Daiktinė teisė kaip civilinės teisės šaka
5 (100%) 1 vote

Daiktinė teisė kaip civilinės teisės šaka

TURINYS

Įvadas 3

1. Civilinių teisių objektų samprata ir rūšys 5

1.1. Civilinių teisių objektų rūšys 5

1.2. Daiktai, kaip civilinių teisių objektai 6

1.3. Daiktų, kaip civilnių teisių objektų, rūšys 8

2. Daiktų klasifikacija 10

2.1. Daiktų sąvoka 10

2.2. Kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai 10

2.3. Išimti iš apyvartos, neišimti iš apyvartos ir ribotai esantys apyvartoje daiktai 11

2.4. Suvartojamieji ir nesunaudojamieji daiktai 11

2.5. Apibūdinti individualiais požymiais ir apibūdinti rūšiniais požymiais daiktai 11

2.6. Dalieji ir nedalieji daiktai 12

2.7. Pakeičiamieji ir nepakeičiamieji daiktai 12

2.8. Namų apyvokos daiktai 12

2.9. Pagrindiniai ir antraeiliai daiktai 13

2.10. Daiktų skirstymas pagal jų vertę 13

3. Daiktinė teisė 13

3.1. Daiktinės teisės samprata 13

3.2. Daiktinių teisių objektai 14

3.3. Daiktinės teisės 15

3.3.1.Valdymas 15

3.3.2. Nuosavybės teisė 16

3.3.3. Turto patikėjimo teisė 20

3.3.4. Servitutas 21

3.3.5. Uzufruktas 22

3.3.6. Hipoteka 23

3.3.7. Įkeitimas 25

3.3.8.Užstatymo teisė 26

3.4. Sąvininko teisių apsauga ir gynimas 27

3.4.1. Vindikacinis ieškinys 27

3.4.2. Negatorinis ieškinys 28

Išvados 29

Naudota literatūra 30

ĮVADAS

Civilinė teisė – tai privatinės teisės šaka, kurios normos reglamentuoja asmenų turtinius santykius, su šiais susijusius asmeninius neturtinius santykius, taip pat ir šeimos santykius, be to, įstatymų nustatytais atvejais ir kitokius asmeninius neturtinius santykius. Civilinė teisė nustato santykius tarp nepriklausomų (nepavaldžių vienas kitam tuose santykiuose) fizinių ir juridinių asmenų. Šie asmenys laisva valia savo nuožiūra sukuria civilinės teisės reglamentuojamus santykius.

Daiktinė teisė – tai civilinės teisės pošakė. Ją sudaro civilinės teisės institutai, reglamentuojantys visuomeninius santykius, kurių objektas yra daiktai. Pagal civilinio kodekso 4.1 straipsnį daiktai – tai „iš gamtos pasisavinti arba gamybos procese sukurti materialaus pasaulio dalykai“. Pagrindiniai daiktinės teisės institutai yra valdymo, nuosavybės teisės, servituto, uzufrukto, turto patikėjimo teisės, užstatymo teisės (superficijaus), ilgalaikės nuomos, hipotekos ir įkeitimo. Nuosavybės teisės institutas laikomas pagrindiniu daiktinės teisės ir civilinės teisės institutu, nes nuosavybės santykiai yra visų civilinių santykių pagrindas. Pažymėtina, kad Lietuvos civilinės teisės nuosavybės institutas aprėpia ne tik „tikruosius“ daiktinius santykius, tai yra santykius, kurių objektas yra materialusis daiktas, atitinkantis anksčiau pateiktą civilinio kodekso 4.1 straipsnio daikto apibrėžimą, bet ir kitokius objektus. Tokia išvada darytina remiantis civilinio kodekso 4.38 straipsniu, kuriame nustatyta, kad „nuosavybės teisės objektu gali būti daiktai ir kitas turtas“. Šiame straipsnyje vartojamas žodis „kitas turtas“ apima tas vertybes, kurios nėra materialūs daiktai, bet turi vertę ir gali dalyvauti apyvartoje. Civilinės teisės objektų skirstymas į materialiuosius (res corporales) ir nematerialiuosius (res incorporales) perimtas iš Romos privatinės teisės. Šis skirstymas iš esmės tapo pagrindine prielaida civilinę teisę skirstyti i daiktinę ir prievolinę. Romos privatinėje teisėje civiliniai teisiniai santykiai buvo skirstomi į daiktinius, kurių objektas – res corporales, ir asmeninius, kurių objektas – res incorporales. Asmeniniais santykiais buvo laikomos prievolės, nes viena santykio šalis (kreditorius) įgydavo teisę, nukreiptą į asmenį, bet ne į daiktą. Todėl daiktinės ir prievolių teisės atribojimas būdingas tik kontinentinės civilinės teisės sistemoms, patyrusioms Romos privatinės teisės įtaką. Anglosaksų teisė tokio skirstymo nenaudoja. Reikia pažymėti, kad šiuolaikinėje civilinėje apyvartoje vyrauja ne daiktai, o turtinės teisės, todėl ir kontinentinės teisės šalyse daiktinės ir prievolių teisės atribojimas pamažu praranda reikšmę. Apyvartos poreikiai reikalauja vienokiu ar kitokiu būdu pripažinti, kad nuosavybės objektu gali būti ne tik materialūs daiktai, bet ir nematerialios vertybės, nes tiek vienas, tiek kitas vertybes perleisti kitam asmeniui gali tik pats savininkas arba jo įgaliotas asmuo.

Civilinio teisinio santykio objektas yra tai, į ką nukreiptos šio santykio turinį sudarančios subjektyvinė civilinė teisė ir pareiga. Tokie objektai gali būti: daiktai, pinigai, vertybiniai popieriai, kitas turtas bei turtinės teisės, veiksmai (pavyzdžiui, daikto pagaminimas ar taisymas), intelektinės veiklos rezultatai, informacija, asmeninės neturtinės vertybės.

Nuosavybės teisinių santykių objektai yra daiktai. Prievolinių teisinių santykių objektai yra veiksmai (arba susilaikymas nuo veiksmų). Daiktai šiuose santykiuuose gali būti tik kaip jų dalykas. Daiktas, kaip civilinių teisinių santykių objektas, yra materialinio pasaulio dalykas, galintis patenkinti tam tikrus materialinius ar kultūrinius žmogaus poreikius. Daiktais laikomi tiek natūralios būklės gamtos dalykai, tiek ir žmogaus darbu sukurti dalykai.

1. CIVILINIŲ TEISIŲ OBJEKTŲ SAMPRATA IR RŪŠYS

1.1. Civilinių teisių objektų rūšys

Civilinio kodekso 1.97 straipsnis

1. Civilinių teisių objektai yra daiktai, pinigai ir vertybiniai popieriai, kitas
turtas bei turtinės teisės, intelektinės veiklos rezultatai, informacija, veiksmai ir veiksmų rezultatai, taip pat kitos turtinės ir neturtinės vertybės.

2. Daiktai ir turtas, kurių apyvarta yra ribota, gali būti civilinių teisių objektai tik įstatymų numatytais atvejais. Daiktai, kurie yra išimti iš civilinės apyvartos ar kurių apyvarta yra ribota, turi būti įsakmiai nurodyti įstatymuose. Priešingu atveju laikoma, jog tų daiktų ar turto civilinė apyvarta neapribota.

Civilinių teisių objektai yra visa tai, su kuo yra susijusios civilinių teisinių santykių subjektų teisės ir pareigos. Šiame straipsnyje pateikiamas civilinių teisių objektų sąrašas nėra baigtinis, nes nurodoma, kad civilinių teisių objektas yra ir kitos turtinės ir neturtinės vertybės. Pavyzdžiui, vardas, gyvybė, sveikata, garbė, orumas, žmogaus privatus gyvenimas, prekės ženklas ir kitos vertybės, su kuriomis įstatymai sieja tam tikrų teisinių padarinių atsiradimą. Sąvoka „turtas“ reiškia daiktus, turtines teises ir turtines pareigas, pinigus. Siauruoju požiūriu ši sąvoka reiškia daiktą ar daiktų visumą. Plačiuoju požiūriu „turtas“ – tai ir daiktai, ir turtinės pareigos, išimtinės teisės ir panašiai (žaliavos, prekės, pastatai, pinigai, prekių ir paslaugų ženklai, juridinio asmens pavadinimas ir t.t.). Veiksmai ir veiksmų rezultatai – tai paslaugų teikimas, darbų atlikimas ir panašiai. Darbai – veiksmai, kuriais siekiama sukurti tam tikrą rezultatą – daiktą, perdirbti daiktą, jį suremontuoti ir panašiai. Darbo rezultatas paprastai iš anksto žinomas ir nustatomas asmens, užsakančio darbus, o darbų eigą nustato pats juos atliekantis asmuo. Staipsnio antoje dalye įtvirtinta daiktų ir turto civilinės apyvartos neribojimo prezumcija, tai yra pripažįstama, kad daiktai ar kitas turtas nėra išimti iš civilinės apyvartos ir jų apyvarta nėra ribota, jeigu tai įsakmiai nenurodyta įstatymuose. Apyvarta – tai daiktų perleidimas (pardavimas, dovanojimas ir panašiai), perdavimas kitiems asmenims (pavydžiui, nuoma), jų perėjimas kitų asmenų nuosavybėn universalaus arba singuliarinio teisių perėjimo būdu. Daiktai – tai materialūs mus supančio pasaulio dalykai, esantys kietosios, skystosios ir kitokios fizinės būsenos; daiktais taip pat laikoma elektros ir šilumos energija. Daiktai, kurie yra išimti iš civilinės apyvartos ar kurių apyvarta yra ribojama, nurodyti civilinio kodekso 4.7 straipsnyje, kur sakoma, jog išimti iš apyvartos yra tik išimtinė valstybės nuosavybė esantys daiktai, ribotai apyvartoje esantys yra tam tikrų savybių turintys daiktai, kurių apyvarta ribojama dėl saugumo, sveikatos apsaugos ar kitų visuomenės poreikių. Šio straipsnio antroje dalyje įtvirtinta ir kita prezumcija, tai yra kad daiktai ir kitas turtas, kurių apyvarta yra ribota, nėra civilinių teisių objektai, jeigu įstatymai nenumato, jog jie gali tokie būti. Pavyzdžiui, įstatymai nustato, kokie asmenys, kokiais atvejais ir kokia tvarka gali įsigyti šaunamųjų ginklų ir šaudmenų, numato specialią jų naudojimo tvarką, sustiprintą kontrolę ir panašiai, nes šaunamųjų ginklų ir šaudmenų apyvarta ribojama dėl saugumo. Jeigu įstatymai nenurodo, kad tam tikros rūšies (pavyzdžiui, karinius) šaunamuosius ginklus asmenys gali nusipirkti, įsigyti kitais būdais ir jais naudotis, vadinasi, tos rūšies ginklai nėra civilinių teisių objektas.

1.2. Daiktai, kaip civilinių teisių objektai

Civilinio kodekso 1.98 straipsnis

1. Daiktai, kaip civilinių teisių objektai, skirstomi į kilnojamuosius ir nekilnojamuosius.

2. Nekilnojamieji daiktai yra žemė ir kiti daiktai, kurie susiję su žeme ir kurių negalima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties bei iš esmės nesumažinus jų vertės (pastatai, įrenginiai, sodiniai ir kiti daiktai, kurie pagal paskirtį ir prigimtį yra nekilnojamieji).

3. Nekilnojamiesiems daiktams taip pat prilyginami įstatymuose numatyti laivai ir orlaiviai, kuriems nustatyta privaloma teisinė registracija. Įstatymai gali pripažinti nekilnojamaisiais daiktais ir kitą turtą.

4. Daiktai, kuriuos galima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus jų vertės, laikomi kilnojamaisiais, jeigu įstatymai nenustato ko kita.

Šiame straipsnyje daiktai skirstomi į kilnojamuosius ir nekilnojamuosius tiek prigimties, tiek įstatymo jiems nustatyto teisinio statuso požiūriu. Visi nekilnojamieji daiktai apibūdinami individualiais požymiais ir kartu nepakeičiami. Kilnojamieji gali būti tiek individualiais, tiek rūšiniais požymiais apibūdinti daiktai.

Straipsnio antroje dalyje nurodyta, kokie daiktai yra nekilnojamieji iš prigimties, ir pateikiamas tik pavyzdinis (nebaigtinis) vertingiausių ir reikšmingiausių tokių daiktų sąrašas. Nekilnojamojo daikto teisiniam režimui būdinga: nuosavybės teisė ir kitos daiktinės teisės į juos turi būti registruojamos; prievolė, kurios dalykas yra nekilnojamasis daiktas, vykdoma jo buvimo vietoje; nuosavybės teisei ir kitoms daiktinėms teisėms į nekilnojamąjį daiktą taikoma jo buvimo vietos valstybės teisė; nekilnojamojo daikto įgyjamosios senaties terminas yra dešimt metų; sandoriams, susijusiems su nuosavybės ir kitomis daiktinėmis teisėmis į nekilnojamąjį daiktą, nustatoma privaloma notarinė forma. Taip
čia nurodytas pagrindinis požymis, kuriuo remiantis nustatoma, daiktai iš prigimties yra nekilnojamieji ar kilnojamieji. Kad būtų iš prigimties nekilnojamieji, daiktai turi būti susiję su žeme taip, kad jų nebūtų galima perkelti iš vienos vietos į kitą. Daugelį iš prigimties nekilnojamųjų daiktų galima perkelti iš vienos vietos į kitą pakeitus jų paskirtį, tačiau dėl to tokie iki pasikeičiant paskirčiai buvę daiktai negali būti laikomi kilnojamaisiais, nes paskirties pasikeitimas reiškia paties daikto pasikeitimą (pavyzdžiui, nupjautą medį galima perkelti į kitą vietą, tačiau tai bus jau ne medis, o mediena, tai yra statybinei ar kitai paskirčiai tinkama naudoti medžiaga). Todėl iš prigimties nekilnojamieji bus tik taip su žeme susiję daiktai, kurių negalima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties. Tačiau dėl mokslo, technikos pažangos atsiranda galimybė vis daugiau daiktų nepakeičiant jų paskirties perkelti iš vienos vietos į kitą, todėl nustatyta, kad iš prigimties nekilnojamieji bus tik tie daiktai, kurių negalima perkelti iš vienos vietos į kitą ne tik nepakeitus jų paskirties, bet ir iš esmės nesumažinus jų vertės. Pavyzdžiui, kiekvieną pastatą įmanoma perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeičiant jo paskirties, tačiau tokiam perkėlimui (konkrečių konstrukcijų išardymui, išmontavimui, pervežimui, sumontavimui ir panašiai) būtinos išlaidos būtų neproporcingos (vertinant pagal kilnojamųjų daiktų perkėlimui būtinas išlaidas), tai yra dėl jų iš esmės sumažėtų daikto vertė.

Straipsnio trečioje dalyje įtvirtinta nuostata, kad kai kurie įstatymuose numatyti iš prigimties kilnojamieji daiktai (laivai ir orlaiviai) prilyginami nekilnojamiesiems daiktams pagal nekilnojamiesiems daiktams būdingą teisinį požymį, tai yra privalomą teisinę registraciją. Šioje straipnio dalyje taip pat numatyta galimybė ir kitam turtui įstatymuose nustatyti nekilnojamiesiems daiktams būdingą teisinį požymį ir šitaip prilyginti juos nekilnojamiesiems daiktams.

Straipsnio ketvirtoje dalyje nurodomas iš prigimties kilnojamiesiems daiktams būdingas požymis, kuris yra iš esmės priešingas iš prigimties nekilnojamiesiems daiktams būdingam požymiui. Šioje straipsnio dalyje taip pat sakoma, kad įstatymai gali nustatyti kitaip, tai yra, kaip minėta, įstatymuose iš prigimties kilnojamiesiems daiktams gali būti nustatytas būdingas nekilnojamiesiems daiktams teisinis požymis ir šitaip jie prilyginti nekilnojamiesiems daiktams.

1.3. Daiktų, kaip civilnių teisių objektų, rūšys

Civilinio kodekso 1.99 straipsnis

1. Daiktai, kaip civilinės teisės objektai, skirstomi į daiktus, apibūdintus pagal individualius požymius ir pagal rūšinius požymius.

2. Daiktai taip pat yra skirstomi į daliuosius ir nedaliuosius, į suvartojamuosius ir nesunaudojamuosius, į pagrindinius daiktus ir jų priklausinius.

Šiame straipsnyje nurodytas daiktų skirstymas į daiktus, apibūdintus pagal individualius ir pagal rūšinius požymius, aptariamas civilinio kodekso 4.4 straipsnyje, kur nustatyta, kad individualiais požymiais apibūdintais daiktais laikomi daiktai, kurie vienu ar kitu būdu atskiriami nuo kitų vienarūšių daiktų, o rūšiniais požymiais apibūdintais laikomi daiktai, kurie turi bendrus visai tai rūšiai požymius. Civilinio kodekso 4.3 straipsnyje sakoma, kad rūšiniais požymiais apibūdinti ir individualių požymių neturintys daiktai yra pakeičiamieji, o individualiais požymiais apibūdinti daiktai yra nepakeičiamieji. Individualiais požymiais apibūdinamus daiktus galima atskirti nuo kitų. Rūšiniais požymiais (kiekiu, svoriu, spalva ir kitais) apibūdinami daiktai sudaro tam tikrą tos pačios rūšies daiktų grupę.

Straipsnio antroje dalyje pateikiamas daiktų skirstymas į daliuoius ir nedaliuosius aptariamas civilinio kodekso 4.6 straipsnyje, kur nustatyta, kad daliaisiais laikomi daiktai, kurių, fiziškai padalytų, tikslinė paskirtis nepasikeičia ir kiekviena dalis gali būti savarankiškas daiktas, o nedaliaisiais laikomi daiktai, kurių, fiziškai padalytų, tikslinė paskirtis pasikeičia, ir iš prigimties dalieji daiktai, kuriuos nedaliaisiais pripažįsta įstatymai. Iš prigimties dalieji daiktai šalių susitarimu gali būti laikomi nedaliaisiais.

Straipsnio antroje dalyje nurodytas daiktų skirstymas į suvartojamuosius ir nesunaudojamuosius aptariamas civilinio kodekso 4.5 straipsnyje, kur nustatyta, kad suvartojamaisiais laikomi daiktai, kurie, panaudoti pagal paskirtį, iš karto sunaikinami, prarandami arba iš esmės pasikeičia, o nesunaudojamaisiais laikomi daiktai, kurių, naudojamų pagal paskirtį, vertė ir paskirtis ilgai iš esmės nepasikeičia.

Straipsnio antroje dalyje pateikiamas daiktų skirstymas į pagrindinius daiktus ir jų priklausinius detaliau aptariamas civilinio kodekso 4.12 ir 4.19 straipsniuose. Civilinio kodekso 4.12 straipsnyje nustatyta, kad pagrindiniais laikomi daiktai, galintys būti savarankiški teisinių santykių objektai, civilinio kodekso 4.19 straipsnyje nustatyta, kad priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie dėl savo savybių yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu.

2. DAIKTŲ KLASIFIKACIJA

2.1. Daiktų sąvoka

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.1 straipsnyje

numatyta daiktų sąvoka. Daiktais laikomi iš gamtos pasisavinti arba gamybos procese sukurti materialaus pasaulio dalykai.

Civilinė teisė klasifikuoja daiktus atsižvelgdama į jų ekonominę paskirtį, fizines bei kitas savybes ir priklausomai nuo to nustato atskiroms daiktų grupėms specialų teisinį režimą.

Ypatingą reikšmę turi daiktų suskirstymas į gamybos įrankius bei priemones ir vartojimo reikmenis. Daugumą teisinių santykių, kurie atsiranda dėl gamybos įrankių bei priemonių, reguliuoja komercinė teisė, o santykius, atsirandančius dėl vartojimo, – civilinė teisė.

2.2. Kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai

Daiktai pagal jų nuosavybės teisių įteisinimo būdą skirstomi į kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.2 straipsnį nekilnojamaisiais laikomi tokie daiktai, kurie yra nekilnojamieji pagal savo prigimtį, ir pagal savo prigimtį kilnojamieji daiktai, kuriuos nekilnojamaisiais pripažįsta įstatymas. Nekilnojamieji pagal savo prigimtį yra daiktai, kurie susiję su žeme ir negali būti perkeliami iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties bei iš esmės nesumažinus jų vertės, pavyzdžiui, žemė, pastatai, fabrikai ir kitas turtas, kuris pagal savo prigimtį arba pagal įstatymą yra nekilnojamasis arba tokiu pripažįstamas įstatymo. Turtas, kurį galima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jo esmės, iš esmės nesumažinus jo vertės arba be didelės žalos jo paskirčiai, laikomas kilnojamuoju, jeigu įstatymas nenustato ko kita. Nekilnojamojo turto nuosavybės teisės perleidimas turi būti įstatymo nustatyta tvarka reguliuojamas. Žemės sklypas, išskirtas pagal žemėtvarkos reikalavimus ir įformintas įstatymo nustatyta tvarka, yra pagrindinis nekilnojamas daiktas. Kiti nekilnojamieji daiktai (pastatai, statiniai, miškas, medžiai) yra žemės sklypo priklausiniai. Pastatai, butai gali būti savarankiškais nekilnojamaisiais daiktais, jei jie įstatymų nustatyta tvarka atskirti nuo nuosavybės teisės į žemę. Pastatas tampa nekilnojamuoju daiktu, savarankišku daiktinės teisės objektu, jei jis buvo pastatytas ant įstatymų nustatyta tvarka įgyto žemės sklypo, skirto statybai. Nekilnojamiesiems daiktams įstatymuose nustatytas specialus teisinis režimas: sandorių, sudaromų dėl šių daiktų privaloma rašytinė forma; nekilnojamieji daiktai registruojami teisių registre; reglamentuojamas įregistruotų teisių įgyvendinimas. Nekilnojamiesiems daiktams taikomi jų buvimo vietos įstatymai. Sandoriai dėl kilnojamųjų daiktų gali būti prekybos paslaptis. Sandoriai dėl kilnojamųjų daiktų gali būti sudaromi remiantis įvairių šalių įstatymais tiek pagal šių daiktų buvimo vietą, tiek sandorio šalių sutarimu.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2585 žodžiai iš 8480 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.