Civilinio proceso koncentruotumas
5 (100%) 1 vote

Civilinio proceso koncentruotumas

11213141

ĮVADAS

Lietuvoje vis dažniau yra kalbama ir diskutuojama apie proceso trukmę. Dažnas bylų atidėjimas ( ypač pirmosios instancijos teismuose ), įstatyme esamos gana palankios galimybės nesąžiningai šaliai vilkinti bylos nagrinėjimą, pirmosios instancijos teismų nuvertinimas ir aukštesniųjų instancijų per didelis sureikšminimas, tai, kad nėra bendros civilinio proceso teisės konsepcijos ( nors Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuodamas vienodą teismų praktiką ir bando užpildyti šią spragą ), bei daugelis aplinkybių lemia palankias bylų nagrinėjimo vilkinimo galimybes. Deja, išsamesnės analizės nei teisės praktikai, nei mokslininkai nėra atlikę. Būtų galima paminėti tik profesoriaus V. Mikelėno darbus, pavyzdžiui, straipsnių ciklą “Quo vadis? arba eksperementuojama toliau ” ( “Justitia”1998, Nr.6; 1999, Nr1, 2, 4, 5-6), V. Nekrošiaus straipsnius ir knygą “Civilinis procesas: koncentruotumo principas ir jo įgyvendinimo galimybės” ( “Justitia”2002, Vilnius ).

Proceso trukmės ir ekonomiškumo tema aktyviai diskutuojama ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje – tai pastaruosius dešimtmečius vienas iš pačių aktualiausių civilinio proceso mokslo klausimų. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2002 m. vasario 28 d. priėmė naująjį Civilinio proceso kodeksą ( įsigalioja 2003 m. gegužės 1 d. ), kuriame šią problemą taip pat mėginama spręsti, pabandysiu šiame rašto darbe aptarti civilinio proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo idėjas.

Kuo greičiau ir teisingiau išnagrinėti kiekvieną civilinę bylą yra neabejotinas civilinio proceso teisės tikslas. Tai patvirtina Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, kurios 6 straipsnio pirmojoje dalyje teigiama, jog kiekvienas asmuo turi teisę, kad “…jo byla būtų nagrinėjama per protingą laiką…”. Europos žmogaus teisių teismas remdamasis savo praktika jau suformulavo ir tam tikrus kriterijus, kuriais vadovaujantis vertinama, kaip valstybė konkrečioje byloje laikėsi protingumo kriterijaus, – tai bylos sudėtingumas, šalių elgesys, teismo veikla vadovaujant bylos nagrinėjimui ir bylos reikšmė skundo pateikėjui. Nemažai dėmesio proceso koncentruotumui ir ekonomiškumui skiria ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vykdydamas jam priskirtą vienodo teismų praktikos ir teisės aiškinimo funkciją. Šio klausimu pasisakoma ne vienoje šio teismo nutartyje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo: “civilinio proceso paskirtis – užtikrinti greitą ir teisingą privatinių ginčų išsprendimą, ginčijamų civilinių teisių bei pareigų nustatymą. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis numato, kad nustatant kiekvieno asmens teises ir pareigas ar jam pareikštą kaltinimą, jis turi teisę, kad jo byla būtų nagrinėjama per įmanomai trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis pagal įstatymą sudaryto nepriklausomo ir nešališko teismo. Ši teisė laiduojama ir ieškovui, ir atsakovui, ir kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Todėl visi dalyvaujantys byloje asmenys, siekdami nepažeisti kitų, ypatingai priešingus interesus turinčių dalyvaujančių byloje asmenų teisių ir interesų, privalo savo procesinėmis teisėmis ( teise reikšti prašymus, teikti įrodymus, apskųsti procesinius teismų sprendimus ir kt.). CPK 128 straipsnio 6 dalis įtvirtina dalyvaujančių byloje asmenų pareigą, domėtis nagrinėjamos bylos eiga, veikti už greitą ir ir teisingą bylos išsaugojimą. Tuo būdu užtikrinamas civilinio proceso tikslų įgyvendinimas, taip pat atskleidžiamas vienas iš svarbiausių procesinių teisių paskirties aspektų – garantuoti operatyvų ir teisingą bylos išnagrinėjimą. Procesinės teisės įgyvendinimas tokiu būdu, kuriuo nepagrįstai, prieštaraujant šios subjektinės teisės paskirčiai, suvaržomos kitų asmenų teisės ir teisėti interesai, laikytinas piktnaudžiavimu teise – neteisėtu veiksmu. Iš neteisėtų veiksmų negali kilti jokios teisėtos pasekmės, teisė ir teismai negali pripažinti neteisėtų veiksmų bei ginti piktnaudžiaujančių teise asmenų interesus. Todėl procesinės teisės, kurias dalyvaujantis byloje asmuo įgyvendina, pažeisdamas kitų asmenų teises į greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą bei šias teises atitinkančias paties byloje dalyvaujančio asmens pareigas, numatytas CPK 31 straipsnio 3 dalyje ir 128 straipsnio 6 dalyje, negali teismo būti pripažįstamos ar ginamos. Teismas, nustatęs, kad savo procesinėmis teisėmis asmuo piktnaudžiauja, privalo ex officio ( savo iniciatyva ) šalinti tokius neteisėtus veiksmus ir jų pasekmes”.

Reiktų atkreipti dėmesį į tai, kad mūsų valstybė Europos žmogaus teisių byloje ( nors ir ne civilinėje ) A. Šleževičius v. Lietuva jau pripažinta pažeidusi šiame konvencijos straipsnyje įtvirtintą žmogaus teisę į kiek galima greitą jo bylos išnagrinėjimą.

Aktyviai yra ginčijamasi dėl to, kokių galių gali turėti teismas įgyvendindamas civilinio proceso koncentruotmo idėją. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pozicija yra vienareikšmė – kai procesas vilkinamas, teismas privalo būti aktyvus ir savo iniciatyva šalinti bet kokį piktnaudžiavimą teise proceso metu. Kalbant apie proceso koncentruotumą ir ekonomiškumą, būtinai iškyla klausimas, ką reiškia
“teisingai” išnagrinėti bylą, apie kokią “tiesą” ( materialiąją, objektyviąją ar formaliąją ) kalbama. Kas yra svarbiau – teisingas sprendimas po dešimties metų ( kai jo niekam nereikia ) ar tikėtinai teisingas, bet priimtas greičiau? Ar civilinio proceso teisė turi siekti kuo ekonmiškesnio, pigesnio bylos nagrinėjimo ir kaip reiktų vertinti posakį “ teisingumas negali būti verinamas pinigais, nes tai pati save neįvertinama vertybė”? Jeigu pripažįstame civilinio proceso koncentruotumo idėją, kokios jos įgyvendinimo priemonės yra leistinos. Šie ir kiti klausimai bus aptariami mano rašto darbe.





DĖSTOMOJI DALIS

Nuo 2003 m. gegužės 1 d. įsigaliosiantis Civilinio proceso kodeksas 2 skyriuje 7 straipsnyje labai aiškiai reikalauja laikytis proceso koncentracijos ir ekonomiškumo. Jis nurodo:

1. Teismas imasi šiame Kodekse nustatytų priemonių, kad būtų užkirstas kelias procesui vilkinti, ir siekia, kad byla būtų išnagrinėta teismo vieno posėdžio metu, jeigu tai nekenkia tinkamai išnagrinėti bylą, taip pat kad įsiteisėjas teismo sprendimas būtų įvykdytas per įmanomai trumpesnį laiką ir kuo ekonomiškiau.

2. Dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausiančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgiant į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai.

Koncentruotumo ir ekonomiškumo idėja atsirado 1895 m. kai priimamas Austrijos civilinio proceso kodeksas, kurio pagrindas – socialiojo civilinio proceso teorija. Socialinis civilinis procesas nereiškia kažko visiško naujo. Jis perėmė iš liberaliojo proceso ir rungimosi, ir dispozityvumo, ir viešumo, ir kitus principus, tačiau pasikeitė požiūris į proceso tikslus, paskirtį, kartu ir kai kurių principų, iki tol atrodžiusių nepajudinamais ( pirmiausiai rungimosi ir dispozityvumo ), traktavimas. Būtent šioje teorijoje buvo pagrįstas civilinio proceso koncentruotumo tikslas.

Socialiojo civilinio proceso teorijos kūrėjas yra Francas Kleinas. Jis suformulavo specialiuosius civilinio proceso tikslus – tai proceso aiškumas ir prieinamumas, ekonomiškumas, pigumas, kocentracija ( greitumas ) ir teisingo sprendimo byloje priėmimas. Ypač daug dėmesio Kleinas skyrė proceso koncentruotumo tikslui, kurį taip pat pavertė savarankišku civilinio proceso principu. Proceso koncentruotumo idėja jo nuomone, nėra savitikslis dalykas ( koncentruotumas vardan koncentruotumo ). Proceso koncentruotumą Kleinas sieja tiesiogiai su socialine progreso funkcija, būtinumu kuo greičiau atkurti ginčo pažeistus normalius visuomeninius ir ekonominius santykius.

Proceso koncentruotumo idėją labai vaizdžiai pagrindžia klasikine ir vadovėline tapusi Kleino mintis: “Teismo procese su laiku turi būti elgiamasi labai protingai. Kiekvienas teisinis konfliktas – tai rimtas asmenų santykių ir civilinės apyvartos pažeidimas. Kadangi visuomeninių santykių audeklą sudaro žmonės ir daiktai, kiekvienas toks pažeidimas yra susijęs su abiem šio audeklo elementais. Vietoj normalios ir darnios santykių, kurie padėtų visuomenės labui, plėtotės, teisinis konfliktas pasėja susierzinimą, priešiškumą ir pyktį.” Kleino nuomone, ilgas procesas trukdo taip pat priimti teisingą sprendimą byloje, nes kuo daugiau laiko praeina nuo konflikto atsiradimo iki sprendimo byloje priėmimo, tuo sunkiau nustatyti konfliktą sukėlusias priežastis, įsitikinti vienų ar kitų teiginių teisingumu.

Kleinas kalbėdamas apie proceso koncentruotumą, pirmiausiai iškelia konkretaus civilinės apyvartos dalyvio interesus bei visuomenės ir valstybės suinteresuotumą kuo greitesniu visuomeninių santykių normalizavimu. Pagrindinė šio principo užduotis – įgyvendinti greito proceso idėją ir kartu užtikrinti, kad kilęs socialinis konfliktas būtų kuo greičiau išspręstas. Kleino manymu, civilinio proceso koncentruotumas turi būti įgyvendinamas dviem būdais: 1) procesinės medžiagos ir 2) procesinių veiksmų koncentracija.

Kai kuriose valstybėse ilgą laiką buvo bandoma laikytis klasikinių dispozityvumo ir rungimosi principų sąvokų reformuojant kodeksą. Kas iš to išėjo, geriausiai rodo Italijos pavyzdys. Štai ką apie praėjusio amžiaus aštunto šimtmečio Italijos civilinį procesą rašo profesorius Nicolo Trockeris: “Normalus teismo procesas pirmosios instancijos teisme, jeigu bylą nagrinėja teisėjas vienasmeniškai, trunka 521 dieną, o jei kolegialiai, – 871 dieną; apeliacinėje instancijoje vidutinė proceso trukmė yra 722 dienos, o Aukščiausiajame Teisme – 1125 dienos. Susumavę visus skaičius gauname vidutinę proceso trukmę Italijoje – septyneri metai penki mėnesiai ir trylika dienų.” Toliau profesorius pateikia puikią išvadą, kad “pilnas”, tačiau niekada nesibaigiantis teisingumas, kurio sprendimai yra priimami per vėlai, faktiškai gali sukelti daug didesnį neteisingumą nei mažiau “pilnas” tačiau greitas bylos išsprendimas. Prie šio teiginio belieka pridurti keletą minčių. Pirma, Europos žmogaus teisių teismas yra nubaudęs ne vieną valstybę dėl per ilgos proceso trukmės, konkrečiu atveju pripažindamas, kad bylinėjimasis metų metus
žmogaus teisę į jo bylos išnagrinėjimą per protingą laiką. Antra valstybė nesuteikia žmogui didelės galimybės pasirinkti, kaip jam ginti, jo manymu, pažeistas materialiąsias subjektines teises: taikyti savigyną ar kreiptis į valstybinį teismą. Kiekviena civilizuota valstybė iš principo draudžia savigyną ( išskyrus būtinąją gintį ) šioje srityje ir verčia žmogų kreiptis į valstybinį teismą. Taikydama tokią “prievartą” valstybė prisiima ir tam tikrus įsipareigojimus, iš kurių vienas, be abejonės, yra kuo greitesnis ginčo išsprendimas ir teisinės šalių taikos atkūrimas. Kiek galima greičiau išnagrinėti kiekvieną bylą valstybė yra suinteresuota ir dėl grynai praktinių priežasčių. Ilga proceso trukmė iš principo reiškia, kad teisėjui priklausiančios nagrinėti bylos kaupiasi jo seife. To rezultatas – jau ne vienoje valstybėje susidurta su savita “bylų kamščio” problema ir iš to išplaukiančiu teismų perkrautumu bylomis. Ši situacija objektyviai skatina dar ilgesnę procesų trukmę ir visuomenės nepasitenkinimą “lėtu” teisminės valdžios darbu. Siekiant išvengti problemų, procesinis įstatymas turi būti lankstus ir suteikti teismui bent jau galimybę siekti, kad ginčas būtų išnagrinėtas jau per pirmąjį teismo posėdį.

Pradėdami kalbėti apie “teisingą” sprendimą civilinėje byloje , pirmiausiai reikia pacituoti profesoriaus V.Mikelėno išsakytą mintį: “Kaip bet kuris reiškinys, proceso operatyvumas turi ne tik privalumų, bet ir trūkumų. Siekiant paspartinti bylų nagrinėjimą, nevalia pamiršti pagrindinio dalyko – teisingumo vykdymo kokybės. Greitai priimtas sprendimas, deja, ne visada teisingas”. Turima galvoje turbūt tai, kad pirmiausiai kiekvienas teismo sprendimas turi būti teisingas, o paskui jau galima kalbėti apie proceso koncentruotumą ir kitus tikslus.

Kaip yra sprendžiama dažna materialiosios tiesos ir proceso koncentruotumo tikslų problema? Pacituosiu vieną Vokietijos profesoriaus W. J. Habscheido mintį šia tema: “Procese dažnai susiduriame su situacija, kai iš principo yra negalima įvairių procesinių tikslų ir principų harmonija. Proceso koncentracija ir optimalus tiesos išaiškinimas dažnai yra tuo pačiu neįgyvendinami dalykai. Jeigu norima sprendimo visiškai atitinkančio faktines ir teisines bylos aplinkybes, tenka atsisakyti efektyviausių proceso koncentruotumo būdų, o dažnai ir paties koncentruotumo tikslo. Jeigu norima tikrai pagreitinti bylos nagrinėjimą, bus sudėtinga skirti tiek daug laiko ir rūpestingumo išsiaiškinti tikrąsias bylos aplinkybes. Kitokio sprendimo šioje situacijoje nėra – nebent tik kompromisiniai sprendimai. Man atrodo, kad neabejotiną prioritetą reikėtų skirti būtent civilinės bylos nagrinėjimo koncentruotumo tikslui pasiekti.” Kitas Vokietijos profesorius D.Leipoldas taip pat konstatuoja, kad teisingumo ir greitumo konkurencijos problema yra labai aktuali ir nevienareikšmė: “praktikoje teisingumo ir greitumo konfliktas toli gražu negali būti laikomas išspręstu, jei pareigos rūpintis kuo greitesne proceso eiga ir sankcijų, kurios yra taikomos už nevykdymą, ribos kartais yra ginčitynos. Tad vienareikšmio atsakymo į klausimą šiuo atveju nėra pateikiama, o įstatymų normos paprastai yra suformuluojamos taip, kad teismui būtų palikta galimybė vertinti kiekvieną konkretų atvejį. Juk dažniausiai kalbama apie teismo teisę atsisakyti priimti pavėluotai pateiktus įrodymus, kuriuos šalis galėjo pateikti anksčiau. Teisėjas procese turi matyti ne vieną, o abi proceso šalis, be to, jis privalo atsižvelgti ir viešąjį interesą kuo greitesniu bylos išnagrinėjimu. Todėl jeigu teisėjas mato, kad šalis nori vilkinti procesą ir kartu pažeisti ne tik kitos šalies teises, bet ir nesiskaityti su valstybės bei teisingumo vykdymo sistemos intersais, jis turėtų ryžtingai imtis taikyti proceso koncentruotumo priemones, pavyzdžiui, atsisakyti priimti pavėluotai teikiamus įrodymus. Šiuo atveju proceso koncentruotumo ir sąžiningo proceso vedimo principai nukonkuruoja materialiosios tiesos principą procese ( salus populi,suprema lex esto! ). Kita vertus, jeigu matoma, kad šalis anksčiau nepateikė įrodymų dėl neapsižiūrėjimo ar kitų pateisinamų priežasčių arba tuo labiau jeigu jų apskritai negalėjo pateikti anksčiau, teismas, be jokios abejonės priims ir tirs byloje ( šiuo atveju nugali materialiosios tiesos principas ). Tam tikrais atvejais teismas turėtų turėti pasirinkimo teisę, atsisakyti priimti naujus įrodymus ar vis dėl to juos priimti. Ir pagaliau materialiosios tiesos ir proceso koncentruotumo vardan teismas turėtų turėti galimybę esant tam tikroms sąlygoms ( pvz., jeigu to reikia viešajam interesui ir pan. ) pats savo iniciatyva rinkti įrodymus. Taigi vienareikšmio atsakymo, kuriam principui turi būti taikoma pirmenybė nėra, jo ir negali būti, nes susiduriame su dviejų viešųjų interesų konkurencija. Todėl įstatymas turėtų būti tiek lankstus, kad leistų teismui nuspręsti, kas konkrečiu atveju yra svarbiau. Įstatymų leidėjas turėtų vienareikšmiškai ir kategoriškai išspręsti šią konkurencijos problemą, kad teisėjui priimant sprendimą nereikėtų baimintis aukštesnės instancijos teismo, o pagaliau pati valstybė įstatyme įvardytų tam tikras prioritetų gaires.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2326 žodžiai iš 4524 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.