Civilines teises konspektai
5 (100%) 1 vote

Civilines teises konspektai

1121314151617181

CIVILINĖ TEISĖ KAIP TEISĖS ŠAKA

Kaip ir bet kurio kito dalyko studijas, taip ir civilinės teisės studijas būtina pradėti nuo studijų objekto apibrėžimo. Taigi šios paskaitos metu turime suvokti civilinės teisės sampratą, nustatyti šios teisės šakos būdingus požymius, skirtumus nuo kitų teisės šakų.

1. Civilinės teisės samprata

Civilinės teisės sampratos negalima apibrėžti prieš tai neišanalizavus jos turinio elementų – dalyko ir metodo.

[Teisė – tai visuma teisės normų, reguliuojančių visuomeninius santykius, kurių laikymasis yra sankcionuotas valstybės prievarta.

Teisės norma – tai visuotinai privaloma bendro pobūdžio elgesio taisyklė, kurios laikymasis užtikrintas valstybės prievartos priemonėmis.]

Civilinės teisės reguliavimo dalykas

Civilinė teisė, kaip ir bet kuri kita teisės šaka, yra visuma tam tikrų elgesio taisyklių, kurios reguliuoja visuomeninius santykius, kurie sudaro teisės šakos reguliavimo dalyką. Taigi, ir civilinės teisės reguliavimo dalykas yra visuomeniniai santykiai, tam tikra teisinių santykių rūšis.

[Teisinis santykis – tai teisės normų sureguliuotas visuomenins santykis. Teisinio santykio elementai yra jo subjektai, objektas bei turinys. Teisinio santykio subjektai – tai asmenys, jų junginiai, valstybės valdžios institucijos, kurie siekdami patenkinti savo poreikius ir interesus dalyvauja įvairiuose visuomeniniuose santykiuose. Objektas – tai, į ką yra nukreiptos subjektų teisės ir pareigos (turtas, paslaugos, kt.). Turinys – subjektų įgyjamos konkrečios teisės ir pareigos.]

Civilinės teisės reguliuojamus visuomeninius santykius galima išskirti į tris grupes:

1. Turtiniai.

2. Asmeniniai neturtiniai, susiję su turtiniais.

3. Asmeniniai neturtiniai, nesusiję su turtiniais.

Turtiniai santykiai yra tokie, kuriuose dalyvaujama siekiant valdyti, naudoti turtą ar juo disponuoti, perduoti turtą kitam asmeniui, atlikti darbą, suteikti paslaugą, ir pan. Turtiniais laikomi tokie santykiai, kurių dalykas yra turtas plačiąja prasme, t.y. ne tik materialūs daiktai, bet ir nematerialus turtas – turtinės teisės ir pareigos, vertybiniai popieriai, pinigai. Turtiniai santykiai susiklosto tada, kai vienas asmuo su kitu susitaria dėl daiktų pirkimo-pardavimo, kai išmokama paskola, kai statomas pastatas ir pan. Turtinių santykių esminis bruožas yra jų piniginė išraiška, jų objektą visada galima įvertinti pinigais. Netgi, kai sudaromos neatlygintinės sutartys, jų objektą galima įvertinti pinigais. (Panaudos atveju – turtas perduodamas neatlygintinai, tačiau jo žuvimo atveju gali atsirasti pareiga atlyginti savininko nuostolius – sumokėti turto vertę pinigais).

Su turtiniais susiję asmeniniai neturtiniai santykiai yra tokie, kurių dalykas – intelektinės veiklos rezultatai, pavyzdžiui – mokslo, literatūros, meno kūriniai, išradimai, pramoninis dizainas, kita pramoninė nuosavybė. Šie santykiai susiję su turtiniai todėl, kad intelektinės veiklos metu sukūrus kūrinį ar padarius išradimą atsiranda ne tik asmeninės neturtinės teisės (autorystės teisė, teisė į autoriaus vardą), bet ir su jomis susijusios turtinės teisės (teisė į autorinį atlyginimą, teisė leisti versti kūrinį ir pan.).

Su turtiniais santykiais nesusiję asmeniniai neturtiniai santykiai – tai visuomeniniai santykiai, kurie atsiranda dėl asmeninių neturtinių vertybių , t.y. teisės ginamų vertybių, neturinčių piniginės išraiškos, – asmens garbė ir orumas, privatus gyvenimas, vardas, atvaizdas. Tai nematerialinės vertybės, kurios neįvertinamos pinigais ar kitu turtu. Nuo neturtinių santykių, susijusių su turtiniais, ši santykių grupė skiriasi ir tuo, kad šios vertybės yra neatskiriamos nuo asmens. Garbė, orumas, reputacija, kitos vertybės iš esmės yra paties asmens savybės. Tuo tarpu kūrinys, išradimas turi objektyvią formą.

Civilinio teisinio reguliavimo metodas

Vien civilinės teisės dalykas neleidžia visapusiškai apibrėžti civilinės teisės kaip teisės šakos. Apibūdinus reguliuojamų visuomeninių santykių pobūdį dar negalime sakyti, kad juos reguliuojančios normos sudaro civilinę teisę. Pavyzdžiui, turtinius santykius reguliuoja ne tik civilinė teisė. Finansų, arba mokesčių teisės reguliuojami santykiai taip pat susiklosto dėl turto ar materialinių vertybių. Taigi, tam kad apibrėžtume civilinę teisę, būtina nustatyti ne tik, kokius santykius reguliuoja civilinė teisė, bet ir kaip tie santykiai yra reguliuojami, t.y. reikia nustatyti ne tik dalyką, bet ir metodą. Civilinio teisinio reguliavimo metodas – tai sistema teisinių priemonių, būdų, kuriais civilinė teisė veikia reguliuojamus visuomeninius santykius.

Teisės normos paprastai arba leidžia tam tikrą elgesį, arba draudžia jį, arba įpareigoja atlikti tam tikrus veiksmus. Iš esmės teisinio reguliavimo metodą sudaro šie svarbiausi elementai – teisinio poveikio būdai: leidimas, įsakymas (liepimas) ir draudimas. Atsižvelgiant į tai, kaip šie būdai yra derinami ir kokios yra jų proporcijos, skiriasi atitinkamos teisės šakos reguliavimo metodas. Pavyzdžiui, administracinėje teisėje dominuoja liepimo elementas, baudžiamojoje – draudimo, civilinėje teisėje – leidimo. Civilinio teisinio reguliavimo metodo požymiai yra šie:

1) Teisinė civilinių santykių

dalyvių lygybė – civilinės teisės reguliuojamų santykių dalyviai yra nepavaldūs vieni kitiems, nepriklausomi nuo to, kokias vertybes vienas ar kitas jų dalyvis turėtų. Kiekvienas šių santykių dalyvis gali įgyti ir turi lygias teises. Pavyzdžiui, sudarant sutartis, teisinė lygybė reiškia, kad sutarties šalys yra nepavaldžios viena kitai ir nei viena sutarties šalis negali priversti kitos šalies sudaryti sutartį.

2) Santykių dalyvių iniciatyva formuojant santykius – tik patys civilinės teisės subjektai savo valia ir iniciatyva išreikšdami savo valią sukuria civilinius teisinius santykius.

3) Dispozytiviškumas – tai civilinės teisės subjektų galimybė, neperžengiant įstatymų nustatytų ribų, savo nuožiūra pasirinkti atitinkamą elgesio variantą: įgyti vienokias ar kitokias civilines teises ar jų neįgyti, pasirinkti jų įgyvendinimo būdą, disponuoti įgytomis subjektinėmis teisėmis.

4) Turtinė atsakomybė – kai civilinių santykių objektui – turtui – neteisėtais veiksmais yra padaroma žala, pažeidėjas yra įpareigojamas atstatyti buvusią iki pažeidimo turtinę padėtį.

5) Ieškininė pažeistų teisių gynimo tvarka – tarp šalių, kurių nesieja pavaldumo teisiniai santykiai, ginčas sprendžiamas išimtinai tik pačių šalių iniciatyva, nepriklausomo nuo šalių teismo.

Civilinio teisinio reguliavimo metodas yra teisės subjektų juridine lygybe pagrįsta teisinio poveikio būdų ir priemonių visuomeniniams santykiams sistema, leidžianti pasireikšti tų santykių dalyvių iniciatyvai ir dispozityviškumui, įgyjant ir įgyvendinant civilines subjektines teises, o jas pažeidus, numatanti turtinės atsakomybės priemones ir teisę turinčiam asmeniu garantuojanti gynybos priemones, kad pažeistos teisės bus atstatytos.

Civilinė teisė – tai teisės normų sistema, skirta teisiškai reguliuoti vienas kitam nepavaldžių subjektų turtinius santykius, kurių objektas turi aiškiai išreikštą ar numanomą vertę, taip pat tiek su turtiniais susijusius, tiek ir nesusijusius asmeninius neturtinius santykius.

2. Civilinės teisės atribojimas nuo kitų teisės šakų

Visos teisės šakos yra atribojamos pagal jų reguliavimo dalyką ir reguliavimo metodo ypatumus.

Nesunku yra civilinę teisę atriboti nuo baudžiamosios teisės ar konstitucinės teisės, nes jų reguliuojami santykiai yra kokybiškai skirtingi. Pavyzdžiui, baudžiamoji teisė uždraudžia teisės subjektams atlikti tam tikras veikas ir numato pasekmes, kai šių draudimų nesilaikoma. Baudžiamajai teisei būdingas imperatyvus teisinių santykių reguliavimo metodas – baudžiamosios teisės normos griežtai draudžia atlikti tam tikras veikas.

Konstitucinė teisė nustato valstybės sandarą, valstybės valdžios institucijų formavimo tvarką, funkcijas, tarpusavio santykius, kontrolę ir pan.

Administracinė teisė reguliuoja santykius, atsirandančius valstybės institucijoms įgyvendinant vykdomąją bei tvarkomąją valdžią.

Minėtos teisės šakos skiriasi nuo civilinės teisės ne tik pagal savo reguliavimo metodą bet ir dalyką. Tačiau administracinė teisė, finansų teisė taip pat reguliuoja visuomeninius turtinius santykius, pavyzdžiui, tai santykiai susiję su mokesčių, muitų ar kitų rinkliavų surinkimu, taip pat santykiai, susiję su valstybės biudžeto lėšų surinkimu ir paskirstymu. Todėl šios teisės šakos nuo civilinės teisės atribojamos pagal reguliavimo metodo ypatumus. Administracinės teisės reguliuojamiems santykiams nebūdingas subjektų autonomijos (dispozityvumo) principas, šie santykiai grindžiami valdžios ir pavaldumo – subordinacijos principu. Šie santykiai susiklosto viešojo administravimo srityje, t.y. valstybei, savivaldybėms ar jų institucijoms arba pareigūnams įgyvendinant valdžios funkcijas.

Šių požymiu pagrindu teisės šakos dar yra skirstomos į viešąją ir privatinę teisę. Taip teisės šakas skirstė jau senovė Romos teisininkai. Viešoji teisė yra tokia, kuri nustato viešosios valdžios organizaciją ir reguliuoja atskirų asmenų santykius su valstybe, o privatinė teisė reguliuoja atskirų asmenų tarpusavio santykius. Viešoji teisė gina viešąjį interesą, o privatinė – privačių asmenų interesus.

Kita vertus, viešoji teisė ir privatinė teisė viena nuo kitos skiriasi ne tik subjektais. Tai, kad teisinio santykio dalyviu yra valstybė ar savivaldybė savaime nereiškia, kad šis teisinis santykis yra reguliuojamas viešosios teisės. Valstybė ar savivaldybės dalyvauja ir privatinės teisės reguliuojamuose santykiuose (pvz. valstybė nuomoja, parduoda žemę; valstybės institucijos perka prekes ir paslaugas; valstybė gali būti bendrovių akcininke). Šiuose santykiuose valstybė dalyvauja kaip privatinės teisės subjektas, lygiateisis su kitais santykių dalyviais. Kita santykių šalis (pvz. žemės nuomininkas, kuris nuomojasi žemę iš valstybės; pardavėjas, kuris parduoda prekes valstybės institucijai) šiuo atveju nėra pavaldi valstybės ar savivaldybės institucijai, su kuria ją sieja privatiniai santykiai. Taigi, kitas svarbus kriterijus, padedantis atskirti privatinę ir viešąją teisę yra tai, kad privatinės teisės reguliuojamų santykių dalyviai yra nepriklausomi vienas nuo kito, tuo tarpu viešosios teisės reguliuojamų santykių dalyvius sieja valdžios – pavadumo
viešosios teisės skirtumus galima būtų pailiustruoti praktiniu pavyzdžiu:

Autoįvykis: Jūs viršijote greitį, nesuvaldėte automobilio, trenkėtės į kitą automobilį ir gerokai jį apgadinote. To paties įvykio pasekoje susiklosto dvejopi teisiniai santykiai: Visų pirma Jūs, pažeidėte viešąjį interesą: teisės normos, t.y. kelių eismo taisyklės numato, kad mieste važiuoti galima ne greičiau kaip 50 km/h, be to būtina pasirinkti saugų greitį, atitinkantį važiavimo sąlygas, laikytis distancios ir pan. Administracinės teisės pažeidimų kodeksas už šių normų nesilaikymą, numato sankciją – piniginę baudą. Ši bauda mokama valstybei, o jos tikslas nubausti ir perauklėti pažeidėją (ir tuo pačiu papildyti biudžetą). Ryšium su tuo susiklostys teisiniai santykiai tarp Jūsų ir valstybės.

Kita vertus, Jūs pažeidėte privatų interesą – sugadinote svetimą automobilį. Privatiniai santykiai susiklosto tarp Jūsų ir nukentėjusiojo, t.y. dviejų privačių, vienas kitam nepavaldžių asmenų. Civiliniai įstatymai nukentėjusiajam suteikia teisę reikalauti, kad žalą padaręs asmuo ją atlygintų. Tačiau šiuo atveju žalos atlyginimo (kaip tam tikra prasme “sankcijos”) tikslas bus ne Jūsų perauklėjimas ar nubaudimas, o nukentėjusiojo turtinės padėties atstatymas. Be to, reikalauti, ar nereikalauti nuostolių atlyginimo, kokio dydžio kompensacijos reikalauti sprendžia nukentėjusysis. (Tuo tarpu pareigūnas negali netaikyti baudos).

Taigi viešajai teisei priklauso konstitucinė, baudžiamoji, administracinė, finansų teisė. Tuo tarpu civilinė teisė yra privatinės teisės šaka.

Civilinė ir privatinė teisė. Tačiau civilinė teisė nėra vienintelė privatinės teisės šaka. Privatinės teisės šaka taip pat yra darbo teisė. Darbo teisiniuose santykiuose subjektai yra lygiateisiai, tačiau kartu darbuotojai yra pavaldūs įmonėje, įstaigoje nustatytai vidaus darbo tvarkai. Taigi darbo teisės reguliavimo metodas derina teisinės lygybės ir pavaldumo pradus. Tuo darbo teisė iš esmės skiriasi nuo civilinės teisės.

CIVILINĖS TEISĖS PRINCIPAI

1. Civilinės teisės principo samprata ir reikšmė.

Principas – tai tam tikras pradas, pagrindas. Teisės sistema apskritai, kiekviena teisės šaka ar atskiras jos institutas yra grindžiami tam tikrais kertiniais teiginiais, vadinamais teisės principais. Jie išreiškia tam tikros teisės šakos esmę, atspindi tos teisės šakos reguliuojamų santykių specifiką ir sudaro jos plėtotės pagrindą.

Taigi, civilinės teisės principus galima apibrėžti kaip bendrąsias, pagrindines civilinės teisės nuostatas, išreiškiančias civilinės teisės reguliavimo esmę.

Civilinės teisės principais vadovaujamasi aiškinant (interpretuojant) ir taikant visas kitas civilinės teisės normas.

Kai įstatymas leidžia patiems subjektams spręsti, kaip sureguliuoti savo elgesį, tai darydami subjektai taip pat privalo vadovautis civilinės teisės principais ir jų nepažeisti.

Pirmiausia principai turi tokią reikšmę:

a) Civilinių teisinių santykių subjektai, patys nusistatantys tarpusavio teises ir pareigas, savo tarpusavio santykius privalo reglamentuoti nepažeisdami civilinės teisės principų

b) įstatymų leidėjas leisdamas įstatymus, nustatančius civilinės teisės normas, privalo paisyti civilinės teisės principų;

c) Civilinės teisės normas būtina aiškinti remiantis civilinės teisės principais (teisės spragų užpildymas, kolizijų šalinimas ).

2. Atskirų civilinės teisės principų turinys

 Subjektų lygiateisiškumo principas. Kalbant apie jį tinka viskas, kas buvo minėta praėjusią paskaitą apibūdinant civilinės teisės metodo ypatumus. Civilinėje teisėje šis principas įgyvendinamas nustatant lygų visų fizinių asmenų civilinį teisnumą (CK 2.4 str. ), (CK 2.76 str. Draudžiama teisės aktuose diskriminavimo tikslais nustatyti skirtingas teises, pareigas ar privilegijas pavieniams juridiniams asmenims) nustatant, kad valstybė, savivaldybės ir jų institucijos civiliniuose santykiuose dalyvauja lygiais pagrindais su kitais asmenimis (CK 2.36 str.) (t.y. veikdama, kaip civilinių santykių dalyvis valstybė neturi valdingų įgalinimų), šeimos teisėje pabrėžiama, kad sutuoktinių teisės ir atsakomybė yra lygios (3.26 str.). Tose turtinių santykių srityse, kuriose civilinių santykių šalys yra ekonomiškai nelygiavertės, lygiateisiškumo principas realizuojamas suteikiant papildomas teisinės gynybos priemones silpnesnei šaliai. Pvz. CK 6.186 str. numato, kad pagal kitos šalies pasiūlytas standartines sąlygas sudariusi sutartį prisijungimo būdu šalis turi teisę reikalauti ją nutraukti ar pakeisti, jeigu sutarties standartinės sąlygos nors ir neprieštarauja įstatymams, tačiau atima iš jos paprastai tokios rūšies sutarčių suteikiamas teises ar galimybes, panaikina ar apriboja sutarties standartines sąlygas parengusios šalies civilinę atsakomybę arba nustato sutarties šalių lygybės bei jų interesų pusiausvyros principus pažeidžiančias sąlygas, arba prieštarauja protingumo, sąžiningumo ar teisingumo kriterijams (Pvz. Telekomunikacijų paslaugų sutartys su individualiais vartotojais, Draudimo sutartys ir pan.).

 Nuosavybės neliečiamumo principas. Jis įtvirtintas LR Konstitucijos 23 str, o detalizuojamas naujojo CK 4.93 str. 4.100

straipsniuose. Šio principo esmę sudaro tai, kad (1) Nuosavybė iš savininko prieš jo valią neatlygintinai gali būti paimta tik teismo sprendimu ar nuosprendžiu (kaip sankcija), o visuomenės poreikiams ji gali būti paimama tik išimtiniais atvejais, įstatymų nustatyta tvarka ir teisingai atlyginant turto rinkos kainą pinigais. Esant šalių susitarimui gali būti atlyginama ir natūra, t.y. perduodant kitą turtą. Laikinai pasinaudoti svetimu daiktu galima tik įstatymų nustatytais atvejais ir tik visuomenės poreikiais.

 sutarties laisvės principas. Kalbant apie jį tinka viskas, kas buvo minėta praėjusią paskaitą apibūdinant civilinės teisės metodo ypatumus.

 nesikišimo į privačius santykius principas. Realizuodamas šį principą CK konkretizuoja konstitucijos nuostatas, įtvirtinančias žmogaus asmens neliečiamumą, jo orumo gynimą, draudimą su žmogumi, be jo žinios ir laisvo sutikimo, atlikti mokslinius ar medicinos bandymus, Žmogaus privatus gyvenimo neliečiamybę, asmens susirašinėjimo, pokalbių telefonu ir kitokio susižinojimo slaptumą, šeimyninio gyvenimo slaptumą. Šias teises pažeidžiantys veiksmai yra pagrindas pareikšti ieškinį dėl turtinės ir neturtinės (t.y. moralinės) žalos atlyginimo.

 teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių principas (perimtas iš ES teisės ). Šis principas reikalauja, kad teisės taikymas konkrečiai gyvenimiškai situacijai būtų aiškiai nuspėjamas. Asmens teisių ir pareigų negalima nustatinėti pagal teisės normas, kurių nebuvo, kai tos teisės ir pareigos atsirado. Realizuodamas šį principą CK 1.7 str. nustato, kad Galioja tik įstatymų nustatyta tvarka paskelbti civiliniai įstatymai ir kiti civilinius santykius reglamentuojantys teisės aktai, kad Civiliniai įstatymai ir kiti civilinius santykius reglamentuojantys teisės aktai negalioja atgaline tvarka. CK 1.8 str. 3 d. nustato, kad neleidžiama pagal analogiją taikyti specialių teisės normų, t. y. bendrųjų taisyklių išimtis numatančių normų. Kalba turi būti suprantama. Draudžiama pernelyg dažnai keisti įstatymus, verslo sąlygas ir pan. Asmenys, turi būti garantuoti, kad ateity santykių reglamentavimas drastiškai nepasikeis.

 proporcingumo (perimtas iš ES teisės) Proporcingumo principas reikalauja, kad naudojamos priemonės atitiktų tą tikslą, kurio jomis siekiama. Išimtys iš bendrų taisyklių turi būti adekvačios keliamiems tikslams. Sankcijos turi būti adekvačios pažeidimo sunkumui (teismas gali sumažinti netesybas iki nuostolių sumos, kompensacija už padarytą žalą neturi būti pasipelnymo šaltiniu).

 neleistinumo piktnaudžiauti teise principas. Jį detalizuoja LR CK 1.137 str.:

Įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų.

Draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y. draudžiama įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai. Žalos padarymas kitiems asmenims piktnaudžiaujant teise yra pagrindas taikyti civilinę atsakomybę. Jeigu asmuo piktnaudžiauja subjektine teise, teismas gali atsisakyti ją ginti.

Civilinių teisių įgyvendinimas negali būti naudojamas nesąžiningai ir ne pagal įstatymus riboti konkurenciją ar piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi rinkoje.

Civilines teises saugo įstatymai, išskyrus atvejus, kada šios teisės įgyvendinamos prieštaraujant jų paskirčiai, viešajai tvarkai, geriems papročiams ar visuomenės moralės principams.

 visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos principas. Tinka, kas buvo kalbėta praėjusią paskaitą apie ieškininę civ. teisių gynimo tvarką. Taip pat, ginti galima bet kurią pažeistą civilinę teisę. Visi ginčai priklauso teismo kompetencijai.

CIVILINĖS TEISĖS ŠALTINIAI

1. Teisės šaltinio samprata ir rūšys

Teisės šaltinio sąvoka turi kelias reikšmes. Pirmiausia teisės šaltinis reiškia visa tai, kur mes randame įtvirtintas teisės normas, iš kur galime nustatyti tų teisės normų turinį (rašytiniai įstatymai, Vyriausybės nutarimai, Tarptautinės sutartys, kiti teisės aktai, teisės principai ir kt.).

Taip pat teisės šaltiniu galime laikyti tuos visuomeninius santykius, susiklostančias aplinkybes, kurie lemia vienos ar kitos teisės normos atsiradimą.

2. Lietuvos Civilinės teisės šaltinių rūšys

Visus Lietuvos teisės šaltinius, galima būtų suskirstyti į 4 grupes (žr. schemą):

1. Fundamentalūs teisės principai

2. Norminiai teisės aktai

3. Papročiai

4. Teismų praktika

5. Doktrina

Teisės principai buvo nagrinėjami praėjusioje paskaitoje. Toliau pamėginsiu trumpai aptarti kitas teisės šaltinių rūšis:

Didžiausią ir reikšmingiausią Lietuvos teisės šaltinių, o tuo pačiu ir Lietuvos civilinės teisės šaltinių grupę sudaro Norminiai teisės aktai, t.y. valstybės įstatymų leidžiamosios valdžios (Seimo), vykdomosios valdžios (Vyriausybės, ministerijų, departamentų, inspekcijų, kitų žinybų) priimti aktai, kuriais nustatomos, keičiamos arba panaikinamos teisės normos.

Skaitydami

literatūrą, įstatymus Jūs susidursite su dviem skirtingais terminais, kurie dažnai vartojami kaip sinonimai. Tai terminai “teisės aktas” ir “norminis aktas”. Norėčiau atkreipti Jūsų dėmesį, kad terminas “teisės aktas” yra platesnis ir apima dvi teisės aktų kategorijas: norminį teisės aktą ir individualų teisės aktą.

Norminis teisės aktas – tai įstatymas, Vyriausybės ar kitos valstybės institucijos priimtas aktas, nustatantis elgesio taisykles ir skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei. (pvz. CK, Vyriausybės nutarimas “Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)”, Ūkio ministro įsakymas dėl Mažmeninės prekybos taisyklių patvirtinimo).

Individualus teisės aktas – tai vienkartis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei (Pvz. Ministro pirmininko potvarkis dėl tarnybinio atlyginimo priedo nustatymo konkrečiam viceministrui, LR Vyriausybės nutarimas “Dėl grąžintinos finansinės paramos teikimo laikinų finansinių problemų turinčios akcinės bendrovės „Inkaras“ darbuotojų reikalavimams, susijusiems su darbo santykiais, iš dalies tenkinti”).

SVARBU: Teisės šaltiniais laikomi tik norminiai teisės aktai, nes individualūs teisės aktai visuotinai privalomų taisyklių nenustato.

Visi norminiai teisės aktai gali būti suskirstyti į tris pagrindines grupes:

1. Įstatymus

2. Vyriausybės ar kitos valstybės institucijos priimtus teisės aktus (jiems apibrėžti dažnai vartojamas terminas “poįstatyminis teisės aktas”).

3. Tarptautines sutartis.

Įstatymai – tai norminiai teisės aktai, kuriuos priima Seimas – aukščiausia valstybinės valdžios institucija. Tai svarbiausi CT šaltiniai.

Visus įstatymus galima suskirstyti į tris grupes – Konstituciją, kodeksus ir kitus įstatymus.

Konstitucija – tai pagrindinis, svarbiausias valstybės įstatymas. Konstitucija priimama ir keičiama ypatinga tvarka (referendumu / 2/3 visų parlamentarų balsų balsuojant Seime du karus su trijų mėnesių pertrauka). Konstitucija turi aukščiausią teisinę galią (LR konst. 7 str. – negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai).

Konstitucijoje yra įtvirtinti valstybės santvarkos, visuomeninio gyvenimo pradai, o tuo pačiu ir visų teisės šakų principai. Norėčiau trumpai paminėti tas, LR Konstitucijos nuostatas, kurios labiausiai susijusios su civiliniais teisiniais santykiais.

– (Konst. 46 str.) Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva Ši nuostata glaudžiai susijusi su trim pamatiniais CT principais – nuosavybės neliečiamumo principu, nesikišimo į privačius santykius principu ir sutarties laisvės principu.

– (Konst. 23 str.) Nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Šiomis nuostatomis konstitucijos lygmenyje įtvirtinamas nuosavybės neliečiamumo principas. Jis detalizuojamas naujojo CK 4.93, 4.100 straipsniuose.

– (Konst. 21 str.) Žmogaus orumą gina įstatymas (Konst. 22 str.), žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas – civilinė teisė išplėtodama šias nuostatas gina asmens garbę ir orumą, privataus gyvenimo neliečiamybę (žr. CK 2.23, 2.24 str.);

– (Konst. 28 str.) įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis LR Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Ši nuostata siejasi su neleistinumo piktnaudžiauti teise principu.

– (Konst. 29str.) Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Ši nuostata siejasi su civilinės teisės subjektų lygiateisiškumo principu, civilinėje teisėje įtvirtinamas lygus visų asmenų teisnumas (CK – 2.1str.)

– (Konst. 30 str.) Asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Šios nuostatos siejasi su visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos principu.

– Konst. 47 str. nustato žemės, vidaus vandenų, miškų teisinį režimą. Jis teigia, kad:

Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai.

Lietuvos Respublikai priklauso išimtinės teisės į oro erdvę virš jos teritorijos, jos kontinentinį šelfą bei ekonominę zoną Baltijos jūroje.

Žemę, vidaus vandenis ir miškus įsigyti nuosavybėn Lietuvos Respublikoje užsienio subjektai gali pagal konstitucinį įstatymą.

Žemės sklypai nuosavybės teise įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis gali priklausyti užsienio valstybei – jos diplomatinėms ir konsulinėms įstaigoms įkurti.

Labai svarbus yra Konstitucijos 6 str., kuris teigia, kad konstitucija yra tiesiogiai taikomas aktas. Tai reiškia, kad bet kuris žmogus gindamas savo teises (tiek santykiuose su trečiaisiais asmenimis, tiek santykiuose su pareigūnais, tiek teisme) gali remtis tiesiogiai Konstitucija. Teismas gali užpildyti teisės spragą ar išspręsti kolizinį santykį
Konstitucija. Dar daugiau, jeigu asmuo mano, kad žemesnės teisinės galios aktai (įstatymai, vyriausybės nutariamai prieštarauja Konstitucijai), jis gali kreiptis į teismą, remdamasis vien Konstitucija, o teismas, jeigu jam sprendžiant bylą iškils klausimas ar įstatymas neprieštarauja Konstitucijai, galės kreiptis į Konstitucinį teismą, kad šis atsakytų, ar įstatymas prieštarauja Konstitucijai, ar ne.

Konstitucijoje numatytos pagrindinės civilinės teisės nuostatos konkretizuojamos ir vystomos LR civiliniame kodekse ir kituose įstatymuose. Todėl Konstitucija yra nepaprastai svarbi interpretuojant konkrečioje byloje taikytinas civilinės teisė normas. Sisteminis teisės aiškinimas, kaip viena iš pagrindinių teisinės argumentacijos priemonių, reikalauja, kad bet kurio teisės akto analizė prasidėtų nuo Konstitucijos analizės.

Civilinis kodeksas ir kiti įstatymai. Visų pirma, norėčiau pabrėžti, kad žiūrint iš formaliosios pusės kodeksai yra tokie patys įstatymai kaip ir visi kiti. Jų priėmimo, pakeitimo, panaikinimo tvarka yra tokia pati. Įstatymas laikomas priimtu, jeigu už jį balsuoja 1/2 Seimo posėdyje dalyvaujančių Seimo narių (o kvorumas yra, jeigu posėdyje dalyvauja 1/2 visų Seimo narių). Seimo priimtą įstatymą turi pasirašyti Prezidentas. Jeigu jis to nepadaro, jis gali grąžinti Seimui įstatymą su pastabomis iš naujo svarstyti. Konstitucija numato, kad jeigu per 10 d. Prezidentas nei pasirašo įstatymą, nei grąžina jį pakartotiniam svarstymui, įstatymą pasirašyti ir paskelbti gali Seimo pirmininkas. Jeigu Prezidentas grąžina įstatymą su pastabomis Seimui, Seimas gali ir neatsižvelgti į Prezidento pastabas, jeigu už įstatymą pakartotinai balsuoja 1/2 visų Seimo narių.

Lietuvoje įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turi: Seimo nariai, Prezidentas, Vyriausybė ir 50 000 piliečių.

Civilinis kodeksas – tai bendras didelės apimties įstatymas tam tikra logine tvarka apjungiantis didžiąją dalį civilinės teisės normų. Nuo kitų įstatymų, reguliuojančių civilinius santykius, CK skiria 3 pagrindiniai bruožai:

1)didelė reguliuojamų santykių apimtis. CK plačiau ar siauriau reguliuoja beveik visus civilinius teisinius santykius.

2) ypatinga teisės normų išdėstymo civiliniame kodekse sistema bei struktūra. Visas CK yra sudarytas tam tikra logine tvarka: CK normos suskirstytos į knygas, skirtas atskiroms civilinių santykių rūšims, Knugos, savo ruožtu, skirstomos į dalis. Pirmojoje knygoje pateikiamos “Bendrosios nuostatos”, kurios yra svarbios taikant visas CK normas . Be to, kiekviena CK knyga taip pat prasideda bendrosiomis nuostatomis, kurios įvardija tos knygos reguliuojamų santykių ypatumus.

3) naujasis LR CK, kuris įsigaliojo 2001 07 01 turi dar vieną tin svarbią ypatybę: naujasis kodeksas turi aukštesnę teisinę galią už kitus įstatymus. Šią taisyklę įtvirtina paties CK 1.3 str. 2 dalis “Jeigu yra šio kodekso ir kitų įstatymų prieštaravimų, taikomos šio kodekso normos, išskyrus tuos atvejus, kai šis kodeksas pirmenybę suteikia kitų įstatymų nuostatoms” bei LR CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 3 str.

Tokia situacija, kai kodeksui suteikiama aukštesnė teisinė galia, nėra būdinga kitoms valstybėms turinčioms gilias kodifikavimo tradicijas (Prancūzijos CK (vadinamasis Napoleono kodeksas) priimtas 1804 m., Vokietijos CK (vadinamasis BGB) priimtas 1900 m.). Ten kodeksai laikomi tokios pačios teisinės galios aktais kaip ir kiti įstatymai, o kodekso ir įstatymo kolizijos (t.y. prieštaravimo vienas kitam) problema sprendžiama pagal taisyklę lex specialis legi generali derogat, t.y. specialaus pobūdžio įstatymas, skirtas tam tikriems specifiškiems santykiams reglamentuoti, turi prioritetą prieš bendro pobūdžio įstatymą (dažniausiai CK nuostatos būna bendresnio pobūdžio)). Lietuvoje buvo nuspręsta pačiame CK ir jo įgyvendinimo įstatyme nustatyti, kad esant CK ir kitų įstatymų prieštaravimų, taikomos CK normos, nes nebuvo galimybės kitu būdu panaikinti tą painiavą, kuri susiklostė per dešimtmetį nuo nepriklausomybės paskelbimo. Visą tą laiką Lietuvoje galiojo 1964 m. priimtas sovietinio tipo civilinis kodeksas su pakeitimais ir papildymais, kuris neatitiko šiuolaikinės ekonominės sanklodos. Be to, nauji įstatymai buvo kuriami ir priiminėjami chaotiškai, pamirštant, kad privatinės teisės sistema turi būti kuriama ne tik išleidžiant naujus teisės aktus, bet ir keičiant bei pildant galiojantį civilinį kodeksą. Todėl naujojo kodekso įsigaliojimo momentu didelė civilinių santykių dalis yra reguliuojama atskirais įstatymais.

Daugelis postsovietinių valstybių parengusios ir priėmusios naujus CK nustatė, kad CK normos turi aukštesnę teisinę galią negu kitų įstatymų normos, tuo panaikindamos egzistuojantį teisinį chaosą (pvz, Rusijos CK). Analogiškai pasielgta ir Lietuvoje. Taigi, šiuo metu galiojantis CK yra aukštesnės teisinės galios negu kiti įstatymai.

Kai kuriose Europos valstybėse (Vokietijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Graikijoje, Turkijoje) greta CK egzistuoja komerciniai kodeksai. Jie nustato ai kurias specialias, besiskiriančias nuo CK normas, skirtas reguliuoti būtent verslo santykiams. Lietuvoje komercinio kodekso nėra. Atsižvelgdami į Europoje ryškėjančias tendencijas Lietuvos naujojo CK kūrėjai
atsisakė dualistinės privatinės teisės sistemos. Taigi, Lietuvos, kaip ir kituose naujausiuose Europos valstybių CK (Belgijos, Olandijos, Rusijos) komercinės teisės normos yra įtraukiamos į CK. (Pvz. antros knygos III dalis – atstovavimas yra suskirstyta į 2 skirsnius – Bendrosios nuostatos, kurios taikomos visiems atstovavimo santykiams, ir Komercinis atstovavimas, kurio nuostatos netaikomos nekomerciniams santykiams.).

Kiti įstatymai reguliuoja tam tikrą atskirą civilinių arba komercinių santykių sritį, kuri nėra reglamentuojama CK arba reglamentuojama nepakankamai detaliai. Pvz. LR individualių įmonių įstatymas, Ūkinių bendrijų įstatymas, Akcinių bendrovių įstatymas, Vertybinių popierių rinkos įstatymas, Komercinių bankų įstatymas, Draudimo įstatymas, Žemės įstatymas, Patentų įstatymas, Prekių ženklų įstatymas, Bankroto įstatymas, Konkurencijos įstatymas, Vartotojų teisių gynimo įstatymas, ir t.t. Be to, pats naujasis CK duoda nuorodas į visą eilę įstatymų, kurie turės būti priimti ateityje, pvz. dirbtinį apvaisinimą reglamentuojantį įstatymą, lyties pakeitimo sąlygas ir tvarką reglamentuojantį įstatymą, partnerystės įregistravimo tvarką reglamentuojantį įstatymą.

Dažnai vienas ir tas pats santykis būna reguliuojamas ir CK , ir atskiro įstatymo. Pvz. CK numato bendrus reikalavimus pirkimo pardavimo sutarties turiniui, sudarymo ir vykdymo tvarkai, o Valstybės ir Savivaldybių turto privatizavimo įstatymas – papildomus. Dažniausiai tokiais atvejais galioja taisyklė: bendrosios CK normos taikomos tada ir tiek, kiek santykių nereguliuoja specialūs įstatymai.

Šiuo metu Jūs matote 54% šio straipsnio.
Matomi 4790 žodžiai iš 8865 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.