15-16 viena eile išdėstytų, apie 5 mm ilgio, dantytų plaukelių. Lukštavaisiai
išilgai briaunoti(briaunelių būna iki 10), apaugę trumpais, retais, prigludusiais plaukeliais, neblizga, viršūnėje kartais su mažomis liaukelėmis, šviesiai rudi, 1,2-2,0 mm ilgio, 0,2-0,8 mm pločio ir storio. Plaukeliai ir skristukas balti, gelsvi.
Paprastoji muskrėslė – Pulicaria vulgaris Gaertn.: