Bendras filosofijos kursas pirmakursiams
5 (100%) 1 vote

Bendras filosofijos kursas pirmakursiams

I DALIS

FILOSOFIJOS FEMONEMO SAMPRATA

1. Filosofijos kilmė ir jos dalyko genezė

Filosofija ir filosofavimas yra vienas iš niekuo kitu nepakeičiamų pažinimo būdų. Sąvokos ,,filosofija” ir ,,filosofavimas” viename sakinyje nėra nesusipratimas, nes jos sutampa tik iš dalies. Fi-losofavimas – tai minčių apie tai, kas žmogų stebina, jaudina, kas jam kelia nerimą, kankina ir t. t. kal-binė raiška kasdieniniame gyvenime ir kitose pažintinės veiklos formose (pvz., mene, sociologijoje, psichologijoje), o filosofija yra tik tai, ką filosofuojantys žmonės užrašė tekstuose. Taigi ne visi filoso-fuojantys žmonės yra filosofai.

Savaime suprantama, kad filosofavimas pirmučiausiai reiškiasi pačioje filosofijoje, o filosofa-vimo apraiškos kai kuriuose moksluose, mene, politinėje ideologijoje, mistikoje, teologijoje ir pan. nė-ra filosofija. Mat filosofavimas čia yra tik atsitiktinis ir pagalbinis dalykas. Pavyzdžiui, V. Šekspyro tragedijose daug filosofuojama, tačiau šios tragedijos nėra filosofija, o menas.

Pažinimas žmogui yra būtinybė, nes be žinių žmogus negalėtų būti tuo, kas yra, todėl pažini-mas yra esmiškas žmogaus raiškos būdas, kurio metu dvasiškai yra įsisavinama tai, kas vadinama tik-rove arba pasauliu visoje jo įvairovėje. Istorijos aptiktos tiesos parodė, kad žmonių pažintinė veikla evoliucionavo, t. y. žinios ir jų gavimo būdai plėtėsi ir tobulėjo. Šiandien žinomos tokios pažinimo rū-šys arba pažinimo būdai kaip mitologija, okultizmas, misticizmas, menas, politinė ideologija, teologija, mokslas ir pagaliau filosofija. Kartu reikia įsidėmėti, kad ne visų išvardytų žmogiškosios veiklos rūšių pagrindinė funkcija yra žinių gavimas: vienose jų pažinimas yra pagrindinis (pvz., moksle, filosofijo-je), kitose – šalutinis (pvz., mene). Kadangi nuo antikos laikų yra žinoma, jog, norint suvokti kurį nors dalyką, būtina aiškintis ir to dalyko priešybę ar kelias priešybes (pvz., šviesos nesuvoktume nepatyrę tamsos), todėl aiškiai suprasti, kas yra filosofija, galima tik sugebant paaiškinti bent pagrindinių pažin-tinės veiklos būdų skirtumus ir panašumus. Beje, šį filosofijos aiškinimo metodą gana vaisingai taiko anglų mokslininkas ir filosofas Bertranas Raselas (žr. Bertrand Russel. Wisdom of the West. London, 1989). Pasak filosofo, mokslas tiria gamtinį pasaulį, o teologija – antgamtinį, tačiau tarp šių dviejų pa-žinimo sričių, į kurias krypsta žmogaus protas, neišvengiamai atsiranda ,,niekieno” žemė, kurios daly-kas ir atitenka filosofijai.

Raselas pasitenkina trijų pažinimo būdų gretinimu, tačiau praktiniame gyvenime žmonės retai žino mokslo teorijas ir teologijos tiesas. Jie fantazuoja ir medituoja, politikuoja ir mistifikuoja, parano-jiškai kliedi ir raganauja, o kartais tiesiog tauškia, paisto ir postringauja.

Taigi tai, kas aukščiau parašyta, galima pavaizduoti tokia trikampių sistema:

Teologija

Filosofija

Mitologija Okultizmas

Politinė

ideologija Menas

Mokslas



Pažinimo pamatą sudaro mokslas. Atsirėmęs į tikrovę gamtos pažinimu ir eidamas pažinimo laip-tais, pasiekia formalumą (matematikoje, logikoje) ir perduoda pažinimo ,,estafetę” filosofijai. Pastaroji pradeda gamtos filosofija, sąveikaudama su mokslu, mitologija, menu, ideologija, religija bei okultiz-mo formomis ir, išsisėmusi žmogaus proto spekuliatyvinio mąstymo galiomis, pereina į antgamtinio pasaulio pažinimą teologijoje. Teologijos trikampis prasideda Prigimtine teologija ir baigiasi Apreiš-kimo teologija. Dar aukščiau atsiveria absoliuti nežinia. Apskritai kiekvieno pažinimo tikslas yra pa-žinti save ir pasaulį, žmogaus santykį su tikrove.

Seniausia ikifilosofinio pažinimo forma yra mitai, kurie intensyviai kuriami ir dabar. Mitai api-būdinami kaip fantastiniai pasakojimai apie kosmoso kilmę, pasaulio sandarą, žmonių kilmę, gyveni-mo paslaptis ir pan. Senovės mituose susiformavo religijos, meno formų, mokslo, filosofijos bei politi-nių teorijų pradmenys. Visos šios sąmonės formos pamažu įgijo savarankiškus pavidalus, tačiau nuo mitologinio mąstymo visiškai neatsiskyrė. Net kai kurios neįrodytos mokslo hipotezės turi mitologi-jos bruožų.

Dabarties mitai reiškiasi religijos, meno, okultizmo ir politinės ideologijos pavidalais. Meni-ninkų kuriami mitai suvokiami adekvačiai, t. y. priimami kaip menininko pasiūlyta tikrovės imitacija, kaip žaismė, kaip netikri dalykai, o religinių ir socialinių mitų žmonės dažnai neatpažįsta, ir mitų fe-nomenas beveik niekuo nesiskiria nuo mitų senovės laikais. Pvz., ideologiniai mitai skirti žmogui, žmonių grupėms ar net visai žmonijai išgelbėti.
Tarkime, naujausiais laikais ypatingą vaidmenį atlieka politinės ideologijos mitai – fašizmas, bolševizmas, islamiškasis fundamentalizmas, demokratijos teori-jos ir t. t. Jų kūrėjai remiasi mokslu, filosofija, religija. Šie mitai tam tikra prasme guodžia skurstančius žmones, sumažina stresą, nes patenkina žmonių geresnio gyvenimo iliuzijų poreikį .

Kaip ir senovėje, socialinių mitų kūrėjai (dažniausiai partiniai ideologai ir sektų kūrėjai) savo ,,atradimus” pateikia kaip šventą tiesą: mito kūrėjai kritikuoja visus, išskyrus save.

Okultizmas irgi yra labai senas kultūros reiškinys. Lotyniškos kilmės sąvoka ,,occultus” reiškia paslaptingumą, paslėptumą. Šiandien šia sąvoka žymima pažiūrų įvairovė, kurią vienija įsitikinimas, kad tikrovėje, t. y. gamtoje ir pačiame žmoguje, slypi mokslui neprieinamos jėgos, kurios gali suteikti pageidautinų žinių. Antai viena seniausių okultizmo atmainų astrologija, t. y. tikėjimas žvaigž-džių ir planetų magišku poveikiu pasaulio ir žmonių likimui, šiais laikais tiesiog klesti. Senas reiškinys yra ir spiritizmas, t. y. tikėjimas galimybe bendrauti su dvasiomis (lot. spiritus – dvasia) ir iš jų gauti kitais būdais neprieinamą informaciją. Naujausiais laikais paplito tokios spiritizmo formos kaip laidi-ninkavimas, t. y. bandymas gauti informaciją per ypatingus žmones, t. y. tarpininkus ar laidininkus (mediumus), OUIJO lenta (pranc. Oui, vok. – ja, t. y. ,,taip-taip” lenta), kuri, atlikus atitinkamus veiksmus, ,,susisiekia” su antgamtinio pasaulio būtybėmis. Visiškai šiuolaikiškas spiritualizmo meto-das tapo ufonautika, t. y. gebėjimas gauti žinių iš kosmoso ,,ateivių”.

Okultizmas yra glaudžiai susijęs su magija ir mistika. Pirmoji, t. y. magija (gr. mageia, lot. magia – raganavimas, būrimas, stebukladarystė), yra pažiūrų, ir veiksmų visuma, pripažįstanti antgam-tinės įtaigos jėgą, kurią panaudojus galima veikti gamtos reiškinius ir žmonių gyvenimą siekiant gerų ir blogų tikslų. Antroji, t. y. mistika (gr. mystikos – paslaptingas), pripažįsta, kad pasaulyje yra ant-gamtinė dvasinė jėga arba antgamtinis dvasinis pradas – absoliutus Dievas. Jis gali būti ir asmuo, ir beasmenis, tačiau neprieinamas nei juslėms, nei protui. Tam tikroje išmoktoje fizinėje ir dvasinėje bū-senoje su šia dievybe galima suartėti ir net susijungti. Tie būdai gali būti asketizmas, meditacija, šokis, ilgalaikės kūno pozos ir pan. Naujausiais laikais mistika teorinį pavidalą įgijo antroposofijoje ir teoso-fijoje.

Teosofijos apraiškos įvairuoja (gr. theos – dievas, sophos – išmintis). Apskritai – tai religinių koncepcijų visuma, mokanti būdų, kaip su antgamtine dievybe susilieti, kaip pažinti pasaulio paslaptis. Teosofijos pagrindėja laikoma J. P. Blavatskaja (1851-1891).

Antroposofija (gr. anthropos – žmogus) kilo iš teosofijos, tačiau nuo jos atsiskyrė. Antroposofi-ja ,,demokratiškesnė”, nes, priešingai teosofijai, skelbia, kad ,,aukščiausias žinojimas” intuityviai, t. y. viršprotiškai, pažinti gyvenimo paslaptis prieinamas to siekiantiems visiems žmonėms. Antroposofijos pagrindėju laikomas R. Šteineris (Steiner, 1861-1925).

Religija irgi aiškina pasaulį, žmogų ir pagaliau antgamtinį pasaulį. Tikybos Katekizme rašo-ma: Religija vadinama savita pažiūrų ir veiksmų visuma, turinti palaikyti ryšį su Aukščiausia Būtybe”. Teorinis religijos pagrindas yra teologija (gr. theos – dievas, logos – mokslas), t. y. žinių sistema apie Dievą, Jo esmę, veiklą, paremta paties Dievo apreikštomis tiesomis. Filosofijos kritikai nurodo, kad teologai tiesą jau ,,žino”, kurią reikia tik pagrįsti prigimtinio proto samprotavimais, nes, pasak krikš-čionybės filosofo Aurelijaus Augustino, teologija siekia pažinti protu tai, kuo tikima.

Žinias apie pasaulį teikia ir menas. Savo laiku vokiečių filosofas A. G. Baumgartenas (1714-1762) estetiką apibūdino kaip pažintinės veiklos rūšį, kurios aukščiausia apraiška yra menas. Tam tikra prasme šitai yra teisinga, nes meno kūriniai iš tikrųjų išreiškia žmonių gebėjimą jausmiškai pažinti. Kiekvienas meno kūrinys ką nors vaizduoja. Tačiau meno kūriniuose svarbiausioji pusė yra emocio-nalumas, todėl meno kūriniai atskleidžia tiesą ne tiek racionalumu, kiek jausmus žadinančia meninio vaizdo forma. Labai vertingas meno kūrinys visada patinka, nes jis yra gražus, o apie kitas pažinimo formas taip sakyti negalima. Kartu meno kūriniai turi ir protingą prigimtį, nes jie juk yra protingų bū-tybių pastangų produktai. Ir mokslas, ir filosofija, ir menas visada pradeda nuo juslumo, t. y. nuo jus-lėmis fiksuojamų dalykų, tačiau menas ir baigiamojoje kūrybos stadijoje, t. y. išbaigtame kūrinyje, iš-lieka grožio, t. y. juslumo lygmenyje, o mokslas arba filosofija – proto lygmenyje.

Politinės praktikos teorinis pagrindas yra politinė ideologija. Apskritai ideologijomis vadina-mos visos teorijos (skirtingai nuo buitinės sąmonės lygmens), o kartais net visa žmogaus sąmonė su visomis jos formomis ir apraiškomis. Tačiau politinės ideologijos atveju partijos ideologai sąmoningai ar nesąmoningai tikrovę aiškina sau palankia prasme ir taip neišvengiamai išreiškia kurios nors tautos ar visuomenės dalies interesus. Ideologijos priešybę mokslui ir filosofijai akivaizdžiai atskleidžia
sąlygos: už ideologines tiesas balsuoja valstybės piliečiai ir parlamentų nariai. Taigi ideo-logijoje tiesos kriterijumi tampa daugumos nuomonė (sofizmas). Jeigu taip būtų moksle ar filosofijoje, tai būtų paprasčiausias nesusipratimas. Be to, ideologijos išbandomos praktikoje, o filosofija – beveik niekada.

Arčiausiai iš visų pažinimo rūšių filosofijai yra mokslas. Visų mokslų žinios turi vieną bendrą požymį: jos gaunamos empirinio (gr. empeiria – pažinimas, paremtas jutimais, patirtimi) stebėjimo būdu ir patvirtintos eksperimentu. Mokslininkai nepolitikuoja, nemistifikuoja, nefilosofuoja, o tyrinėja.

Mokslo ir filosofijos takoskyrą įtikinamai parodo lietuvių filosofas Antanas Maceina (1908-1987). Knygoje ,,Filosofijos kilmė ir prasmė” filosofas teigia, kad nė vienas mokslų neieško dalykų esmės, nes mokslo metodais tos esmės ir neįmanoma rasti. Dėl to mokslai niekada neklausia ,,kas yra kas”. Jeigu mokslininkas (pvz., fizikas) imtų samprotauti, kas yra mokslas, tai reikštų, kas jis nutraukė savo tyrinėjimus ir pradėjo filosofuoti. Neturėdamas filosofinių žinių gamtininkas nežinos, kas yra gamta, fizikas, kas yra medžiaga, biologas, kas yra gyvybė. Mokslininkui rūpi, kaip tikrovė reiškiasi, t. y. kaip kūnai juda, kaip gyvybė dauginasi, kaip jungiasi medžiagos ir t. t. Tik filosofijai rūpi dalykų esmė, todėl nėra ir negali būti esmių mokslo. Esmės paieška – filosofijos uždavinys. Laikui bėgant mėginimai paversti filosofiją vienu iš mokslų reiškė bandymus ją sunaikinti, todėl visi šie bandymai buvo nesėkmingi. Jeigu, tarkime, tai kada nors pavyktų (eksperimentiškai būtų aptikta būties prasmė), tai reikštų filosofijos pabaigą.

Maceina sako, kad filosofas ir filosofijos žinovas (pvz., profesorius) yra skirtingi dalykai. Filo-sofas yra tas, kuris sukuria filosofiją, o filosofijos žinovas yra tas, kuris tyrinėja atskirų filosofų kū-rybą, filosofijos kryptis, atmainas ar atskiras filosofavimo epochas. Taigi žmogus, tyrinėjantis filoso-fų kūrybą, yra mokslininkas, o ne filosofas (kaip menotyrininkas, tyrinėjantis meną, nėra menininkas, o mokslininkas).

Mokslo ir filosofijos skirtybes įrodo ne tik pats mokslininko ar filosofo darbo pobūdis, bet ir darbo rezultatai. Filosofai visada yra savo tiesų, savo atradimų autoriai, o mokslininkai nėra ir negali būti savo surastų tiesų (dėsnių ar faktų) autoriai: dėsniai atrandami, o ne sukuriami. Be to, mokslo tie-sos yra priimtinos visiems žmonėms, o to nėra ir negali būti su filosofinėmis tiesomis. Žmogus filoso-fines tiesas priima ar nepriima tik laisvai apsisprendęs. Rastas dėsnis yra niekieno, o filosofinė teorija yra tik objektyvuota, ,,sudaiktėjusi” filosofo dvasia, nors ji ir nėra grynas prasimanymas, nes turi realų pagrindą. Antra vertus, filosofinės tiesos žmonėms yra net svarbesnės už mokslines tiesas: dėl mokslo tiesų mažai ginčijamasi, o už filosofijos žinias žmonės ryžtasi net saviaukai. Tuo filosofija panaši į po-litinę ideologiją ir religiją.

Filosofijos atsiradimas

Atsakant į klausimą ,,kas yra kas?” arba ,,kas egzistuoja?” visada filosofuojama, todėl atsakyti į klausimą, kas yra filosofija, gali tik patys filosofai arba filosofijos mokslininkai. Tai keblus klausi-mas. Nedaug kas ginčijasi, pavyzdžiui, dėl mokslo ir religijos esmės, tačiau dėl filosofijos ginčijamasi daug ir ne visada vaisingai. Kodėl taip yra?

Prieštaringos nuomonės filosofijos fenomeno aiškinime atsiranda iš pačios filosofijos prigim-ties. Dažnai taip atsitinka dėl atskirų filosofų keliamų pačiam sau tikslų, aptariamų dalykų, dėl filoso-finių tekstų ,,nesterilumo”, t. y. dėl samplaikos su mitais, teologija, atskirais mokslais, mistika, politi-ne ideologija ir t.t. Painiavą filosofijos sampratoje sukelia atsiradusios filosofinės kryptys (pvz., mate-rializmas ir idealizmas), atmainos (pvz., objektyvusis ir subjektyvusis idealizmas), srovės, mokyklos, todėl filosofiją galima suprasti tik iš konkretaus laikotarpio istorinio turinio ir to meto filosofų mąsty-mo ypatumų. Taigi, siekiant suprasti filosofijos fenomeną, neišvengiamai reikia studijuoti tiek visuoti-nę, tiek filosofijos istoriją.

Istorikų duomenimis, filosofija ėmė rastis Kinijos, Indijoje ir Graikijoje maždaug prieš 3-2,5 tūkstančių metų. Filosofų požiūriu filosofiškai mąstyti žmogų privertė tokios žmogiškosios savybės kaip sugebėjimas stebėtis, abejoti, kentėti, o taip pat mirties baimė. Tie dalykai vadinami filosofijos ištakomis, slypinčiomis paties žmogaus sieloje. Nors filosofinės tiesos paieškos ne visada buvo sėk-mingos, tačiau jos visada sukeldavo nuostabų būvį, t. y. viltį nesibaigiančioje kovoje už savo būtį ir tiesiant kelią į absoliutų žinojimą. Taigi viltį galima laikyti penktąja filosofijos ištaka ir priežastimi.

Tačiau civilizacijos raidoje vien šių žmogiškosios sielos ištakų filosofijai atsirasti nepakako. Visur žmonės stebėjosi, abejojo, kentėjo ir vylėsi amžinu gyvenimu, visur atsirasdavo mitų ir religijų, tačiau filosofija atsirado tik Kinijoje, Indijoje ir Graikijoje. Į visas kitas planetos vietas filosofija ,,atėjo” būtent iš šių šalių. Kodėl?

Akivaizdu, kad filosofo profesijai atsirasti reikėjo ir palankių visuomeninių sąlygų. Tą jau su-prato didysis graikų filosofijos kūrėjas
Platonas. Viena šių sąlygų – vergų darbas, kuris leido atsirasti pakankamam skaičiui žmonių, nedirbančių sunkaus fizinio darbo. Taigi neabejotina, kad vergovė bu-vo būtina socialine prielaida, tačiau ir jos neužteko. Pvz., vergoviniame Egipte atsirado mokslas, bet neatsirado filosofija. Dabarties patyrimas įrodė, kad filosofavimui būtina pakankama asmeninė laisvė nuo valdžios žmonių. Ten, kur tvyro dvasinė priespauda, filosofija merdi. Taip atsitiko ir naujausiais laikais komunistinio režimo šalyse. Net Indijoje ir Kinijoje, kuriose, beje, nebuvo ir Graikijai būdingo vergovės tipo, filosofija iki klasikinės, t. y. pavyzdinės, teorijos formos nepakilo. Net iki šių dienų, pa-lyginti su Vakarais, Rytų šalių filosofijoje išliko pirmapradė žymė. Rytų šalių filosofijas kai kurie mokslininkai vadina protofilosofija (gr. proto – pirmas) arba, geriausiu atveju, parafilosofija (gr. para – prie, šalia, nuo), t. y. sutrikusia filosofija, kurioje daug ikifilosofinių ar nefilosofinių pradų. Vadina-si, filosofijai atsirasti ir plėtotis reikia laisvos, demokratiškos visuomenės, kurioje nedraudžiama kita-mintystė. Kaip tik dėl to klasikinės filosofijos tėvynė yra Senovės Graikija, kurioje atsirado demokra-tiškos santvarkos valstybių.

Be graikų kalbos žodžių phileo – myliu ir sophia – išmintis filosofijos neįmanoma paaiškinti. Graikai buvo pirmieji pradėję aiškinti ir filosofinio pažinimo specifiką. Jie pirmieji aiškiai pasakė, kad tik dvasia gali įimti ir turėti pasaulio visetą. Sukritikavę mitus ir pradėję ieškoti dalykų esmės, graikai greitai suprato, kad išmintis tėra idealas, t. y. geidžiamas ir niekada netampantis tikrove sąmonės bū-vis, todėl kaip tik dėl to savo mąstytojus ėmė vadinti ne išminčiais, bet tik mylinčiais išmintį, t. y. be-sistengiančiais būti išmintingais. Išmintis, o ji sutapatinama su žinojimu, pripažįstama aukščiausia do-rybe. Jos siekti, vadinasi, artėti prie dievų, yra pati garbingiausia veikla, nes tik dievai kaip visažiniai yra išmintingi. Graikai taip pat pastebėjo, kad daugeliu atvejų teisingas žinojimas neteikia tiesos turė-tojui jokios materialinės naudos. Tai reiškia, kad filosofavimas materialinės naudos atžvilgiu yra visiš-kai bevertis: filosofija neišmokys pastatyti namo, pasiūti drabužį ir pan. Todėl Platonas ir sieja filoso-favimą su laisvalaikiu, t. y. ne su būtinu ir nelaisvu darbu neišvengiamiems materialiniams poreikiams tenkinti. Turėdamas omeny šią filosofavimo sąlygą, graikas Aristotelis (384-322 m. pr. Kr.) filosofinį žinojimą pripažino pačiu laisviausiu, t. y. nuo niekieno nepriklausomu žinojimu ir laisviausia pažintine veikla. Filosofas Antanas Maceina, interpretuodamas Aristotelio požiūrį į filosofiją ir filosofavimą, primena, kad Aristoteliui filosofija reiškė ,,theorein – speculari”, t. y. apsidairymą aplinkui, apmąsty-mą kaip pačią kilniausią veiklą, neturinčią jokio kito tikslo, o tik pažinimą, nesiekiant nieko keisti.

Graikijos filosofija prasidėjo nuo pasaulio pradų paieškų. Istorikai filosofijos pradžia laiko vadinamąją Mileto mokyklą ir jos įsteigėją Talį (624-547 m. pr. Kr.). Tai laikas, kai imama neigti mi-tologinė pasaulėžiūra. Tačiau pirmasis filosofas, suteikęs filosofijai ypatingą žinojimą ir prasmę, yra Platonas (427-347 m. pr. Kr.). Rytiečiams nepavyko taip kaip graikams meną, mistiką ir religiją at-skirti nuo filosofijos, o būtent Platonas pagrindė tikrojo žinojimo sąlygą ir priemonę. Tikrasis žinoji-mas yra proto, o ne juslių dalykas. Žinojimas yra natūralus sielos ilgesys, kyląs iš nuostabos ir abejo-nės, ir jis, t. y. žinojimo ilgesys, niekada nepasotinamas, nes žmogus niekada negali tapti viską žinan-čiu, t. y. Dievu. Šių laikų filosofas Jaspersas šią idėją išreiškė taip: ,,filosofuoti – tai būti kelyje”. Pla-tonas taip pat suformulavo pagrindinius ir ,,amžinus” filosofavimo klausimus bei pradėjo pagrindines filosofavimo kryptis. Vokiečių filosofijos istorikas Arnas Anzenbacheris (,,Filosofijos įvadas”, V., 1992, 49 p.) šias Platono pradėtas idėjas pavaizdavo grafiškai, pavadinęs tai ,,Platono trikampiu”.ABSOLIUTAS

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 2920 žodžiai iš 9227 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.