KAUNO KOLEGIJOS
EKONOMIKOS IR TEISĖS FAKULTETO
Apskaitos ir finansų katedra
Teisės pagrindų savarankiškas darbas
„CIVILINIAI ĮSTATYMAI IR POĮSTATYMINIAI AKTAI“ TEZĖSDarbo vadovas:
R.
KrygerienėDarba atliko: FN4/2 gr.
studentė
Giedrė
Jefremovaitė
Kaunas 2005
1. pav. Civiliniai įstatymai
1. CIVILINIAI ĮSTATYMAI IR POĮSTATYMINIAI AKTAI
Civiliniai įstatymai ir poįstatyminiai aktai, kurie priskiriami
prie civilinės teisės šaltinių, apibrėžiami CK 1.3 straipsnyje:
„1. Civilinės teisės šaltiniai yra Lietuvos Respublikos
Konstitucija, šis kodeksas, kiti įstatymai, Lietuvos Respublikos
tarptautinės sutartys.
3. Vyriausybės nutarimai ir kitų valstybės institucijų teisės
aktai civilinius santykius gali reglamentuoti tik tiek, kiek įstatymų
nustatyta. Jeigu vyriausybės ar kitos valstybės institucijos teisės aktas
prieštarauja šio kodekso ar kito įstatymo normoms, taikomos kodekso ar kito
įstatymo normos“.
Šiame straipsnyje civilinės teisės įstatymai ir poįstatyminiai
aktai sugrupuoti pagal jų teisinę galią.
1.1. Lietuvos Respublikos Konstitucija
Lietuvos Respublikos Konstitucijos normos nustato civilinės teisės
pagrindus. Dėl šios priežasties CK 1.3 straipsnyje Konstitucija priskiriama
ir prie civilinės teisės šaltinių. Lietuvos Konstitucija yra tiesioginio
taikymo aktas, todėl ja gali būti remiamasi, kai reikia užpildyti civilinės
teisės spragas. Tais atvejais, kai taikant civilinės teisės normas iškyla
klausimas, ar taikoma teisės norma neprieštarauja Konstitucijai, teismas
nagrinėdamas konkrečią bylą, turi sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis
į Lietuvos Konstitucinį Teismą dėl išaiškinimo, ar konkretus įstatymas ar
atskiros jo normos neprieštarauja Konstitucijai.
1.2. Civilinis kodeksas
Civilinis kodeksas – po Konstitucijos svarbiausias ir didžiausios
teisinės galios civilinės teisės įstatymas. CK tokia reikšmė teikiama
todėl, kad jis parengtas kodifikavimo būdu. Kodifikavimas pasižymi tuo, kad
jis apima visą civilinės teisės šaką, o ne atskirą jos institutą. Teisės
normos CK išdėstomos sistemiškai, sugrupuojant jas į institutus ir pošakes,
jungiančias kelis institutus, taip pat suskirstant jas į bendrąją ir
specialiąją CK dalis. Priimant CK, į jį įtraukiamos normos iš galiojančių
įstatymų, taip pat kuriamos naujos normos, šalinamos nereikalingos teisės
normų kolizijos, užpildomos teisės spragos. Priėmus CK netenka galios
daugybė atskirų įstatymų, nes jie nebereikalingi, civilinės teisės normos
tampa tikslesnės, suprantamesnės.
Lietuvoje CK priimtas 2000m. rugsėjo 17 d., o įsigaliojo nuo
2001m. liepos 1 dienos. Iki tol Lietuva neturėjo savo CK, okupacijos
laikotarpiu Lietuvoje, kaip ir kitose SSSR respublikose, buvo priimtas CK
91964m.0 pagal SSSR civilinių įstatymų pagrindus.
1918-1940m. nepriklausomybės laikotarpiu buvo pradėtas rengti CK,
bet 1941m. karas ir okupacija šį darbą sustabdė. Naujasis Lietuvos CK yra
plačios apimties – jį sudaro šešios knygos, kuriose yra 1994 straipsniai.
Pirmoje knygoje suformuluotos bendrosios civilinės teisės nuostatos –
reglamentavimo dalykas, principai, civilinių teisinių santykių atsiradimo
pagrindai ir jų įgyvendinimo tvarka. Antroji knyga skirta civilinės teisės
subjektams, trečioji – šeimos santykiams, ketvirtoji – daiktiniams
santykiams, penktoji – paveldėjimui ir šeštoji – prievoliniams santykiams
reglamentuoti. Visas šešias CK knygas į vieną įstatymą sujungia specialus
CK įstatymas „ Dėl civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir
įgyvendinimo“. Šis įstatymas labai svarbus pirmuosius kelerius metus,
įsigaliojus CK, nes šiuo įstatymu nustatoma senojo ir naujojo CK normų
taikymo tvarka santykiams, kurie atsirado prieš įsigaliojant naujajam CK.
Naujajam CK įtvirtinti visi šiuolaikinėse demokratinėse valstybėse
išplėtoti civilinio teisinio reglamentavimo principai, o visi svarbiausi CK
institutai pritaikyti prie Europos Sąjungos teisės bei tarptautinių
turtinių santykių reglamentavimo standartų.
1.3. Kiti civiliniai įstatymai
CK paprastai neapima visų turtinių santykių, todėl kartu su CK
galioja ir kiti specialūs civiliniai įstatymai, kurie tam tikrus santykius
reglamentuoja papildomai, t.y. papildydami CK reglamentavimą, arba
tiesiogiai, t.y. reglamentuoja tokius santykius, kurių CK nereglamentuoja.
Pirmajai įstatymų grupei priskiriami įmonių, kitų rūšių juridinių asmenų
bei jų susivienijimų steigimą ir veiklą reglamentuojantys įstatymai (pvz.,
Įmonių, Akcinių bendrovių, Ūkinių bendrijų, Kooperacijos, Prekybos
laivybos, Koncesijų ir kiti įstatymai). Antrajai grupei priskiriami
įstatymai, reglamentuojantys
asmeninius neturtinius ir su jais susijusius
turtinius santykius dėl mokslo, meno ir literatūros kūrinių, išradimų ir
kitų intelektinės nuosavybės objektų apsaugos ir jų apyvartos. Šie
santykiai yra gana specifiški, todėl CK jų nereglamentuoja. Juos
reglamentuoja specialūs įstatymai. Svarbiausi iš jų – Autorinių teisių ir
gretutinių teisių, Patentų, Prekių ženklo, Pramoninio dizaino įstatymai.
CK santykį su kitais civiliniais įstatymais nustato CK 1.3
straipsnio 2 dalis:
„Jeigu yra šio kodekso ir kitų įstatymų prieštaravimų, taikomos