Civilinė teisė kaip privatinės teisės šaka
5 (100%) 1 vote

Civilinė teisė kaip privatinės teisės šaka

Planas

I. Įžanga.

II. Lietuvos Respublikos civilinė teisė, kaip privatinės teisės šaka:

1. Civilinės teisės reguliavimo dalykas.

2. Civilinio teisinio reguliavimo metodas.

3. Civilinės teisės funkcijos.

4. Civilinės teisės principai.

5. Civilinės teisės atribojimas nuo kitų teisės šakų.

6. Civilinės teisės sistema.

III. Išvados.

Įžanga

Žmogus gyvendamas visuomenėje privalo paklusti daugeliui istoriškai susiklosčiusių bei valstybės nustatytų taisyklių, kurios reguliuoja jo elgesį. Dažnai mes susiduriame su prigimtinės ir pozityviosios teisės terminais. Pozityvioji teisė – tai taisyklės, kurių laikymasis yra sankcionuotas prievarta ir kurios taikomos tam tikru istoriniu laikotarpiu valstybinės organizacijos požymius turinčioje visuomenėje, pavyzdžiui, Vokietijoje, Lietuvoje ir pan.

Dėl pozityviosios teisės esmės ginčų nekyla. Visų tam tikros valstybės nustatytų ar sankcionuotų taisyklių sistema, reguliuojanti tiek pačios valstybės bei jos institucijų, tiek fizinių asmenų, jų kolektyvinių junginių tarpusavio santykius, tiek jų santykius su valstybe bei jos institucijomis, yra laikoma pozityviąja teise.

Prigimtinės teisės klausimas sudėtingesnis. Prancūzijos teisininkas Julliot de la Morandiere prigimtinę teisę apibūdina kaip idealių teisės normų, aukštesnių už pozityviąją teise, visumą, kylančią iš prigimtinės daiktų tvarkos. Apie prigimtinę teisę jau kalbėjo Platonas, Aristotelis, Ciceronas, romėnų teisininkai.

„Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje“, priimtoje 1789 metais Prancūzijos revoliucijos laikotarpiu, ypač akcentuojamos žmogaus prigimtinės teisės. Įsimintini tų filosofų suformuluoti tradiciniai prigimtinės teisės bruožai, kurie nenustojo reikšmės ir šiomis dienomis.

1) Prigimtinė teisė yra amžinų ir nekintančių normų visuma. Jos pagrindą sudaro išsamus vaizdinys apie žmogų, žmogaus giminės tapatumą laike ir erdvėje, žmogaus reikmių nekintamą pobūdį.

2) Šios normos paprastai gali būti atskleistos žmogaus proto.

Šie bruožai, manau, leidžia suvokti, kad jokių rašytinių prigimtinės teisės normų nėra. Yra žmogaus prigimčiai, jo normaliam gyvenimui būtini principai, reikalavimai, kuriuos galima įgyvendinti tik pagrindus pozityviosios teisės normomis, nes tos normos garantuos jų įgyvendinimą. Kuo demokratiškesnė valstybė, tuo geriau ji suvokia ir tobuliau pagrindžia prigimtinės teisės normų reikalavimus pozityviosios teisės normomis, garantuodama jų įgyvendinimą.

Romėnų teisininkai kalbėjo apie prigimtinę teisę, tačiau pozityviosios teisės normos vergų nepripažino žmonėmis, jie buvo tik daiktai. Viduramžiais pusiau daiktais buvo laikomi ir baudžiauninkai. Pirmieji visiškai, o antrieji iš dalies neturėjo teisnumo ir veiksnumo.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18 straipsnio nuostata, skelbianti, kad „žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės“, yra tik programinė nuostata, kuri mūsų sąlygomis negali būti iki galo įgyvendinama, nes mes dar neturime nei materialinės, nei teisinės bazės.

Pozityvioji teisė nustato fizinių asmenų, valstybės juridinių asmenų, kurie yra vadinami teisės subjektais, teisines galimybes vienaip ar kitaip elgtis. Šios pozityviosios teisės normomis nustatytos galimybės yra vadinamos subjektinėmis teisėmis (nuo žodžio „subjektas“), o pozityvioji teisė, kaip teisės normų sistema, dažnai vadinama objektyviąja teise.

Pozityviajai teisei priskiriamos ir normos, kurios reguliuoja tarpvalstybinius santykius. Tai valstybių tarptautinėmis sutartimis bei konvencijomis, valstybių susitarimais nustatytos taisyklės bei normos, skirtos reguliuoti santykiams tarp valstybių, o taip pat valstybių santykiams su užsienio fiziniais bei juridiniais asmenimis.

Jau senovės Romos teisininkai visas pozityviosios teisės normas skirstė į dvi dideles grupes: į viešąją teisę (ius publicum) ir privatinę (civilinę) teisę (ius privatum). Ius publicum yra tokia teisė, kuri nustato viešosios valdžios organizaciją ir reguliuoja atskirų asmenų santykius su valstybe, o ius privatum reguliuoja atskirų asmenų savitarpio santykius.

Maždaug tokio skirstymo kriterijaus laikomasi ir šių laikų teisinėje literatūroje. Vokietijos teisininkas K. Larenz rašo, kad viešoji teisė reguliuoja valstybės, susivienijimų, bendruomenių bei kitų viešųjų junginių santykius su privačiais asmenimis. Privatinė teisė, priešingai, reglamentuoja privačių asmenų santykius. Panašiai viešosios ir privatinės teisės skirtumus apibūdina ir vokiečių teisininkai Palandt ir Klunzinger.

Viešajai ir privatinei teisei atriboti kartais pasitelkiami įstatymu saugomo intereso ir reguliavimo metodo kriterijai. Šios koncepcijos šalininkai mano, kad viešoji teisė gina valstybės, o privati – privačių asmenų interesus. Viešosios teisės reguliuojamiems santykiams būdinga valdžia ir pavaldumas, o privačios teisės reguliuojami santykiai grindžiami privačios autonomijos principu.

Tačiau pažymėtina, kad ne visada galima labai tiksliai atriboti viešąją teisę nuo privatinės teisės, pavyzdžiui, civilinis procesas reglamentuoja privačių asmenų ginčų sprendimą. Tačiau bylas nagrinėjimui parengia ir jas nagrinėja bei sprendimus įvykdo tokie valstybės organai kaip teismai, antstolių
kontoros. Kai kurių teisės institutų dvilypumą pastebėjo dar romėnų teisininkai. Pavyzdžiui, teismų santvarkos, civilinio proceso nuostatas, baudžiamąją teisę ir baudžiamąjį procesą jie priskyrė tiek viešajai, tiek privatinei teisei. Tos normos, kurios lietė bausmės auką (nusikaltėlį), buvo laikomos privatinės teisės normomis, o kurios lietė valstybę – viešąja teise.

Paprastai viešajai teisei priskiriamos konstitucinės, administracinės, finansinės, baudžiamosios teisės šakos, taip pat viešoji tarptautinė teisė, o privatinei – civilinė (įskaitant ir šeimos teisę), prekybinė, darbo, agrarinė (ekologinė) ir tarptautinė teisė.

Suprantama, privatinės teisės šakų, pošakių bei institutų yra daugiau, bet šiuo atveju nėra tikslo juos visus tiksliai išvardyti. Mane domina svarbiausia privatinės teisės šaka – civilinė teisė. Ji glaudžiai susijusi ir persipynusi su prekybine teise. Matyt, teisus yra teisininkas M. Albaladejo, sakydamas, kad civilinė teisė – „tai bendra privatinė teisė“, o prekybinė teisė – „speciali privatinė teisė“. Toks pat civilinės ir darbo teisės santykis (tos jos dalies, kuri neturi viešosios teisės pobūdžio).

Civilinės teisės reguliavimo dalykas

Kiekviena teisės šaka turi santykinai atribotą teisinio reguliavimo dalyką ir reguliavimo metodą.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso l straipsnyje sakoma, kad šis Kodeksas reguliuoja turtinius santykius ir su jais susijusius asmeninius neturtinius santykius, susiklostančius tarp fizinių asmenų, juridinių asmenų ar organizacijų, neturinčių juridinio asmens statuso. Įstatymu numatytais atvejais Kodeksas taip pat reguliuoja ir kitokius asmeninius neturtinius santykius.

Turtinius santykius taip pat reguliuoja viešosios ir kitos privačios teisės normos. Toliau minėtame Kodekso straipsnyje sakoma, kad turtiniams santykiams, pagrįstiems administraciniu vienos šalies pavaldumu kitai, taip pat mokesčių ir biudžeto bei kitokiems santykiams, kuriuos reguliuoja viešosios teisės normos, šio Kodekso nustatytos taisyklės netaikomos.

Taigi pagrindinis civilinio teisinio reguliavimo dalykas yra turtiniai santykiai. Turtiniai santykiai – tai tokie visuomeniniai santykiai, kurie atsiranda dėl turto. Jų objektas yra turtas.

Sakydama, kad visų turtinių santykių objektas yra turtas, nurodžiau tik vieną bendrą, nors ir esminį, šių santykių požymį. Norint pažinti kokį nors reiškinį, reikia žinoti, iš ko jis susideda. Visuomeninių santykių turinį sudaro dalyvių elgesys, veiksmai. Teisės literatūroje paprastai nurodoma, kad turtiniai santykiai – tai ekonominiai santykiai, į kuriuos įeina turto valdymas, naudojimasis juo ir disponavimas. Tačiau šis apibrėžimas iš esmės nusako vien ekonominių nuosavybės santykių turinį. Nors nuosavybės santykiai ir sudaro turtinių santykių pagrindą, bet be jų civilinėje apyvartoje labai svarbią vietą užima prievoliniai santykiai, t. y. santykiai dėl turto perėjimo iš vienų asmenų kitiems, taip pat dėl darbų atlikimo, paslaugų teikimo ir pinigų mokėjimo. Šie santykiai dažniausiai atsiranda įgyvendinant nuosavybės santykius ar yra susiję su jais, bet išeina už nuosavybės santykių ribų, pavyzdžiui, savininkams perkant – parduodant, mainant daiktus ir pan. O darbas, paslaugų teikimas nėra turtas. Tačiau šiais veiksmais yra sukuriamos turtinės vertybės, be to, už darbo rezultatą dažniausiai mokamas atlyginimas, todėl ir šie santykiai laikomi turtiniais. Taigi, tiksliau pasakius, turtiniai santykiai yra visuomeniniai-ekonominiai santykiai dėl turto valdymo, naudojimosi juo bei disponavimo, jo perėjimo iš vienų asmenų kitiems, taip pat dėl darbų atlikimo, paslaugų teikimo ir pinigų mokėjimo.

Turtiniams santykiams, kuriuos reguliuoja civilinė teisė, yra būdinga prekinė – piniginė išraiška. Civilinė teisė taip pat reguliuoja ir kai kuriuos neatlygintinus santykius.

Tačiau su prekine-pinigine forma yra susiję daugelis neatlygintinų turtinių santykių, ypač tokių, kurių dalyviai yra fiziniai asmenys: pvz., pasaugos, panaudos, paveldėjimo ir kt. Iš išorės tokie santykiai, atrodo, neturi prekinės – piniginės išraiškos, tačiau ji yra jų pagrindas. Antai, už daiktus, kurie neatlygintinai perduodami naudotis, pasaugoti ar yra paveldimi, atlyginimas nenumatytas. Tačiau tie daiktai yra turtas, turi savo vertę, kuri, juos dėl kieno nors kaltės sugadinus, praradus ir pan., gali būti išieškoma pinigais. Be to, vertės poveikis tokiems neatlygintiniems turtiniams santykiams reiškiasi tuo, kad santykių dalyviai yra lygūs, t. y. nepavaldūs vieni kitiems. Jų lygybė yra charakteringa pačių civilinės teisės reguliuojamų turtinių santykių dalyvių savybė, kurią civilinės teisės normos tik atspindi ir įtvirtina.

Asmeniniai neturtiniai santykiai, nesusiję su turtiniais, – tai visuomeniniai santykiai, kurie atsiranda dėl nematerialinių gėrybių, neatskiriamų nuo žmogaus ar žmonių organizuoto kolektyvo. Tos gėrybės nėra įvertinamos pinigais ar kitokiu turtu. Jos apibūdina asmenybę (žmogaus, organizuoto žmonių kolektyvo individualybę), atskleidžia jos visuomenine, dorovinę vertę. Šioms vertybėms priklauso garbė, orumas, vardas (pavardė), juridinio asmens pavadinimas, prekės ženklas, asmens laisvė, neliečiamybė, buto neliečiamybė, piliečių asmeninio gyvenimo,
telefoninių pokalbių ir telegrafinių pranešimų slaptumas, vaizduojamojo meno kūrinyje pavaizduoto fizinio asmens interesų apsauga ir kt. Šios vertybės neatsiejamos nuo asmens, jų negalima perleisti, pasisavinti ir pan. Tačiau ne visus santykius, atsirandančius dėl šių gėrybių, reguliuoja civilinės teisės normos. Daugumą jų reguliuoja Konstitucijos normos, kurių civilinė teisė nekonkretizuoja. Civilinės teisės normos gina garbę ir orumą, garantuoja vaizduojamojo meno kūrinyje pavaizduoto piliečio interesų apsaugą. Mano nuomone, Lietuvos civiliniuose įstatymuose dar reikėtų išplėsti bei padidinti piliečių neturtinių teisių apsaugą.

Neturtiniai santykiai, susiję su turtiniais, – tai santykiai, kurie atsiranda dėl dvasinės kūrybos produktų: mokslo, literatūros, meno kūrinių, atradimų, išradimų bei pramonės pavyzdžių sukūrimo ir naudojimo. Kūrėjas, sukurdamas atitinkamą kūrinį, įdeda į jį savo darbo ir pasiekia tam tikrą kūrybos rezultatą. Jeigu tas dvasinės kūrybos produktas visuomenei yra naudingas, jį panaudodamas autorius įgyja asmenines neturtines ir su jomis susijusias turtines teises, o kartu ir neturtinius santykius, kurie susiję su turtiniais. Pavyzdžiui, asmuo, sukūręs literatūros kūrinį, įgyja šias asmenines neturtines teises: 1) autorystės teisę; 2) teisę į autorinį vardą; 3) teisę į kūrinio paskelbimą, dauginimą ir platinimą; 4) teisę į kūrinio neliečiamybę; 5) teisę leisti versti kūrinį į kitas kalbas, taip pat turtinę kūrėjo teisę į autorinį atlyginimą (honorarą).

Asmeninių neturtinių santykių, susijusių su turtiniais, būdinga savybė yra ta, kad šie santykiai turi objektyvia forma išoriškai išreikštą objektą (kūrinį, išradimą ir pan.), kuris yra atskirtas nuo kūrėjo asmenybės. Tuo tarpu asmeninių neturtinių santykių, nesusijusių su turtiniais, atskiro objekto nėra. Žmogaus garbė, orumas ir kitos vertybės, sudarančios šių santykių objektą, iš esmės yra paties asmens savybės.

Manytume, kad verte dėmesio yra nuomonė, jog neturtiniams santykiams, kuriuos reguliuoja civilinės teisės normos, taip pat reikia priskirti lygybės ir koordinacijos pagrindu susiklosčiusius organizacinius santykius. Tiesa, organizaciniai santykiai, paprastai susiję su turtiniais ar asmeniniais neturtiniais, reiškiasi kaip šių santykių atsiradimo stadija arba kaip vienas iš jų elementų, įeinančių į tų turtinių ar asmeninių neturtinių santykių turinį ir tarnaujančių jų atsiradimui ar įgyvendinimui. Pavyzdžiui, organizaciniai santykiai atsiranda krovinių pervežimo bei kitų sutarčių sudarymo proceso metu kaip vidiniai atstovavimo santykiai, kurie net preziumuojami kaip neatlygintini, t. y. neturtiniai, nors savo turiniu gali būti nukreipti į turtinių teisių bei pareigų atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą.

Civilinio teisinio reguliavimo metodas

Teisinėje literatūroje vyrauja nuomonė, kad kiekviena teisės šaka turi ne tik savo reguliavimo dalyką, bet ir jai būdingą reguliavimo metodą, kurį apskritai lemia dalykas – tie visuomeniniai santykiai, kuriuos tos teisės šakos normos reguliuoja. Bet teisinio reguliavimo metodas yra santykinai savarankiškas ir turi savo specifinių ypatumų, kurie atskleidžia šios teisės šakos turinį. Jeigu teisinio reguliavimo dalykas yra pagrindinis, tai metodas – pagalbinis kriterijus, kuriuo remiantis viena teisės šaka yra atribojama nuo kitos. Civilinio teisinio reguliavimo dalykas rodo, kokius visuomeninius santykius reguliuoja civilinė teisė, o civilinio teisinio reguliavimo metodas – kaip, kokiais būdais ir priemonėmis tai yra daroma. Trumpai tariant, civilinio teisinio reguliavimo metodas – tai sistema teisinių priemonių, būdų, kuriais civilinė teisė veikia reguliuojamus visuomeninius santykius, nukreipia juos visuomenei pageidaujama kryptimi.

Teisės normos paprastai arba leidžia tam tikrą elgesį, arba draudžia jį, arba įpareigoja (įsako) atlikti tam tikrus veiksmus. Iš esmės teisinio reguliavimo metodą sudaro šie svarbiausi elementai – teisinio poveikio būdai: leidimo, įsakymo (liepimo) ir draudimo. Atsižvelgiant į tų poveikio būdų derinius bei proporcijas, susiformuoja atskirų teisės šakų reguliavimo metodai, kurie dažnai iš esmės yra skirtingi. Pavyzdžiui, administracinėje teisėje dominuoja liepimo (įsakymo) elementai, baudžiamojoje – draudimo, civilinėje teisėje – leidimo. Tokiu būdu susidaro savarankiški administracinio, baudžiamojo ir civilinio teisinio reguliavimo metodai, turintys kiekvienam jų būdingus požymius, kurie šiuos metodus ir skiria vienus nuo kitų.

Civilinio teisinio reguliavimo metodo požymiai yra šie: 1) teisinė civilinių teisinių santykių dalyvių lygybė; 2) šių santykių dalyvių iniciatyva formuojant santykius; 3) dispozityviškumas įgyjant bei įgyvendinant civilinės teisės subjektams priklausančias teises; 4) turtinė subjektinių civilinių teisių pažeidėjo atsakomybė, siekiant atstatyti pažeistas subjektines teises; 5) ieškininė pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo tvarka.

1) Turtinių ir asmeninių neturtinių civilinių teisinių santykių, kuriuos reguliuoja civilinė teisė, dalyvių lygybė, kaip buvo minėta, yra objektyvi pačių šių visuomeninių santykių reguliavimo dalyko savybė, kurią lemia visuomenės vystymosi tendencijos. Ši lygybė reiškiasi tuo,
civilinės teisės reguliuojamų santykių dalyviai yra nepavaldūs vieni kitiems, nesvarbu, kokias turtines ar kitokias vertybes vienas ar kitas jų dalyvis turėtų, kad ir kas jis būtų: fizinis ar juridinis asmuo. Įtvirtindamos tokią faktinę lygybę, civilinės teisės normos šių santykių dalyviams nustato lygias teises ir pareigas. Pavyzdžiui, teisinė lygybė pirkimo-pardavimo santykyje reiškiasi tuo, kad pirkėjas ir pardavėjas teisiškai yra nepavaldūs vienas kitam ir pardavėjas negali priversti pirkėjo, kad jis nusipirktų daiktą už tam tikrą kainą.

Tačiau teisinių santykių dalyvių lygiateisiškumas reiškia tik jų bendrą pradinę teisinę lygybę – esant konkrečiam civiliniam teisiniam santykiui jo dalyvių teisinė padėtis tam tikru momentu gali būti skirtinga. Vienas jų gali turėti tik teisę, o kitas – pareigą. Pavyzdžiui, skolintojas, pagal paskolos sutartį perdavęs tam tikrą pinigų sumą skolininkui, turi tik teisę tos sumos reikalauti, o skolininkas – tik pareigą skolą grąžinti. Taigi civilinio teisinio santykio dalyviai patys savo susitarimu pakeičia lygią pradinę teisinę padėtį ir vėl ją atstato: dėl to pavaldūs vienas kitam netampa. Taip pasireiškia teisinė civilinių teisinių santykių lygybė praktikoje.

2) Civilinių teisinių santykių dalyviai patys formuoja bei vysto tuos santykius. Civilinės teisės normos nustatė, kad fiziniai asmenys, organizacijos, turinčios juridinio asmens teises, o kai kuriais atvejais ir valstybė, gali turėti tų normų numatytas civilines teises ir pareigas, taip pat civilines teises ir pareigas, kurios neprieštarauja civiliniams įstatymams bei nėra jais uždraustos. Šioms teisėms įgyti bei pareigoms susikurti civilinės teisės subjektai išreiškia savo valią, sudarydami įvairius sandorius: pirkimo – pardavimo, mainų, dovanojimo, paskolos ir t.t. Fiziniai asmenys taip pat parodo savo iniciatyvą, sukurdami mokslo, meno, literatūros kūrinius bei kitus dvasinės kūrybos produktus, tik nuo jų priklauso, atsiradus palikimui, priimti tą palikimą ar jo atsisakyti ir pan. Civilinė teisė yra vienintelė teisės šaka, kurios normos civilinės teisės subjektams suteikia tokią plačią valios ir veiksmų laisvę atsirasti, pasikeisti bei pasibaigti įvairiausiems teisiniams santykiams, taip pat įsigyti subjektines teises bei disponuoti jomis.

3) Dispozityviškumas, kaip civilinio teisinio reguliavimo požymis, – tai civilinės teisės normomis pagrįsta civilinių teisinių santykių subjektų galimybė savo nuožiūra įgyvendinti savo civilinį teisinį subjektiškumą – pasirinkti atitinkamą savo elgesio variantą: įgyti vienokias ar kitokias subjektines teises ar jų neįgyti, pasirinkti konkretų jų įgijimo būdą, savo nuožiūra įstatymo nustatytose ribose reguliuoti teisinių santykių turinį, disponuoti subjektinėmis teisėmis. Dispozityviškumas, kaip galimybė neperžengiant tam tikrų ribų pasirinkti tą ar kitą elgesio variantą, objektyviai pagrįstas visuomeniniais santykiais, kuriuos reguliuoja civilinės teisės normos.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2741 žodžiai iš 8988 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.