Bendros europos valstybių užsienio politikos busp esmė
5 (100%) 1 vote

Bendros europos valstybių užsienio politikos busp esmė

Į V A D A S

Europos integracija yra daugialypis procesas. Kokiose srityse bendravimas tarp šalių bevyktų, jis neišvengiamai veda prie butinybės koordinuoti šalių sprendimus tarptautinėje arenoje.

Bendroji užsienio ir saugumo politika(BUSP) – tai specifinė ir kol kas precedento neturinti besiintegruojančių valstybių bendravimo forma. Pradėta kaip paprasčiausia atskirų užsienio politikos žingsnių koordinacija, šiandien ji virto institucionalizuota Europos integracijos dalimi. Formaliai Bendroji užsienio ir saugumo politika įteisinta tik Mastrichto sutartimi. Europos Sąjungos struktūroje Bendroji užsienio ir saugumo politika vadinama vienu iš trijų sąjungos ramsčių, tad jai suteiktas ganėtinai aukštas statusas nūdienėje integracijoje.

Nepaisant suderintos užsienio politikos būtinybės, jos priešistorėje gana daug prieštaringų svarstymų ir sprendimų. Savarankiška užsienio politika yra viena iš valstybės suvereniteto atributų, tad beveik 40 metų kalbos apie kokius nors bendrus (t. y. nesavarankiškus) šalių sprendimus minėtoje srityje buvo tabu. Vyko diskusijos, priiminėti konstruktyvūs sprendimai, tačiau pats bendrosios užsienio politikos terminas atsirado ir buvo tik jau minėtame Mastrichto dokumente.

Nepaisant Europos Sąjungos sugebėjimo veikti ekonominėje ir diplomatinėje arenoje, gynybos politikos kūrimas buvo kur kas sudėtingesnis. Europos Sąjungoje yra šalys ne tik su skirtingais saugumo poreikiais ir jų patenkinimo planais, bet ir priklausančios skirtingoms saugumo institucijoms.

Iškyla klausimas – ar Bendroji užsienio ir saugumo politika tikrai reikalinga šiandien, kai kalbama apie Europą be sienų ir kiekvienos valstybės suvereniteto stiprėjimą – ar tai netampa varžtais laisvam kiekvienos tautos apsisprendimui? Ar ji bus reikalinga 21 amžiuje su naujais laimėjimais, bet ir ne mažiau grėsmingais prieštaravimais?

Europos integracijos ekspertai sutinka su tuo, kad Bendroji užsienio ir saugumo politika pradėta kurti dar Šaltojo karo metais, kai besiintegruojančios Europos kalbėjimas ,,vienu balsu“ buvo reikšmingas politinis veiksnys. Šaltajam karui pasibaigus, tokia būtinybė neišnyko. Pasaulis pergyveno Persų įlankos karą, tebesitęsiačią buvusios Jugoslavijos krizę, destabilizaciją buvusioje SSSR. Kiekviena šalis, ypač nedidelė, vargu ar gali reikšmingai prisidėti prie šių ir panašių problemų sprendimo. Europos Sąjunga kaip viena bendrija – gali. Tai Bendrosios užsienio ir saugumo politikos esminis pranašumas krizinėse situacijose. Ekonominė integracija natūraliai skatina poreikį turėti analogiškus tikslus užsienio prekyboje, standartizacijoje, teisiniuose ekonomikos aspektuose ir kitose srityse. Galu gale bendros vertybės skatina jas bendrai ginti. Šiandien Bendrąją užsienio ir saugumo politiką Europos Sąjungos šalys suvokia kaip bendrų interesų sferą, kurioje nė vienos šalies suverenitetas nedingsta, o galimybės veikti – išauga.

Politikos teoretikai, kalbėdami apie Europos padėtį naujajame šimtmetyje, sunkiai įsivaizduoja ją kaip tradicinių atskirų nesusietų valstybių darinį. Pasak Josepho Nye ir J. Howortho 21 amžiaus politinis pasaulio žemėlapis bus padalintas į vos keletą galingų vienetų, iš kurių vienas bet kuriuo atveju bus Europa. Tiesa, nestinga ir prognozių, sergstinčių nuo pernelyg optimistinio globalizacijos ir postkomunistinės Europos demokratizacijos vertinimo. Tokie rimti autoritetai kaip Zbignevas Brzezinskis kalba apie šiuolaikinės demokratijos moralinę krizę ir iš jos kylančias išgyvenamumo problemas, o Samuelis Hungtintonas pranašauja globalizacijos pabaigą ir ją pakeisiančius civilizacijų karus. Tai ne ką mažiau svarbūs signalai, tačiau kokios bebūtų prognozės, jos tik sustiprina bendrųjų veiksmų poreikį. Taigi mažų mažiausiai 21 amžiaus pradžioje Europos Sąjungos valstybės tik visos kartu galės vykdyti svarią užsienio, saugumo ir gynybos politiką.

.

T E O R I N Ė D A L I S

1. BUSP atsiradimo įstorija

Europos integracija prasidėjo ir vyko besikeičiančio politinio klimato sąlygomis. Pokarinėje vakarų Europoje valstybės matė keletą grėsmių savo egzistavimui. Tarp jų buvo SSSR ekspansija ir galimas Vokietijos, kaip totalitarinės valstybės atgimimas – abi problemos, keliančios nesaugumo jausmą gerokai nusilpusioms Europos valstybėms. Minėti nuogąstavimai buvo svarbūs veiksniai, pasirašant vadinamąjį Briuselio paktą tarp Jungtinės Karalystės, Prancūzijos ir trijų Beneliukso valstybių. 1948 metų kovo 17 dienos Briuselio dokumentas dėl ekonominio, socialinio ir kultūrinio bendradarbiavimo bei kolektyvinės gynybos numatė, jog ,,vienai iš sutarties šalių tapus ginkluotos agresijos Europoje taikiniu, kitos sutarties šalys, sutinkamai su JT Chartijos 51 straipsniu, suteiks užpultai šaliai visą įmanomą karinę ir kitą pagalbą ir paramą“.

Tačiau Briuselio paktas netapo Vakarų Europos saugumo pagrindu. Jis veikiau paskatino platesnės apimties saugumo struktūrų paiešką. JAV inciatyva 1949 m. balandžio 4 dieną atsirado Šiaurės Atlanto sutarties organizacija (NATO). Prie minėtų pakto šalių prisijungė JAV, Kanada, Danija, Islandija, Italija, Norvegija ir Portugalija. Nuolatinė SSSR puolimo grėsmė reikalavo pastoviai stiprinti NATO ir visą dėmesį skirti būtent jai.
1950 m. gruodį Briuselio pakto šalys nutarė savo karinę struktūrą integruoti į NATO. 1954 metų Paryžiaus sutartimi Briuselio paktas ,,perkvalifikuotas“ į organizaciją, šiandien žinomą Vakarų Europos Sąjungos (WEU) vardu. Jos sudėtyje atsirado Italija, vėliau WEU panaudota kaip tramplynas Vakarų Vokietijai tapti NATO nare.

Specifinė Vokietijos situacija, taip pat ekonominės integracijos reikalavimai skatino europiečius nepasikliauti vien NATO, bet ieškoti ir kitų kolektyvinio saugumo galimybių. Šeštojo dešimtmečio pradžioje Vakarų šalys susirūpino Vakarų Vokietijos perginklavimu ir šios šalies atetimi Europoje. Tačiau idėja apie Vokietijos apginklavimą po Antrojo pasaulinio karo pabaigos baugino daugelį europiečių. Todėl Italija, Belgija, Liuksemburgas, Nyderlandai ir Vakarų Vokietija, vadovaujamos Prancūzijos, 1952 m. parengė Europos gynybos bendrijos (EDC) planą: tai turėjo būti bendra Europos armija, sudaryta iš atskirų mažų nacionalinių kontingentų, kuriai buvo numatytas bendras biudžetas ir viršnacionalinė kontrolė. Pasiūlymas įėjo į istoriją Pleveno plano vardu. Sėkmės atveju jis būtų integravęs Vakarų Vokietiją į Europos gynybą, o šalia Europos anglies ir plieno, Europos ekonominės bendrijos bei Euratomo, turėtume dar ir ketvirtą – Europos gynybos bendriją.

Žinoma, tokiam planui reikėjo ir politinio vadovavimo, todėl 1953 m. Europos gynybos bendrijos planą papildė Europos politinės bendrijos (EPC) projektas, numatęs federalinio pobūdžio politines institucijas. Tačiau planas nesėkmę patyrė toje pačioje šalyje, iš kurios kilo jo sukūrimo inciatyva – Prancūzijoje. Jis nebuvo ratifikuotas Prancūzijos parlamente. Žlugus idėjai, teko Vokietiją tiesiog integruoti į NATO. Tai dar labiau sustiprino būtent pastarosios saugumo sistemos vaidmenį.

Europos integracijos entuziastai dirbo toliau. Christianas Fouchetas 1661-1962 metais paskelbė tris pasiūlymus, žinomus ,,Fouchet plano“ vardu. Jame buvo numatyta pasirašyti valstybių sąjungos sutartį, kuri vestų prie vieningos užsienio politikos, šalių narių saugumo nuo bet kokios agresijos stiprinimo ir gynybos politikos koordinavimo. Ilgainiui valstybių sąjungos sutartis turėjo apimti ir Europos bendriją. Pastaroji inciatyva buvo atmesta iš esmės dėl dviejų priežasčių: pirma, šis bendradarbiavimo planas buvo grindžiamas tarpvyriausybiniu principu ir buvo baiminamasi, kad jis numarins prasidėjusį viršnacionalinį Europos Bendrijų bendradarbiavimą; antra, kitos šalys siekė išsaugoti glaudesnius nei Prancūzija gynybinius ryšius su JAV ir NATO.

1970 metais Liuksemburgo viršūnių susitikime paskelbtas Davinjono projektas, kuriuo pradėtas procesas, vėliau gavęs Europos politinio bendradarbiavimo (EPC) vardą. Nors formaliai EPC įteisintas tik Vieningos Europos akte 1987 metais, Europos politinis bendradarbiavimas vyko jau nuo Liuksemburgo viršūnių susitikimo. 1974 metais patikslinus sprendimų priėmimo mechanizmą, EPC tapo politikos gaires nustatančiu forumu. Atrodė, kad bendroji politika jau yra teisingame kelyje.

1983 metais buvo žengtas dar vienas žingsnis: į EPC veiklos sritį įtraukti politiniai ir ekonominiai (bet ne kariniai) saugumo aspektai. Pastovios EPC struktūros atsirado tik Vieningos Europos Akto dėka, tačiau sąvoka ,,bendra užsienio politika“ dar nebuvo įvardinta.

Atrodo, kad europiečiai palengva ėmė perprasti bendro veikimo pranašumus. Suprasta, kad Europos šalių interesai neapsiriboja jų pačių teritorijomis, bet siekia visur, kur tik keliauja bent vienas Europos turistas ar mažiausia Europos prekė.

Palaipsniui ėmė kristalizuotis konkretesnis Bendrosios užsienio ir saugumo politikos paveikslas. 1985 m. Doodge komitetas parengė priemonių planą Bendrajai užsienio politikai sustiprinti. Plane numatyta koordinuoti pastangas saugumo srityje, ginklų pramonėje bei įkurti sekretoriatą. Realiai buvo apsiribota kuklesnėmis priemonėmis, nors instituciniam bendravimui pagrindas jau buvo padėtas: atsirado Bendrosios užsienio ir saugumo politikos koordinatoriai – Europos korespondentai. Beliko žengti paskutiniuosius žingsnius Bendrajai užsienio ir saugumo politikai įteisinti. Tai padarė jau minėtas Vieningos Europos Aktas bei Mastrichto sutartis.

Kelias į BUSP, kaip matyti iš trumpos jo istorijos, nebuvo lengvas. Iš tiesų europietiškoji tautinių valstybių tradicija jau kelis šimtus metų akcentuoja indvidualumą daugelyje politikos sričių, o užsienio ir saugumo politikoje toks akcentavimas yra tiesiog nepriklausomybės atributas. Todėl buvo manoma, kad kokios nors pastovios bendrosios politikos struktūros ir biurokratiniai sprendimų priėmimo mechanizmai negalimi.

Bet visdėlto buvo pasiektas susitarimas, kad bendrąją politiką reikia institucionalizuoti ir gerąja prasme biurokratizuoti. Turi atsirasti atsakingi už šios politikos sritį pareigūnai, įkurtos institucijos tokios politikos planavimui, formavimui ir vykdymui. Tai daro bendrąją užsienio ir saugumo politiką ilgaamžiškesnę, tvirtesnę, patikimesnę ir labiau įpareigojančią.

Kelias į bendrąją užsienio ir saugumo politiką:

1948 m. Pasirašytas Briuselio paktas.

1949 m. Įkurta Šiaurės Atlanto sutarties organizacija (NATO).

1950 m. Briuselio pakto šalys nutarė savo karinę struktūrą integruoti į NATO.

1952 m. Pasiūlytas Europos gynybos
bendrijos (EDC) planas.

1953 m. Pasiūlytas Europos politinės bendrijos (EPC) projektas.

1954 m. Briuselio paktas reorganizuotas į Vakarų Europos Sąjungą (WEU).

1661-1962 m. Paskelbti siūlymai įkurti politinę besiintegruojančių valstybių sąjungą-Fouchet planas.

1970 m. Paskelbtas Davinjono projektas, kuriuo pradėtas procesas, vėliau gavęs Europos politinio bedradarbiavimo (EPC) vardą.

1983 m. Į EPC veiklos sritį įtraukti politiniai ir ekonominiai saugumo aspektai.

1985 m. Vadinamasis Dudžo (Doodge) komitetas parengė priemonių planą Bendrąjai užsienio politikai sustiprinti, atsirado pirmieji Bendrosios užsienio ir saugumo (BUSP) politikos koordinatoriai – Europos korespondentai.

1987 m. Vieningos Europos aktu sankcionuotas Bendros užsienio ir saugumo politikos kūrimas.

1993 m. BUSP formaliai tapo Antruoju Europos Sąjungos ramsčiu.

Europos Sąjungos šalys yra suinteresuotos demokratinių vertybių ir žmogaus teisių garantavimu, tarptautinio stabilumo ir įstatymų valdžios palaikymu. Tai ne šiaip sau deklaracija, o gyvybinis Sąjungos interesas: gyvenimas įrodė,kad esant nestabiliai situacijai ES funkcionavimas neįmanomas, o nestabili tarptautinė aplinka kenkia jos narių sanglaudai.

Pastaruoju metu nei JT, nei Europos saugumo ir bedradarbiavimo organizacija (ESBO) negali pakankamai efektyviai reaguoti į visus iššūkius ir grėsmes, kylančias Europos šalių saugumui. Be to, sumažėjusios grėsmės euforijos skatinama Europa sumažino savo karinį, planavimo, mokslinį ir kitą su gynybos dalykais susijusį pajėgumą.

Situacija paradoksali – veiksmų laukas plečiasi, o galimybės veikti nekinta ar net mažėja. Tad poreikis tarptautiniams reguliaciniams instrumentams yra didesnis nei bet kada, nes tarptautinių santykių aritmetika nebėra tokia aiški. Stiprėja islamo šalių vaidmuo, nėra visiškai aiški poskomunistinio pasaulio, Azijos ir Lotynų amerikos šalių ateitis. Didėjant gyvenimo tempui ir informacijos bei pinigų vertei, stiprėja nusikalstamo pasaulio grėsmė. Europai reikia labai aiškiai žinoti, kas yra tas Europos identitetas. Susilpnėjęs Europos politinio tikslo pajautimas yra pavojingiausia spraga diskusijoje apie Europos saugumą.

Šaltojo karo pabaiga buvo puikus impulsas Europos kaip civilizacijos reformai ir vertybių perkainavimui, tačiau nereikia pamiršti, kad Europos bendrija savo Bendrąją užsienio ir saugumo politiką rengė dar Šaltojo karo sąlygomis. Sąlygoms pasikeitus, skubiai teko užimti bendrą poziciją Vokietijos suvienijimo, Varšuvos sutarties organizacijos likimo, naujų nepriklausomų valstybių atsiradimo klausimais. Europa buvo visiškai nepasirengusi ir buvusios Jugoslavijos konfliktams, tad sprendimams netrūko skubotumo ir skaudžių klaidų.

Europos Sąjungos garbei vis tik reikia pasakyti, kad į BUSP pažiūrėta labai rimtai. Ne vien todėl, kad ji įvardinta vienu iš trijų Sąjungos ramsčių. Patyrusi išbandymus Balkanuose ir santykiuose su buvusiomis sovietinėmis respublikomis, BUSP politika yra aktyviai reformuojama ir tobulinama, jai išties negailima resursų.Reikia tikėtis, kad tai nesibaigs entuziazmu ir BUSP įgyvendinimas pagaliau leis Europos Sąjungai iš ekonomikos giganto išaugti į tvirtą ,,žaidėją“ ir pasaulinėje politikoje.

BUSP principai ir veikimas

BUSP pagrindinis tikslas – išsaugoti ES indetitetą tarptautinėje arenoje. Jos svarbiausieji deklaruojami tikslai yra sukurti praktinį, pastovų informacijos ir nuomonių pasikeitimo tarptautinių santykių klausimais mechanizmą, suderinti šalių narių pozicijas, plėtojant bendrą požiūrį esminiais klausimais, ir šias esmines pozicijas įgyvendinti praktikoje bendrais veiksmais.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2016 žodžiai iš 6614 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.