Cecevicius – vienas didziausiu Lietuvos teoretiku
5 (100%) 1 vote

Cecevicius – vienas didziausiu Lietuvos teoretiku

D.CESEVIČIUS – VIENAS ŽYMESNIŲ LIETUVOS EKONOMISTŲ TEORETIKŲ

(Ekonomikos teorijos kursinis darbas)

Dar visai neseniai Domas Cesevičius gyveno tarp mūsų, daugeliui visai nepažįstamas, išskyrus kelis draugus ir jo buvusius studentus. D.Cesevičiaus asmenybė, pažiūros, jo kaip ekonomisto pasaulėžiūra ir tobulėjimo kelias formavosi nepriklausomos (buržuazinės) Lietuvos laikotarpiu, t.y. tokiu metu, kai žmogaus minties ir žodžio laisvės nekontroliavo ir nevaržė jokios svetimų šalių valdžios ar kariuomenės, kai buvo atviros Lietuvos sienos į kitas Pasaulio šalis (kiekvienas nevaržomas galėjo išvažiuoti į užsienį). Tokia padėtimi naudojosi ne vienas Lietuvos pilietis – vieni važiuodavo pasitobulinti kitų kraštų universitetuose, kiti – pasisemti praktinės patirties iš užsieniečių.

Kadangi D.Cesevičius ekonomikos mokslus studijavo Kelno universitete, vėliau dar stažavosi Mančesterio, Oksfordo, Londono, Čikagos universitetuose, todėl ypač didelę įtaką D.Cesevičiaus kaip ekonomisto teoretiko požiūrio susiformavimui turėjo Vokietijos ekonominė mintis, pagal kurią “išsivysčius gamybinėms jėgoms, ima veikti tam tikri dėsniai, kurie lemia “visuomenės ūkio pobūdį” ” , t.y. D.Cesevičius “…pripažino objektyvių ekonominių dėsnių buvimą” , nors Vokietijoje dar vyravo nuomonė likusi iš XIX amžiaus antroje pusėje įsikūrusios istoriškosios ekonominės mokyklos, kuri buvo paneigusi bet kokių ekonominių dėsnių buvimą ir ekonominės teorijos reikalingumą, mat, anot jų, “…ūkio gyvenime viskas keičiasi, kaip keičiasi gyvenimas pereidamas iš epochos į epochą…” , ir kad ekonomikos mokslas reikalingas tik tam, kad fiksuotų „…ūkio gyvenimo eigą, jo persiformavimus, jo istorinius pasikeitimus ir ieškotų ūkio gyvenimo plėtimosi ir keitimosi dėsnių” …

Šis darbas buvo pasirinktas dėl to, kad apie patį Domą Cesevičių kaip asmenybę ir kaip apie ekonomistą teoretiką labai mažai buvo rašyta, pagrinde spausdinti tik jo darbai. Dauguma straipsnių ir didesnių darbų buvo publikuota nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu, o vėlesni darbai liko neskelbti (t.y. tie, kurie buvo parašyti tuomet, kai mūsų kraštas jau priklausė Tarybų Sąjungai), ir tik 1995m. buvo išspausdintas vienas didesnių jo darbų “Lietuvos pramonė 1918–1940 metais”, o 1998m. išleista V.Lukoševičiaus knyga apie Domą Cesevičių ir kai kuriuos jo darbus. Tad ko gero pats laikas, o galbūt dar anksčiau reikėjo prabilti apie šį ekonomistą, įvertinti jo nuopelnus, jam dar gyvam esant, o ne po mirties, kai viskas pamažu slenka užmarštin…

Pasak V.Lukoševičiaus. D.Cesevičius dvidešimtojo amžiaus ketvirtuoju dešimtmečiu ypač “…pasireiškė kaip mokslininkas ir gabus pedagogas” . Tačiau šiuo darbu norėčiau bent trumpai apžvelgti kelis jo darbus, kuriais ypač matyti, kad jie yra teorinio pobūdžio, nors “tai pasakytina ir apie tuos, kur nagrinėjama ūkio istorija” .Taipogi čia norėčiau D.Cesevičių išskirti iš kitų Lietuvos ekonomistų tarpo, t.y. parodyti kuo jis žymus ir kokiais darbais įeina į Lietuvos istoriją.

Kadangi dėl vietos stokos šiame darbe neįmanoma smulkiau panagrinėti visų šio ekonomisto darbų, kuriais jis prisidėjo prie kitų žymių Lietuvos ekonomistų, todėl paminėsiu kelis svarbesnius jo darbus, o panagrinėsiu tik tokius straipsnius kaip “Ekonomikos teorija ir ūkio praktika” (spausdintas “Ekonomikos” žurnale 1935 metais, Nr.1, p.2 – 20), “Valstybė ir ūkis” (spausdintas žurnale “Vairas” 1934 metais, Nr.3, p.293 – 300) ir “Kalbos apie biudžetą” (spausdintas žurnale “Vairas” 1939 metais, Nr.1, p.13 – 14). Deja čia liks neanalizuoti tokie D.Cesevičiaus darbai kaip “Privatinė nuosavybė ir profesinės sąjungos” (publikuotas žurnale “Lietuvis” 1926m.,Nr.37, p.7), “Kapitalizmo problema:2.Ar baigiasi kapitalizmas” (“Vairas” 1930m., Nr.1, p.303), “Ginčas dėl “laissez-faire” “ (“Vairas” 1931m., Nr.1, p.51 – 56, Nr.2, p.186 – 197, Nr.3, p.335 – 342), “Bolševizmas” (“Vairas” 1934m., Nr.1), “Moksliški ekonominės politikos sunkumai” (“Ekonomika” 1937m., Nr.4), “Visuomeniškumo argumentas mūsų laikų santvarkoje” (“Ekonomika” 1935m., Nr.4), “Lietuvos pramonė 1918 – 1940 metais (Vilnius, 1968m., 63 l. – iki 1995m. buvo mašinraštis), “Vilniaus krašto pramonė iki 1939 metų” (Vilnius, 1958m.,64 l. – iki 1998m. buvo mašinraštis) ir kiti.

1. LAIKMETIS, SUDARĘS SĄLYGAS D.CESEVIČIAUS ASMENYBĖS IR JO, KAIP EKONOMISTO KELIO FORMAVIMUISI

1.1. Krašto padėtis atkūrus nepriklausomybę (1918m.)

Po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 1918m., kuomet šalis pagaliau išsilaisvino iš svetimos šalies pančių, kraštas po ilgos laiko pertraukos pats turėjo pradėti tvarkyti visus vidaus politinius, ūkinius, socialinius ir kitus reikalus. Visiems tiems darbams vykdyti trūko specialistų, o šiems paruošti – ir specialios mokslo medžiagos (mat lietuviškas spaudos žodis atgautas tik 1904 metais). Iki to meto (t.y. iki 1918 metų) Lietuvoje “…nebuvo nei vieno ūkinio didesnės apimties lietuvių kalba ne tik originalaus, bet ir verstinio veikalo, nei vieno specialaus ekonomikos klausimais periodinio leidinio, trūko ekonominių terminų” .

Taigi kyla klausimas, “…kaip tauta per dvidešimt
ūkinio ir politinio gyvenimo metų sugebėjo tiek daug nuveikti, įgyti savitą gyvenimo būdą visose gyvenimo srityse?..

Tik 1924 metais Kauno universiteto Teisių fakultete buvo įkurtas Ekonomikos skyrius, kuriame buvo pradėti ruošti ekonomistai. O ir ši pradžia buvo sunki – nebuvo vietinių specialistų, todėl iš pradžių paskaitos buvo dėstomos užsienio kalbomis. Vilniaus universitete Ekonomikos fakultetas buvo įkurtas tik 1940 metais, kiek anksčiau ūkio mokslai pradėti dėstyti Klaipėdos prekybos institute (nuo 1934 metų).

Ir net pradėjus dėstyti ūkio mokslus Lietuvos aukštosiose mokyklose ekonominė mokslinė veikla universitetuose iki 1930- tųjų metų beveik nevyko.

…Ne visi to meto būsimieji Lietuvos ekonomistai mokslo aukštumų siekė mūsų šalies universitetuose. D.Cesevičius diplomuoto ekonomisto kvalifikacijos laipsnį įgijo Kelno universitete Vokietijoje. K.Sruoga, V.Juodeika, G.Valančius, L.Serbenta taip pat ekonomikos daktaro laipsnius gynėsi užsienyje. Tuo tarpu buvo ir Kauno universitetą baigusių žymių ekonomistų, kurie daktaratus apsigynė Lietuvoje. Vieni iš jų būtų J.Bučas (1935m.), P.Padalskis (1938m.), Dz.Budrys (1939m.), S.Stankus (1942m.).

1.2. Ekonominės politikos formavimasis

Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu “reikšmingą darbą formuojant ekonominę politiką atliko žurnalai “Lietuvos ūkis” (1921m.– 1928m.) ir ypač “Tautos ūkis” (1930m. – 1940m.)” . Šiuose ir kituose leidiniuose ekonomistai spausdino savo darbus. D.Cesevičius dar studijuodamas Vokietijoje kelis pirmuosius teorinio pobūdžio darbus paskelbė žurnale “Vairas”, taip pat rašė straipsnius ir savaitiniame žurnale “Lietuvis” “Ekonomisto” slapyvardžiu.

Tarpukario Lietuvoje veikė ekonomistų sąjunga, kuri buvo “…subūrusi ekonomikos skyrių baigusius absolventus, diplomuotus ekonomistus” . Ši draugija leido mokslinį ekonominį žurnalą “Ekonomiką” (1935m.-1940m.), kuriame taip pat savo darbus skelbė ir D.Cesevičius.

Kyla klausimas – ar tikrai teisėtai D.Cesevičius priskiriamas prie žymesnių Lietuvos ekonomistų teoretikų, ir tuomet, kodėl iki šiol tiek nedaug apie jį buvo žinoma?… Juk tokie ekonomistai kaip F.Kemėžis, A.Rimka, V.Jurgutis ir kiti ekonomistai parašė tikrai nemažai vertingų darbų ir kita savo veikla prisidėjo prie Lietuvos ekonominio gyvenimo vystymo…

1.3. Kai kurie žymesni Lietuvos ekonomistai

V.Jurgutis (1885m.–1966m.) savo kaip ekonomisto veikla atliko svarbų vaidmenį finansų ir kredito srities plėtojime, parašė šiomis temomis tris vadovėlius – “Finansų mokslo pagrindai” (1938m.), “Pinigai” (1938m.) ir “Bankai” (1940m.). Kaip vienas pirmųjų Lietuvoje šios srities specialistų (V.Jurgutis ekonomikos mokslus studijavo Miuncheno universitete) jau nuo 1925 metų dėstė Kauno universitete finansų ir kredito disciplinas (čia paskaitas skaitė iki 1940 metų), o 1940m.–1943m. ir 1945m.–1946m. – Vilniaus universitete. Dar labai svarbu, kad šis ekonomistas savo žiniomis prisidėjo prie nepriklausomos Lietuvos Respublikos ekonomikos kūrimo : “steigiamajame Lietuvos Respublikos seime (1920m.-1922m.) jis vadovavo finansų ir biudžeto komisijai […], kone dešimtmetį (1922m.-1929m.) vadovavo Lietuvos bankui” ir buvo “…vienas iš pagrindinių lito valiutos kūrėju ir faktiškas pinigų emisijos politikos vadovas” .

Prof.V.Jurgutis panašiai kaip D.Cesevičius “…svarsto klasių diferenciacijos bei klasių niveliacijos padarinius žmonijos raidai” 13, abu šie ekonomistai pritarė liberalizmo idėjoms, bet šiaip ar taip jų abiejų veiklos tyrinėjimo sritys visiškai skirtingos ir savitos.

O štai kitas žymus Lietuvos ekonomistas A.Rimka (1886m.-1944m.) paliko taip pat nemažą pėdsaką savo veikla ir darbais ne tik šalies ekonominėje mokslinėje srityje, bet ir visuomeniniame gyvenime. Kilęs iš valstiečių, savo aktyvią veiklą jis pradėjo nedideliais straipsniais laikraščiuose “Ūkininkas”, “Lietuvos ūkininkas” ir kituose, vėliau pats atnaujino “Varpo” leidimą, Amerikoje redagavo laikraščius “Jaunąją Lietuvą” ir “Ateitį”. Pirmuosiuose savo darbuose A.Rimka rašė visuomeniniais gyvenimo klausimais. Nuo 1923m. jis Kauno universitete dėstė statistiką ir ekonominę politiką, 1918m.-1920m. – vadovavo Lietuvos žemės ūkio ministerijos statistikos skyriui, 1926m. birželio-gruodžio mėnesiais buvo finansų ministras, o 1925m.-1940m. redagavo “Ekonomikos” žurnalą.

A.Rimkos ir D.Cesevičiaus, kaip vieno laikmečio ekonomistų, kai kurios mintys buvo panašios – abu jie gynė privatinę nuosavybę ir samdomą darbą (t.y. buržuazinę santvarką), tačiau A.Rimka tuo pačiu jautė tam tikras simpatijas socializmui, aptarinėjo būdus, kaip būtų galima pasiekti tą santvarką.

Štai dar vienas ekonomistas teoretikas prof.P.Šalčius (1893m.-1958m.) taip pat užėmęs deramą vietą tarp Lietuvos ekonomistų, nagrinėjo visai kitą ekonomikos sritį – kooperaciją ir politinę ekonomiją. Šiomis temomis P.Šalčius parašė daug straipsnių ir knygų (pvz. knygas “Kooperacija:Kooperacijos paskaitų kursas”, “Ekonomikos pagrindai”, Ekonominės doktrinos”, “Žemės ūkio organizacijos Lietuvoje iki 1915 metų” ir kt.), “…išleido pirmuosius vadovėlius Lietuvos kooperatininkams, nemaža brošiūrų, populiariai
aiškinančių kooperacijos teikiamą naudą, įvairių patarimų…” Dar studijuodamas jis “…iš rusų kalbos į lietuvių išvertė žymaus airių visuomenės veikėjo, publicisto ir kooperatininko J.Reselio knygą “Kooperacija ir tautos uždaviniai” “ (spausdintą Petrapilyje 1917m.,- p.76). P.Šalčius laikėsi liberalinio požiūrio į kooperaciją ir manė, kad tai yra būdas visuomenės ūkiui demokratizuoti ir teisingiau paskirstyti nacionalines pajamas.

Manyčiau, kad tarp žymių nepriklausomos Lietuvos ekonomistų negalima nepaminėti E.Galvanausko (1882m.-1967m.), nors visuomenėje jis buvo daugiau žinomas kaip politikas ir diplomatas. Svarbiausia jo tyrinėjimo sritis buvo įmonių ekonomika (arba įmonių ūkio mokslas), kurią jis laikė mokslu “…pagrindinių dėsnių ir taisyklių, pagal kuriuos vyksta atskirų įmonių ūkiškoji veikla” . Jis išskyrė ūkio mokslą į dvi dideles šakas : į visuomenės ūkio mokslą (socialekonomiką) ir į pavienių ūkių mokslą (individualekonomiką). E.Galvanauskas parašė tokius savo paskaitų konspektus, kaip “Bendrasis įmonių ūkio mokslas”, “Pramonės įmonių ūkio mokslas”, “Uostų ūkis”, “Laivų ūkis”. Šiam ekonomistui mokslinė ekonominė veikla buvo antraeilis dalykas, praktiškam visuomeniniam gyvenimui jis skyrė daugiau dėmesio ir laiko. E.Galvanausko palikti darbai buvo tikrai teorinio pobūdžio (jau vien dėl to, kad jis šiuos dalykus dėstė Klaipėdos prekybos institute), nors pats jis buvo daugiau praktikas. Šito beveik negalima pasakyti apie D.Cesevičiaus darbus (išskyrus tokius, kaip “Ekonomikos teorija ir ūkio praktika” ar “Moksliški ekonominės politikos sunkumai”) – dauguma jų buvo aprašomojo pobūdžio, nors jis (D.Cesevičius), kaip ekonomistas, nemokėjo rašyti neteoretizuodamas.

Iš paminėtų ekonomistų ir jų darbų matyti, kad visi jie to paties laikmečio Lietuvos ekonomistai laikėsi liberalinių pažiūrų, ir nors jau XIX amžiaus antroje pusėje jau buvo pradėjusios reikštis socializmo idėjos, o paskui (1917m.) ir įvykusi Spalio Didžioji Revoliucija, tačiau šios idėjos nebuvo apėmusios Lietuvos ekonomistų minčių (nors A.Rimka ir simpatizavo socializmui, bet jis pasisakė prieš nacionalizaciją, prieš prievartinę kolektyvizaciją ir palaikė privatinę nuosavybę, samdomą darbą ir demokratiją).

Taigi, apžvelgus kelis tarpukario Lietuvos garsius ekonomistus ir jų veiklą, vis dar neaišku – ar galima D.Cesevičių priskirti prie žymesnių ekonomistų teoretikų?… Manyčiau, kad į šį klausimą galima būtų atsakyti panagrinėjus jo, kaip ekonomisto, veiklą ir kelis darbus.

2. ŽYMUS LIETUVOS TARPUKARIO LIETUVOS EKONOMISTAS IR VEIKLOS ŽMOGUS

2.1. D.Cesevičiaus veikla

D.Cesevičiaus, kaip ir ankstesniame skyriuje aptartų žymių ekonomistų “…darbas ir veikla buvo glaudžiai susiję su Lietuvos visuomeniniu gyvenimu” . Pradėjęs kaipo neolituanas eiti redakcijos sekretoriaus pareigas savaitinio žurnalo “Lietuvis” redakcijoje, “… ėmė ekonomikos temomis ir pats rašyti į šį žurnalą” . Savo pirmuosiuose straipsniuose D.Cesevičius rašė tuo laikotarpiu aktualiomis ekonominėmis temomis (~1925m.), aptarinėjo pragyvenimo minimumo augimo reikalavimus ir tai, kas su tuo susiję, svarstė apie pragyvenimo lygio kilimo būdus ir manė, kad tiesiausias kelias tam pasiekti yra užsienio kapitalo pritraukimas, darbo našumo augimas, mokesčių mažinimas. Šis ekonomistas pažymi, kad būtent iš užsienio turėjusį įplaukti kapitalą atbaidė 1926 metų žemės reforma, kuria buvo pasikėsinta į privatinę nuosavybę. O štai, kad pasiekti aukštesnį darbo našumo lygį, D.Cesevičius kaip būtiną sąlygą nurodė darbuotojų kvalifikacijos kėlimą, t.y. pasisakė už švietimo plėtimą krašte (nes tuo metu plačiai buvo paplitęs nekvalifikuotas darbas). Taip pat D.Cesevičius viename pirmųjų savo pasisakymų spaudoje aptarė biudžetą ir svarbias jo formavimo sritis – importą ir eksportą. “Vis dėlto jauste jautė, kad išsamesniam jo pirmuosiuose straipsniuose keltų problemų nagrinėjimui trūksta geresnio ekonominio pasirengimo” .

Taigi ekonomikos mokslų studijuoti D.Cesevičius išvyko į Vokietiją (1928m.), o būtent į Kelno universiteto Ekonominių ir socialinių mokslų fakultetą. Čia jis brendo kaip ekonomistas, ne vien tik paskaitų klausydamas, tačiau ir aktyviai domėdamasis naujųjų vokiečių ekonomistų darbais.

Dar studijuodamas Vokietijoje D.Cesevičius parašė keletą sudėtingų teorinio pobūdžio straipsnių. Ko gero nuo tada ir prasideda jo, kaip ekonomisto teoretiko kelias. Tačiau atsidėti vien moksliniams darbams D.Cesevičius negalėjo. 1933m., grįžęs po studijų Vokietijoje, dirbo Kauno universitete Teisių fakultete ekonomikos skyriaus asistentu, o vėliau (1935m. pab.) – privatdocentu Ekonominės politikos katedroje. Gaudamas 1938m.-1939m. Rokfelerio stipendiją D.Cesevičius galėjo laisvai stažuotis užsienyje – Mančesterio, Oksfordo, Londono,Čikagos universitetuose. Vėliau, grįžus į Lietuvą, jis užėmė tautininkų sąjungos pirmininko vietą, dirbo Finansų ministerijos generaliniu sekretoriumi.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2283 žodžiai iš 7359 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.