Būties problema filosofijoje
5 (100%) 1 vote

Būties problema filosofijoje



ĮVADAS

„Filosofinį klausimą galima pavadinti begaliniu klausimu arba klausimu be galutinio atsakymo, -“ teigiama Arvydo Šliogerio “ Transendencijos tyloje“. Filosofinį klausimą keliantis žmogus maksimaliai įsibūna į savo baigtinumą, nesistengia jo peržengti, tačiau stovėdamas ant baigtinumo ribos, kuo intensyviau atsiveria tam, kas anapus ribos – begalybei, pasirodančiai per transendencijos fenomeną. Filosofinis klausimas yra nukreiptas į būtį – anapus – žmogaus. Filosofinis mąstymas yra nuolat atsinaujinantis klausimas, kuriuo vis iš naujo grįžtama prie tų pačių dalykų. Todėl yra pamatinių filosofijos klausimų, einančių per visą filosofijos istoriją – ikisokratikų iki šiuolaikinės filosofijos ir neduoda ramybės visų laikų mąstytojams. Tokį mįslingumą yra išlaikęs ir būties klausimas. Klausiant „Kas yra būtis? Koks pasaulio pradas? Kodėl yra būtis, o ne niekas?“ išeinama į begalinio (t.y. filosofinio) klausimo kelią.

Būties klausimas arba „Kas yra būtis?“ domina mąstytojus jau nuo Platono laikų. Visa šiuolaikinė filosofija kalba apie būtį kaip apie duotą, kaip savaime suprantamą dalyką, visai nesiekdama išsiaiškinti, kas sudaro būties esmę ir prasmę. Tokią vokiečių filosofo Martino Keideggerio pozicija dar teigia, kad žmogus yra ypatingas būties pradas, kurį ir turi atskleisti filosofija. Analogiškas – būties – problemą bandė spręsi Nikolajus Bendarejevas, levas Šestovas, Karlas Jasperas, Frydrichas Nyčė, Artūras Šopenhaueris, Raimondas Huserlis, Polis Sartras, Alberas Kamiu. Nors Lietuvoje filosofijos raida buvo sutrukdyta (XX a. antroji pusė), pagrindinis moderniosios filosofijos kryptys buvo žinomos ir kaip vienas iš lietuvių, sprendimų būties problemą šiuolaikinėje filosofijoje, gali būti minimas Juozas Grinius, Vincas Vyčinas, Antanas Maceina. Apskritai vargu ar rastume filosofą, kurio nedomintų amžinasis būties klausimas.

Nėra vienodų būties aiškinimų nei antikoje, nei dabartyje. Būties sąvoka, pati plačiausia ir bendriausia sąvoka, yra logiška neapibrėžiama. Būtent būties sąvokos sampratą aptarsiu pirmajame referato skyriuje. Norint suprasti būtį, tenka būties sąvoką aptarti, nurodant santykį su kitomis mažesnio bendrumo sąvokomis, ją apsvarstyti, nors ir nepateikiant tikslaus apibrėžimo. Tam skirtas antrasis referato skyrius. Galima būties prasmės interpretacija aptariama irgi antrajame , o paskutiniame skyriuje kalbama apie būtį ir jos sąlygiškos priešybes: nebūtį, nieką.

1. BŪTIES SĄVOKOS SAMPRATA

1.1. Kasdienė būties sąvoka.

Įvairūs filosofinių sąvokų žodynai būties sąvoką apibrėžia nevienodai. Paprastai ji aiškinama taip:

Būtis 1. Filosofinė sąvoka, reiškianti nepriklausomai nuo sąmonės esantį objektyvų pasaulį, materiją. Kalbant apie visuomenę, vartojamas terminas „visuomenė B“. pasaulio materialumą ir jo būtį laikydamas tapatingomis sąvokomis, dialektinis materializmas atmeta idealistinį teiginį, kad B. egzistuojanti iki materijos arba nepriklausomai nuo jos, taip pat idealistinius mėginimus kildinti B, iš sąmonės akto. Kita vertus, nepakanka pabrėžti, kad B. yra tik objektyvi, nes tokiu atveju lieka neišaiškintas klausimas, ar B. materiali ar ideali. Pripažindamas, kad B. yra pirminė, o sąmonė – antrinė, dialektinis materializmas kartu traktuoja sąmonę ne tik kaip pasyvų atspindį, bet ir kaip aktyvią jėgą, darančią poveikį būčiai.

2.Bendriausia ir abstrakčiausia sąvoka, žyminti ko nors apskritai egzistavimą. Tuo atveju būtį reikia skirti nuo realybės, egzistavimo, tikrovės ir t.t., kurios yra konkretesnės ir gilesnės objektyvių procesų bei reiškinių charakteristikos.

Dabarties filosofijoje nagrinėjant būties klausimus mintis pasiekia aukščiausias apibendrinimų abstrakcijų noras. Tuo pat metu būties klausimas artimas žmogaus gyvenimo svarbiausioms problemoms, kai jam reikia spręsti „būti ar nebūti“ ir kitus gyvybinius klausimus – mąstant apie pasaulį visumoje ar apie konkretaus žmogaus likimą. Tačiau šie būties apskritai konkrečiame žmonių gyvenime labai dažnai persipina. Taigi, norint suprasti būties problemos prasmę, reikia siekti neatitrūkti nuo žmogaus gyvenimo realijų.

Kasdienė būties samprata turi savo ištakas realiame žmogaus ir žmonijos gyvenime. Žmonių gyvenimiška veikla remiasi paprastomis, suprantamomis, abejonių nesukeliančiomis prielaidomis. Iš kurių pirmoji yra natūralus žmogaus įsitikinimas, kad pasaulis yra „čia“ ir „dabar“. Dauguma žmonių natūraliai įsitikinę kad, nežiūrint nuolatinės gamtos ir visuomenės kaitos, pasaulis išliks kaip santykinai stabili visuma.

Būties problema atsiranda tada, kai tokiomis prielaidomis pradedama abejoti. O pagrindo tokioms abejonėms nestokota. Juk daugybė neatsakytų klausimų, kuriuos pateikia gamta ir pats žmonių gyvenimas ar pasaulis turi savo ribas ar beribis, begalinis? Ar yra kiti pasauliai? Ar pasauliai amžini, ar atsiradę? O jei atsiradę, tai kokiu būdu? Ir t.t. mąstymas apie būtį negali apsiriboti, tik paprasta konstatacija, kad pasaulis yra „čia“ ir „dabar“. Žmogus, net ir nelabai smalsus, paklaus, o kas „ten“ už horizonto? Mintyse, ar net praktiškai bandydamas tai patikrinti jis įsitikins, kad ir „ten“ yra būties reiškiniai. Ir tada paprastam mąstančiam žmogui natūraliai susiformuoja mintis, kad sunku
įsivaizduoti, kad už horizonto jokios tikrovės, jokio pasaulio nėra. Tokia išvada kelia dar daugiau klausimų ar tai nereiškia, kad pasaulis yra visur? Ar tai reiškia, kad pasaulis visada buvo, yra ir bus? Ir t.t. Žinoma, galimi įvairūs atsakymai – pasaulis yra begalinis, pasaulis turi pradžią ir pabaigą ir pan. Tai ir suprantama, nes žmonės santykiauja su baigtiniais daiktais ir jam sunku įsivaizduoti begalybę ir būti apskritai. Negalima pamiršti, kad žmogus savo mintimis išeina už santykio su konkrečiais daiktais ribų, į abstrakcijų sritį, neturinčio sąlyčio su konkrečiu žmonių patyrimu. Jis gali mąstyti antropomorfiškai – jeigu žmogus daro įvairius daiktus, tai gal ir visas pasaulis yra sukurtas galingesnės už žmogų jėgos? Kaip liudija įvairūs mitai, kurie yra kuriami iki šių dienų, žmonių išmonė yra begalinė ir pati būties samprata gali įgauti pačius neįtikimiausius pavidalus.

Tačiau žmogus dažniausiai yra realistas ir jam artimesnis realus daiktinis mąstymas, susijęs su baigtiniais daiktais su tuo, kad jis pats gyvena tik tam tikrą laiko tarpą, ir kad gyvenimas tuo nesibaigia. Iš to jis gali daryti išvadas arba apie pasaulio objektyvaus egzistavimo ribas, arba apie tokių ribų nebuvimą, amžinumą ir neamžinumą. Tos išvados labai priklauso nuo visuomenėje susiklosčiusių papročių, religijos, visuomenės sąmonės. Kiekvienai besiformuojančiai asmenybei būties problemos klausimai nėra tokie paprasti. Žmogus kasdieniniame gyvenime susimąsto ir jaudinasi dėl savo gyvenimo, lygina jį su praeities ir ateities žmonių gyvenimu bei amžiumi, kaip jam atrodo, gamtos egzistavimu. Tai ir yra būties problemų apmąstymas žmonių kasdieniniame gyvenime, kuris susijęs su jų realiu patyrimu „čia“ ir „dabar“, tačiau visada siejamas su visa Visata, su buvusiomis ir būsiančiomis žmonių kartomis.

1.2. Normalizmo ir realizmo požiūriai į būtį

Dar Aristotelis būtį aptarė dvejopai: kaip substanciją ir kaip daikto esmę. Mąstyme sąvoka atitinka daikto esmę. Požiūris, ar esmė, išreikšta bendrąją sąvoka yra reali, ar tik sutartas pavadinimas, skiria realistinės ir norminalistinės filosofijos kryptis.

Realistinė filosofija mūsų dienomis populiaresnė ir dar skirstoma į idealistinę ir racionalistinę. Šiuolaikinis idealizmas akcentuoja ne būtį, o tapsmą, bet ši filosofijos krypties daug šalininkų neturi. Racionalizmo pradininku laikomas Dekartas, o šiuolaikinėje filosofijoje racionalistinę tradiciją išlaiko egzistencialistai, Husserlio fenomenologijos šalininkai, Bergsono intuityvizmo siekėjai ir kiti.

A.Plėšnys teigia, kad nuosekliausią ir radikaliausią norminalistinį požiūrį į būtį išlaiko empirizmas: bendrosios sąvokos prasmingos tik tiek, kiek tenkina atskirus stebėjimo faktus. XX a. empirizmo programa tokia: atradimų logiką pakeičia mokslo žinių patvirtinimo teorija. Tačiau empirizmo terminas filosofijos istorijoje pažymi ne tiek tam tikrą požiūrį į būtį, kiek požiūrį į pažinimą. Ankstyviausia ir mažiausiai radikali norminalizmo kryptis yra materializmas. Naujausiais laikais materialistinė filosofija, vis labiau ir labiau traukiamasi į mokslo populiarinimo ir pseudomokslo pakraštį, miršta savaime. Materialistinę filosofiją, pavadinę dialektiniu materializmu, buvo atnaujinę Markso ir Lenino siekėjai. Šis naujasis materializmas perima materializmui būdingą požiūrio į būtį tradiciją, realiu pripažindamas tik substanciją – daiktų ir individų pasaulį. Visos nominalistinės filosofijos kryptys nusigręžia nuo būties problematikos: empirizmas virsta į specialią loginę discipliną, materializmas linkęs tapti mokslą parazituojančia teorija, Kanto šalininkai imasi tirti praktinį protą, etinius, socialinius klausimus. Toks posūkis matomas vertybių filosofijos kūrėjų – N. Hartmanno, A. Šopoenhauerio, F. Nyčės veikaluose.

1.3. „Gamta yra būtis“

(V. Vyčinas vartina M. Heideggerio mintis, kitų filosofų samprotavimai). Žmogus, suprastas kaip galutinės realybės atsiskleidimo vieta, prasilaužiant Niekui į Būtį, pasirodo kaip transcendentalių, užbūtybiškų realybės galių sandūros laukas. Šitaip suprasta realybė telkiasi anaiptol ne žmoguje, bet greičiau Gamtoje kaip Neapibrėžtybėje. Šia prasme Martino Heideggerio filosofija specifiškai primena pirmojo graikų mąstytojo Anaksimandro išlikusiame posakyje glūdinčią realybės sampratą. Laisvai perteiktas anas posakis išlaiko tokią tiesą: Neapibrėžtybėje yra visų daiktų (apibrėžtybių) kilmės vieta, būdama kartu vieta, kurioje jis būtinai pradingsta. Už savo atsiskleidimą daiktai turi atsilyginti užsiskleidinu pagal (Neapibrėžtybės) viską saistančią (likiminę) tvarką.

Paprastai, sakyčiau, sodietiškai išreikšta šita mintis sakytų, kad Gamta, būdama visų būtybių kilmės vieta, drauge yra jų užbaigos vieta. Visos būtybės, visi daiktai plačiąją prasme yra trsi įsiskolinę Gamtai už savo buvimą atskleistais jos kaip Būties „nebūtybiškoje“ (Nieko) plotmėje, ir dėl to jie (daiktai) turi žlugti atsilygindami už savo buvimą. Kitaip tariant, tai ką, Gamta atskleidžia, kam suteikia buvimą bei gyvenimą, vėl turi būti užskleista, viskas praranda savo buvimą bei gyvenimą. Gamta yra būtis; ji „yra’ galutinė prasmė, yra „neapibrėžtybiškai“. O visų būtybių, visų apibrėžtybių
buvimas, jų „yra“ (jų būtis), grįsdamasi Gamtoje kaip Neapibrrėžtybėje (Būtyje), yra tarsi neatskleistas išsišokimas, už kurį jos (būtybės) turi atlyginti savo išnykimu bei žlugtimi. Tik Gamta (Neapibrėžtybė, Būtis) yra teisėtai – yra amžinai, o būtybės (apibrėžtybės), grįsdamosi Gamta, yra laikinai: patekusios į jos šviesos akiratį ir sužėrėjusios amžinumu, jos vėl turi iš jos akiračio išeiti, užgesimu atsilygindamos už savo apgaulingą sužėrėjimą ir tuomi atsiskleisdamos savo laikinume. Gamta yra amžina, o joje viskas yra laikina.

Iš visų laikinų būtybių žmogus yra itin laikinas savo buvimu mirties akistatoje ir dėl to savo suvokimu savęs ir būtybių (jį supančių esybių bei daiktų) kaip laikinų – kaip apibrėžtybių, drauge suvokdamas Būtį kaip amžiną – kaip Neapibrėžtybę. Žmogus suvokia būtybių esimą (jų „yra“) kaip savimi sutelkiantį amžiną Būties esimą (jos „yra“, t.y. jos, kaip Nieko, prasilaužimą iš kosminės tamsos į kosminę šviesą). Žmogus suvokia būtybės kaip laikinai esančias, kadangi jis pirma to suvokia Būtį kaip amžinybę – kaip savo Neapibrėžtybės šviesos esimu (jos „yra’). Iš čia kaip tik ir išryški žmogaus tarpinis esimas (jo „yra“) kaip „ex-sistavimas“ arba kaip Dasein – kaip jo buvimas dinamiškoje Nieko prasilaužimo į Būtį pagautyje.

Bandau įsijausti į sampratas pirminio europiečio, kuris, būdamas pernelyg arti Gamtos (savo Didžiosios Deivės) dinamiškumo, cikiškumo atsiskleidimo iš savo Nakties į savą Dieną, būdamas pernelyg arti jos kūrybingumo, pats kūrybingai harmonizavosi su ja savais kultais, pasivesdamas jos dukromis – deivėmis kaip jos kūrybingumo pradams. Ankstyvojo europiečio kultai laikytini pačiais pirminiais Europos (vakarų) kultūros pagrindais. Jis atskleidžia Gamtą kaip dievišką ir žmogų jo harmonizavosi su Gamta paskirtyje.

Žmogaus gyvenimas, jam harmonizuojantis su Gamta, Heideggerio vadinamas poetišku (dichterisch). „poetišką“ gyvenimą tenka suprati kaip kūrybingą gyvenimą. Gyventi poetiškai, vadinasi, leisti didingiems Gamtos pradams (mitinio žmogaus suprastiems kaip dievybės) žiūrėti ant kiekvieno daikto jo buityje ir tuo būdu sergėti Būtį (Gamtą) kaip saistančią to daikto atsiskleidimą ir žmogų savaime „poetiškame“ jo paslaugume Būčiai. Gyventi poetiškai, anot Heideggerio, vadinasi, būti „Gamtos peimeniu“ (der Hirt des Seins).

Jeigu Heideggeris būtį sieja su Gamta, tai A. Šopenhaueris dar neįvardinęs savo būties sampratos skuba pabrėžti, kad individas pats savaime būties neturi, o yra tik vaizdinys, savotiškas fantomas, kuriamas pažįstančiojo subjekto sąmonės. O valia nėra būtis, nėra transcendentinė būtis. Valia neturi jokio tikslo ir prasmės. Tuo tarpu F. Nyčė „valia viešpatauti“, lyg ir sutapatina su Šopenhauerio valia, yra betikslė. Nyčė skelbia „Dievo mirtį“, turėdamas galvoje, jog transcendentinė būtis Vakarų žmogui prarado prasmę ir kaip „anas“, tikrasis, pasaulis, ir kaip idealas – tiesos, gėrio ir grožio šaltinis. Joks daiktas, joks esinys savaiminės būties neturi. Jo būtis sutampa su jo verte antžmogio gyvenimui. Visus reiškinius remdamasis būties samprata aiškino L. Korsovimas (Lietuvoje XXa. Pirmoje pusėje gyvenęs filosofas). ‘Tobula būtis,- rašė jis,-reikia apibrėžti kaip visako vienybė, kuri statosi ir įveikia savo prieštaravimus […]. Tačiau mūsų būtis, kurioje mes gyvename, […] yra netobula, […]. Mūsų būtyje nėra pilnos jos vienybės ir pilnos jos daugybės; jos vienybės ir daugybės pilnumas yra už jos ribų. Tuo būdu, ji stovi prieš savo pačios tobulumą, kaip savo idealą ir savo absoliutų uždavinį, kuris empiriškai neįvykdomas ir dailiai įvykdomas įveikiant empirijų; kame ir yra tobulėjimas“. E. Huserlis, , mąstytojas, padaręs didžiulę įtaką dabarties filosofijai, kaip ir kiti moderniosios filosofijos kūrėjai, atmeta bet kokią transendentinę būtį ir atsisako pastangų įsimastyti į pačius daiktus.

Būtis, anot Karsavino, kinta – darosi vis tobulesnė. Ši būties raida ir esąs istorijos procesas.

2. BŪTIES PRASMĖ

2.1. Būties prasmė pagal M. Heideggerį.

Maždaug nuo 1930 m. prasidėjo Heideggerio mąstysenos kitimas. „Būtyje ir laike“ atsakymo į klausimą apie būties prasmę jis ieškojo einant iš to,kaip štai – būtis supranta būtį, tuo tarpu dabar pereita į ėjimą iš pačios būties, kuri įgalina būties supratimo tuo būdu, kad pati atsiskleidžia. Pagrindinis klausimas, rūpėjęs Heideggeriui,- tai būties prasmės klausimas. Atrodytų, tai tradicinis visos Vakarų metafizikos klausimas, juolab kad pats Heideggeris būtį tapatina su absoliučia transcendencija. Tačiau Heideggeris visą Vakarų metafiziką kaltina tuo, kad ji užmiršusį būtį. Visa metafizikos istorija, pasak jo, yra vis gilėjanti būties užmarštis. Ikisokratikai dar turėję būties nuojautą, o vėliau būtis buvusi užmiršta taip radikaliai, kad Vakarų filosofai užmiršę net pačią būties užmarštį. Kodėl taip atsitiko? Metafizika užmiršusi būtį dėl to, kad ją sutapatinusi su esiniu, sudaiktinusi, taigi ją mąsčiusi kaip substancinį individą. O iš tikrųjų, pasak Heideggerio, būtis nėra joks daiktas, nei juslinis, nei antjuslinis; ji nėra nei substancija, nei individas, nei juodviejų dermė. Būtis yra absoliuti transcendencija kaip tik ta prasme,
ji transcendentinė bet kokio daikto atžvilgiu. Ji ne-daiktiška, todėl tapati niekui. Vadinasi, Heideggeris būtį ištirpdo grynajame santykyje, atima iš jos formą ir individualumą ir šiuo požiūriu išties paneigia pamatinius Vakarų metafizikos principus. Bet kaip tik todėl Heideggeris nebegali pasakyti, kas yra toji būtis, prilygstanti niekui. Nebėra prasmės mąstyti ir kalbėti apie būtį, esančią kažkur už mąstymo ir kalbos. Belieka įsiklausyti į pačios būties bylojimą, kurio vieta yra didžiųjų poetų ir mąstytojų kalba. Todėl Heideggeris ir sako, kad kalba yra būties namai.

2.2. Būties prasmė ir beprasmybė (A. Šliogeris)

Šiuo metu Jūs matote 34% šio straipsnio.
Matomi 2630 žodžiai iš 7699 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.