Bendrininkavimo samprata ir požymiai
5 (100%) 1 vote

Bendrininkavimo samprata ir požymiai

1121314151617181

TURINYS

ĮŽANGA 2

1. BENDRININKAVIMO SAMPRATA 3

2. BENDRININKAVIMO ATRIBOJIMAS NUO PRISIDĖJIMO PRIE NUSIKALSTAMOS VEIKOS 5

3. BENDRININKAVIMO RŪŠYS 8

4. BENDRININKAVIMO POŽYMIAI 9

4.1 Bendrininkavimo objektyvieji požymiai 9

4.2 Bendrininkavimo subjektyvieji požymiai 14

3. BENDRININKŲ RŪŠYS 20

4. BENDRININKAVIMO FORMOS 24

IŠVADOS 27

LITERATŪROS SĄRAŠAS 29

ĮŽANGA

Bendrininkavimas – tai tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai nusikalstamą veiką padaro bendromis pastangomis du ar daugiau asmenų. Tokia forma padaryta nusikalstama veika yra pavojingesnė už vieno asmens padarytą nusikalstamą veiką, nes pasiekti nusikalstamiems tikslams suvienijamos dviejų ar daugiau asmenų pastangos, todėl būna tvirtesnis psichologinis pasiryžimas padaryti nusikalstamą veiką, geriau apgalvojamas būdas, parenkami įrankiai ir priemonės, yra daugiau galimybių nuslėpti nusikalstamą veika ir pan. Dėl šios priežasties bendrininkavimo institutui šiuolaikinėje visuomenėje skiriamas didelis dėmesys.

Mano kursinio darbo tikslas yra išanalizuoti bendrininkavimo instituto esmę Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse (toliau – BK). Tyrimo objektas yra Lietuvos teisinėje sistemoje susiformavusi bendrininkavimo samprata. Darbe keliami tokie uždaviniai:

 atskleisti bendrininkavimo sąvoką;

 atriboti bendrininkavimą nuo prisidėjimo prie nusikalstamos veikos;

 apibūdinti bendrininkavimo rūšis;

 atskleisti bendrininkavimo objektyviuosius požymius: veiką, padarinius, priežastinį ryšį, būdą, priemones, įrankius, laiką, vietą ir kitas aplinkybes;

 atskleisti bendrininkavimo subjektyviuosius požymius: subjektą, kaltę, motyvus, tikslus;

 apibūdinti bendrininkų rūšis;

 apibūdinti bendrininkavimo formas.

Savo kursiniame darbe naudosiu sisteminį (analizuojant bendrininkavimą, viso BK teisės normų sisteminis aiškinimas), istorinį (atsižvelgiama į senajame Baudžiamajame kodekse įtvirtintą bendrininkavimo sąvoką), kitus svarbiausius teisės metodus (lyginamasis, loginis), kurie užtikrina išsamesnę analizę, bei atsižvelgsiu į kitose šalyse (Austrijoje, Skandinavijos šalyse, Prancūzijoje, Ispanijoje) susiformavusią bendrininkavimo sampratą.

Pagrindiniai šaltiniai, kuriais remiuosi, yra A. Abramavičiaus, E. Bieliūno, A. Drakšienės ir kitų autorių baudžiamosios teisės vadovėlis (bendrosios dalies), Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso bendrosios dalies komentaras, svarbiais užsienio autorių darbais – J. Wessels, J. Pradel, bei, žinoma, BK.

1. BENDRININKAVIMO SAMPRATA

Pasaulyje egzistuoja dvi koncepcijos, apie nusikalstamą veiką, padarytą bendrininkavimu: keleto nusikaltimų teorija ir vieno nusikaltimo teorija. Pagal keleto nusikaltimų teoriją, nusikaltimų yra tiek, kiek yra bendrininkų: kiekvienas iš jų padaro atskirą nusikaltimą. Pagal šią teoriją kiekvienas dalyvis yra baudžiamas pagal tai, kaip jis dalyvauja darant nusikaltimą, ir nėra išskiriami jokie vykdytojai, kurstytojai, nusikaltėlį slepiantys asmenys ir pan. Tokia koncepcija taikoma common law šalyse (numatyta, kad visi, daugiau ar mažiau bendrininkavę valstybės išdavime, nuteisiami taikant tą patį nusikaltimo kvalifikavimą), Austrijoje (laikoma, kad visi dalyviai yra vykdytojai ir kad nusikalstamą veiką padaro ne tik tiesioginis vykdytojas, bet ir kiekvienas, paskatinęs asmenį dalyvauti darant nusikalstamą veiką arba kitaip prisidėjęs prie jos padarymo), Skandinavijos šalyse (kalbama tiesiog apie dalyvius ir nėra apibrėžiama, kaip skirstyti patį dalyvavimą nusikalstamoje veikoje) ir t.t. Kita teorija yra vieno nusikaltimo. Ji reiškia, kad konkretaus nusikaltimo atveju bendrininkauti gali daug asmenų ir jie visi nebūtinai atlieka tą patį, t.y. vykdytojo, vaidmenį, todėl skiriamos tam tikros bendrininkų kategorijos. Yra 3 grupės sistemų, pagal tai, kiek bendrininkų rūšių išskiria. Pirmoji grupė sistemų yra tokios, kurios išskiria vykdytojo ir bendrininko kategorijas (pavyzdžiui, Prancūzijoje išskiriamas vykdytojas, kuris atlieka veiksmus, ir bendrininkas, kuris, arba padėdamas ar prisidėdamas palengvino parengti ar padaryti nusikaltimą, arba dovana, pažadu, grasinimu, įsakymu, piktnaudžiavimu valdžia ar įgaliojimais sukurstė padaryti nusikaltimą arba nurodė, kaip jį daryti). Antrajai teisės sistemų grupei būdingos trys bendrininkų kategorijos: vykdytojas, bendrininkas ir kurstytojas (pavyzdžiui, Ispanijos Baudžiamasis kodeksas skiria asmenis, kurie tiesiogiai prisideda prie veikos padarymo, asmenis, kurie darant nusikaltimą bendrininkauja pirmiau už nusikaltimą arba tuo pačiu laiku daromomis veikomis, asmenis, kurie žinodami apie nusikaltimą prisideda jį jau padarius). Trečioji teisės sistemų grupė skiria keturias bendrininkų rūšis. Šiai grupei ir priklauso Lietuvos teisinė sistema.

Kalbant apie Europos Sąjungos teisės aktus, beveik visuose Europos Sąjungos teisės aktuose baudžiamosios teisės klausimais numatyta valstybės pareiga nustatyti baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą padarant šiuose teisės aktuose numatytas nusikalstamas veikas (pavyzdžiui, Konvencijoje dėl Europos Bendrijų finansinių interesų apsaugos, 2003 m. gruodžio 22 d. Tarybos pagrindų sprendime dėl kovos su seksualiniu vaikų išnaudojimu ir vaikų pornografija, 2004 m. spalio 25 d. Tarybos pagrindų
sprendime, nustatančiame būtiniausias nuostatas dėl nusikalstamų veikos sudėties požymių ir bausmių neteisėtos prekybos narkotikais srityje ir pan.) ir reikalaujama, kad valstybė imtųsi reikiamų priemonių, kad kurstymas padaryti minėtas veikas arba bendrininkavimas jose būtų baudžiamas. Europos Sąjungos teisės aktai bendrininkavimo institutą grindžia dualistine bendrininkavimo doktrina, kuri reiškia, kad ne tik vykdytojas, bet ir kiti bendrininkai turi būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn už vykdytojo padarytą nusikalstamą veiką. Europos Sąjungos teisės aktuose yra tik nurodomos bendrininkų rūšys (vykdytojas, kurstytojas ir kitas bendrininkas), tačiau nėra nuosekliai atskleistos bendrininkavimo, taip pat minėtų bendrininkų rūšių sampratos, bendrininkavimo formos ir rūšys, bendrininkavimo instituto reikšmė baudžiamajai atsakomybei. Be to, nei Europos Sąjungos teisės aktai, nei kai kurių Europos Sąjungos valstybių narių baudžiamieji įstatymai neišskiria tokios bendrininkų rūšies kaip organizatorius. Iš to, kad nėra detalaus bendrininkavimo instituto reglamentavimo Europos Sąjungos teisės aktuose, darytina išvada, kad suteikiama teisė valstybėms narėms detalizuoti ir taikyti nacionalines baudžiamųjų įstatymų nuostatas dėl bendrininkavimo, jo formų ir rūšių.

Bendrininkavimo sąvoka pateikta BK bendrosios dalies IV skyriuje „Nusikalstamos veikos stadijos ir formos“. Bendrininkavimas yra tam tikra nusikalstamos veikos padarymo forma. BK 24 str. bendrininkavimą apibrėžia taip: „Bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką.“ Senajame Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse 18 str. bendrininkavimas buvo apibrėžtas trumpiau: „Bendrininkavimu laikomas tyčinis dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas nusikaltimo padaryme.“

2. BENDRININKAVIMO ATRIBOJIMAS NUO PRISIDĖJIMO PRIE NUSIKALSTAMOS VEIKOS

Baudžiamajame kodekse tiesiogiai tokios sąvokos kaip „prisidėjimas prie nusikalstamos veikos“ nėra. Prisidėjimu prie nusikalstamos veikos laikomos BK specialiosios dalies XXXIV skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai teisingumui“ 237 str. (Nusikaltimo ar nusikaltimą padariusio asmens slėpimas) ir 238 str. (Nepranešimas apie nusikaltimą) apibūdintos veikos. Taigi prisidėjimo prie nusikalstamos veikos institutą apibūdina specialiosios dalies normos, numatančios atsakomybę už slėpimą, už nepranešimą ir už netrukdymą daryti nusikalstamą veiką. Žvelgiant plačiau, tam tikra prasme prisidėjimu galima būtų laikyti ir daugiau atvejų, pvz. BK 229 str. (Tarnybos pareigų neatlikimas).

Įstatymų leidėjas BK įtvirtindamas prisidėjimo prie nusikalstamos veikos institutą patikslina bendrininkavimo instituto ribas, suteikia garantiją, kad taikant baudžiamąją atsakomybę už nusikalstamas veikas, bendrininkavimo ribos nebus plečiamos. Labai svarbu teisingai įvertinti skirtumą tarp bendrininkavimo ir prisidėjimo prie nusikalstamos veikos ir juos atriboti.

Esminis skirtumas tarp šių institutų yra priežastinio ryšio buvimas bendrininkavimo atveju ir priežastinio ryšio nebuvimas prisidėjimo prie nusikalstamos veikos atveju. Bendrininkavimo atveju, priežastinis ryšys yra būtinas objektyviosios pusės požymis. Tarp kiekvieno bendrininko veikos ir atsiradusių bendrų padarinių (nusikalstamose veikose, apibūdintose materialiomis sudėtimis) ar bendrai padarytos veikos (formaliose sudėtyse) turi būti priežastinis ryšys. Prisidėjimo prie nusikalstamos veikos požymis yra tai, kad nors asmuo ir prisidėjo prie nusikalstamos veikos, bet tarp jo veiksmų ar neveikimo ir kitų asmenų daromos ar padarytos veikos ir jos padariniais nėra priežastinio ryšio. Asmuo, slėpdamas nusikalimą ar nusikaltimą padariusį asmenį, kaltininkams padeda išvengti atsakomybės, bet slepiamajame nusikaltime nedalyvauja. Taigi asmuo nėra kaltas už padarinius, atsiradusius ne dėl jo veiksmų ar neveikimo, o dėl kitų asmenų nusikalstamos veikos.

Dar vienas svarbus skirtumas yra subjektai, kurie atsako už bendrininkavimą ir prisidėjimą prie nusikalstamos veikos. Pagal BK, bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Pagal šią normą, subjektu galima laikyti asmenį, kuris yra pakaltinamas ir sulaukęs 16 metų (ar tam tikrais atvejais 14 metų). Giminystės ryšiai šios normos taikymui jokios reikšmės neturi. Pagal BK 237 str. ir 238 str., kurie reglamentuoja prisidėjimą prie nusikalstamos veikos, už šiuose straipsniuose numatytas veikas neatsako nusikaltimą padariusio asmens artimieji giminaičiai ir šeimos nariai. Tai paaiškinama Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatomis, kad „šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“(38 str. 1 d.) ir, tam tikra prasme, 31 str. 3 d., įtvirtintas draudimas versti duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius. Galima teigti, kad minėti BK straipsniai yra išvesti iš šių Konstitucijos nuostatų.

Atskirti bendrininkavimo instituto ir prisidėjimo prie nusikalstamos veikos instituto (tiksliau – bendrininkavimą nuo nusikaltimo ar nusikaltimą padariusio asmens
taikymo ribas padeda laikas, kada susiformuoja subjekto tyčia. Prisidedant prie nusikalstamos veikos, kaip galima spręsti iš BK 237 str. formuluotės („Tas, kas iš anksto nepažadėjęs paslėpė, sunaikino ar sugadino kito asmens padaryto sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo pėdsakus, įrankius ar priemones, nusikalstamu būdu įgytus daiktus, kitus su nusikaltimu susijusius dalykus, turinčius įrodomosios reikšmės, arba slėpė nusikaltimą padariusį asmenį…“ ), subjekto tyčia susiformuoja tik po to, kai kitas asmuo padaro nusikaltimą. Bendrininkavimo atveju, vertinant padėjėjo apibrėžimą, pateiktą BK 24 str., tyčia susiformuoja prieš padarant nusikalstamą veiką („Padėjėjas yra asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat asmuo iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus.“ ). Nors iš anksto pažadant paslėpti nusikalstamą veiką ar ją padariusį asmenį dar jokios pagalbos nesuteikiama, tačiau šiuo atveju kitų bendrininkų ryžtas sustiprinamas tik todėl, kad jie tikisi gauti tokią pagalbą ateityje. Veikos kvalifikavimo prasme turi reikšmės tik nukreipti į konkrečios nusikalstamos veikos sudėties realizavimą veiksmai, tačiau visas nusikaltimo padarymo mechanizmas apima ir veiksmus, kuriais siekiama paslėpti nusikalstamą veiką ar pasislėpti pačiam. Bendrininkams svarbi ne tik pagalba padaryti nusikalstamą veiką (realizuoti konkretaus nusikaltimo sudėtį), bet ir tokia pagalba, kuria padedama paslėpti su nusikalstama veika susijusius objektus, vėliau galinčius tapti įrodymais, arba pasislėpti patiems, kas padėtų išvengti baudžiamosios atsakomybės. Iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikalstamą veiką ar nusikaltėlį asmuo taip pat įsilieja į nusikalstamos veikos darymo procesą, suvokia, kad veikia bendrai su kitais, tik jo pagalba (indėlis į nusikalstamos veikos padarymą) nusikelia į ateitį. Būtent todėl tokia iš anksto pažadėta pagalba ir yra pripažįstama bendrininkavimu darant nusikalstamą veiką.

Sunkiausia yra atriboti prisidėjimą prie nusikalstamos veikos ir padėjimą. Nagrinėjant padėjėjo ir slėpimo normas, pastebima, kad jas konstruodamas įstatymo leidėjas nebuvo nuoseklus. Slėpimo sudėtis apima platesnį veikos požymių spektrą negu nurodyta padėjėjo sąvokoje, t. y. ne tik nusikaltimo padarymo įrankių priemonių, pėdsakų ar nusikalstamu būdu įgytų daiktų paslėpimą, bet ir jų sunaikinimą ar sugadinimą. Vertinant šią situaciją, atkreiptinas dėmesys, kad padėjėjo normoje pateiktas išbaigtas būdų, kuriais gali pasireikšti padėjimas, sąrašas. Taigi formaliai iš anksto duotas pažadas bendrininkams sunaikinti ar sugadinti nusikalstamos veikos padarymo įrankius, priemones, pėdsakus ar nusikalstamu būdu gautus daiktus negali būti pripažįstamas bendrininkavimu, nes šie požymiai nenurodyti padėjėjo sampratoje. Išeitį iš tokios situacijos galima rasti plečiamai aiškinant paslėpimo sampratą. Ji turi apimti ir minėtų objektų sunaikinimą ar sugadinimą, nes jie gadinami ar naikinami būtent tam, kad būtų paslėpti nuo nusikalstamą veiką tiriančių pareigūnų. Tačiau aiškumo sumetimais, padėjėjo samprata ir slėpimo norma turėtų būti suderintos tarpusavyje, todėl reikėtų praplėsti padėjėjo sąvoką, kad ji apimtų slėpimo normoje nurodytus slėpimo būdus- nusikaltimo įrankių, priemonių, pėdsakų ar nusikalstamu būdu įgytų daiktų sugadinimą ar sunaikinimą.

Prisidėjimo prie nusikalstamos veikos ir bendrininkavimo atribojimas labai svarbus ne tik baudžiamosios teisės mokslui, bet ir praktiškai taikant baudžiamąją atsakomybę už šias veikas, nes dažnai teismų praktikoje pasitaiko atvejų, kad kvalifikuojama neteisingai.

3. BENDRININKAVIMO RŪŠYS

Bendrininkų dalyvavimas nusikalstamos veikos daryme gali skirtis savo pobūdžiu, laipsniu, aktyvumu, taigi, galima sakyti, bendrininkų dalyvavimas skiriasi savo indėliu į nusikalstamą veiką. Pagal skirtingą bendrininkų vaidmenį ir indėlį į nusikalstamą veiką baudžiamosios teisės teorijoje skiriamos dvi bendrininkavimo rūšys:

 Paprastasis bendrininkavimas (bendras kaltumas). Šiuo atveju, visi (t.y. mažiausiai du) bendrininkai betarpiškai dalyvauja vykdydami objektyviąją nusikalstamos veikos sudėties pusę (visą ar jos dalį). Toks bendrininkavimas dar vadinamas bendravykdymu, nes paprastai objektyviąją pusę tiesiogiai įgyvendina nusikalstamos veikos vykdytojas.

 Sudėtingasis bendrininkavimas. Šiuo atveju, bendrininkai, dalyvaudami bendroje nusikalstamoje veikoje, atlieka skirtingus veiksmus ar neveikimą. Bendroje nusikalstamoje veikoje greta vykdytojo, dar gali būti ir organizatorius, ir kurstytojas, ir padėjėjas. Be vykdytojo, kiti bendrininkai sudėtingo bendrininkavimo atveju gali ir neatlikti bendros veikos sudėtyje numatytų veiksmų ar neveikimo.

Bendrininkavimo rūšies nustatymas kiekvienu konkrečiu nusikalstamos veikos padarymo atveju turi didelę reikšmę teisingai kvalifikuojant bendrininkų nusikalstamą veiką, bausmės skyrimui ir jos individualizavimui.

4. BENDRININKAVIMO POŽYMIAI

4.1 Bendrininkavimo objektyvieji požymiai

Nusikalstama veika. Baudžiamosios teisės teorijoje nusikalstama veika apibrėžiama kaip priešingas teisei, pavojingas, sąmoningas žmogaus elgesys išoriniame pasaulyje. Priešingumas teisei pasireiškia tuo, kad žmogaus daroma veika yra uždrausta baudžiamojo įstatymo. Nusikalstama veika objektyviai visada pavojinga. Nusikalstamos veikos pavojingumas reiškia tai, kad nusikalstama veika yra daroma žala baudžiamojo įstatymo saugomiems gėriams. Nusikalstamą veiką, kad už ją būtų taikoma baudžiamoji atsakomybė, žmogus turi padaryti sąmoningai, tai reiškia, kad daroma veika turi būti kontroliuojama sąmonės ir valinga. Todėl nusikalstama veika negali būti laikoma tokia veika, kurios visai nekontroliuoja žmogaus sąmonė, arba, nors sąmoninga, bet žmogus jos nevaldo. Pavyzdžiui, asmuo, veikiamas nenugalimos jėgos ar fizinės prievartos, negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Klausimas dėl psichinės prievartos yra labiau diskutuotinas. Paprastai manoma, kad psichinė prievarta nepalaužia žmogaus valios visiškai ir jis gali kontroliuoti savo veiksmus, todėl baudžiamoji atsakomybė už nusikalstamą veiką, padarytą vartojant psichinę prievartą, bus taikoma, tik į prievartos faktą bus atžvelgiama kaip į baudžiamąją atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Dar vienas nusikalstamos veikos požymis yra tai, kad ji turi objektyviai pasireikšti išoriniame pasaulyje. Žmogus negali būti baudžiamas už savo mintis, pažiūras, įsitikinimus. Nusikalstama veika gali pasireikšti veikimu arba neveikimu. Veikimas – aktyvi veikos forma, pasireiškianti tam tikrų aktyvių veiksmų atlikimu. Neveikimas – tai pasyvi veikos forma, kai asmuo turėjo ir galėjo veikti, bet to nepadarė (šiuo atveju kalbama apie pareigos buvimą ir jos neatlikimą).

Kai nusikalstama veika padaroma bendrininkaujant, labai svarbus aspektas yra tai, kad joje turi dalyvauti, tai yra turi bendrai veikti, du ar daugiau asmenų. Tai matoma BK 24 straipsnyje pateiktame bendrininkavimo apibrėžime („…tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių…“ ). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad visi nusikalstamoje veikoje dalyvaujantys asmenys turi atitikti būtinus subjekto požymius. Jie turi būti sulaukę BK nustatyto amžiaus, nuo kurio iškyla baudžiamoji atsakomybė už nusikalstamą veiką, ir pakaltinami ar ribotai pakaltinami.

Nusikalstama veika padaryta bendrininkaujant gali būti padaroma tiek veikimu, tiek neveikimu. Paprastai bendrininkaujama aktyviais veiksmais, bet gali būti atvejų, kai asmenys tyčia neatlieka savo pareigų (neveikimas), tuo palengvindami nusikalstamos veikos padarymą (pavyzdžiui, asmuo, privalėjęs įjungti signalizaciją saugomose patalpose, to nepadaro ir pan.). Tačiau nusikalstamoje veikoje, padarytoje bendrininkaujant, svarbu nustatyti, kad nusikalstamoje veikoje dalyvavusio asmens veiksmai ar neveikimas yra ypač reikšmingi bendrai nusikalstamai veikai ir be šių veiksmų (ar neveikimo) bendros nusikalstamos veikos nebūtų įmanoma padaryti arba jos padarymas iš esmės pasunkėtų. Bendrininko vaidmuo darant bendrą nusikalstamą veiką yra viena iš aplinkybių, į kurią teismas atsižvelgia skirdamas bausmę. Pagal BK 58 straipsnio 1 dalį: „Bausmė nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo bendrininkams skiriama bendra tvarka, atsižvelgiant į asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką rūšį, formą, vaidmenį ir pobūdį“. Atsakomybės už kaltai padarytą nusikalstamą veiką, bausmės individualizavimo ir kiti baudžiamosios teisės principai, išskyrimas BK bendrininkų rūšių, bendrininkavimo formų, reikalavimas skiriant bausmę konkretizuoti kiekvieno bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, vaidmenį ir pobūdį, mažareikšmiškumo samprata formuoja išvadą, jog nustačius, kad konkretaus asmens indėlis nėra reikšmingas bendrai daromai ar padarytai nusikalstamai veikai, yra pagrindas tai vertinti kaip mažareikšmiškumą. Tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000 m. gruodžio 21 d. nutarimą Nr. 29 “Dėl teismų praktikos veikas pripažįstant mažareikšmėmis“, vei¬kos pa¬da¬ry¬mo ben¬dri¬nin¬ka¬vi¬mo at¬ve¬ju ma¬ža¬reikš¬me ga¬li bū¬ti pri¬pa¬žin¬ta (ar ne¬pri¬pa¬žin¬ta) tik vi¬sų ben¬dri¬nin¬kų vei¬ka. Vi¬sais at¬ve¬jais spren¬džiant klau¬si¬mą, ar ben¬dri¬nin¬kų veiks¬muo¬se nė¬ra ma¬ža¬reikš¬miš¬ku¬mo, rei¬kia at¬si¬min¬ti, kad vei¬ka, pa¬da¬ry¬ta ke¬liems as¬me¬nims ben¬dri¬nin¬kau¬jant, dau¬ge¬liu at¬ve¬jų yra pa¬vo¬jin¬ges¬nė už tą pa¬čią vei¬ką, pa¬da¬ry¬tą vie¬no as¬mens. Taigi bendros nuomonės dėl mažareikšmiškumo taikymo bendrininkams nėra.

Nusikalstami padariniai. Nusikalstami padariniai apibūdinami kaip žala, kuri atsiranda neteisėtais veiksmais ar neveikimu kėsinantis į baudžiamojo įstatymo saugomus objektus. Nusikalstama veika gali būti ne tik daroma reali žala, bet ir keliama tokios žalos grėsmė. Tais atvejais, kai keliama žalos objektui grėsmė, objekte įvyksta tam tikri pakitimai, susiję su objekto saugaus egzistavimo sąlygomis. Galima daryti išvadą, kad nusikalstami padariniai turi glaudų ryšį su nusikalstamos veikos objektu. Nuo nusikalstamos veikos objekto vertingumo
priklauso ir nusikalstamų padarinių pavojingumas. Pavyzdžiui, gyvybė ir nuosavybė yra nusikalstamos veikos objektai. Gyvybė – vertingesnis teisinis gėris nei nuosavybė ir atitinkamai nusikalstami padariniai kėsinantis į gyvybę, t.y. mirtis, yra pavojingesni nei kėsinantis į nuosavybę. Tačiau nusikalstamos veikos objekto negalima tapatinti su nusikalstamais padariniais, nes objektas apibūdina į kokius teisinius gėrius kėsinamasi nusikaltimu, o padariniai – parodo, kokie pakitimai įvyko objekte.

Nusikalstamų padarinių reikšmė baudžiamajai teisei yra didelė, tačiau didžiausia įtaka pasireiškia tuo, kad pagal tai, ar įstatymų leidėjas numato konkrečiose nusikalstamų veikų sudėtyse nusikalstamus padarinius, nusikalstamų veikų sudėtys yra skirstomos į materialiąsias (nusikalstamos veikos objektyvioji pusė apibūdinama ir veika, ir padariniais – nusikalstama veika bus laikoma baigta nuo padarinių atsiradimo momento) ir formaliąsias (nusikalstamos veikos objektyvioji pusė apibūdinama tik veika, padariniai reikšmės neturi – nusikalstama veika baigta nuo veiksmų ar neveikimo padarymo momento). Šitoks nusikalstamų veikų skirstymas turi įtakos ir bendrininkaujant padarytos nusikalstamos veikos nusikalstamų padarinių apibūdinimui. Jei konkrečios nusikalstamos veikos sudėtis materiali, dėl bendro dalyvavimo darant nusikalstamą veiką atsiradę padariniais yra bendri visiems bendrininkams ir nėra išskaidomi atskiriems bendrininkams pagal jų padarytas veikas. Jei nusikalstama veika apibūdinta formalia sudėtimi, padariniais laikytina pati bendrininkavimo veika.

Priežastinis ryšys tarp nusikalstamos veikos ir nusikalstamų padarinių. Priežastinis ryšys apskritai – tai toks santykis tarp reiškinių, kuriam esant vienas reiškinys ar sąveikaujančių reiškinių visuma (priežastis) sukelia ir nulemia kitą reiškinį (pasekmę). Baudžiamojoje teisėje priežastinis ryšys – tai santykis tarp nusikalstamos veikos ir nusikalstamų padarinių, kuriam esant nusikalstama veika sukelia ir nulemia nusikalstamus padarinius. Tiesioginių taisyklių, kaip nustatyti priežastinį ryšį, nėra. Baudžiamosios teisės teorijoje išskiriami tam tikri specifiniai priežastinio ryšio požymiai, kuriais remiantis galima nustatyti priežastinį ryšį. Vienas iš požymių yra tai, kad nusikalstamų padarinių atsiradimo priežastimi ir sąlyga laikomi nusikalstamą veiką padariusio subjekto neteisėti veiksmai ar neveikimas. Svarbus požymis nustatant priežastinį ryšį yra ir tai, kad nusikalstama veika turi būti padaroma anksčiau nei atsiranda nusikalstami padariniai. Toliau reikia nustatyti, ar tokia veika buvo nusikalstamų padarinių būtina atsiradimo sąlyga. Šiuo atveju reikia atsižvelgti į visas aplinkybes, kurios galėjo turėti įtakos padarinių atsiradimui, ir iš jų išskirti nusikalstamą veiką. Be to, reikia nustatyti, ar nusikalstama veika buvo konkreti nusikalstamų padarinių priežastis. Kiekviena priežastis apima būtinas rezultato atsiradimo sąlygas, bet ne kiekviena būtina sąlyga yra pasekmių priežastis, todėl svarbu, kad nusikalstama veika būtų pripažinta ne tik padarinių atsiradimo sąlyga, bet ir būtina jų atsiradimo priežastimi. Priežastinį ryšį būtina nustatyti ir materialiosiose, ir formaliosiose nusikalstamų veikų sudėtyse, tačiau kvalifikuojant reikšmę turi tik materialiosiose sudėtyse.

Bendrininkavimo atveju tarp kiekvieno bendrininko veiksmų ar neveikimo ir atsiradusių bendrų padarinių (materialiosiose nusikalstamų veikų sudėtyse) ar bendrai padarytosios veikos (formaliosiose nusikalstamų veikų sudėtyse) turi būti nustatytas priežastinis ryšys. Taigi, jei nusikalstama veika padaryta bendrininkaujant, priežastinį ryšį būtina nustatyti kiekvienu atveju, nepriklausomai nuo to, ar padaryta nusikalstama veika apibūdinta materialiąja ar formaliąja sudėtimi. Kiekvienu atveju reikia nustatyti, kad:

a) bendrininko veiksmai ar neveikimas laiko atžvilgiu yra pirmesni, negu bendrai padaryta veika ar kilę bendros veikos padariniai;

b) bendrininko veiksmai ar neveikimas yra būtina sąlyga darant bendrą nusikalstamą veiką ar atsirandant bendriems nusikalstamiems padariniams;

c) bendra nusikalstama veika ir bendri nusikalstami padariniai – dėsningas ir būtinas bendros bendrininkų veiklos rezultatas;

d) padaroma bendra nusikalstama veika ar atsiranda bendrų nusikalstamų padarinių būtent dėl bendrininkų veiksmų, o ne dėl kitų asmenų veiklos ar atsitiktinių aplinkybių.

Šias sąlygas būtina nustatyti kiekvieno bendrininko atžvilgiu, tačiau bendrininkų vaidmuo ir indėlis nusikalstamoje veikoje būna skirtingas: baudžiamojoje teisėje išskiriami vykdytojas, organizatorius, kurstytojas, padėjėjas. Bendrininkavimo atveju nusikalstamos veikos objektyviąją pusę realizuoja vykdytojas (ar bendravykdytojai, jei asmenų daugiau), todėl priežastinį ryšį tarp organizatoriaus, kurstytojo ir padėjėjo veikos bei bendrų padarinių galima patvirtinti tik tada, kai įsitikinama, kad kiekvieno iš jų veiksmai ar neveikimas buvo reikalingi ar būtini, nes sudarė sąlygas veikti kitiems bendrininkams ar iš esmės papildė jų veiksmus ir be jų pagalbos nusikalstamą veiką padaryti būtų buvę neįmanoma ar padarymas iš esmės pasunkėtų.

Priežastinio ryšio reikšmė bendrininkavimo institute apima ne tik baudžiamosios
pagrindų nustatymą bendrininkams, bet ir apibrėžia ribą, iki kada galimas bendrininkavimas. Ta riba yra nusikalstamų padarinių atsiradimas (jei sudėtis materiali) arba veikos pabaiga (jei sudėtis formali). Taigi į bendrą nusikalstamą veiką galima įsilieti tik iki nusikalstamos veikos pabaigimo (t.y. iki to momento, kai atsiranda visi konkrečios nusikalstamos veikos sudėtyje numatyti objektyvieji ir subjektyvieji požymiai). Kaip jau minėta prieš tai, priežastinis ryšys yra vienas iš svarbiausių požymių, padedančių atriboti bendrininkavimą nuo prisidėjimo prie nusikalstamos veikos.

Kiti objektyvieji požymiai – nusikalstamos veikos padarymo būdas, priemonės, įrankiai, laikas, vieta ir kitos aplinkybės. Nusikalstamos veikos padarymo būdas, priemonės, įrankiai, laikas, vieta – tai fakultatyvieji nusikalstamos veikos požymiai. Tai reiškia, kad šie požymiai faktiškai egzistuoja kiekvienoje padarytoje nusikalstamoje veikoje, tačiau nusikalstamos veikos kvalifikavimui reikšmę turi ir tampa būtinaisiais požymiais tik tokiu atveju, jei įstatymų leidėjas juos numato konkrečios nusikalstamos veikos sudėtyje.

Nusikalstamos veikos padarymo būdas parodo, kaip buvo padaryta nusikalstama veika. Nusikalstamos veikos padarymo priemonės – tai daiktai, kurie patys nenaudojami nusikalstamai veikai padaryti, tačiau palengvina atlikti nusikalstamus veiksmus arba sudaro jo materialias prielaidas. Nusikalstamos veikos įrankiai – tai daiktai ar priemonės, kuriuos asmuo naudoja tiesiogiai darydamas nusikalstamą veiką. Nusikalstamos veikos padarymo laikas – „veikimo (neveikimo) laikas arba baudžiamojo įstatymo numatytų padarinių atsiradimo laikas, jeigu asmuo norėjo, kad padariniai atsirastų kitu laiku.“(BK 3 str. 1 d.). Šie požymiai bendrininkavimu padarytose nusikalstamose veikose ypatingų aspektų neturi. Kitaip yra su nusikalstamos veikos padarymo vieta. Nusikalstamos veikos padarymo vieta – „vieta, kurioje asmuo veikė arba turėjo ir galėjo veikti, arba vieta, kurioje atsirado baudžiamojo įstatymo numatyti padariniai“ (BK 4 str. 2 d.). Svarbu tai, kad BK numatyta nusikalstamos veikos padarymo vieta bendrininkavimo atveju: tai vieta, kurioje buvo padaryta bendra nusikalstama veika, o, jei vienas iš bendrininkų veikė kitoje vietoje, jo veikimo vieta. Taigi gali būti situacijų, kai tos pačios nusikalstamos veikos atžvilgiu gali būti pritaikyti ne tik Lietuvos, bet ir užsienio valstybės, baudžiamieji įstatymai.

Visi šitie požymiai bei kitos aplinkybės dažniausiai turi reikšmės bausmės skyrimui, o ne veikos kvalifikavimui.

4.2 Bendrininkavimo subjektyvieji požymiai

Subjektas. Subjektas – tai žmogus, kuris padaro nusikalstamą veiką ir yra atsakingas už ją pagal baudžiamąjį įstatymą. Subjektu gali būti tiek fizinis, tiek juridinis asmuo.

Kalbant apie fizinį asmenį, jis turi atitikti tam tikrus bendruosius požymius, t.y. turi būti sulaukęs tam tikro baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus ir būti pakaltinamas. BK 13 str. 1 d. nustatyta, kad asmuo atsako pagal šį kodeksą už padarytą nusikalstamą veiką, jei iki nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo padarymo jam buvo suėję 16 metų, išskyrus to paties straipsnio 2 d. numatytas nusikalstamas veikas, kai asmuo atsako nuo 14 metų. Nuo 14 metų asmuo atsako už nužudymą, sunkų sveikatos sutrikdymą, išžaginimą, seksualinį prievartavimą, vagystę, plėšimą, turto prievartavimą ir t.t. (pateiktas baigtinis sąrašas veikų). Priežastys, kodėl būtent už šias veikas yra sumažinta amžiaus, nuo kurio asmuo atsako riba, yra tai, kad šios nusikalstamos veikos pačios pavojingiausios, be to, manoma, kad asmuo, sulaukęs 14 metų, jau suvokia jų pavojingą pobūdį. Asmeniui, kuriam iki nusikalstamos veikos padarymo nebuvo suėję 14 metų, įstatymų nustatyta tvarka gali būti taikomos auklėjamojo poveikio ar kitokios priemonės, tačiau baudžiamojon atsakomybėn jis nėra traukiamas. Kitas būtinasis subjekto požymis yra pakaltinamumas. Tai fizinio asmens sugebėjimas suvokti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. Tačiau BK pakaltinamumo sąvoka nėra suformuluota. Kalbama apie nepakaltinamumą: asmuo yra nepakaltinamas, jei darydamas šio kodekso uždraustą veiką jis dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti jos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų (BK 17 str. 1 d.). Nepakaltinamas asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jam gali būti taikomos priverčiamosios medicinos priemonės. BK dar skiriamas ribotas pakaltinamumas (18 str.). Tai tokia psichinė asmens būsena, kuri uždraustos veikos darymo metu dėl psichikos sutrikimo, nesančio pakankamu pagrindu pripažinti jį nepakaltinamu, neleidžia asmeniui visiškai suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio ar valdyti savo veiksmų. Nusikalstamą veiką padaręs ribotai pakaltinamas asmuo baudžiamojon atsakomybėn traukiamas, tačiau į šią aplinkybę yra atsižvelgiama kaip į bausmę švelninančią. Jei asmuo padarė baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atsižvelgiant į aplinkybes, jis gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Be bendrųjų požymių, konkrečios nusikalstamos veikos sudėtyje gali būti numatyti specialūs subjekto požymiai, pavyzdžiui, lytis, valstybinė teisinė padėtis, santykis su karo prievole, užimamos pareigos ir pan.
Juridinis asmuo, pagal BK 20 str., atsako tik už tokias nusikalstamas veikas, už kurių padarymą konkrečios nusikalstamos veikos sudėtyje numatyta juridinio asmens atsakomybė. Pats juridinis asmuo fiziškai neegzistuoja, todėl logiška, kad jis atsako už nusikalstamas veikas, padarytas fizinio asmens. Juridinis asmuo atsako už tokias fizinio asmens padarytas nusikalstamas veikas, kai nusikalstamą veiką juridinio asmens naudai ar interesais padarė fizinis asmuo, veikęs individualiai ar juridinio asmens vardu, eidamas vadovaujančias pareigas juridiniame asmenyje turėjo teisę atstovauti juridiniam asmeniui, priimti sprendimus juridinio asmens vardu ar kontroliuoti juridinio asmens veiklą. Taip pat, jei nusikalstamą veiką juridinio asmens naudai padarė juridinio asmens darbuotojas ar įgaliotas atstovas dėl prieš tai aptarto asmens (einančio vadovaujančias pareigas juridiniame asmenyje ir turinčio tam tikras teises) nepakankamos priežiūros ar kontrolės. Be to, baudžiamajame įstatyme numatyta išimtis, kad baudžiamojon atsakomybėn negali būti traukiamos valstybė, savivaldybė, valstybės ir savivaldybės institucija ir įstaiga bei tarptautinė viešoji organizacija.

Šiuo metu Jūs matote 55% šio straipsnio.
Matomi 4722 žodžiai iš 8547 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.