Aukštųjų technologijų plėtros galimybės
5 (100%) 1 vote

Aukštųjų technologijų plėtros galimybės

TURINYS

ĮVADAS 3

1. AUKŠTŲJŲ TECHNOLOGIJŲ SAMPRATA 5

2. AUKŠTŲJŲ TECHNOLOGIJŲ REIKŠMĖ ŠALIES EKONOMIKAI 6

3. AUKŠTŲJŲ TECHNOLOGIJŲ PLĖTOJIMAS IR PROBLEMOS 9

3.1. Aukštųjų technologijų plėtros politika Europos Sąjungoje 9

3.2. Aukštųjų technologijų plėtojimo politika Lietuvoje 14

3.3. Aukštųjų technologijų plėtros valdymas 17

4. AUKŠTŲJŲ TECHNOLOGIJŲ PLĖTROS VEIKLOS ANALIZĖ 22

4.1. „N“ instituto veiklos charakteristika 22

4.2. Aukštųjų technologijų plėtojimo rezultatų efektyvumo tyrimas 25

5. AUKŠTŲJŲ TECHNOLOGIJŲ PLĖTROS GALIMYBIŲ KRYPTYS 30

IŠVADOS 33

LITERATŪRA 34

PRIEDAI 37

ĮVADAS

Ateities ekonomika bus žinių ekonomika, kurios pagrindinis veiksnys bus žmogiškasis kapitalas. Todėl Lietuvos sėkmę tarptautinėse rinkose ir jos ekonominę bei socialinę pažangą vis labiau lems neekonominiai veiksniai – švietimo, socialinės politikos, regioninės (erdvinės) politikos, mokslo tyrimų, visuomenės sveikatos, viešosios tvarkos, kultūros sektorių plėtra, jų teikiamų paslaugų kokybė.

Norint įsitvirtinti tarptautinėse rinkose, Lietuvos gaminių produktyvumo ir konkurencingumo didinimas yra pagrindinis faktorius, sąlygojantis eksporto plėtrą. Kita svarbi sąlyga – aukšto pridėtinės vertės produktų gamybos apimčių santykio su bendra gamybos apimtimi, didinimas. Aukštos pridėtinės vertės produktų gamyba šaliai yra svarbi ne tik tuo, kad ji formuoja technologinę bazę naujos kartos produktų gamybai, bet ir tuo, kad ji pati aktyviai vykdo mokslinius tyrimus, tuo pačiu gamina žinias ir jas perduoda aplinkai, didindama bendrą šalies darbo jėgos kvalifikaciją ir skatindama inovacinę veiklą.

Pridėtinė vertė, kuri tuo didesnė, kuo aukštesnis technologijos lygis, o technologija tuo aukštesnė, kuo daugiau žinių ir išmanymo į ją sudėta. Atliekant mokslinius tyrimus naujos žinios ir išmanymas (inovacijos) kuriami universitete (universitetas – kaip mokslo institucijų bendrybė). Japonijoje pramonė finansuoja 67 proc. universitetinių mokslinių tyrimų, Pietų Korėjoje – 84 proc., JAV – 59 proc., Europos Sąjungoje – 53 proc., Japonijoje ir JAV universitetų ir pramonės kooperacija tapo kasdieniu dalyku, ir tuo klausimu diskusijos seniai pasibaigė. Pastaruoju metu modernios ekonomikos valstybės, ypač ES ir JAV, ima dominuoti „trigubos spiralės“ modelis: universitetas – pramonė – vyriausybė. Taip yra todėl, kad vyriausybės linkusios skatinti universitetus kooperuotis su pramone. Tai daro ne tik švietimo ir mokslo, bet ir ekonomikos, žemės ūkio, miškų, aplinkosaugos ir net finansų ministerijos.

Lietuva neabejotinai turi geras galimybes palaipsniui tapti lygiaverte Europos partnere. B.Melnikas, V.Snitka, A.Lukoševičius, A.Piskarskas ir kiti Lietuvos mokslininkai pabrėžia, kad tai ji turi aiškiai deklaruoti ir įrodyti nuosekliu darbu ir tai turi atsispindėti valstybinėje mokslo ir technologijų praktikoje, kryptingai formuojančioje ir palaikančioje aukštą šalies technologinį lygį.

Darbo tikslas – aukštųjų technologijų plėtros galimybių įvertinimo „N“ instituto pavyzdžiu analizė.

Darbo uždaviniai:

– atskleisti aukštųjų technologijų reikšmę šalies ekonomikai;

– ištirti aukštųjų technologijų plėtros politiką Europos Sąjungoje ir Lietuvoje;

– įvertinti aukštųjų technologijų plėtros valdymo reikšmę;

– atlikti aukštųjų technologijų plėtojimo analizę „N“ instituto pavyzdžiu;

– remiantis teorine analize ir atliktu praktiniu tyrimu suformuoti išvadas ir pasiūlymus aukštųjų technologijų plėtrai.

1. AUKŠTŲJŲ TECHNOLOGIJŲ SAMPRATA

Tiek kasdieniniame gyvenime, tiek mokslininkų (E.Porter, H.Haken, K.Shaver, P.Christensen, E.Vilkas, B.Melnikas, V.Snitka ir kt.) straipsniuose ir Vyriausybės nutarimuose pastaruoju metu itin daug akcentuojama technologijų (aukštųjų technologijų, naujųjų technologijų) reikšmė intensyvios ekonominės globalizacijos laikotarpiu. Prieš svarstant aukštųjų technologijų reikšmę šalies ūkiui ir valstybės politiką plėtojant aukštąsias technologijas, trumpai apsistokime prie pačios sąvokos. Žodis „technologija“ Tarptautinių žodžių žodyne apibrėžiamas kaip „gamybinių procesų atlikimo būdų ir priemonių visuma“ (Tarptautinių žodžių žodynas. Vilnius, 2001, p.1036). Tačiau šiandien vartojamas žodis praktiškai įgauna vis talpesnį semantinį (prasminį) turinį, nes technologijos plėtojasi labai sparčiais ir, netgi galima sakyti, eksponentiškai augančiais tempais. Šie kokybiniai pokyčiai, savo ruožtu, sąlygoja ir kokybinius pokyčius, o tai atsispindi ir „technologijos“ sąvokos raidoje.

Kas iš tiesų yra technologijos? Galima būtų pateikti keletą šiuolaikinių technologijos apibrėžimų (A.Lukoševičius, 1998, p. 31):

Technologijos yra dialektinis ir kumuliacinis procesas, vykstantis žmonijos patyrimo centre (Raymond H. Merritt).

Technologijos – tai visuma procedūrų ar būdų, kuriais vykdomi sudėtingi uždaviniai, siekiant patenkinti visuomenės materialines reikmes (Churchill Dictionary).

Technologijos – tai žinių ir visuomenės pajėgumų sąlygoti tam tikrų grupinių tikslų realizavimo būdai (S.Lem).

Technologija yra žinios, kurios
sistemiškai taikomos, siekiant naudingų tikslų. Jei mokslas yra kryptingai taikomas praktiniams tikslams, jis tampa technologijos dalimi (V.Snitka).

Technologijas galima traktuoti kaip tam tikrą „produktą“, rodantį žmonių, jų grupių ar visuomenės veiklos rezultatą, pasižymintį tuo, kad jis yra sukuriamas ir įgyvendinamas kaip tam tikra veikimui skirta nauja technologija (B.Melnikas).

Atlikta literatūros analizė rodo, kad, kalbant apie aukštąsias technologijas, jų turinio prasmė suplakama į vieną sampratą su inovacijomis. Tuo tarpu reikėtų sutikti su pastaruoju metu pateikiamu apibrėžimu, kad inovacija – tai funkcinė, iš esmės pažangi naujovė, orientuota į seno pakeitimu nauju (Melnikas, Jakubavičius, Strazdas, 2000, p.6). Iš to sektų, kad, pvz. turinio prasme, inovacijos gali būti: produkto, technologinės ir pan. Taigi, darbe bus kalbama apie technologines inovacijas.

Technologijų (naujų technologijų, aukštųjų technologijų) reikšmę šiuolaikiniame pasaulyje tyrinėjančių mokslininkų (B.Melnikas, A.Lukoševičius, A.Miečinskas, E.Vilkas, kt.) darbai susiję su technologine pažanga, technologijų globalizavimo procesu, leidžia teigti, kad šalies požiūriu žodžiu „technologija“ nusakoma Lietuvos intelektinio potencialo pasireiškimo forma.

Aukštosiomis vadinamos tos technologijos, kurios yra naujausios, pažangiausios duotuoju laikotarpiu. Iš to sektų, kad aukštos technologijos yra tol aukštos (naujos), kol neatsiranda dar aukštesnių (naujesnių), todėl jos, pagal apibrėžimą, turi remtis naujais tyrimų rezultatais. Kada kalbame apie šalies aukštąsias technologijas, tai pastarąsias siejame su tos šalies pasiekimais. Aišku, įmanoma naujus rezultatus pirkti užsienyje, tačiau jie yra brangūs, o dažnai ir visiškai neparduodami. Anot J.P.Beggs, J.Barney, verslas paremtas svetimais patentais ir licencijomis nėra pelningas, vadinasi, kaip toks jis negali gyvuoti ilgai. Verslo stabilumą ir augimą gali garantuoti tik savų tyrimų rezultatai, paversti produktais ir jų gamybos technologijomis.

2. AUKŠTŲJŲ TECHNOLOGIJŲ REIKŠMĖ ŠALIES EKONOMIKAI

Technologijų reikšmė šiandieniniame pasaulyje vis didėja, todėl auga jų panaudojimo mastai, arba, kaip įprasta sakyti, plėtra. Technologinė plėtra – veikla, nukreipta į taikomųjų mokslinių tyrimų rezultatų pritaikymą ūkinėje veikloje, siekiant komercinio rezultato (Valstybės žinios. 2004, Nr.49-1601).

Nacionalinės inovacinės sistemos struktūra įvairiose šalyse bendrais bruožais panaši. Nagrinėjant nacionalinių inovacijų politikos metodologinius klausimus, visada pabrėžiamas sisteminis požiūris ir išskirtinis valstybės vaidmuo inovacijų srityje. Valstybei tenka inovacijų paramos politika, kurios pagrindas – koordinavimas, kontrolė ir skatinimas (1 pav.).

Regioninės politikos suformavimas ir įgyvendinimas yra viena iš svarbiausių priemonių tolygiai visos šalies ekonominei-socialinei plėtrai užtikrinti, skirtumams tarp atskirų teritorijų sumažinti, valstybės biudžeto, Europos Sąjungos fondų ir kitų kapitalo investicijų lėšoms Lietuvoje tinkamai paskirstyti. B.Melnikas koncentruotai akcentuoja kertinį viešojo administravimo politikos uždavinį, sakydamas, kad Lietuvoje vykdoma valstybės politika turi būti orientuota į įvairialypių socialinių, ekonominių, ekologinių, technologinių ir kitų regionams būdingų problemų sprendimą. Nors Regioninės plėtros įstatymas numato rengti regionų socialinių ir ekonominių skirtumų mažinimo iniciatyvas, faktiškai tik įvairios nacionalinės arba ūkio šakų, konkrečiomis lėšomis paremtos strategijos, tame tarpe ir aukštųjų technologijų gamybos ir diegimo strategijos ir planai gali turėti įtakos realiam regioninės politikos formatui.

Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. kovo 22 d. įsakyme Nr. 4-77 „Dėl valstybės pagalbos schemos „Mokslinių tyrimų ir technologinės plėtros skatinimas“ patvirtinimo“ akcentuojama, kad technologine plėtra suprantamas taikomųjų mokslinių tyrimų rezultatų pritaikymas tiesiogiai naudoti juos naujiems produktams, paslaugoms ar technologijoms, skirtiems pardavimui arba panaudojimui, kurti ar esamiems pakeisti arba tobulinti, įskaitant pradinio prototipo, kuris negali būti panaudotas komerciniais tikslais, sukūrimą. Ši veikla gali apimti ir „konceptualų produktų, paslaugų ir technologijų kūrimą, dizainą ir pradinę jų demonstraciją arba bandomuosius projektus, kurie negali būti paversti ar naudojami pramoniniam pritaikomumui arba komerciniam naudojimui (t.y. iki masinės gamybos). Ši veikla neapima pastovių ar periodinių produktų, gamybos linijų, gamybos procesų, esamų paslaugų ar kitų atliekamų operacijų pakeitimų, netgi jei tokie pakeitimai lemia atitinkamus patobulinimus“ (Valstybės žinios, 2004, Nr.49-1601). Didžiąją dalį Lietuvos eksporto užtikrinanti apdirbamoji pramonė šalies BVP struktūroje turi panašų lyginamąjį svorį kaip ir ES, tačiau aukštųjų technologijų dalis pagal dirbančiųjų skaičių yra daug mažesnė, o artimiausiais metais ji gali dar labiau sumenkti.

Aukštosios technologijos nulemia šalių ekonominį ir finansinį lygį, realųjį jų potencialą, todėl technologijų frontuose vyksta aštriausios konkurencinės kovos. Jokia šalis, neturinti didelių gamtos turtų, negali pasiekti tikrai
gyvenimo lygio be aukštų technologijų gamybos, nes tik ji sukuria aukščiausią pridėtinę vertę. Todėl aukštosios technologijos vaidina lemiamą vaidmenį didinant nacionalinės ekonomikos efektyvumą ir jos konkurencines galimybes.

Literatūros analizė rodo, kad mokslininkai ekonomistai nesutaria dėl „konkurencingumo“ sąvokos, kalbant apie visą šalies ūkį. Šį terminą įprasta vartoti verslo sektoriuje, kuris yra vienas pagrindinių nacionalinį konkurencingumą didinančių veiksnių. Ilgą laiką šalies konkurencingumas buvo tapatinamas su „santykinio pranašumo“ teorija, kai šalies konkurencinio pranašumo šaltiniu buvo laikomi žemi resursų kaštai bei pigi darbo jėga. Tačiau ištekliai šių dienų ekonomikoje jau nebelaikomi konkurenciniu pranašumu, kadangi yra laisvai prieinami visiems rinkos dalyviams. Konkuruoti imama išteklių panaudojimo efektyvumu ir produktyvumu.

Šalies konkurencingumo problema itin aštriai iškyla globalizacijos, kaip naujos, nuolat besikeičiančios aplinkos, sąlygomis.

Globalizacija – tai visą pasaulį apimančios rinkos skverbimasis į šalių gyvenimą, sukeltas stiprėjančios tarptautinės finansų rinkos, didėjančios pasaulinės prekybos, daugianacionalinių verslovių kūrimosi, telekomunikacijos naujovių (Tarptautinių žodžių žodynas, 2001, p. 364). Mokslininkų nuomone, ekonomikos globalizavimo procesą skatino ir dabar lemia trys pagrindiniai veiksniai (Global Economic Integration, 2000, p.9):

1. naujų technologijų diegimas transporto ir komunikacijų srityse, leidęs labai pagreitinti prekių ir paslaugų transportavimą bei, įsisavinant naujas technologijas, naudotis didžiulėmis galimybėmis, kurias teikia „informacijos revoliucija“.

2. labai sumažėjusios transportavimo bei komunikacijos paslaugų kainos, leidžiančios piliečiams ir bendruomenėms plačiai, nors ir ne visuotinai, naudotis didėjančio ekonominio integravimosi galimybėmis;

3. viešoji politika, turinti įtaką ekonominės integracijos pobūdžiui bei tempui, net jei ne visada orientuojamasi į didėjančią ekonominę integraciją.

M.Porter (1998) nuomone, nacionalinį konkurencingumą sąlygoja vienintelis veiksnys – šalies ūkio produktyvumas. M.Porter ir P.Krugman darbuose nacionalinis konkurencingumas įvardijamas kaip platesnė sąvoka, apimanti ne tik žemiau resursų kaštus, bet ir vyriausybinio valdymo kokybę, geografinę padėtį bei kultūrinių veiksnių svarbą.

Mokslininkai išskiria, kad Lietuvoje aukštųjų technologijų gamybos šakos, kurias galima pradėti plėtoti jau dabar ir kurios perspektyvios ilgam laikotarpiui: biotechnologija (vaistai, hormonai, genų inžinerijos priemonės ir kt. biosintezės produktai), optoelektronika (lazeriai, medicininiai ir kt. prietaisai, matavimo instrumentai, ryšių priemonės), mechatronika (mechanika + elektronika plius naujos medžiagos), programinė įranga, aukšto lygio paslaugos (medicininės, architektūros ir pan.). Be abejo, šalia šių laikomų perspektyviomis šakų gali atsirasti ir kitų šakų arba bent pavienių produktų jose.

Taigi, aukštųjų technologijų plėtojimas – aktualus klausimas kiekvienai valstybei. Lietuva, būdama beveik vien tradicinių pramonės šakų produkcijos eksportuotoja, akivaizdžiai rizikuoja, nes tampa pernelyg priklausoma nuo žaliavų ir energetinių išteklių tiekimo. Todėl inovacijomis pagrįstas konkurencingumas gali suteikti Lietuvai galimybę patekti į turtingųjų šalių grupę.

3. AUKŠTŲJŲ TECHNOLOGIJŲ PLĖTOJIMAS IR PROBLEMOS

3.1. Aukštųjų technologijų plėtros politika Europos Sąjungoje

ES šalių vadovai 2000 m. kovo mėn. Barselonoje įvykusiuose ES viršūnių susitikimuose sutarė dėl ambicingo tikslo – per dešimtmetį pasiekti, kad ES taptų konkurencingiausia, žiniomis grįsta pasaulio ekonomika.

Suprasdama inovacijų vaidmenį ekonomikos plėtrai, Europos Sąjunga ne tik reformuoja savo požiūrį į aktyvią ir savarankišką valstybių narių poziciją inovacijų atžvilgiu, bet ir įgyvendina atitinkamus sąjunginius mechanizmus, orientuotus į:

• inovacijų kultūros kėlimą,

• inovacijoms palankios aplinkos sukūrimą,

• mokslo orientavimą į inovacijas pramonėje ir paslaugų sferoje.

Diskutuojant apie ekonomikos ir regionų plėtrą Europos Sąjungoje, pastaruoju metu ypač daug dėmesio skiriama žinioms ir informacijai. Visuotinai pripažįstama, kad inovacijos ir sėkmingas jų įgyvendinimas yra varomoji jėga, lemianti nuolatinį ekonomikos augimą. Vienas iš žinių ir inovacijų skleidimo būdų yra pastaruoju metu užsienio šalyse vis populiaresniais tampančių technologinių parkų kūrimas.

ES šalyse nėra bendros pozicijos dėl pramonės strategijos paskirties, pobūdžio ir vyriausybės vaidmens, bet visur pagrindinė gairė yra konkurencingumo didinimas. Europos Komisijos 2002 m. gruodžio 11 d. pranešime „Pramonės politika išsiplėtojusioje Europoje“ pažymima, jog pramonės politika ir toliau turėtų palaikyti veiksnius, lemiančius konkurencingumą ir augimą. Be tradicinių išteklių (pvz., stabili makroekonominė aplinka), didžiausias dėmesys turėtų būti skiriamas naujovėms, žinioms, antra partnerystei ir nuosekliai plėtrai (Europos komisijos …, 2002-12-11).

Europos Sąjungos iniciatyva remiamas Regioninių inovacijų strategijų bei Regioninių ir technologijų perdavimo strategijų (RIS/RITTS)
kūrimas ir įgyvendinimas. Tai padėjo keliasdešimčiai atsiliekančių Europos regionų efektyviai pasinaudoti sąjunginiais struktūriniais fondais, ypač Europos regionų plėtros fondu.

Atskirai pažymėtina Penktoji bendra mokslinių tyrimų, technologijų plėtros ir demonstravimo programa. Jos tikslas – maksimaliai padėti naujausioms sukurtoms žinioms per trumpą laiką atsidurti įmonėse inovacijų pavidalu. Šios programos rėmuose tarptautiniam technologijų skatinimui skirtas Europos inovacijų perdavimo centrų (Innovation Relay Centre) tinklas, kuriame dalyvauja ir Vidurio bei Rytų Europos šalys, įskaitant ir Lietuvą.

Inovacijų perdavimo centrų (IPC) misija – tarptautinės technologinės kooperacijos plėtojimas Europoje, teikiant specializuotas inovacijų paramos paslaugas. Kitaip tariant, tarptautinių technologinių partnerių paieška.

Pirmieji inovacijų perdavimo centrai buvo įkurti 1995 m., finansiškai remiant Europos Komisijai. Tai buvo širmieji žingsniai kuriant bendrą sistemą, skatinančią tarptautinį technologijų perdavimą ir teikiančios inovacijų paramos paslaugas SVV įmonėms ir mokslo institucijoms Europoje.

Šiuo metu veikia 68 inovacijų perdavimo centrai 30-yje valstybių – visose Europos Sąjungos valstybėse narėse, naujose asocijuotose valstybėse (Bulgarijoje, Kipre, Čekijoje, Estijoje, Vengrijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Lenkijoje, Rumunijoje, Slovakijoje, Slovėnijoje) bei Islandijoje, Izraelyje, Norvegijoje ir Šveicarijoje.

Kiekvieną inovacijų perdavimo centrą sudaro kelių organizacijų (universitetų, prekybos rūmų, inovacijų ir technologijų centrų ir pan.) konsorciumas. Bendras įvairių organizacijų skaičius, įtrauktas į inovacijų perdavimo centrų tinklą, viršija 250.

Inovacijų perdavimo centrai (IPC) funkcionuoja kaip bendras informacinis, konsultacinis ir technologijų brokerių tinklas Europoje. IPC suteikia tarpininkavimo techninę pagalbą įmonėms bei mokslinėms laboratorijoms veikti Europos technologijų rinkoje, padeda užmegzti technologijų partnerystės ryšius, vykdyti technologijų eksportą ir importą.

Jų teikiamos inovacijų paramos paslaugos – tai dar vienas technologinės partnerystės užmezgimo būdas tarp Europos įmonių.

Europos IPC veikla rodo, kad šis tarptautinės partnerystės tarp įmonių užmezgimo būdas yra pakankamai efektyvus. Per paskutiniuosius penketą metų inovacijų perdavimo centrai, veikdami glaudžioje kooperacijoje, pasiekė gerų rezultatų, padėjo per 65000 įmonių ir mokslo institucijų patenkinti technologinius poreikius bei skleidžiant sukurtas technologijas; padedant inovacijų perdavimo centrams, pasirašyta per 5000 technologijų perdavimo tarptautinių susitarimų.

Aktyvios veiklos dėka ES sukurta viena didžiausių pasaulyje technologinių pasiūlymų ir užklausų duomenų bazė. Ši bazė – tai virtuali ir nuolat atnaujinama technologinės informacijos duomenų bazė, kurioje yra daugiau kaip 1500 įvairių technologinių pasiūlymų ir užklausų (žr. 2 pav.). Pagal savo poreikius įmonės ir mokslinės organizacijos, ieškodamos tarptautinių partnerių, gali naudotis bazėje esančia bei patalpinti norimą technologinę informaciją.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2589 žodžiai iš 8494 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.