Bankininkystė Lietuvoje
5 (100%) 1 vote

Bankininkystė Lietuvoje

TURINYS

1.Įvadas……………………………………………………………………….2 pusl.

2.Trumpa bankų istorijos apžvalga…………………………………………2 pusl.

3.Bankų vaidmuo ir naudingumas visuomenei…………………………….3 pusl.

4.Lietuvos bankininkystės raida…………………………………………….5 pusl.

5.Lietuvos bankas…………………………………………………………….9 pusl.

5.1.Lietuvos banko teisinis statusas…………………………………9 pusl.

5.2.Lietuvos banko išimtinė teisė……………………………………9 pusl.

5.3.Lietuvos banko pagrindinis tikslas……………………………. 9 pusl.

5.4.Lietuvos banko funkcijos ir jų reikšmė ekonomikoje……… …9 pusl.

5.5.Pinigų emisija………………………………………………… ..10 pusl.

5.6.LB pinigų politika…………………………………………… …11 pusl.

5.7.Užsienio atsargų valdymas………………………………… …..12 pusl.

5.8.LB kaip valstybės iždo agentas……………………………… ..13 pusl.

5.9.Kredito įstaigų priežiūra……………………………………… .13 pusl.

5.10.Bankų veiklos riziką ribojantys normatyvai

ir reikalavimai …………………………………………………… ..14 pusl.

5.11.Užsienio valiutos operacijų reguliavimas………………… …14 pusl.

5.12.Lietuvos banko valdymas ir struktūra…………………… …15 pusl.

6.Lietuvos komerciniai bankai 2003-2004 metais………………………. .15 pusl.

7. Išvados ir apibendrinimai…………………………………………… ….16 pusl.

1.ĮVADAS

Senovėje auksakaliams žmonės dažnai atnešdavo saugoti savo auksą. Su laiku auksakaliai pastebėjo, kad atnešama daugiau nei atsiimama. Todėl auksakaliams kilo mintis skolinti tą aukso likutį tiems, kam jo reikia. Laikui bėgant toks aukso skolinimas kai kuriems auksakaliams tapo vieninteliu verslu. Jie apsiimdavo saugoti auksą už tam tikrą mokestį, o skolindavo jau už didesnį mokestį. Nuo tada, galima sakyti prasidėjo bankininkystė.

Šiuo metu mes jau negalime įsivaizduoti savo gyvenimo be bankų, kurių paslaugomis vis dažniau naudojamės.

Stebimi dideli ir dramatiški pokyčiai bankininkystėje. Šiuos procesus daugiau ar mažiau pajuto beveik visos šalys, ne išimtis ir Lietuva. Daugelis apžvalgininkų šiuos procesus vadina „finansine revoliucija.“

Turbūt bet kurioje pasaulio šalyje bankininkystė neįmanoma be svarbiausios sistemos figūros – centrinio banko.

Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, šalies bankininkystę teko kurti iš naujo. Todėl pirmasis žingsnis ir buvo Lietuvos banko įsteigimas, suteikiant jam centrinio banko statusą. Naujojo Lietuvos banko pavyzdžiais buvo ne tik tarpukario Lietuvos bankininkystės tradicijos, bet ir užsienio šalių centrinių bankų veikla.

2.TRUMPA BANKŲ ISTORIJOS APŽVALGA

Bankai yra svarbiausia kredito įmonių rūšis. Pats žodis “bankas” yra kilęs iš italų kalbos žodžio “banco”,reiškusio stalą, prie kurio viduramžiais prekymečiuose sėdėdavo žmonės, versdavęsi pinigų mainymu ir panašiomis operacijomis. Senovės Graikijos rinkoje šie stalai (graikų kalba – trappeza), ties kuriais sėdėdavo pinigų keitėjai, duoda ir jiems patiems vardą, kuris amžiams prigijo : trappezitai, tai yra stalininkai, arba mūsų laikais bankininkai.

Šių laikų bankas, – tai speciali finansinė institucija, kuri telkia laikinai laisvas lėšas, teikia kreditą, tarpininkauja atliekantiems piniginius atsiskaitymus, reguliuoja pinigų cirkuliaciją, leidžia į apyvartą pinigus, vertybinius popierius, atlieka su jais susijusiais operacijas ir kitas funkcijas. Kitaip tariant, bankai yra specialios firmos, kurių veikla finansų sistemoje yra susijusi su tarpininkavimu.

Bankininkystė yra sena veiklos rūšis. Paskolas teikiantys bei užsienio valiutas keičiantys bankai egzistavo jau senovės Babilonijoje ir antikinėse civilizacijose, ypač Romoje. Atsiradus mainams, pati paprasčiausia jų forma buvo tiesioginiai mainai, kuriuose pinigai nenaudojami. Jų trūkumas tas, kad turi sutapti norai. Mainai tampa daug paprastesni, patogesni ir efektyvesni tarpininkaujant pinigams, nes nebūtina, kad norai sutaptų. Mainų plitimas, o kartu su tuo ir piniginės apyvartos augimas sąlygojo tam tikrą verslą, kurio tikslas iš pradžių buvo vykdyti kai kurias techniško pobūdžio operacijas, susijusias su pinigų vartojimu, tai yra jų saugojimas, keitimas, persiuntimas, o vėliau atsirado ir kredito operacijos. Pirmosios mūsų laikų bankų užuomazgos atsirado tik centralizuotose Rytų valstybėse. Pavyzdžiui, Babilonijos bažnyčios buvo kartu ir bankai – saugiausia tais laikais brangenybių saugojimo vieta. Graikijoje, kaip ir Babilonijoje bei Egipte, iš pradžių bažnyčios ir panašios šventavietės buvo saugiausios vietos pinigams ir vertybėms saugoti, todėl ir privatūs bankai ilgą laiką sekė bažnytiniais bankais.

Šiuolaikinė bankininkystė prasidėjo Renesanso laikų Italijoje, kur bankininkai ne tik pirkdavo ir parduodavo užsienio valiutą, bet dar ir priimdavo indėlius iki pareikalavimo ir terminuotuosius indėlius. Indėlių pervedimo nurodymas būdavo duodamas žodžiu, savininkui
užėjus pas sėdintį prie savo darbo stalo bankininką. Taip būdavo net ir vėliau, kai jau buvo žinomi čekiai.

XVII a. jau ir kitose Europos valstybėse pradedama steigti didesnius bankus pavyzdžiui, pirmasis stambus akcinis bankas, kuris vedė komercines kredito operacijas šiuolaikine žodžio prasme, buvo Anglijos bankas (Bank of England), įkurtas 1694 m. su teise leisti (emituoti) banknotus.

Tolesnis bankų evoliucijos etapas buvo atsiradimas stambių finansinių akcinių firmų, remiančių savo veikla ne banknotų emisiją, bet depozitais (indėliais). Ši bankų raidos stadija, kaip ir su tuo susijęs darbo pasidalijimas tarp atskirų bankinių firmų, baigiasi jau XIX a.

Taigi, bankų vaidmuo ekonomikoje kaskart vis didėjo ir dabartiniu rinkos ekonomikos metu yra milžiniškas. Jų pagrindinės funkcijos yra tarpininkauti mokėjimuose, surinkti pinigines lėšas iš įvairių visuomenės narių ir kredituoti tuos, kuriems jų reikia. Bankas, teikdamas paskolas, didina pinigų kiekį. Finansinis kapitalas, laisvas viename individualiame ūkyje, gali būti suvartojamas kitame. Šiaip bankai ne tik mobilizuoja laisvą finansinį kapitalą, bet kredito būdu perkelia jį iš vieno ūkio šakos į kitą.

3.BANKŲ VAIDMUO IR NAUDINGUMAS VISUOMENEI

Ekonominei sistemai tolydžiai plėtojantis, finansų mechanizmas darėsi vis sudėtingesnis, kreditiniai sandoriai nepaprastai išplito ir dabar dauguma įvairių dydžių verslo sandorių atliekama per bankus.

Bankas (bank) – finansų institucija, priimanti indėlius iki pareikalavimo ir teikianti komercines paskolas. Kitaip tariant, bankai yra sankcionuota priėmimo įstaiga, gaunanti piniginius indėlius iš asmenų bei visuomeninių ar kitokių įstaigų ir įsipareigojanti juos grąžinti indėlininkui pateikus reikiamą dokumentą. Bankai yra komercinės įstaigos, kurios gauna pelną už kitaip nenaudojamų indėlių skolinimą tiems, kuriems reikia skolintis, o už paslaugą dažniausiai ima tam tikrą sumą.

Į bankus galima žiūrėti kaip į pramonines korporacijas ( bendroves), perkančias išteklius ir parduodančias produkciją. Ištekliai ir produkcija yra ne fizinis produktas, o pinigai. Piniginius išteklius bankai “perka” iš savo indėlininkų. Jie tampa bankų įsipareigojimais. Papildomos banko akcininkų kapitalo investicijos sudaro akcinį kapitalą arba nuosavą kapitalą. Bankas “parduoda” pinigus paskolų pavidalu. Paskolos sudaro didžiausią banko turto dalį.

Banko paskola (bank loan) – tai terminuotas banko kreditas, kurį galima suteikti privatiems asmenims ir firmoms. Tai komercinis pasitikėjimas, kurį bankas išreiškia skolindamas pinigus nustatytam laikui už palūkanas.

Banko gaunamą pelną sudaro skirtumas tarp palūkanų už paskolas ir palūkanų už indėlius. Šis skirtumas yra vadinamas marža (margin). Pagrindinis banko pelningumo matas yra grynoji palūkanų marža (net interestmargin – NIM), kuri atspindi bendrą sprendimų poveikį turtui ir įsipareigojimams. Ji apskaičiuojama pagal formulę :

NIM=(IA – IL) / Bendra turto suma ,

Čia : IA – palūkanos, nustatytos turtui,

IL – palūkanos, nustatytos įsipareigojimams.

Bankai dalyvauja valdant grynąją palūkanų maržą ir užtikrina, kad jos lygis bei rizikingumas atitiktų akcininkų siekiamą pelną ir rizikos laipsnį. Ir tai vadinama bankų turto ir įsipareigojimų valdymu.

Taigi, bankai yra indėlių įstaigos, įkurtos su didesniu finansiniu kapitalu, kurių pagrindinės funkcijos – saugoti indėlius ir lėšas bei jas skolinti. Tačiau bankai taip pat teikia ir daug kitų finansinių paslaugų. Pagrindinė bankų funkcija – finansinis tarpininkavimas.

Finansų tarpininkas (financial intermediary) – tai institucija, veikianti finansų rinkose ir jungianti paskolos gavėjus, arba taupytojus, ir investuotojus. Tokios indėlių įstaigos, kaip bankai, kurių veikla finansų sistemoje yra susijusi su tarpininkavimu, vadinamos finansų tarpininkais. Tai tas kanalas, kuriuo indėlininkų pinigai pasiekia investuotojus, kanalas, jungiantis tuos, kurie nori sutaupyti ateičiai, su tais, kurie nori tuos pinigus išleisti dabar. Taigi, veikdami kaip tarpininkai tarp daugybės depozitorių arba skolintojų ir tiek pat gausių skolininkų, bankai suteikia kapitalą ir skiria jį efektyviai naudoti.

Bankų vaidmuo rinkos ekonomikoje yra dvejopas. Visų pirma bankai turi garantuoti indėlių saugumą tiems, kurie nori taupyti. Indėlis banke iš tikrųjų yra ne kas kita kaip mano paskola (loan) bankui, ji lygi banko skolai (debt) man. Taigi indėliai banke apibūdinami kaip banko paskolintas kapitalas (loan capital). Kitas bankų uždavinys – suteikti paskolas tiems, kurie nori investuoti. Tuo reiškiasi jų gyvybiškai svarbi funkcija visoje ekonomikoje. Paskolos sudaro verslo firmoms sąlygas apmokėti einamąsias sąskaitas ir atlikti įvairias finansines operacijas. Paskolos vartotojams sudaro sąlygas atskiriems gyventojams bei šeimoms naudotis prekėmis ir paslaugomis iškilus poreikiui, o apmokėti jas ateityje iš būsimo atlyginimo. Todėl bankai ekonomikoje atlieka strateginį vaidmenį, Jie taip pat turi svarbią reikšmę ir nedidelei visuomenės narių grupei – bankų akcininkams. Bankai, kaip ir gamybinės firmos ar mažmeninės prekybos parduotuvės, dažniausiai yra privatūs. Vienas svarbiausių jų tikslų – garantuoti pelną savo akcininkams.
Apskritai solidžios ir gerai išplėtotos bankų sistemos egzistavimas garantuoja didelių ir mažų santaupų saugumą, sudaro sąlygas saugiai ir greitai apmokėti net ir dideliu atstumu ir taip palengvina visų rūšių finansines operacijas. Todėl solidi ir efektyvi bankų sistema pačiu savo buvimu skatina taupyti ir racionaliai vartoti.

Santaupos (savings) – tai grynųjų pajamų dalis, kuri laikinai neskiriama vartojimui. Kitaip tariant, santaupos – tai neišleistos pajamos ir jos apskaičiuojamos iš grynųjų pajamų atėmus vartojimo išlaidas. Kadangi santaupos paprastai yra naudojamos ekonominėms investicijoms, tai tose valstybėse, kuriose santaupų laipsnis didelis, pastebimas ir didesnis ilgalaikis ekonomikos augimas.

Gerai išplėtoto finansinio kapitalo rinkoje yra daugybė ir kitų finansinių institucijų, iš kurių svarbiausieji – pensijų fondai, draudimo kompanijos, bendrieji investiciniai globos fondai ir kita. Jie teikia įvairias finansines paslaugas, ir klientai – tiek įstaigos , tiek privatūs asmenys – gali naudotis įvairiausiomis konkuruojančių organizacijų paslaugomis. Iš tokių finansinių tarpininkų – specializuotų finansinių firmų, kurios padeda taupantiems subjektams perduoti lėšas kapitalo paskolų gavėjams, aptarsime kredito sąjungas (draugijas).

Kredito sąjungos (draugijos) (Credit unions – CU) – tai kooperacinės asociacijos, kurių nariai yra susiję tarpusavyje tarnybos vienoje firmoje arba tautybės ryšiais. Kredito sąjungos (draugijos) yra vienintelės stambios finansinės grupės, kurių struktūra formuojama nepriklausomai nuo pelno. Jų turto ir įsipareigojimų struktūra yra paprastesnė nei institucijų, atliekančių indėlių saugojimo funkciją. Paskolos teikiamos tik tos draugijos nariams, dažniausiai norintiems įsigyti automobilį, remontuoti namus ar tenkinti kitus poreikius. Per 90 procentų visų lėšų sudaro narių santaupos.

Indėlių įstaigos, tai yra vietos, kur asmenys ir firmos gali padėti (deponuoti) savo pinigus, būna keturių rūšių : komerciniai bankai, taupymo ir paskolų asociacijos, taupomieji bankai bei kredito sąjungos. Istoriškai taip susiklostė, kad apžvalgininkai padalijo šią sritį į bankus , tai yra komercinius bankus, ir taupomąsias organizacijas, kurios apima likusių trijų rūšių indėlių įstaigas. Bankininkai, ekonomistai ir kiti profesionalai šių trijų rūšių įstaigas vadina taupos institucijomis, arba tiesiog taupyklomis, o “bankų” terminą vartoja tik kalbėdami apie komercinius bankus. Visuomenė šitaip tiksliai jų neskirsto. Dauguma žmonių banku vadina bet kurią finansinę instituciją, kuri priima indėlius ir teikia paskolas.

Yra labai daug bankų rūšių – nuo centrinių bankų (Lietuvos bankas) iki komercinių ar investicijų bankų. Institucija, norinti veikti kaip bankas, turi gauti licenciją (leidimas, teisės suteikimas tam tikrai veiklai) iš Lietuvos banko, o kol jos neturi, negali vadintis banku.

4.LIETUVOS BANKININKYSTĖS RAIDA

Bankai Lietuvoje atsirado panaikinus baudžiavą (1861 m.), kai stambūs žemvaldžiai ir valstiečiai ėmė ieškoti pigesnių kredito šaltinių, nes jų poreikių neįstengė patenkinti silpna kredito įstaigų sistema – Rusijos didžiųjų akcinių ir valstybinių bankų skyriai, smulkaus kredito draugijos. 1872 metais buvo įsteigtas Vilniaus akcinis žemės bankas, kuris ir kiti šios rūšies bankai teikė ilgalaikes paskolas, bet tik įkeitus nuolatinį pelną duodančius dvarus. Trumpalaikius kreditus teikė Vilniaus privatinis komercinis bankas (1873 m.), savitarpio kredito draugijos, bankininkų namai (bankų kontoros), taip pat kooperatinės skolinamosios taupomosios ir kredito bendrovės. Be akcinių žemės ūkio bankų hipotetinį kreditą teikdavo ir valstybiniai (bajorų ir valstiečių) žemės ūkio bankai.

Vokietijos armijai užimant Lietuvą, bankų ir kredito įmonių vertybės bei dokumentai buvo evakuoti į Rusiją. Kita dalis kredito įmonių likvidavosi dėl kaizerinių okupantų įvairiausių varžymų (prekybos, susisiekimo, žemės pirkimo). Kredito poreikius tenkino vokiečių įsteigta Rytų skolinamoji kasa (Darlehenskasse Ost), kuri iki 1922 metų rudens buvo centrinė pinigų emisijos bei kredito įmonė. Okupacijos pabaigoje (1918 m.), o ir 1919 metais priėmus taupomųjų kasų įstatus, buvo palankus metus steigtis kredito įstaigoms. Taip buvo įsteigti šie privatūs akciniai bankai: 1918 m. pabaigoje – Lietuvos prekybos ir pramonės bankas, 1919 m. – Ūkio bankas, 1920 m. Lietuvos komercinis bankas, 1921 m. – Kredito bankas, Tarptautinis bankas, Centrinis Lietuvos žydų bankas kooperacijai remti. Šių bankų tikslas buvo kredituoti pramonę, prekybą. Smulkaus kredito reikalams, ūkininkams ir amatininkams, smulkiai prekybai kredituoti pradėjo steigtis kredito kooperatyvai (1928-1935) ir savitarpio kredito draugijos. Kreditų ir kitų kooperatyvų veiklai konsultuoti ir jiems finansuoti 1920 m. įsisteigė Lietuvos kooperacijos bankas, o 1924 m. – Lietuvos ūkininkų sąjungos centralinis bankas .

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2073 žodžiai iš 6825 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.