Daiktinė teisė civilinėje teisėje
5 (100%) 1 vote

Daiktinė teisė civilinėje teisėje

112131415161

TURINYS

Įžanga ………………………………………………………………………………………………………… 3

1. Daiktų sąvokos ……………………………………………………………………………………………. 3

2. Daiktų rūšys ……………………………………………………………………………………………….. 4

2.1 Nekilnojami ir kilnojami daiktai ……………………………………………………….. 4

2.2 Pakeičiamieji ir nepakeičiamieji daiktai ……………………………………………. 5

2.3 Individualiais ir rūšies požymiais apibūdinti daiktai ………………………….. 5

2.4 Suvartojami ir nesunaudojami daiktai ………………………………………………. 6

2.5 Dalieji ir nedalieji daiktai ………………………………………………………………….. 6

2.6 Išimti iš apyvartos, ribotai esantys apyvartoje ir neišimti iš apyvartos 7

daiktai ………………………………………………………………………………………………

2.7 Namų apyvokos daiktai …………………………………………………………………….. 7

3. Pagrindiniai ir antraeiliai daiktai ………………………………………………………………… 7

4. Daiktų valdymo atsiradimas ir įgyvendinimas …………………………………………….. 9

4.1 Valdymo atsiradimas ………………………………………………………………………… 9

4.2 Valdymo pabaiga ………………………………………………………………………………. 10

5. Nuosavybės teisė ………………………………………………………………………………………… 11

5.1 Bendrosios nuosavybės teisės nuostatos …………………………………………….. 11

5.2 Savininkų teisių apsauga ir gynimas …………………………………………………. 13

6. Servitutas …………………………………………………………………………………………………… 14

7. Uzufruktas …………………………………………………………………………………………………. 15

8. Hipoteka …………………………………………………………………………………………………….. 16

9. Įkeitimas ……………………………………………………………………………………………………. 17

10. Išlaidos daiktui ………………………………………………………………………………………… 18

Išvados …………………………………………………………………………………………………………… 19

Literatūros sąrašas ………………………………………………………………………………………… 20

ĮŽANGA

Teisės samprata apima ne tik teisės šaltinius, struktūrą, principus, bet ir jos socialinę paskirtį bei funkcijas, kuriomis teisė tiesiogiai įsiprasmina visuomenėje kaip socialinio elgesio reguliatorius.

Teisės socialinė paskirtis — tai tas tikslas, kuriam teisė kuriama ir dėl kurio ji egzistuoja. Todėl atskleisti teisės socialinę paskirtį – tai atsakyti į klausimą, kodėl atsiranda ir egzistuoja teisė.

Jau sakėme, kad teisė tiesiogiai atsiranda iš žmonių bendravimo ir todėl skirta jį valdyti atsižvelgiant į visų žmonių lygybę ir jų laimės siekį. Tiesioginė jos priedermė organizuotai, vienodo veiksmingumo priemonėmis saugoti visų visuomenės narių teises ir lemti jų įgyvendinimą.

Anksčiau istorijoje ši teisės paskirtis buvo nusakoma panašiai: „Teisynas yra sudarytas tam kad galingas ir turtingas nesavivaliautų, kad kiekvienas akiplėša būtų pažabotas, kad jis, bijodamas teisės, nuo bet kokios savivalės susilaikytų, kad negalėtų niekinti ir engti mažesnio ir silpnesnio“: Leonas Sapiega (1588 m.). Toks mąstymo būdas buvo priimtinas daugeliui teisėsaugos institucijos atstovų.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose įstatymuose įtvirtinus privačią nuosavybę ir užtikrinus pagrindines asmens teises ir laisves, atsirado galimybė, o kartu kilo ir būtinumas sukurti daiktinės teisės institutą, plačiai žinomą pasaulinei teisės teorijai ir praktikai. Kai kurios daiktinės teisės buvo žinomos ir tarpukario Lietuvoje. Dabar galiojančiuose Lietuvos Respublikos įstatymuose pagrindinės daiktinės teisės jau įtvirtintos, kurias yra nagrinėjamos ir apibrėžiamos šiame darbe.

1. DAIKTŲ SĄVOKOS

Daiktinė teisė – tai absoliuti teisė, pasireiškianti teisės turėtojo galimybe įgyvendinti valdymo, naudojimo ir disponavimo teises ar tik kai kurias iš šių teisių.

Daiktinių teisių teisinis režimas

Daiktinėms teisėms į nekilnojamuosius daiktus taikomas nekilnojamiesiems daiktams nustatytas teisinis režimas, o daiktinėms teisėms į kilnojamuosius daiktus – kilnojamiesiems daiktams nustatytas teisinis režimas, jeigu įstatymai nenustato kitaip.

Daiktais laikomi iš gamtos pasisavinti arba gamybos procese sukurti materialaus pasaulio dalykai. Daiktai yra labiausiai paplitęs civilinės teisės objektas, kadangi dauguma civilinių teisinių santykių atsiranda būtent
dėl daiktų egzistavimo. Daiktinės teisės objektas taip pat yra daiktai . Reikia pripažinti, kad teisiniu požiūriu daiktai gali būti tiek gamtos, tiek žmogaus darbu sukurti dalykai. Neabejotina, kad anksčiau visi tokie daiktai galėjo būti panaudoti tam tikriems materialiniams arba kultūriniams žmogaus poreikiams tenkinti.

Teisiniu požiūriu daiktais nebuvo laikomi materialaus pasaulio dalykai, egzistavę gamtoje, bet, esant nepakankamam mokslo ir technikos lygiui, negalėję būti panaudoti žmogaus poreikiams tenkinti.

Tačiau plėtojantis mokslui ir technikai, kartu kuriant naujus daiktus, galinčius tenkinti vis didėjančius žmogaus poreikius ir būti civilinės teisės objektu , kaip neišvengiama kol kas pasekmė atsirado ir kai kurie materialaus pasaulio dalykai, negalintys tenkinti jokių materialinių arba kultūrinių žmogaus poreikių. Tai pirmiausia įvairios kenskmingos atliekos, kurių negalima perdirbti ir kokiu nors būdu pritaikyti žmogaus poreikiams tenkinti.

Todėl reikėtų pripažinti, kad teisiniu požiūriu, matyt ne kiekvienas daiktas gali tenkinti tam tikrus materialinius arba kultūrinius žmogaus poreikius. Taigi tikslingiausia būtų daiktus, kaip daiktinės teisės objektą, apibrėžti šitaip: daiktai – tai iš gamtos pasisavinti arba gaminant sukurti materialaus pasaulio dalykai.

2. DAIKTŲ RŪŠYS

Kadangi daiktai turi skirtingas fizines ir kitas savybes, įvairi jų paskirtis ir ekonominė reikšmė. Reguliuojant daiktinius teisinius santykius nevienodiems daiktams dažnai nustatomas ir skirtingas teisinis režimas. Tuo tikslu pagal įvairius kriterijus daiktai klasifikuojami į rūšis.

Daiktai skirstomi:

1. Nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai.

2. Pakeičiamieji ir nepakeičiamieji daiktai.

3. Individualiais ir rūšies požymiais apibūdinti daiktai.

4. Suvartojamieji ir nesunaudojamieji daiktai.

5. Dalieji ir nedalieji daiktai.

6. Išimti iš apyvartos, ribotai esantys apyvartoje ir neišimti iš apyvartos daiktai.

7. Namų apyvokos daiktai.

2.1 Nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai. Aptariant daiktų skirstymą į kilnojamuosius ir nekilnojamuosius, būtina paminėti, kad pagal pagrindinį šio skirstymo kriterijų, t. y. daikto sąryšį su žeme, galima daiktus skirstyti ne tik į kilnojamuosius ir nekilnojamuosius, bet ir į makrodaiktus bei mikrodaiktus. Prie makrodaiktų priskiriami lėktuvai, laivai, traukiniai, kuriems paprastai nustatomas nekilnojamiesiems daiktams būdingas teisinis režimas (pavyzdžiui, nuosavybės teisė į perduotą daiktą atsiranda jį įregistravus), nors pagal prigimtį jie yra kilnojamieji daiktai.

Todėl nustatant daiktų skirstymą tik į kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus, kai greta neišskiriami makrodaiktai, įtvirtinta nuostata, kad nekilnojamaisiais laikomi daiktai, kurie pagal prigimtį yra nekilnojamieji ir pagal prigimtį tie kilnojamieji daiktai, kuriuos nekilnojamaisiais pripažįsta įstatymai.

Nekilnojamieji daiktai pagal prigimtį yra žemė ir su ja susiję daiktai, kurių negalima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus jų vertės. Daiktai, kuriuos iš vienos vietos į kitą galima perkelti nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus jų vertės, yra kilnojamieji daiktai pagal prigimtį. Reikėtų nustatyti, kad kilnojamasis daiktas, inkorporuotas į nekilnojamąjį daiktą ir praradęs savo individualumą, yra nekilnojamojo daikto dalis, o kilnojamasis daiktas, fiziškai pritvirtintas ar kitaip prijungtas prie nekilnojamojo daikto, taip pat inkorporuotas į jį, bet nepraradęs savo individualumo, gali būti laikomas nekilnojamojo daikto dalimi. Nekilnojamiesiems pagal prigimtį daiktams nustatytos taisyklės gali būti taikomos kilnojamiesiems pagal prigimtį daiktams ir atvirkščiai, jeigu tai nustatyta įstatymo arba šalių susitarimu, kai susitarimas neprieštarauja įstatymams.

Kilnojamieji daiktai pagal prigimtį yra daiktai, kurie iš vienos vietos į kitą gali būti perkelti nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus jų vertės. Kilnojamasis daiktas, įeinantis į nekilnojamai į daiktą ir praradęs savo individualius požymius, yra nekilnojamojo daikto dalis. Kilnojamasis daiktas, fiziškai pritvirtintas ar kitaip prijungtas prie nekilnojamojo daikto, taip pat įeinantis į jį, bet nepraradęs savo individualių požymių, nelaikomas nekilnojamojo daikto dalimi. Laikinai atskirtos sudėtinės nekilnojamojo daikto dalys išsaugo savo, kaip nekilnojamojo daikto, savybes, jei tas dalis numatoma grąžinti atgal.

Taip pat būtų tikslinga numatyti, kad neatskiriamos nekilnojamojo daikto dalys, laikinai atskirtos, išsaugo savo, kaip nekilnojamojo daikto, savybes, jei tas dalis numatoma grąžinti atgal.

2.2 Pakeičiamieji ir nepakeičiamieji daiktai (rūšiniais požymiais ir individualiais požymiais apibrėžti daiktai).

Pakeičiamaisiais daiktais laikomi rūšies požymiais apibūdinti ir individualių požymių neturintys daiktai.

Nepakeičiamaisiais daiktais laikomi individualiais požymiais apibūdinti daiktai

Toks daiktų skirstymas yra svarbus dėl to, kad rūšiniais požymiais apibrėžti daiktai pagal teisės normas gali būti pakeičiami kitais daiktais, o individualiais požymiais apibrėžti daiktai yra nepakeičiami. Taip pat reikėtų pripažinti, kad rūšiniais požymiais apibrėžti, bet individualizuoti daiktai vienu atveju gali būti laikomi
pakeičiamaisiais, kitu atveju – nepakeičiamaisiais daiktais.

2.3 Individualūs ir rūšies požymiais apibūdinti daiktai. Individualiais požymiais apibūdintais laikomi daiktai, kurie vienu ar kitu būdu atskiriami nuo kitų vienarūšių daiktų.

Rūšies požymiais apibūdintais laikomi daiktai, kurie turi bendrus visai tai daiktų rūšiai požymius.

Kai kurių sutarčių dalykas gali būti tik individualiais požymiais apibrėžti daiktai, pavyzdžiui, nuomos sutartyje, panaudos sutartyje. Kitų sutarčių dalykas gali būti tik rūšiniais požymiais apibrėžti daiktai, pavyzdžiui, paskolos sutartyje, tiekimo sutartyje. O dar kitų sutarčių dalykas gali būti tiek rūšiniais, tiek ir individualiais požymiais apibrėžti daiktai, pavyzdžiui, pirkimo – pardavimo, draudimo, pasaugos sutartyse.

Teisinėje literatūroje galima išskirti kai kurių autorių poziciją, pagal kurią individualiais požymiais apibrėžti daiktai kildinami iš trijų pagrindų. Pirma, kad tai vieninteliai (unikalūs) tos rūšies daiktai, pavyzdžiui, paveikslai, skulptūros ir pan. Antra, kad tai daiktai, kurie nuo panašių daiktų skiriasi kai kuriais požymiais, pavyzdžiui, pagal tą patį projektą pastatyti, bet skirtingose miesto gatvėse esantys namai ir pan. Trečia, kad tai šalių susitarimu arba vykdant administracinį aktą iš vienarūšių daiktų išskirti tam tikri daiktai, pavyzdžiui, iš bulvių krūvos atrinktos ir atskirai į rūsį arba į maišus supiltos bulvės ir pan.

2.4 Suvartojamieji ir nesuvartojamieji daiktai. Suvartojamaisiais daiktais laikomi daiktai, kurie, panaudoti pagal paskirtį, iš karto sunaikinami, prarandami arba iš esmės pasikeičia.

Nesunaudojamaisiais daiktais laikomi daiktai, kurie, naudojami pagal paskirtį, ilgą laiką iš esmės nepakeičia savo vertės ir paskirties.

Daiktai į suvartojamuosius ir nesuvartojamuosius skirstomi pagal pasikeitimus, kurie atsiranda panaudojus daiktą pagal paskirtį. Vieni daiktai, juos panaudojus, iš karto sunaikinami arba iš esmės pasikeičia. Pavyzdžiui, maisto produktai, statybinės medžiagos ir kt. Tokie daiktai vadinami suvartojamaisiais. Kiti daiktai, juos panaudojus, išsaugo savo paskirtį ir iš esmės nepasikeičia. Jie dėvisi palaipsniui kiekvieno panaudojimo metu ir todėl išlieka ilgesnį laiką. Pavyzdžiui, pagrindinės gamybos priemonės, namų apyvokos reikmenys. Tokie daiktai vadinami nesuvartojamaisiais.

Daiktų skirstymui į suvartojamuosius ir nesuvartojamuosius įstatymai teikia teisinę reikšmę, kadangi kai kurios sutartys gali būti sudaromos tik dėl nesu vartojamųjų daiktų. Pavyzdžiui, pagal nuomos, panaudos sutartis gali būti perduodami tik nesuvartojamieji daiktai, kadangi nuomininkas ar panaudos gavėjas įsipareigoja grąžinti tą patį turtą ir netgi tos būklės, kurios jį gavo arba sutartimi sulygtos būklės, tik atsižvelgiant į normalų susidėvėjimą. Kitos sutartys, pavyzdžiui, pirkimo – pardavimo, mainų, dovanojimo gali būti sudaromos tiek dėl nesuvartojamųjų, tiek ir dėl suvartojamųjų daiktų.

2.5 Dalieji ir nedalieji daiktai. Daliaisiais daiktais laikomi daiktai, kurių, fiziškai juos padalijus, nepasikeičia tikslinė paskirtis ir kiekviena dalis gali būti kaip savarankiškas daiktas.

Nedaliaisiais daiktais laikomi daiktai, kurių, fiziškai juos padalijus, pasikeičia tikslinė paskirtis, ir dalieji pagal prigimtį daiktai, kuriuos nedaliaisiais pripažįsta įstatymai.

Dalieji pagal prigimtį daiktai šalių susitarimu gali būti laikomi nedaliaisiais daiktais.

Fiziniu atžvilgiu dalus yra kiekvienas daiktas, tačiau kai kurių fiziškai padalytų daiktų pasikeičia tikslinė paskirtis, t. y. atskiros dalys nebegali būti panaudotos toms pačioms funkcijoms atlikti, kurių atlikimui galėjo būti panaudotas daiktas iki pastarojo padalijimo. Pavyzdžiui, išardžius automobilį, likusios detalės negali atlikti susisiekimo priemonės funkcijų. Tokie daiktai vadinami nedaliaisiais. Be to, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms netikslinga dalyti kai kurių daiktų, nors pagal prigimtį jie yra dalieji daiktai. Todėl, matyt, kai kuriuos daiktus, nors ir daliuosius pagal prigimtį, turėtų pripažinti nedaliaisiais įstatymai, o tam tikrais atvejais – ir šalys savo susitarimu. Kitus daiktus padalijus į atskiras dalis, nepasikeičia jų tikslinė paskirtis, o kiekviena daikto dalis gali būti panaudota atlikti tas pačias funkcijas, kurias būtų galėjęs atlikti daiktas iki jo padalijimo. Pavyzdžiui, maisto produktai, naftos produktai ir pan. Tokie daiktai vadinami daliaisiais. Pagrindinis daiktų skirstymo į daliuosius ir nedaliuosius kriterijus yra padalyto daikto tikslinės paskirties pasikeitimas ar nepasikeitimas. Taigi daliaisiais laikomi daiktai, kurių tikslinė paskirtis fiziškai juos padalijus nepasikeičia ir kiekviena dalis gali egzistuoti kaip savarankiškas daiktas.

2.6 Išimti iš apyvartos, ribotai esantys apyvartoje ir neišimti iš apyvartos daiktai.

Kiekvienas asmuo nuosavybės teise gali turėti bet kuriuos daiktus, jeigu tie daiktai neišimti iš apyvartos arba nėra ribotai esantys apyvartoje.

Išimti iš apyvartos yra tik išimtine valstybės nuosavybe esantys daiktai.

Ribotai esantys apyvartoje daiktai yra tam tikras savybes turintys daiktai, kurių apyvarta ribojama saugumo, sveikatos apsaugos ar kitų visuomenės poreikių.

Vadovaujantis Civilinio kodekso nuostata, Lietuvos Respublikoje
privačios nuosavybės teise leidžiama turėti bet kokį turtą, jeigu to nedraudžia šis Kodeksas ar kiti Lietuvos Respublikos įstatymai.

Pagal tai, kokių civilinių teisinių santykių objektais daiktai gali būti, t. y. kiek ribojama jų apyvarta, daiktai skirstomi į išimtus iš apyvartos, ribotai esančius apyvartoje ir neišimtus iš apyvartos daiktus. Kiekvienas asmuo įstatymo nustatyta tvarka gali įsigyti ir nuosavybės teise turėti bet kuriuos daiktus, jeigu tie daiktai neišimti iš apyvartos arba nėra ribotai esantys apyvartoje. Neišimti iš apyvartos daiktai yra, pavyzdžiui, drabužiai, baldai ir pan.

Remiantis Civilinio kodekso 981 straipsnio 2-ąja dalimi, Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai. Šie daiktai negali būti perduodami kitų asmenų nuosavybėn. Kai kurių daiktų apyvarta yra ribojama dėl tam tikrų tiems daiktams būdingų savybių. Pavyzdžiui, ginklų ar nuodų apyvarta – visuomenės saugumo tikslais, narkotinių medžiagų apyvarta ribojama sveikatos apsaugos tikslais ir pan. Todėl tam tikrų savybių turintys daiktai, kurių apyvarta ribojama saugumo, sveikatos apsaugos ar kitais visuomenės poreikiais, yra ribotai esantys apyvartoje daiktai. Tokių daiktų apyvartą reguliuoja specialios taisyklės, o jiems įgyti dažniausiai reikia atitinkamų leidimų.

2.7 Namų apyvokos daiktai. Namų apyvokos daiktais laikomi visi namų ūkyje naudojami kilnojamieji daiktai, baldai ir dekoracijos, išskyrus knygų rinkinius (bibliotekas), meno kūrinių ir kitas vertingas kolekcijas, taip pat mokslinės ar istorinės reikšmės daiktus.

3. PAGRINDINIAI IR ANTRAEILIAI DAIKTAI

Pagrindiniais daiktais laikomi daiktai, galintys būti savarankiškais teisinių santykių objektais.

Antraeiliai daiktai:

1. Antraeiliais daiktais laikomi tik su pagrindiniais daiktais egzistuojantys arba pagrindiniams daiktams priklausantys, arba kitaip su jais susiję daiktai.

2. Antraeiliai daiktai skirstomi į esmines pagrindinio daikto dalis, į gaunamus iš pagrindinio daikto vaisius, produkciją ir pajamas, į pagrindinio daikto priklausinius.

Esminės pagrindinio daikto dalys:

Vaisiai.

Produkcija.

Pajamos.

Priklausiniai.

Tie patys daiktai vienomis aplinkybėmis gali būti savarankiški teisinių santykių objektai, o kitomis – tik su pagrindiniu daiktu susiję daiktai, kurių teisinę padėtį dažniausiai lemia pagrindinio daikto likimas.

Pavyzdžiui, Civilinio kodekso 154 straipsnyje nustatyta, kad daikto duodami vaisiai, pajamos, gyvulių prieauglis priklauso jo savininkui, jeigu įstatymas arba savininko sutartis su kitu asmeniu nenustato kitaip. Būtent tai, kad antraeilio daikto likimą dažniausiai nulemia pagrindinio daikto likimas, daiktų skirstymas į pagrindinius ir antraeilius daiktus turi svarbią teisinę reikšmę.

Antraeiliai daiktai turi būti skirstomi į esmines pagrindinio daikto dalis, į gaunamus iš pagrindinio daikto vaisius, produkciją ir pajamas, į pagrindinio daikto priklausinius.

Civiliniuose teisiniuose santykiuose derėtų laikytis nuostatos, kad antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu jis neatskirtas nuo pagrindinio daikto. Todėl pagrindinio daikto perdavimo kito asmens nuosavybėn metu iškilus ginčui dėl antraeilio daikto likimo, kartu su pagrindiniu daiktu turėtų būti perduodamas to asmens nuosavybėn ir antraeilis daiktas, jeigu neįrodyta, kad turi būti pasielgta priešingai.

Esminėmis pagrindinio daikto dalimis reikėtų laikyti daiktus, kurie yra pagrindinio daikto sudėtyje ir su juo susiję taip neatskiriamai, kad be jų pagrindinis daiktas negalėtų būti naudojamas pagal paskirtį arba būtų pripažintas nepilnaverčiu. Esminių pagrindinio daikto dalių kaip antraeilių daiktų išskyrimas turi teisinę reikšmę, pavyzdžiui, tais atvejais, kai perduodant nuosavybėn pagrindinį daiktą iškyla ginčų dėl kai kurių šio daikto sudėtyje esančių daiktų teisinio likimo. Pavyzdžiui, gyvenamojo namo pardavėjas sugalvojo išsiimti jau parduoto namo kai kurias duris ar pasiimti namo patalpų apšvietimui naudojamas elektros lempas ir pan.

Vaisiais laikomi daiktai, kurie, organiškai vystantis pagrindiniam daiktui, turi atsiskirti, atsiskiria ar atskiriami nuo jo, nepažeidžiant pagrindinio daikto vientisumo ir paskirties. Pavyzdžiui, vaismedžių vaisiai, gyvulių prieauglis, pienas, vilna ir pan. Atsiskyrę ar atskirti nuo pagrindinio daikto, jie jau gali būti atskirais civilinių teisinių santykių objektais.

Produkcija laikomi daiktai, kuriuos žmogus gamybos procese sukuria kaip darbo vaisių. Pavyzdžiui, pagaminti baldai, pasiūti rūbai ir pan.

Iš daikto gaunamomis pajamomis laikomi pinigai ir kitos materialinės vertybės, kurios gaunamos naudojant pagrindinį daiktą civilinėje apyvartoje.

Bet pajamos gali būti suprantamos ir plačiąja prasme. Šia prasme pajamomis gali būti laikomi visi daiktai, kurie gali būti gaunami visokeriopai naudojant pagrindinį daiktą, t. y. ne tik pinigai ir kitos materialinės vertybės, kurios gaunamos naudojant pagrindinį daiktą civilinėje apyvartoje, bet taip pat ir vaisiai bei produkcija. Pajamos plačiąja prasme, pavyzdžiui, minimos Civilinio kodekso 146 straipsnyje, kuris reguliuoja atsiskaitymus, grąžinant turtą iš neteisėto
laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu. Nors Civilinio kodekso 153 straipsnyje numatyta, kad priklausinys yra susijęs su pagrindiniu daiktu ūkine paskirtimi, bet, matyt, jis gali būti susijęs su pagrindiniu daiktu ir kitokia, pavyzdžiui, kultūrine paskirtimi. Remiantis Civilinio kodekso 153 straipsniu, priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu įstatymas arba sutartis nenustato kitaip.

Kadangi daiktas gali būti laikomas priklausiniu tik tuo atveju, jeigu jis pagal savo savybes yra nuolat susijęs su pagrindiniu daiktu, vadinasi, dviejų ar daugiau daiktų sujungimas negali padaryti nei vieno iš jų kito priklausiniu, jeigu tarp jų nėra požymių, būdingų pagrindiniam daiktui ir priklausiniui.

4. DAIKTŲ VALDYMO ATSIRADIMAS IR ĮGYVENDINIMAS

4.1 VALDYMO ATSIRADIMAS

Daikto valdymu, kaip savarankiška daiktine teise, kuri yra pagrindas nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti, laikomas faktinis daikto turėjimas turint tiksląjį valdyti kaip savą.

Daikto valdymas nelaikomas savarankiška daiktine teise, kai faktinis daikto turėtojas daikto valdytoju ar savininku pripažįsta kitą asmenį.

Daikto valdymas gali būti teisėtas ir neteisėtas:

Teisėtu laikomas daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė. Daikto valdymas laikomas teisėtu, kol neįrodyta priešingai.

Neteisėtu daikto valdymu laikomas per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas.

Valdymo teisės objektas – kiekvienas daiktas, kuris gali būti nuosavybės teisės objektu.

Valdymas gali atsirasti užvaldant daiktą, perduodant ar paveldint valdymo teisę. Valdymas atsiranda fiziškai užvaldant daiktą, kai tik užvaldęs daiktą asmuo gali paveikti daiktą pagal savo valią. Taip pat užvaldant daiktą turi būti išreikšta asmens valia turėti tą daiktą kaip savą. Užvaldyti daiktą asmuo gali ir nesant tiesioginio ar netiesioginio fizinio kontakto tarp jo ir daikto.

Valdymas gali būti atsiradęs sąžiningai ir nesąžiningai:

a) Valdymas laikomas atsiradęs sąžiningai, kol neįrodyta priešingai. Sąžiningu valdymo atsiradimu laikomas daikto valdymo atsiradimas, kai valdyti pradedantis asmuo yra įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, kurį jis pradeda valdyti.

b) Nesąžiningu valdymo atsiradimu laikomas daikto valdymo atsiradimas, kai daiktą valdantis asmuo žinojo arba privalėjo žinoti, kad jis neturi teisės tapti to daikto valdytoju arba kad kitas asmuo turi daugiau teisių į jo užvaldomą daiktą.

Nekilnojamojo daikto valdymas gali atsirasti ne tik fiziškai užvaldžius daiktą, bet ir kai perduodantis valdyti nekilnojamąjį daiktą asmuo nurodo, kad daiktas perduotas, jeigu nėra jokių kliūčių patekti į tą daiktą ar kitu panašiu būdu jį fiziškai užvaldyti.

Nekilnojamojo daikto valdymas atsiranda nuo valdymo įregistravimo viešame registre momento. Daikto valdymas negali būti registruojamas viešame registre, jeigu jame jau yra įregistruota nuosavybės teisė į šį daiktą.

Kilnojamojo daikto valdymas asmeniui atsiranda:

1) kai pageidaujantysis, kad atsirastų kilnojamojo daikto valdymas, paima tą daiktą į savo rankas;

2) kai pageidaujantysis, kad atsirastų kilnojamojo daikto valdymas, pradėjo saugoti daiktą ar tai daroma jo nurodymu;

3) kai norinčio, kad atsirastų daikto valdymas, asmens nurodymu daiktas perduotas jo nurodytam asmeniui;

4) kai daiktas padedamas į patalpą, priklausančią asmeniui, pageidaujančiam, kad atsirastų to daikto valdymas;

5) kai pageidaujančiam, kad atsirastų valdymas, asmeniui perduoti raktai nuo patalpos, kurioje yra daiktas;

6) kai pageidaujantis, kad atsirastų valdymas, asmuo atitinkamai pažymėjo niekieno

nevaldomą daiktą;

7) kai gaudomas daiktas pakliuvo į spąstus, tinklus ir pan.;

8) atlikus kitus veiksmus, išreiškiančius asmens valią užvaldyti daiktą.

Jeigu perduodantysis valdyti daiktą per kitą asmenį turėjo tikslą perduoti jį konkrečiam asmeniui, tai šiam perduoto daikto valdymas atsiranda ir tada, jeigu asmuo, per kurį perduodamas daiktas, norėtų įsigyti daiktą sau ar dar kitam asmeniui.

4.2 VALDYMO PABAIGA

Valdymas baigiasi, kai daikto valdytojas atsisako savo, kaip valdytojo, teisių į daiktą, t. y. atsisako faktiškai valdyti daiktą ar turėti jį kaip savą, ir kitais įstatymų nustatytais pagrindais. Valdymo teisės atsisakymas turi būti aiškiai išreikštas arba numanomas. Valdytojo nesinaudojimas nekilnojamuoju daiktu nereiškia, kad jis atsisako šio daikto valdymo, jeigu jo noras atsisakyti valdymo negali būti numanomas iš kitų aplinkybių.

Kilnojamojo daikto valdymas baigiasi praradus valdytojui galimybę paveikti daiktą pagal savo valią, kai:

1) daiktą užvaldo kitas asmuo, netgi slaptai ar per prievartą;

2) daiktą pametęs valdytojas negali jo rasti;

3) valdytojas negali daikto valdyti dėl kitų priežasčių.

Nekilnojamojo daikto valdymas baigiasi, kai valdytojas ne tik praranda galimybę paveikti daiktą pagal savo valią, bet ir kai nesiima jokių priemonių šią galimybę susigrąžinti. Nekilnojamojo daikto valdymas baigiasi, jeigu valdytojo bandymai susigrąžinti poveikį daiktui buvo nesėkmingi arba tiesiog valdymas išregistruotas iš viešojo registro.

Kilus ginčui dėl daikto valdymo, kai du
daugiau asmenų tvirtina esą to paties daikto valdytojai ir jie tai pagrindžia faktais, patvirtinančiais, kad tęsiasi jų valdymas, turi būti ginamas valdymas to asmens, kuris įrodys, jog jis yra teisėtas daikto valdytojas. Jeigu nė vienas iš asmenų, kurie ginčijasi, nesugeba to įrodyti, turi būti ginamas valdymas to asmens, kuris daiktą pradėjo valdyti anksčiausiai.

5. NUOSAVYBĖS TEISĖ

5.1 BENDROSIOS NUOSAVYBĖS TEISĖS NUOSTATOS

Nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti.

Savininkas turi teisę perduoti kitam asmeniui visą nuosavybės teisės objektą ar jo dalis, ar tik konkrečias teises.

Nuosavybės teisės objektu gali būti daiktai ir kitas turtas.

Nuosavybės teisė gali būti apribota paties savininko valia, įstatymų arba teismo sprendimo. Kilus abejonių dėl nuosavybės teisės apribojimo, visais atvejais laikoma, kad nuosavybės teisė neapribota.

Bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti. Bendraturčiu gali būti kiekvienas asmuo, galintis būti nuosavybės teisinių santykių subjektu.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 3706 žodžiai iš 7331 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.