Civilinė teisė kaip privatinės teisės šaka
5 (100%) 1 vote

Civilinė teisė kaip privatinės teisės šaka

1121314151617181

Planas

I. Įžanga.

II. Lietuvos Respublikos civilinė teisė, kaip privatinės teisės šaka:

1. Civilinės teisės reguliavimo dalykas.

2. Civilinio teisinio reguliavimo metodas.

3. Civilinės teisės funkcijos.

4. Civilinės teisės principai.

5. Civilinės teisės atribojimas nuo kitų teisės šakų.

6. Civilinės teisės sistema.

III. Išvados.

Įžanga

Žmogus gyvendamas visuomenėje privalo paklusti daugeliui istoriškai susiklosčiusių bei valstybės nustatytų taisyklių, kurios reguliuoja jo elgesį. Dažnai mes susiduriame su prigimtinės ir pozityviosios teisės terminais. Pozityvioji teisė – tai taisyklės, kurių laikymasis yra sankcionuotas prievarta ir kurios taikomos tam tikru istoriniu laikotarpiu valstybinės organizacijos požymius turinčioje visuomenėje, pavyzdžiui, Vokietijoje, Lietuvoje ir pan.

Dėl pozityviosios teisės esmės ginčų nekyla. Visų tam tikros valstybės nustatytų ar sankcionuotų taisyklių sistema, reguliuojanti tiek pačios valstybės bei jos institucijų, tiek fizinių asmenų, jų kolektyvinių junginių tarpusavio santykius, tiek jų santykius su valstybe bei jos institucijomis, yra laikoma pozityviąja teise.

Prigimtinės teisės klausimas sudėtingesnis. Prancūzijos teisininkas Julliot de la Morandiere prigimtinę teisę apibūdina kaip idealių teisės normų, aukštesnių už pozityviąją teise, visumą, kylančią iš prigimtinės daiktų tvarkos. Apie prigimtinę teisę jau kalbėjo Platonas, Aristotelis, Ciceronas, romėnų teisininkai.

„Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje“, priimtoje 1789 metais Prancūzijos revoliucijos laikotarpiu, ypač akcentuojamos žmogaus prigimtinės teisės. Įsimintini tų filosofų suformuluoti tradiciniai prigimtinės teisės bruožai, kurie nenustojo reikšmės ir šiomis dienomis.

1) Prigimtinė teisė yra amžinų ir nekintančių normų visuma. Jos pagrindą sudaro išsamus vaizdinys apie žmogų, žmogaus giminės tapatumą laike ir erdvėje, žmogaus reikmių nekintamą pobūdį.

2) Šios normos paprastai gali būti atskleistos žmogaus proto.

Šie bruožai, manau, leidžia suvokti, kad jokių rašytinių prigimtinės teisės normų nėra. Yra žmogaus prigimčiai, jo normaliam gyvenimui būtini principai, reikalavimai, kuriuos galima įgyvendinti tik pagrindus pozityviosios teisės normomis, nes tos normos garantuos jų įgyvendinimą. Kuo demokratiškesnė valstybė, tuo geriau ji suvokia ir tobuliau pagrindžia prigimtinės teisės normų reikalavimus pozityviosios teisės normomis, garantuodama jų įgyvendinimą.

Romėnų teisininkai kalbėjo apie prigimtinę teisę, tačiau pozityviosios teisės normos vergų nepripažino žmonėmis, jie buvo tik daiktai. Viduramžiais pusiau daiktais buvo laikomi ir baudžiauninkai. Pirmieji visiškai, o antrieji iš dalies neturėjo teisnumo ir veiksnumo.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18 straipsnio nuostata, skelbianti, kad „žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės“, yra tik programinė nuostata, kuri mūsų sąlygomis negali būti iki galo įgyvendinama, nes mes dar neturime nei materialinės, nei teisinės bazės.

Pozityvioji teisė nustato fizinių asmenų, valstybės juridinių asmenų, kurie yra vadinami teisės subjektais, teisines galimybes vienaip ar kitaip elgtis. Šios pozityviosios teisės normomis nustatytos galimybės yra vadinamos subjektinėmis teisėmis (nuo žodžio „subjektas“), o pozityvioji teisė, kaip teisės normų sistema, dažnai vadinama objektyviąja teise.

Ieškokite žinių tarp 100 000+ kokybiškų dokumentų tinklapyje mokslobaze.lt

Pozityviajai teisei priskiriamos ir normos, kurios reguliuoja tarpvalstybinius santykius. Tai valstybių tarptautinėmis sutartimis bei konvencijomis, valstybių susitarimais nustatytos taisyklės bei normos, skirtos reguliuoti santykiams tarp valstybių, o taip pat valstybių santykiams su užsienio fiziniais bei juridiniais asmenimis.

Jau senovės Romos teisininkai visas pozityviosios teisės normas skirstė į dvi dideles grupes: į viešąją teisę (ius publicum) ir privatinę (civilinę) teisę (ius privatum). Ius publicum yra tokia teisė, kuri nustato viešosios valdžios organizaciją ir reguliuoja atskirų asmenų santykius su valstybe, o ius privatum reguliuoja atskirų asmenų savitarpio santykius.

Maždaug tokio skirstymo kriterijaus laikomasi ir šių laikų teisinėje literatūroje. Vokietijos teisininkas K. Larenz rašo, kad viešoji teisė reguliuoja valstybės, susivienijimų, bendruomenių bei kitų viešųjų junginių santykius su privačiais asmenimis. Privatinė teisė, priešingai, reglamentuoja privačių asmenų santykius. Panašiai viešosios ir privatinės teisės skirtumus apibūdina ir vokiečių teisininkai Palandt ir Klunzinger.

Viešajai ir privatinei teisei atriboti kartais pasitelkiami įstatymu saugomo intereso ir reguliavimo metodo kriterijai. Šios koncepcijos šalininkai mano, kad viešoji teisė gina valstybės, o privati – privačių asmenų interesus. Viešosios teisės reguliuojamiems santykiams būdinga valdžia ir pavaldumas, o privačios teisės reguliuojami santykiai grindžiami privačios autonomijos principu.

Tačiau pažymėtina, kad ne visada galima labai tiksliai atriboti viešąją teisę nuo privatinės teisės, pavyzdžiui, civilinis procesas reglamentuoja privačių asmenų ginčų sprendimą. Tačiau bylas nagrinėjimui parengia ir jas nagrinėja bei sprendimus įvykdo tokie valstybės organai kaip teismai, antstolių
kontoros. Kai kurių teisės institutų dvilypumą pastebėjo dar romėnų teisininkai. Pavyzdžiui, teismų santvarkos, civilinio proceso nuostatas, baudžiamąją teisę ir baudžiamąjį procesą jie priskyrė tiek viešajai, tiek privatinei teisei. Tos normos, kurios lietė bausmės auką (nusikaltėlį), buvo laikomos privatinės teisės normomis, o kurios lietė valstybę – viešąja teise.

Paprastai viešajai teisei priskiriamos konstitucinės, administracinės, finansinės, baudžiamosios teisės šakos, taip pat viešoji tarptautinė teisė, o privatinei – civilinė (įskaitant ir šeimos teisę), prekybinė, darbo, agrarinė (ekologinė) ir tarptautinė teisė.

Suprantama, privatinės teisės šakų, pošakių bei institutų yra daugiau, bet šiuo atveju nėra tikslo juos visus tiksliai išvardyti. Mane domina svarbiausia privatinės teisės šaka – civilinė teisė. Ji glaudžiai susijusi ir persipynusi su prekybine teise. Matyt, teisus yra teisininkas M. Albaladejo, sakydamas, kad civilinė teisė – „tai bendra privatinė teisė“, o prekybinė teisė – „speciali privatinė teisė“. Toks pat civilinės ir darbo teisės santykis (tos jos dalies, kuri neturi viešosios teisės pobūdžio).

Civilinės teisės reguliavimo dalykas

Kiekviena teisės šaka turi santykinai atribotą teisinio reguliavimo dalyką ir reguliavimo metodą.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso l straipsnyje sakoma, kad šis Kodeksas reguliuoja turtinius santykius ir su jais susijusius asmeninius neturtinius santykius, susiklostančius tarp fizinių asmenų, juridinių asmenų ar organizacijų, neturinčių juridinio asmens statuso. Įstatymu numatytais atvejais Kodeksas taip pat reguliuoja ir kitokius asmeninius neturtinius santykius.

Turtinius santykius taip pat reguliuoja viešosios ir kitos privačios teisės normos. Toliau minėtame Kodekso straipsnyje sakoma, kad turtiniams santykiams, pagrįstiems administraciniu vienos šalies pavaldumu kitai, taip pat mokesčių ir biudžeto bei kitokiems santykiams, kuriuos reguliuoja viešosios teisės normos, šio Kodekso nustatytos taisyklės netaikomos.

Taigi pagrindinis civilinio teisinio reguliavimo dalykas yra turtiniai santykiai. Turtiniai santykiai – tai tokie visuomeniniai santykiai, kurie atsiranda dėl turto. Jų objektas yra turtas.

Sakydama, kad visų turtinių santykių objektas yra turtas, nurodžiau tik vieną bendrą, nors ir esminį, šių santykių požymį. Norint pažinti kokį nors reiškinį, reikia žinoti, iš ko jis susideda. Visuomeninių santykių turinį sudaro dalyvių elgesys, veiksmai. Teisės literatūroje paprastai nurodoma, kad turtiniai santykiai – tai ekonominiai santykiai, į kuriuos įeina turto valdymas, naudojimasis juo ir disponavimas. Tačiau šis apibrėžimas iš esmės nusako vien ekonominių nuosavybės santykių turinį. Nors nuosavybės santykiai ir sudaro turtinių santykių pagrindą, bet be jų civilinėje apyvartoje labai svarbią vietą užima prievoliniai santykiai, t. y. santykiai dėl turto perėjimo iš vienų asmenų kitiems, taip pat dėl darbų atlikimo, paslaugų teikimo ir pinigų mokėjimo. Šie santykiai dažniausiai atsiranda įgyvendinant nuosavybės santykius ar yra susiję su jais, bet išeina už nuosavybės santykių ribų, pavyzdžiui, savininkams perkant – parduodant, mainant daiktus ir pan. O darbas, paslaugų teikimas nėra turtas. Tačiau šiais veiksmais yra sukuriamos turtinės vertybės, be to, už darbo rezultatą dažniausiai mokamas atlyginimas, todėl ir šie santykiai laikomi turtiniais. Taigi, tiksliau pasakius, turtiniai santykiai yra visuomeniniai-ekonominiai santykiai dėl turto valdymo, naudojimosi juo bei disponavimo, jo perėjimo iš vienų asmenų kitiems, taip pat dėl darbų atlikimo, paslaugų teikimo ir pinigų mokėjimo.

Turtiniams santykiams, kuriuos reguliuoja civilinė teisė, yra būdinga prekinė – piniginė išraiška. Civilinė teisė taip pat reguliuoja ir kai kuriuos neatlygintinus santykius.

Tačiau su prekine-pinigine forma yra susiję daugelis neatlygintinų turtinių santykių, ypač tokių, kurių dalyviai yra fiziniai asmenys: pvz., pasaugos, panaudos, paveldėjimo ir kt. Iš išorės tokie santykiai, atrodo, neturi prekinės – piniginės išraiškos, tačiau ji yra jų pagrindas. Antai, už daiktus, kurie neatlygintinai perduodami naudotis, pasaugoti ar yra paveldimi, atlyginimas nenumatytas. Tačiau tie daiktai yra turtas, turi savo vertę, kuri, juos dėl kieno nors kaltės sugadinus, praradus ir pan., gali būti išieškoma pinigais. Be to, vertės poveikis tokiems neatlygintiniems turtiniams santykiams reiškiasi tuo, kad santykių dalyviai yra lygūs, t. y. nepavaldūs vieni kitiems. Jų lygybė yra charakteringa pačių civilinės teisės reguliuojamų turtinių santykių dalyvių savybė, kurią civilinės teisės normos tik atspindi ir įtvirtina.

Asmeniniai neturtiniai santykiai, nesusiję su turtiniais, – tai visuomeniniai santykiai, kurie atsiranda dėl nematerialinių gėrybių, neatskiriamų nuo žmogaus ar žmonių organizuoto kolektyvo. Tos gėrybės nėra įvertinamos pinigais ar kitokiu turtu. Jos apibūdina asmenybę (žmogaus, organizuoto žmonių kolektyvo individualybę), atskleidžia jos visuomenine, dorovinę vertę. Šioms vertybėms priklauso garbė, orumas, vardas (pavardė), juridinio asmens pavadinimas, prekės ženklas, asmens laisvė, neliečiamybė, buto neliečiamybė, piliečių asmeninio gyvenimo,
telefoninių pokalbių ir telegrafinių pranešimų slaptumas, vaizduojamojo meno kūrinyje pavaizduoto fizinio asmens interesų apsauga ir kt. Šios vertybės neatsiejamos nuo asmens, jų negalima perleisti, pasisavinti ir pan. Tačiau ne visus santykius, atsirandančius dėl šių gėrybių, reguliuoja civilinės teisės normos. Daugumą jų reguliuoja Konstitucijos normos, kurių civilinė teisė nekonkretizuoja. Civilinės teisės normos gina garbę ir orumą, garantuoja vaizduojamojo meno kūrinyje pavaizduoto piliečio interesų apsaugą. Mano nuomone, Lietuvos civiliniuose įstatymuose dar reikėtų išplėsti bei padidinti piliečių neturtinių teisių apsaugą.

Ieškokite žinių tarp 100 000+ kokybiškų dokumentų tinklapyje mokslobaze.lt

Neturtiniai santykiai, susiję su turtiniais, – tai santykiai, kurie atsiranda dėl dvasinės kūrybos produktų: mokslo, literatūros, meno kūrinių, atradimų, išradimų bei pramonės pavyzdžių sukūrimo ir naudojimo. Kūrėjas, sukurdamas atitinkamą kūrinį, įdeda į jį savo darbo ir pasiekia tam tikrą kūrybos rezultatą. Jeigu tas dvasinės kūrybos produktas visuomenei yra naudingas, jį panaudodamas autorius įgyja asmenines neturtines ir su jomis susijusias turtines teises, o kartu ir neturtinius santykius, kurie susiję su turtiniais. Pavyzdžiui, asmuo, sukūręs literatūros kūrinį, įgyja šias asmenines neturtines teises: 1) autorystės teisę; 2) teisę į autorinį vardą; 3) teisę į kūrinio paskelbimą, dauginimą ir platinimą; 4) teisę į kūrinio neliečiamybę; 5) teisę leisti versti kūrinį į kitas kalbas, taip pat turtinę kūrėjo teisę į autorinį atlyginimą (honorarą).

Asmeninių neturtinių santykių, susijusių su turtiniais, būdinga savybė yra ta, kad šie santykiai turi objektyvia forma išoriškai išreikštą objektą (kūrinį, išradimą ir pan.), kuris yra atskirtas nuo kūrėjo asmenybės. Tuo tarpu asmeninių neturtinių santykių, nesusijusių su turtiniais, atskiro objekto nėra. Žmogaus garbė, orumas ir kitos vertybės, sudarančios šių santykių objektą, iš esmės yra paties asmens savybės.

Manytume, kad verte dėmesio yra nuomonė, jog neturtiniams santykiams, kuriuos reguliuoja civilinės teisės normos, taip pat reikia priskirti lygybės ir koordinacijos pagrindu susiklosčiusius organizacinius santykius. Tiesa, organizaciniai santykiai, paprastai susiję su turtiniais ar asmeniniais neturtiniais, reiškiasi kaip šių santykių atsiradimo stadija arba kaip vienas iš jų elementų, įeinančių į tų turtinių ar asmeninių neturtinių santykių turinį ir tarnaujančių jų atsiradimui ar įgyvendinimui. Pavyzdžiui, organizaciniai santykiai atsiranda krovinių pervežimo bei kitų sutarčių sudarymo proceso metu kaip vidiniai atstovavimo santykiai, kurie net preziumuojami kaip neatlygintini, t. y. neturtiniai, nors savo turiniu gali būti nukreipti į turtinių teisių bei pareigų atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą.

Civilinio teisinio reguliavimo metodas

Teisinėje literatūroje vyrauja nuomonė, kad kiekviena teisės šaka turi ne tik savo reguliavimo dalyką, bet ir jai būdingą reguliavimo metodą, kurį apskritai lemia dalykas – tie visuomeniniai santykiai, kuriuos tos teisės šakos normos reguliuoja. Bet teisinio reguliavimo metodas yra santykinai savarankiškas ir turi savo specifinių ypatumų, kurie atskleidžia šios teisės šakos turinį. Jeigu teisinio reguliavimo dalykas yra pagrindinis, tai metodas – pagalbinis kriterijus, kuriuo remiantis viena teisės šaka yra atribojama nuo kitos. Civilinio teisinio reguliavimo dalykas rodo, kokius visuomeninius santykius reguliuoja civilinė teisė, o civilinio teisinio reguliavimo metodas – kaip, kokiais būdais ir priemonėmis tai yra daroma. Trumpai tariant, civilinio teisinio reguliavimo metodas – tai sistema teisinių priemonių, būdų, kuriais civilinė teisė veikia reguliuojamus visuomeninius santykius, nukreipia juos visuomenei pageidaujama kryptimi.

Teisės normos paprastai arba leidžia tam tikrą elgesį, arba draudžia jį, arba įpareigoja (įsako) atlikti tam tikrus veiksmus. Iš esmės teisinio reguliavimo metodą sudaro šie svarbiausi elementai – teisinio poveikio būdai: leidimo, įsakymo (liepimo) ir draudimo. Atsižvelgiant į tų poveikio būdų derinius bei proporcijas, susiformuoja atskirų teisės šakų reguliavimo metodai, kurie dažnai iš esmės yra skirtingi. Pavyzdžiui, administracinėje teisėje dominuoja liepimo (įsakymo) elementai, baudžiamojoje – draudimo, civilinėje teisėje – leidimo. Tokiu būdu susidaro savarankiški administracinio, baudžiamojo ir civilinio teisinio reguliavimo metodai, turintys kiekvienam jų būdingus požymius, kurie šiuos metodus ir skiria vienus nuo kitų.

Civilinio teisinio reguliavimo metodo požymiai yra šie: 1) teisinė civilinių teisinių santykių dalyvių lygybė; 2) šių santykių dalyvių iniciatyva formuojant santykius; 3) dispozityviškumas įgyjant bei įgyvendinant civilinės teisės subjektams priklausančias teises; 4) turtinė subjektinių civilinių teisių pažeidėjo atsakomybė, siekiant atstatyti pažeistas subjektines teises; 5) ieškininė pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo tvarka.

1) Turtinių ir asmeninių neturtinių civilinių teisinių santykių, kuriuos reguliuoja civilinė teisė, dalyvių lygybė, kaip buvo minėta, yra objektyvi pačių šių visuomeninių santykių reguliavimo dalyko savybė, kurią lemia visuomenės vystymosi tendencijos. Ši lygybė reiškiasi tuo,
civilinės teisės reguliuojamų santykių dalyviai yra nepavaldūs vieni kitiems, nesvarbu, kokias turtines ar kitokias vertybes vienas ar kitas jų dalyvis turėtų, kad ir kas jis būtų: fizinis ar juridinis asmuo. Įtvirtindamos tokią faktinę lygybę, civilinės teisės normos šių santykių dalyviams nustato lygias teises ir pareigas. Pavyzdžiui, teisinė lygybė pirkimo-pardavimo santykyje reiškiasi tuo, kad pirkėjas ir pardavėjas teisiškai yra nepavaldūs vienas kitam ir pardavėjas negali priversti pirkėjo, kad jis nusipirktų daiktą už tam tikrą kainą.

Tačiau teisinių santykių dalyvių lygiateisiškumas reiškia tik jų bendrą pradinę teisinę lygybę – esant konkrečiam civiliniam teisiniam santykiui jo dalyvių teisinė padėtis tam tikru momentu gali būti skirtinga. Vienas jų gali turėti tik teisę, o kitas – pareigą. Pavyzdžiui, skolintojas, pagal paskolos sutartį perdavęs tam tikrą pinigų sumą skolininkui, turi tik teisę tos sumos reikalauti, o skolininkas – tik pareigą skolą grąžinti. Taigi civilinio teisinio santykio dalyviai patys savo susitarimu pakeičia lygią pradinę teisinę padėtį ir vėl ją atstato: dėl to pavaldūs vienas kitam netampa. Taip pasireiškia teisinė civilinių teisinių santykių lygybė praktikoje.

2) Civilinių teisinių santykių dalyviai patys formuoja bei vysto tuos santykius. Civilinės teisės normos nustatė, kad fiziniai asmenys, organizacijos, turinčios juridinio asmens teises, o kai kuriais atvejais ir valstybė, gali turėti tų normų numatytas civilines teises ir pareigas, taip pat civilines teises ir pareigas, kurios neprieštarauja civiliniams įstatymams bei nėra jais uždraustos. Šioms teisėms įgyti bei pareigoms susikurti civilinės teisės subjektai išreiškia savo valią, sudarydami įvairius sandorius: pirkimo – pardavimo, mainų, dovanojimo, paskolos ir t.t. Fiziniai asmenys taip pat parodo savo iniciatyvą, sukurdami mokslo, meno, literatūros kūrinius bei kitus dvasinės kūrybos produktus, tik nuo jų priklauso, atsiradus palikimui, priimti tą palikimą ar jo atsisakyti ir pan. Civilinė teisė yra vienintelė teisės šaka, kurios normos civilinės teisės subjektams suteikia tokią plačią valios ir veiksmų laisvę atsirasti, pasikeisti bei pasibaigti įvairiausiems teisiniams santykiams, taip pat įsigyti subjektines teises bei disponuoti jomis.

3) Dispozityviškumas, kaip civilinio teisinio reguliavimo požymis, – tai civilinės teisės normomis pagrįsta civilinių teisinių santykių subjektų galimybė savo nuožiūra įgyvendinti savo civilinį teisinį subjektiškumą – pasirinkti atitinkamą savo elgesio variantą: įgyti vienokias ar kitokias subjektines teises ar jų neįgyti, pasirinkti konkretų jų įgijimo būdą, savo nuožiūra įstatymo nustatytose ribose reguliuoti teisinių santykių turinį, disponuoti subjektinėmis teisėmis. Dispozityviškumas, kaip galimybė neperžengiant tam tikrų ribų pasirinkti tą ar kitą elgesio variantą, objektyviai pagrįstas visuomeniniais santykiais, kuriuos reguliuoja civilinės teisės normos.

Ieškokite žinių tarp 100 000+ kokybiškų dokumentų tinklapyje mokslobaze.lt

Turto savininkas negalėtų tvarkyti nuosavybės santykių, jeigu jam šiuo atveju nebūtų suteikta elgesio pasirinkimo laisvė. Ši laisvė reikalinga nuosavybės santykių dinamikai, dėl kurios šie santykiai paprastai įgauna prekinę-piniginę išraišką. Todėl Civilinis kodeksas, nustatantis, kad savininkui priklauso teisė valdyti turtą, juo naudotis ir disponuoti įstatymo nustatytose ribose, jam suteikia plačias ir įvairias galimybes įgyvendinti nuosavybės teisę.

4) Turtinę civilinių subjektinių teisių atsakomybę lemia tai, kad pagrindinis civilinio teisinio reguliavimo dalyko komponentas yra turtiniai santykiai. Kadangi turtinių santykių objektas – turtas – civilinės teisės pažeidimo atveju sunaikinamas, kitokiu būdu padaromi nuostoliai ar neįvykdoma pareiga, tai neteisėtais veiksmais yra pažeidžiama ir civilinių teisinių santykių dalyvių turtinė lygybė, kurią būtina atstatyti. Todėl pažeidėjas yra įpareigojamas atstatyti buvusią iki teisės pažeidimo padėtį: atlyginti žalą natūra arba pinigais (nuostolius), o įstatymo nustatytais atvejais sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) ir kt.

Pagal Lietuvos Respublikos įstatymus už neturtinių teisių pažeidimą žala ne visada atlyginama. Ji atlyginama, pvz., už autorystės teisės pažeidimus, dėl kurių atsirado turtinių nuostolių, už juridinių asmenų neturtinių teisių pažeidimus, jeigu jie padarė žalą.

Dabar Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas numato tik vienintelį atvejį, kai žala atlyginama, nors ir nėra padarytos turtinės žalos. Tai vadinamasis moralinės žalos atlyginimas už garbės ir orumo pažeidimą, paskelbus tikrovės neatitinkančias žinias, taip pat paskleidus informaciją apie fizinio asmens asmeninį gyvenimą. Žalos atlyginimo dydį – nuo penkių šimtų litų iki dešimties tūkstančių – nustato teismas.

Neteisėtais veiksmais gali būti pakenkiami ir kiti neturtinio pobūdžio, piniginės išraiškos neturintys interesai, ir daugelio užsienio valstybių civiliniuose kodeksuose už tai taip pat numatytas neturtinės žalos atlyginimas. Žala, padaroma asmeninėms neturtinėms vertybėms, nėra susijusi su tam tikrais turtiniais praradimais, o pasireiškia dvasinio pobūdžio praradimais, kuriuos bent iš dalies gali kompensuoti piniginės sumos. Charakteringas civilinės
atsakomybės bruožas yra tas, kad ji nukreipta ne prieš pažeidėjo asmenybę, kaip tai paprastai būna nusikaltimų padarymo atvejais, o veikia pažeidėjo turtinę sferą. Civilinės teisės normose numatyti ir tokie atvejai, kai už padarytą žalą atsako ne patys pažeidėjai, o kiti asmenys: pavyzdžiui, už nepilnamečių iki 15 metų padarytą žalą atsako tėvai, įtėviai, globėjas arba mokymo, auklėjimo ar gydymo įstaiga.

Be to, skirtingai nuo administracinės bei baudžiamosios teisės, civilinė teisė nustato pažeidėjo kaltės prezumpciją – asmuo, padaręs turtinę žalą arba neįvykdęs savo prievolinės pareigos, yra laikomas kaltu, jeigu neįrodo savo nekaltumo.

Turtinė atsakomybė pašalina civilinių teisinių subjektinių teisių pažeidimo pasekmes ir garantuoja jų įgyvendinimą.

5) Ieškininė pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo tvarka taip pat yra vienas iš svarbių civilinio teisinio reguliavimo metodo bruožų. Tokia šių teisių gynimo tvarka grindžiama tuo, kad civilinių teisinių santykių dalyviai turi lygias teises, yra nepavaldūs vieni kitiems. Todėl tarp jų kilusį ginčą turi spręsti nesuinteresuotas organas, su kuriuo pavaldumo ryšiais nėra susijusi nė viena iš ginčo šalių. Tokie specialūs jurisdikciniai organai yra teismas bei arbitražas, kurie paprastai ir sprendžia civilinius ginčus.

Taigi civilinio teisinio reguliavimo metodas yra teisės subjektų juridine lygybe pagrįsta teisinio poveikio būdų ir priemonių visuomeniniams santykiams sistema, leidžianti pasireikšti tų santykių dalyvių iniciatyvai ir dispozityviškumui, įgyjant bei įgyvendinant civilines subjektines teises, o jas pažeidus, numatanti turtinės atsakomybės priemones ir teisę turinčiam asmeniui garantuojanti gynybos priemones, kad pažeistosios teisės bus atstatytos.

Civilinės teisės funkcijos

Teisės funkcija – tai jos poveikis, vaidmuo, paskirtis, įtvirtinant, organizuojant bei vystant visuomeninius santykius. Teisė, kaip visuomeninių santykių įtvirtinimo, organizavimo bei vystymo veiksnys, atlieka kelias funkcijas.

Kai kuriose iš teisės šakų dominuoja viena iš šių funkcijų, o kita pasireiškia silpniau. Tokios, pavyzdžiui, teisės šakos kaip baudžiamoji, baudžiamojo ir civilinio proceso teisė daugiausiai atlieka apsaugos funkcijas. Civilinėje teisėje pagrindinė vieta skiriama pozityviam visuomeninių santykių reguliavimui, t. y. reguliavimo funkcijai. Šios funkcijos paskirtis – teisiškai veikti susiklosčiusius turtinius, taip pat asmeninius neturtinius santykius tarp vienas kitam nepavaldžių subjektų, organizuoti tuos santykius taip, kad jie funkcionuotų remiantis visuomenės vystymosi dėsningumais, pagal visuomenės poreikius, kad būtų užkertamas kelias atsirasti ir plėstis visuomenėje žalingiems santykiams.

Pagal civilinės teisės normų poveikio visuomeniniams santykiams pobūdį tikslinga skirti reguliavimo funkcijos rūšis: statišką ir dinamišką. Statiškos reguliavimo funkcijos poveikis reiškiasi tuo, kad atitinkami civilinės teisės institutai tvirtina visuomenei bei valstybei pageidautinus visuomeninius santykius. Svarbiausią reikšmę įgyvendinant civilinės teisės statišką reguliavimo funkciją turi nuosavybės teisės institutai, kurie nustato nuosavybės teisės rūšis, formas, nuosavybės teisės subjektus, turinį, pagrindinius objektus ir kt. Statiška reguliavimo funkcija taip pat aiškiai išreikšta autorinės, išradimų ir kai kuriuose kituose civilinės teisės institutuose.

Dinamiška reguliavimo funkcija pasireiškia tuo, kad civilinės teisės normų poveikis nukreipiamas į visuomeninių santykių dinamikos įforminimą, tų santykių keitimą, tobulinimą, skatinimą atsirasti naujiems visuomeniniams santykiams, atitinkantiems žmogaus ir visuomenės poreikius. Prie civilinės teisės institutų ar atskirų normų, siekiančių šių tikslų, reikia priskirti ūkinius santykius, įvairių rūšių organizacijų, kaip juridinių asmenų, veiklą ir pan., reguliuojančius teisės institutus bei normas, kurių vaidmuo, diegiant rinkos santykius, kaskart didės.

Nors civilinė teisė iš esmės yra reguliacinio pobūdžio, t. y. skirta normaliems turtiniams santykiams reguliuoti, tačiau ji vykdo ir apsaugos funkciją. Pažeidus civilinės teisės normas bei kitų asmenų subjektines teises, tos normos numato ir sankcijas, kurių tikslas – atstatyti padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo: pavyzdžiui, savininkas ar teisėtas valdytojas gali išreikalauti daiktą iš svetimo, jei jis neteisėtai jį valdo, reikalauti atlyginti žalą ar nuostolius, reikalauti per teismą paneigti garbę bei orumą žeminančią informaciją, jei ji neatitinka tikrovės, ir pan. Visuomeninių santykių teisinio įtvirtinimo faktas, numatytos sankcijos, kurios gali būti taikomos pažeidus civilinės teisės normas, be abejonės, vaidina ir tam tikrą auklėjamąjį bei įspėjamąjį vaidmenį, skatina nepažeisti tų normų nuostatų. Todėl kai kas mano, kad civilinė teisė atlieka ir auklėjimo funkciją.

Ieškokite žinių tarp 100 000+ kokybiškų dokumentų tinklapyje mokslobaze.lt

Civilinės teisės funkcijų tikslas – pasiekti tam tikrų rezultatų. Pagrindinis civilinės teisės uždavinys yra nukreipti žmonių, įvairių organizacijų, taip pat valstybės institucijų veiklą ta linkme, kad būtų sparčiau vystoma privatine nuosavybe pagrįsta visuomenės ekonominė bazė ir sudarytos sąlygos vis geriau patenkinti fizinių bei
juridinių asmenų materialinius ir dvasinius poreikius. Žinodami, kokius visuomeninius santykius reguliuoja civilinė teisė, koks jos reguliavimo metodas bei funkcijos, kokie uždaviniai, galime suformuluoti civilinės teisės sampratos apibrėžimą.

Civilinė teisė – tai teisės normų sistema, skirta teisiškai reguliuoti vienas kitam nepavaldžių subjektų turtinius santykius, kurių objektas turi tiesiogiai išreikštą ar numatomą vertę, taip pat tiek su turtiniais susijusius, tiek ir nesusijusius asmeninius neturtinius bei organizacinius santykius, siekiant sukurti privatine nuosavybe pagrįstą visuomenės ekonominę bazę, kuri sudarytų sąlygas vis geriau patenkinti fizinių bei juridinių asmenų materialinius bei dvasinius poreikius.

Šiame civilinės teisės apibrėžime atkreipiamas dėmesys į tai, kad civilinė teisė, sudarydama vieną iš teisės sistemos elementų – savarankišką jos šaką, savo ruožtu pati yra teisės normų sistema. Taip pat akcentuojamas civilinio teisinio reguliavimo dalykas bei jo sudedamieji elementai – atitinkamos visuomeninių santykių grupės. Šiems elementams priklauso koordinacijos (lygybės) pagrindu susiklostysiantys organizaciniai santykiai, kurie padeda atsirasti turtiniams santykiams ar įsiterpti į jų turinį, tų santykių subjektams įgyvendinant teises ar vykdant pareigas.

Apibrėžime akcentuojamas ir esminis civilinio teisinio reguliavimo metodo bruožas – teisinė lygybė, kurią lemia tai, kad civilinės teisės reguliuojamų santykių dalyviai yra vienas kitam nepavaldūs, t. y. lygūs ir organizaciniu bei turtiniu požiūriu savarankiški asmenys. Tai irgi yra reguliavimo dalyko ypatumas, kurio negali neatspindėti jo teisinio reguliavimo metodas. Suprantama, reguliuojami santykiai civilinės teisės normose neatsispindi mechaniškai. Atsižvelgiant į reguliuojamų santykių ypatumus, jų vystymosi tendencijas ir atitinkamai pritaikius teisę, galima paveikti šiuos santykius, nukreipti jų vystymąsi norima linkme. Priešingu atveju, teisinis reguliavimas neatliktų savo aktyvaus vaidmens ir nepadėtų spręsti visuomenei iškilusių uždavinių.

Civilinės teisės principai

Principas (lot. principium) – pradas, pagrindas. Šis terminas reiškia pagrindinę, pradinę teorijos, mokslo, pasaulėžiūros padėtį, tam tikrą pradą, pagrindinę idėją.

Norint suvokti civilinę teisę, atskleisti jos esmę, reikia žinoti civilinės teisės principus, pagrindinius jos pradus, kuriuose įkūnyti pamatiniai, tipiškiausi šios teisės bruožai. Vadovaudamiesi teisės principais, mes vertiname teisės reguliuojamų santykių dalyvių elgesį, o įstatymo nustatytais atvejais užpildome teisinio reguliavimo spragas. CPK nustatyta, kad tais atvejais, kai nėra įstatymo, reguliuojančio ginčo santykį, ir įstatymo, reguliuojančio panašius santykius, teismas vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis, t. y. teisės principais.

Pagrindinė teisės principo savybė ta, kad jis yra įtvirtintas bei išreikštas svarbiausiuose norminiuose aktuose (dažniausiai tų aktų preambulėse) ir iš esmės sudaro teisinio reguliavimo bazę. Principai yra stabilesni, palyginti su kitomis teisės nuostatomis. Jie rodo pagrindines teisės normų reguliuojamų santykių vystymosi tendencijas. Civilinės teisės principai yra svarbiausių civilinių įstatymų preambulėse, taip pat civilinės teisės normose įtvirtinti bei išreikšti stabilūs norminiai vadovaujantys nuostatai, rodantys pagrindines turtinių ir asmeninių neturtinių (tiek susijusių, tiek nesusijusių su turtiniais) santykių vystymosi objektyvias tendencijas. Remiantis šiais nuostatais, yra reguliuojamas tų santykių dalyvių elgesys bei taikomos civilinės teisės normos.

Civilinės teisės principai glaudžiai susiję su civilinio teisinio reguliavimo metodu, bet tapatinti jų negalima. Ir principai, ir civilinio teisinio reguliavimo metodas išreiškia esminius, svarbiausius civilinės teisės, jos turinio ypatumus.

Tačiau metodas tuos ypatumus išreiškia kaip poveikio būdus reguliuojamiems santykiams, arba, kitaip pasakius, yra civilinės teisės normų veikimo būdas, o principai – tai lyg to veikimo būdų teisinis pagrindas. Atsižvelgiant į principų ir metodo santykį, civilinio teisinio reguliavimo metodas yra civilinės teisės principais pagrįsta valstybės nustatytų poveikio būdų, priemonių sistema reguliuojamiems turtiniams bei tiek su jais susijusiems, tiek nesusijusiems asmeniniams neturtiniams santykiams.

Civilinio teisinio reguliavimo dalyko, metodo ir civilinės teisės principų santykius bei sąveiką galima apibūdinti taip: teisinio reguliavimo dalykas atsako į klausimą „ką“ – kokius santykius civilinė teisė reguliuoja, metodas atsako į klausimą „kaip“ – kokiais būdais ir priemonėmis tai yra daroma, o principai – „kokiomis“ pagrindinėmis, pradinėmis nuostatomis remiantis tas reguliavimas yra įgyvendinamas. Suprantama, ir reguliavimo metodą, ir principus tam tikru mastu sąlygoja reguliavimo dalykas – reguliuojamieji visuomeniniai santykiai.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 4552 žodžiai iš 8988 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.