ĮVADAS
Kiekvienas iš mūsų savo gyvenime susiduriame su daugybe organizacijų, pradedant lopšeliu-darželiu, mokykla, vėliau ligoninė, bankas, įstaiga, kurioje dirbame, socialinių paslaugų įstaigos. Profesionalus socialinis darbas reikalingas daug kur ir atliekamas daugelyje įstaigų, institucijų, klientų namuose. Jis reikalingas visoms socialiai pažeistoms žmonių grupėms. Kiekvienoje socialines paslaugas teikiančioje organizacijoje vyksta nenutrūkstamas komunikacijos procesas, kuriame dalyvauja organizacijos narys ir klientas. Efektyvus ir intensyvus pasikeitimas informacija palengvina organizacijos tikslų įgyvendinimą. Dauguma socialinių darbuotojų klientų – tai skurdo ir nelaimių užklupti žmonės. Darbas seksis, jei personalas bus jautrus kiekvieno žmogaus reikmėms. Nuo socialinių darbuotojų sugebėjimo užmegzti pozityvų kontaktą su klientu, geranoriško nusiteikimo kliento atžvilgiu priklauso darbo efektyvumas socialines paslaugas teikiančioje organizacijoje.
Yra nemaža studijų apie komunikaciją. Atlikta daug tyrimų, eksperimentų, stebėjimų. Pastudijavusi literatūrą apie tai, savo darbe bandysiu panagrinėti svarbiausius bendravimo su klientais aspektus.
TURINYS
Įvadas
Bendravimas socialines paslaugas teikiančioje organizacijoje
1.Organizacijos samprata
2.Komunikacijos procesas ir jį įtakojantys veiksniai
3.Veiksmingas bendravimas
4.Konfliktai
Išvados
Naudota literatūra
ORGANIZACIJOS SAMPRATA
Žmonės jungiasi į grupes. Tai daryti sąlygoja psichologiniai ir biologiniai veiksniai, kurių pagrindu formuojasi žmonių tarpusavio ryšiai. Grupės yra pagrindinis veiksnys, padedantis išlikti. Didelė socialinė grupė, sudaryta tam tikriems tikslams įgyvendinti, yra organizacija. Visuomenėje yra daugybė organizacijos apibrėžimų.Ch. Barnard teigia, kad „organizacija – tai tokia korporacijos rūšis, kuri skiriasi nuo kitųs ocialinių grupių sąmoningumu, nuspėjamumu, kryptingumu „ (3). A. Etzioni nuomone „organizacija – tai socialinis junginys (žmonių grupės), sąmoningai sudaromos siekiant specifinių tikslų“ (3) .
Pateiktas organizacijos apibrėžimas rodo, kad organizacijos modelyje labai svarbu tikslai, nes būtent dėl noro juos įgyvendinti ir veikia organizacija. Pagrindinis socialines paslaugas teikiančios organizacijos tikslas yra pagalba tai visuomenės daliai, kuri negali savimi pasiūpinti. Socialinė struktūra – tai pagrindinis organizacijos elementas. Kiekvienas individas yra apsuptas daugybės taisyklių, draudimų, leidimų. Jie būtini, norint sureguliuoti visuomenės gyvenimą. Organizacijos nariai arba dalyviai – tai svarbi sudėtinė organizacijos dalis. Tai visuma individų, kurių kiekvienasturi turėti būtiniausių savybių ir įgūdžių, leidžiančių užimti tam tikrą vietą organizacijos socialinėje struktūroje ir vaidinti atitinkamą socialinį vaidmenį. Organizacija iš technologijos pozicijų – tai vieta, kur tam tikros rūšies darbas, organizacijos narių energija paverčiama į medžiagas arba informaciją.
Kiekviena organizacija egzistuoja fizinėje, technologinėje, kultūrinėje ir socialinėje aplinkoje. Ji turi prie šios aplinkos prisitaikyti ir joje egzistuoti. Nėra uždarų organizacijų. Visos jos, norėdamos gyvuoti, privalo palaikyti ryšius su išoriniu pasauliu. Kiekvienai organizacijai atstovauja vadovas. Tai žmogus, kuris vienu metu turi būti ir lyderis, ir sugebėti efektyviai vadovauti savo pavaldiniams.
KOMUNIKACIJOS PROCESAS IR JĮ ĮTAKOJANTYS VEIKSNIAI
Kiekvienoje organizacijoje kasdien keičiamasi informacija. Ji perduodama tiesioginiais ir netiesioginiais kanalais, vyksta nenutrūkstamas komunikacijos procesas, kuriame dalyvauja kiekvienas organizacijos narys, o organizacijoje, teikiančioje socialines paslaugas, taip pat dalyvauja ir klientas. Beveik viskas, kas daroma norint palengvinti organizacijos tikslų įgyvendinimą reikalauja efektyvaus bei intensyvaus pasikeitimo informacija. Jeigu žmonės negali, nesugeba pasikeisti informacija, aišku, jog jie negali drauge dirbti, numatyti tikslus ir jų
siekti. „Taigi komunikacija yra žmonių tarpusavio sąveikos bei organizacijos funkcionavimo pagrindas“ (3).
Komunikacijos procesas – tai dviejų ar daugiau žmonių pasikeitimas informacija. Šio pasikeitimo metu vieni informaciją siunčia, kiti gauna, interpretuoja, daro išvadas ir t. t. Informacija perduodama simboliais, kurie gali būti žodiniai (pasakyti ar parašyti) arba nežodiniai (piešiniai, mimika, gestai). Pasikeisti informacija galima tik tada, kai žmonės suteikia žodiniam ar nežodiniam simboliui tą pačią reikšmę.
Komunikacija vyksta bendraujant siuntėjui ir gavėjui. Komunikacija gali vykti viena kryptimi ir ten baigtis. Arba pranešimu iš gavėjo galima išgauti atsakymą. Tai grįžtamasis ryšys. Pranešimas perduodamas komunikacijos kanalu. Kanalas – formali komunikacijos priemonė tarp siuntėjo ir gavėjo. Siuntėjas pradeda pradeda komunikacijos procesą. Siuntėjas organizacijoje yra asmuo, kuris turi informacijos ir siekia juos perduoti kitam žmogui. Gavėjas yra asmuo, kuris suvokia siuntėjo pranešimą.
Užkodavimas vyksta , kai informacija,
kurią reikia perduoti, siuntėjas paverčia simbolių seka. Šis etapas yra būtinas, nes informacija gali būti perduodama kitam žmogui tik simboliais ar kitais sutartiniais ženklais. Kadangi komunikacijos procesas neapsieina be kodavimo, tai siuntėjas siekia nustatyti abiem pusėm suprantamą reikšmių sistemą ir parinkti tokius simbolius, kurie, jo manymu, ir gavėjui turi tokią pat reikšmę.
Atkodavimas – procesas, kurio metu gavėjas interpretuoja gautą pranešimą ir paverčia jį prasminga informacija. Šis procesas susideda iš dviejų žingsnių. Pirmiausia, gavėjas turi priimti pranešimą, po to – interpretuoti jį. Atkodavimas priklauso nuo gavėjo ankstesnio patyrimo, jo asmeninės nuomonės apie vartojamus simbolius, jo lūkesčių (žmonės dažnai girdi tai, ką norėtų išgirsti) ir nuo to, ar vienodai reikšmes supranta siuntėjas ir gavėjas. Kuo gavėjo atkodavimas labiau atitinka siuntėjo norėtą perduoti informaciją, tuo efektyvesnė yra komunikacija.
Socialines paslaugas teikiančioje organizacijoje bendrauja socialiniai darbuotojai ir jų klientai. Skiriasi jų amžius, mentalitetas, išsilavinimas, temperamentas, charakteris. Komunikacija tarp jų ne visada būna sklandi. Galima išskirti šiuos pagrindinius tarpasmeninę komunikaciją įtakojančius veiksnius: skirtingas suvokimas, nežodinė ir žodinė komunikacija, emocijos, nepasitikėjimas.
Skirtingas suvokimas yra vienas iš labiausiai įprastų barjerų, trukdančių efektingai komunikacijai. Žmonės, kurių išsilavinimas ar žinių lygis skirtingas, dažnai tuos pačius reiškinius suvokia nevienodai. „Mūsų suvokimas individualus ir atrenkamas. Mus nuolatos supa jutiminių duomenų – formų, spalvų, dydžių, garsų – srautas ir mūsų smegenys skenuoja gaunamus duomenis, atsižvelgdamos į tai, kas mums tuo metu svarbu, reikšminga. Žmonės kažkaip išmoksta matyti, tai yra jie suvokia žmones, situacijas ir įvykius priklausomai nuo savo patirties“ (5).