TURINYS
I. Įvadas……………………………………………………………………………………………………………..2
II. Dėstymas…………………………………………………………………………………….4
1. Bankininkystės užuomazgos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK)…………..4
2. Nacionalinės bankininkystės pradžia………………………………………..……………………7
3. Bankai atkūrus nepriklausomybę……………………..…………………………………………8
4. Bankų bankrotų banga……………………………………………………………………………9
5. Bankai verčiami lygiuotis į ES……………………………………………………………………..10
6. Kredito įstaigų priežiūros sistemos elementai…………………….…………………………..10
7. Bankų steigimas ir licencijavimas……………………………………………….………………12
8. Lietuvos banko nuolatinės bankų priežiūros metodai………………………………….13
III. Išvados………….……………………………………………………………………………17
Literatūros sąrašas……………………………………………………………………………………….………..18
ĮVADAS
Bankai, būdami kredito centrais, virsta mūsų ūkio
širdimi, kuri traukia į save ir vėl išmeta mūsų
ekonominio organizmo gyvybės syvus – pinigus.
VLADAS JURGUTISLietuvos finansų mokslų kūrėjas Vladas Jurgutis (1885-1966) monografijoje „Bankai”, parašytoje ir išleistoje 1940 metais, pažymi, kad pinigai, išsisklaidę smulkiomis sumomis pas žmones, neturi dinaminės kūrybinės valios, jie yra tik tarpasmeninių ekonominių mainų tarpininkai. Bet kai tie patys pinigai paleisti į ūkinį kūrybinį darbą, jie pradeda kurti naujas vertybes ir kartu virsta kapitalu. Būtent bankai yra svarbiausi ūkio šalies centrai, kurie leižia pinigus į „ekonominį gamybos darbą”, jie yra tie šalies ūkio smegenys, kurie, leisdami pinigus, žiūri, kad jie dirbtų planingą, šalies ūkiui naudingą kūrybinį darbą.
Taigi bankai, V. Jurgučio žodžiais tariant, yra ne tik mūsų ūkio širdis, bet ir jo smegenys. Bankai nustato mūsų ūkio dinamikos gaires. Kas nori tinkamai suprasti ir teisingai vertinti mūsų dienų ūkio reiškinius, kaip pažymi V. Jurgutis, tas turi pažinti bankų statiką ir dinamiką.
Terminas „bankas“ yra kilęs iš italų kalbos žodžio „bancio“ – tai stalas už, kurio viduramžiais sėdėdavo pinigų keitėjai. Bankų istorija siekia tolimą praeitį. Kai kurios bankinės operacijos buvo žinomos senovės civilizacijose (2000 m. Pr. Kr.), Graikijoje (IV a. Pr. Kr.), Senovės Romoje.
Bankas – tai finansų institucija, turinti specialią valstybės licencija, kuri leidžia priimti pinigus ir suteikti paskolas.
Jokios šalies ekonomika negali vystytis be geros ir stabilios bankų veiklos. Jų vaidmuo be jokių išimčių yra gyvybiškai svarbus tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims, tiek valstybinėms institucijoms. Darbo tikslas pasigilinti į bankų atsiradimo ir vystymosi istoriją Lietuvoje, atskleisti mūsų valstybės bankų sistemos veikimą.
1. Bankininkystės užuomazgos
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK)
Bankininkystė pradėta plėtoti nuo pinigų keitimo. Pinigų keitimas buvo primityviausia, bet būtina bankinė operacija. Užsienio ir savi bei kontrasignuoti pinigai dar ankstyvojoje LDK sudarė prielaidas bankinių operacijų – pinigų keitimo bei kredito užuomazgoms. LDK, susikūrusi ankstesniųjų viduramžių laikotarpiu, pergyveno vėlesniuosius viduramžius ir dar gyvavo apie 300 metų naujaisiais laikais (nuo 1500 m. iki XIX a.), bet bankininkystės užuomazgos ir jos plėtojimas LDK dėl ekonominio, politinio, karinio pobūdžio ir kitų sąlygų skyrėsi nuo Vakarų Europos šalių.
Visapusiškai plėtojant ūkinį šalies gyvenimą, – ypač dideli Vytauto nuopelnai. Su jo vardu siejamos miestų gautos Magdeburgo teisės, žydams suteiktos privilegijos keisti bei skolinti pinigus, Lietuvos užsienio prekybos plėtimas, plačiai užsimotas monetų kalimas ir kt. Gaila, kad žiūrint šiandienos akimis, daugelis LDK didžiųjų kunigaikščių, o vėliau Lenkijos ir Lietuvos karalių, nesugebėjo toliaregiškiau tvarkyti didžiulę valstybę, rūpintis LDK ekonomine būkle. Net ir labai išprusęs paskutinysis gediminaitis Žygimantas Augustas reikiamai neįvertino miestų reikšmės šalies ūkiui, o tai glaudžiai susiję ir su bankininkyste.
Kaip rodė kitų šalių praktika, miestuose spietėsi amatai bei gamybinės dirbtuvės ir fabrikai, prekyba, o su ja susijusios ir vienos iš pirmųjų bankinės operacijos – pinigų keitimas, kreditas ir kt. Tai buvo susiję ne tik su palyginti veiklia užsienio ir vidaus prekyba, bet ir su LDK vartojamais įvairiais pinigais. Esant apyvartoje įvairiems ir aišku, nevienodos vertės pinigams, sunku buvo susigaudyti. Sudėtingos, o kartais ir rizikingo pinigų keitimo verslo imasi žydai, iš dalies ir karaimai. Kai kurie iš jų pralobo ne vien iš prekybos, galėjo imtis sudėtingesnės bankinės operacijos – skolinti pinigus.
Šias privilegijas žydai turėjo nuo Vytauto laikų. Kreditas – pinigų skolinimas nuo senovės yra viena iš svarbiausių bankinių operacijų, paprastai susijusi su palūkanomis. Bet viduramžiais palūkanos buvo draudžiamos gal ne tiek moraliniais teologiniais, kiek ekonominiais sumetimais. Žinoma, kad ir dėl palūkanų draudimo bei jų ribojimo suvaržymo viduramžių kredito operacijos smarkiai atsiliko nuo antikinių šalių Graikijos ir Romos. Įdomu, kad žydams – bankinių operacijų pradininkams, buvo draudžiama imti palūkanas tik iš žydų, o iš kitataučių jie galėjo imti. Aišku, kad žydams buvo pelningiau skolinti kitataučiams, neužmirštant paramos savo tautiečiams. Beprocentes paskolas, reikia manyti, su kaupu kompensavo kitataučiams suteiktos paskolos nemažomis, o kartais ir labai didelėmis palūkanomis. Praturtėję žydai už nemažas palūkanas galėjo teikti paskolas bajorams, pirkliams ir kitiems kredito reikalingiems žmonėms. Bet ypač apsimokėjo skolinti pinigus valstybei ar įmokėti išpirką, gaunant už tai teisę LDK išsinuomoti muitus. Iš pirklių bei kitų gyventojų už pergabenamas per valstybės sieną prekes muitų nuomotojai surinkdavo kur kas daugiau muitų, negu įmokėdavo valstybės iždui išpirkų – faktiškai suteiktos paskolos. Be to, muitų nuomotojai galėjo be muitų vežti prekes. Trūkstant iždo pajamų būtiniausiems reikalams ir, pirmiausia – karo išlaidoms, didieji Lietuvos kunigaikščiai neapsiejo be paskolų. Paskolos paprastai buvo suteikiamos už įkeistus valstybės dvarus. Įkeičiant dvarus už suteiktas valdovui paskolas, neužsimenama apie palūkanas, kurias kreditoriams su kaupu padengdavo įkeistų valstybės dvarų ar net valstybinių valsčių bei seniūnijų pajamos. Kartais už gautą paskolą buvo įkeičiamos net karališkosios brangenybės. Didieji Lietuvos kunigaikščiai skolindavosi pinigų ir iš daug jų turėjusių pareigūnų. Be to, pinigų skolinimusi vertėsi praturtėję miestiečiai (kapitalistai), tiek ir savo dvarus pardavę ir įsikūrę miestuose bajorai. Nors sunku pasakyti, kiek į šią bankinę operaciją – pinigų skolinimą buvo įsitraukę Lietuvos bajorai. Aukštojo luomo žmonės vien dėl savo išdidumo nesiėmė bankinių operacijų. Ir dėl to išdidumo smarkiai pralošė, užleidę vietą ekonominiame gyvenime kitų šalių energingiems ir apsukriems bankininkystėje žmonėms. Lietuvos valdovai buvo linkę gauti paskolų iš pirklių, žydų, bendruomenių pinigų, bajorų bei kitų miestiečių, kurie už paskolas nereikalaudavo užstatyti dvarų. Be to, kreditoriai miestiečiai dažnai sutikdavo atsiimti skolą natūra: druska, medumi, javais, arkliais. O tai, esant neišplėtotiems piniginiams santykiams, valstybės iždui buvo patogiau. Įdomu, jog valstybės universalais (Lenkijos ir Lietuvos karalių iškilmingi raštai, laiškai) buvo nustatytos ne didesnės kaip 8% metų palūkanos. Tai buvo nedidelės palūkanos. Juk XVI a. pradžioje Bažnyčia leido imti 10 ir 15% palūkanas. Tik visuomeninio pobūdžio kredito įstaigoms – montes pietaris XVI a. viduryje buvo nustatyta 5% palūkanos už paskolas ir indėlius. Nors dar pirmojoje XV a. pusėje (1420m.) Liono bankininkams karališkoji privilegija leido imti metų palūkanų iki 15%. O ankstesniųjų viduramžių laikais žydai daugiausia imdavo 43%, o lombardai – net 60% jau tikrai lupikiškų metų palūkanų. LDK, kaip ir nuo XII a. kai kuriose Italijos miestuose-valstybėse, žinomos ir priverstinės paskolos. Šios paskolos buvo išdėstomosios paskolos miestams karo reikalams. Miestui buvo nustatoma tam tikra paskolos suma, paskirstant ją konkretiems mokėtojams, t.y. priverstiniams kreditoriams. LDK valstybinis kreditas buvo ganėtinai paplitęs. Kol feodalinėje valstybėje valdovo turtai ir finansai kartu reiškė ir valstybės turtus, valstybės paskolos buvo imamos kaip asmeninės valdovo paskolos ir garantuojamos valdovo turtais ir pajamomis. Pinigų skolinimasis iš užsienio, kaip ir iš savo šalies kreditorių, faktiškai buvo bankinė operacija, nors toks kreditas, kai valstybė tampa skolininku, o juridiniai bei fiziniai asmenys – jos kreditoriais, finansinėje literatūroje priskiriami ne bankinei, o finansinei kategorijai. Bet kredito operacijų požiūriu esminio skirtumo nėra. Kartais ir pirkliai reikalaudavo apdrausti valdovui suteikiamą kreditą karališkaisiais dvarais. Matyt, ne per daug pasitikėjo valdovo kreditingumu ir įprastinio skolos grąžinimo dokumento – vekselio neužteko (vok. Wechsel) – nustatytos formos paskolos raštas, įsipareigojant sumokėti tam tikrą pinigų sumą. XVI a. Vakarų Europos šalyse plačiai vartojami vekseliai ir atsiskaitymai negrynaisiais. XVI a. Vakarų Europos šalyse plačiai vartojami vekseliai ir atsiskaitymai negrynaisiais. Naujųjų laikų pradžioje bankininkų, pasivadinusių finansininkais, vidiniai vekseliai cirkuliuoja kaip grynieji pinigai. Galingi finansininkai kredituoja atsigaunančių miestų pramonę ir prekybą bei daugelio kraštų valdovus. LDK vekseliai negalėjo paplisti, nes prekiniai ir piniginiai santykiai nebuvo išplėtoti kaip Vakarų Europoje. Vekselių plitimui tikriausiai turėjo įtakos ir nepasitikėjimas skolininkais, įskaitant ir pačius valdovus. Nors to nepasitikėjimo būta ir Vakarų Europos šalyse. Vekseliai LDK buvo praktikuojami net ir tarp valdovų. Bet ir vekseliai LDK nebuvo
pasitikima. Pinigingiems pareigūnams, skolinusiems didžiajam kunigaikščiui, vekselio neužteko. Ir už skolą valdovas turėjo įkeisti valstybės turtą. Ir pirmieji bei pagrindiniai Lietuvoje kreditoriai, tam tikra prasme bankininkai žydai, skolindami pinigus bajorams, pirkliams ir kitiems žmonėms, o kartais ir religinėms organizacijoms, paprastai iš skolininkų reikalaudavo ne vekselio, o užstato – kilnojamo ar nekilnojamo turto. Laiku neatidavus skolos, t.y. neišpirkus užstato, žydai turėjo teisę užstatytus daiktus pardavinėti. Tai jiems irgi apsimokėdavo, ko gero, užstatytus daiktus nepakankamai įvertinus. Tas, kuris skolinosi pinigų, tikriausiai nesuderėjo dėl užstato vertės, manydamas, kad skolą grąžins ir atgaus užstatą. Apsukriausi ir pinigingi žydai, įgiję kunigaikščio pasitikėjimą, gaudavo LDK net aukštus valstybinius postus. Žydų veikla kėlė įsiskolinusiųjų jiems (ir ne tik skolininkų) nepasitenkinimą, o gal tiesiog pavydą. Tai pasiekdavo ir didįjį Lietuvos kunigaikštį, kuris finansiškai taip pat nemažai buvo įkliuvęs į žydų rankas. 1495m. Lietuvos valdovas, Aleksandras (1492-1506m.) ne tik panaikino Vytauto duotą žydams pinigų keitimo ir skolinimo privilegiją, bet ir išvarė žydus (kad ir neilgam) iš Lietuvos konfiskuodamas jų turtus. Tai paliko šiaip ar taip juodą dėmę LDK bankininkystės užuomazgų istorijoje.
Bankai, kaip kredito įstaigos, vėlesniais viduramžiais (XII-XIVa.) žinomi Italijos miestuose Venecijoje, Genujoje, Florencijoje. Žinomi ir vienuolynų (pranciškonų) bankai smulkiems verslams ir vidutinio luomo žmonėms remti. Jie XVI-XVIIa. Paplito po visą pasaulį. LDK bankinėmis pinigų skolinimo operacijomis plačiai užsiėmė labai turtingas jėzuitų Ordinas. Vėlesniais viduramžiais ir naujųjų laikų pradžioje Vakaruose veikę bankai buvo ne valstybės bankai, o tam tikrų organizacijų arba fizinių asmenų bankai, t.y. privatūs bankai. Tad tuo labiau įdomus didžiojo Lietuvos kunigaikščio Stepono Batoro (1576-1586) sumanymas kurti Vilniuje valstybė banką. Šios kredito istorijos įkūrimo projektas pavadintas “Lietuvos banko įkūrimo projektas”. “Vilniaus 1584m. suvažiavimas, – rašoma Lietuvos banko įkūrimo projekte, – sumanė sudaryti specialinį krašto fondą kredito reikalams. Lietuva per trejus metus turėjo į jį mokėti po 8 grašius nuo kiekvieno valako, po 2 grašius nuo daržininko ir po pusę grašio (po 5 pinigėlius) nuo kiekvieno miesto gyvenamo namo. Prie šios sumos did. kun. turėjo pridėti pelną iš pinigų kalimo. Iš sudaryto tokiu būdu fondo turėjo būti apmokami atstovai, siunčiami į bendrus Lietuvos-Lenkijos seimus. O laisvi pinigai skolinami Lietuvos gyventojams iš procentų po du pinigėlius savaitei nuo kapos grašių (atseit 10,4% per metus). Šioji kredito įstaiga turėjo būti Vilniuje ją vesti turėjo ne tik bajorų, bet ir miestiečių atstovai, prižiūrint vienam iš senatorių. Skolinti buvo leidžiama tik įkeičiant nekilnojamąjį turtą. Skolinimas iš aukštų procentų privatišku būdu turėjo būti griežtai uždraustas. Kadangi pelnas iš pinigų kalimo buvo nuolatinis, tai tikėtasi atremti kredito įstaigą tvirtais pagrindais.” Tad šio banko įstatinis kapitalas turėjo būti sudarytas iš privalomų įnašų, neaplenkiant nė daržininkų. Didžiojo kunigaikščio įnašai banko kapitalui formuoti iš pinigų kalimo pelno negalėjo būti dideli. Ir jų formalus pastovumas dėl pinigų kalyklų faktiškai nereguliaraus darbo nebuvo užtikrintas. O paskolas palankiomis sąlygomis (mokant nustatytas palūkanas) galėjo gauti tik tie, kurie turėjo nekilnojamąjį turtą. Baudžiauninkams valstiečiams ir kitiems paprastiems žmonėms bankinis kreditas faktiškai nebuvo prieinamas. Taip ir lieka neaišku, kodėl projektas taip ir liko neįgyvendintas. Greičiausiai ryžtingo valdovo puoselėtą banko sumanymą palaidojo jo ankstyva mirtis (mirė 54 metų). O kiti vadovai tikriausiai menkai suvokė nelengvus ekonomikos plėtojimo bei bankininkystės reikalus.. Tik po 184m. nuo neįgyvendinto pirmojo Lietuvos banko projekto, karaliaujant Stanislovui Augustui Poniatovskiui (1764-1795m.), Lenkijos ir Lietuvos Seimas po sužlugusios ir dėl aukšto pinigų pariteto aukso valiutos reformos 1786m. nutaria įkurti valstybės banką notoms leisti. Lenkijos ir Lietuvos respublikos žlugimo išvakarėse 1792m. įkuriamas dar 1768m. Seimo numatytas valstybės bankas, kuris, turėjo išleisti 40mln. auksinų popierinių pinigų. Be to, banko pagrindinis tikslas buvo popierinių pinigų emisija, o ne kredito operacijos. Bet ir iš tos pinigų emisijos nieko gero neišėjo. Neturėjo pasisekimo nei iš pradžių iždo leidžiami 4% paskolos lakštai, nei 1794m. sukilimo vado Tado Kosciuškos (1746-1817m.), išleisti popieriniai pinigai valstybės paskolos lakštams išpirkti. Nepadėjo ir už 10mln. auksinų parduotos valstybinės žemės. O paplitusios LDK ekonominiame gyvenime kredito operacijos praktiškai nebepasidarė kredito įstaigomis – bankais. Tai, be abejo, buvo nemaža spraga mūsų senosios valstybė ūkiniame gyvenime. Po 1795m. trečiojo Respublikos padalijimo Lietuva pateko Rusijai. Pavergtoje Lietuvoje stambiojo kapitalo kredito įstaigos tarnavo ne krašto reikalams, bet rusinimo politikai bei dvasininkų interesams. Ir taip prireikė beveik 130 metų, kol po 120 metų caro Rusijos, po 3 metų
Vokietijos okupacijų ir beveik po 3-4 metų ūkio stabilizavimo Nepriklausomoje Lietuvoje 1922m. rugpjūčio 11d. Steigiamasis Seimas priėmė Lietuvos banko įstatymą, o 1922m. spalio 2d. Lietuvos bankas, vadovaujamas prof. Vlado Jurgučio, pradėjo operacijas.