Daiktinė teisė kaip civilinės teisės šaka
5 (100%) 1 vote

Daiktinė teisė kaip civilinės teisės šaka

11213141516171

TURINYS

Įvadas 3

1. Civilinių teisių objektų samprata ir rūšys 5

1.1. Civilinių teisių objektų rūšys 5

1.2. Daiktai, kaip civilinių teisių objektai 6

1.3. Daiktų, kaip civilnių teisių objektų, rūšys 8

2. Daiktų klasifikacija 10

2.1. Daiktų sąvoka 10

2.2. Kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai 10

2.3. Išimti iš apyvartos, neišimti iš apyvartos ir ribotai esantys apyvartoje daiktai 11

2.4. Suvartojamieji ir nesunaudojamieji daiktai 11

2.5. Apibūdinti individualiais požymiais ir apibūdinti rūšiniais požymiais daiktai 11

2.6. Dalieji ir nedalieji daiktai 12

2.7. Pakeičiamieji ir nepakeičiamieji daiktai 12

2.8. Namų apyvokos daiktai 12

2.9. Pagrindiniai ir antraeiliai daiktai 13

2.10. Daiktų skirstymas pagal jų vertę 13

3. Daiktinė teisė 13

3.1. Daiktinės teisės samprata 13

3.2. Daiktinių teisių objektai 14

3.3. Daiktinės teisės 15

3.3.1.Valdymas 15

3.3.2. Nuosavybės teisė 16

3.3.3. Turto patikėjimo teisė 20

3.3.4. Servitutas 21

3.3.5. Uzufruktas 22

3.3.6. Hipoteka 23

3.3.7. Įkeitimas 25

3.3.8.Užstatymo teisė 26

3.4. Sąvininko teisių apsauga ir gynimas 27

3.4.1. Vindikacinis ieškinys 27

3.4.2. Negatorinis ieškinys 28

Išvados 29

Naudota literatūra 30

ĮVADAS

Civilinė teisė – tai privatinės teisės šaka, kurios normos reglamentuoja asmenų turtinius santykius, su šiais susijusius asmeninius neturtinius santykius, taip pat ir šeimos santykius, be to, įstatymų nustatytais atvejais ir kitokius asmeninius neturtinius santykius. Civilinė teisė nustato santykius tarp nepriklausomų (nepavaldžių vienas kitam tuose santykiuose) fizinių ir juridinių asmenų. Šie asmenys laisva valia savo nuožiūra sukuria civilinės teisės reglamentuojamus santykius.

Daiktinė teisė – tai civilinės teisės pošakė. Ją sudaro civilinės teisės institutai, reglamentuojantys visuomeninius santykius, kurių objektas yra daiktai. Pagal civilinio kodekso 4.1 straipsnį daiktai – tai „iš gamtos pasisavinti arba gamybos procese sukurti materialaus pasaulio dalykai“. Pagrindiniai daiktinės teisės institutai yra valdymo, nuosavybės teisės, servituto, uzufrukto, turto patikėjimo teisės, užstatymo teisės (superficijaus), ilgalaikės nuomos, hipotekos ir įkeitimo. Nuosavybės teisės institutas laikomas pagrindiniu daiktinės teisės ir civilinės teisės institutu, nes nuosavybės santykiai yra visų civilinių santykių pagrindas. Pažymėtina, kad Lietuvos civilinės teisės nuosavybės institutas aprėpia ne tik „tikruosius“ daiktinius santykius, tai yra santykius, kurių objektas yra materialusis daiktas, atitinkantis anksčiau pateiktą civilinio kodekso 4.1 straipsnio daikto apibrėžimą, bet ir kitokius objektus. Tokia išvada darytina remiantis civilinio kodekso 4.38 straipsniu, kuriame nustatyta, kad „nuosavybės teisės objektu gali būti daiktai ir kitas turtas“. Šiame straipsnyje vartojamas žodis „kitas turtas“ apima tas vertybes, kurios nėra materialūs daiktai, bet turi vertę ir gali dalyvauti apyvartoje. Civilinės teisės objektų skirstymas į materialiuosius (res corporales) ir nematerialiuosius (res incorporales) perimtas iš Romos privatinės teisės. Šis skirstymas iš esmės tapo pagrindine prielaida civilinę teisę skirstyti i daiktinę ir prievolinę. Romos privatinėje teisėje civiliniai teisiniai santykiai buvo skirstomi į daiktinius, kurių objektas – res corporales, ir asmeninius, kurių objektas – res incorporales. Asmeniniais santykiais buvo laikomos prievolės, nes viena santykio šalis (kreditorius) įgydavo teisę, nukreiptą į asmenį, bet ne į daiktą. Todėl daiktinės ir prievolių teisės atribojimas būdingas tik kontinentinės civilinės teisės sistemoms, patyrusioms Romos privatinės teisės įtaką. Anglosaksų teisė tokio skirstymo nenaudoja. Reikia pažymėti, kad šiuolaikinėje civilinėje apyvartoje vyrauja ne daiktai, o turtinės teisės, todėl ir kontinentinės teisės šalyse daiktinės ir prievolių teisės atribojimas pamažu praranda reikšmę. Apyvartos poreikiai reikalauja vienokiu ar kitokiu būdu pripažinti, kad nuosavybės objektu gali būti ne tik materialūs daiktai, bet ir nematerialios vertybės, nes tiek vienas, tiek kitas vertybes perleisti kitam asmeniui gali tik pats savininkas arba jo įgaliotas asmuo.

Civilinio teisinio santykio objektas yra tai, į ką nukreiptos šio santykio turinį sudarančios subjektyvinė civilinė teisė ir pareiga. Tokie objektai gali būti: daiktai, pinigai, vertybiniai popieriai, kitas turtas bei turtinės teisės, veiksmai (pavyzdžiui, daikto pagaminimas ar taisymas), intelektinės veiklos rezultatai, informacija, asmeninės neturtinės vertybės.

Nuosavybės teisinių santykių objektai yra daiktai. Prievolinių teisinių santykių objektai yra veiksmai (arba susilaikymas nuo veiksmų). Daiktai šiuose santykiuuose gali būti tik kaip jų dalykas. Daiktas, kaip civilinių teisinių santykių objektas, yra materialinio pasaulio dalykas, galintis patenkinti tam tikrus materialinius ar kultūrinius žmogaus poreikius. Daiktais laikomi tiek natūralios būklės gamtos dalykai, tiek ir žmogaus darbu sukurti dalykai.

1. CIVILINIŲ TEISIŲ OBJEKTŲ SAMPRATA IR RŪŠYS

1.1. Civilinių teisių objektų rūšys

Civilinio kodekso 1.97 straipsnis

1. Civilinių teisių objektai yra daiktai, pinigai ir vertybiniai popieriai, kitas
turtas bei turtinės teisės, intelektinės veiklos rezultatai, informacija, veiksmai ir veiksmų rezultatai, taip pat kitos turtinės ir neturtinės vertybės.

2. Daiktai ir turtas, kurių apyvarta yra ribota, gali būti civilinių teisių objektai tik įstatymų numatytais atvejais. Daiktai, kurie yra išimti iš civilinės apyvartos ar kurių apyvarta yra ribota, turi būti įsakmiai nurodyti įstatymuose. Priešingu atveju laikoma, jog tų daiktų ar turto civilinė apyvarta neapribota.

Civilinių teisių objektai yra visa tai, su kuo yra susijusios civilinių teisinių santykių subjektų teisės ir pareigos. Šiame straipsnyje pateikiamas civilinių teisių objektų sąrašas nėra baigtinis, nes nurodoma, kad civilinių teisių objektas yra ir kitos turtinės ir neturtinės vertybės. Pavyzdžiui, vardas, gyvybė, sveikata, garbė, orumas, žmogaus privatus gyvenimas, prekės ženklas ir kitos vertybės, su kuriomis įstatymai sieja tam tikrų teisinių padarinių atsiradimą. Sąvoka „turtas“ reiškia daiktus, turtines teises ir turtines pareigas, pinigus. Siauruoju požiūriu ši sąvoka reiškia daiktą ar daiktų visumą. Plačiuoju požiūriu „turtas“ – tai ir daiktai, ir turtinės pareigos, išimtinės teisės ir panašiai (žaliavos, prekės, pastatai, pinigai, prekių ir paslaugų ženklai, juridinio asmens pavadinimas ir t.t.). Veiksmai ir veiksmų rezultatai – tai paslaugų teikimas, darbų atlikimas ir panašiai. Darbai – veiksmai, kuriais siekiama sukurti tam tikrą rezultatą – daiktą, perdirbti daiktą, jį suremontuoti ir panašiai. Darbo rezultatas paprastai iš anksto žinomas ir nustatomas asmens, užsakančio darbus, o darbų eigą nustato pats juos atliekantis asmuo. Staipsnio antoje dalye įtvirtinta daiktų ir turto civilinės apyvartos neribojimo prezumcija, tai yra pripažįstama, kad daiktai ar kitas turtas nėra išimti iš civilinės apyvartos ir jų apyvarta nėra ribota, jeigu tai įsakmiai nenurodyta įstatymuose. Apyvarta – tai daiktų perleidimas (pardavimas, dovanojimas ir panašiai), perdavimas kitiems asmenims (pavydžiui, nuoma), jų perėjimas kitų asmenų nuosavybėn universalaus arba singuliarinio teisių perėjimo būdu. Daiktai – tai materialūs mus supančio pasaulio dalykai, esantys kietosios, skystosios ir kitokios fizinės būsenos; daiktais taip pat laikoma elektros ir šilumos energija. Daiktai, kurie yra išimti iš civilinės apyvartos ar kurių apyvarta yra ribojama, nurodyti civilinio kodekso 4.7 straipsnyje, kur sakoma, jog išimti iš apyvartos yra tik išimtinė valstybės nuosavybė esantys daiktai, ribotai apyvartoje esantys yra tam tikrų savybių turintys daiktai, kurių apyvarta ribojama dėl saugumo, sveikatos apsaugos ar kitų visuomenės poreikių. Šio straipsnio antroje dalyje įtvirtinta ir kita prezumcija, tai yra kad daiktai ir kitas turtas, kurių apyvarta yra ribota, nėra civilinių teisių objektai, jeigu įstatymai nenumato, jog jie gali tokie būti. Pavyzdžiui, įstatymai nustato, kokie asmenys, kokiais atvejais ir kokia tvarka gali įsigyti šaunamųjų ginklų ir šaudmenų, numato specialią jų naudojimo tvarką, sustiprintą kontrolę ir panašiai, nes šaunamųjų ginklų ir šaudmenų apyvarta ribojama dėl saugumo. Jeigu įstatymai nenurodo, kad tam tikros rūšies (pavyzdžiui, karinius) šaunamuosius ginklus asmenys gali nusipirkti, įsigyti kitais būdais ir jais naudotis, vadinasi, tos rūšies ginklai nėra civilinių teisių objektas.

1.2. Daiktai, kaip civilinių teisių objektai

Civilinio kodekso 1.98 straipsnis

1. Daiktai, kaip civilinių teisių objektai, skirstomi į kilnojamuosius ir nekilnojamuosius.

2. Nekilnojamieji daiktai yra žemė ir kiti daiktai, kurie susiję su žeme ir kurių negalima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties bei iš esmės nesumažinus jų vertės (pastatai, įrenginiai, sodiniai ir kiti daiktai, kurie pagal paskirtį ir prigimtį yra nekilnojamieji).

3. Nekilnojamiesiems daiktams taip pat prilyginami įstatymuose numatyti laivai ir orlaiviai, kuriems nustatyta privaloma teisinė registracija. Įstatymai gali pripažinti nekilnojamaisiais daiktais ir kitą turtą.

4. Daiktai, kuriuos galima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus jų vertės, laikomi kilnojamaisiais, jeigu įstatymai nenustato ko kita.

Šiame straipsnyje daiktai skirstomi į kilnojamuosius ir nekilnojamuosius tiek prigimties, tiek įstatymo jiems nustatyto teisinio statuso požiūriu. Visi nekilnojamieji daiktai apibūdinami individualiais požymiais ir kartu nepakeičiami. Kilnojamieji gali būti tiek individualiais, tiek rūšiniais požymiais apibūdinti daiktai.

Straipsnio antroje dalyje nurodyta, kokie daiktai yra nekilnojamieji iš prigimties, ir pateikiamas tik pavyzdinis (nebaigtinis) vertingiausių ir reikšmingiausių tokių daiktų sąrašas. Nekilnojamojo daikto teisiniam režimui būdinga: nuosavybės teisė ir kitos daiktinės teisės į juos turi būti registruojamos; prievolė, kurios dalykas yra nekilnojamasis daiktas, vykdoma jo buvimo vietoje; nuosavybės teisei ir kitoms daiktinėms teisėms į nekilnojamąjį daiktą taikoma jo buvimo vietos valstybės teisė; nekilnojamojo daikto įgyjamosios senaties terminas yra dešimt metų; sandoriams, susijusiems su nuosavybės ir kitomis daiktinėmis teisėmis į nekilnojamąjį daiktą, nustatoma privaloma notarinė forma. Taip
čia nurodytas pagrindinis požymis, kuriuo remiantis nustatoma, daiktai iš prigimties yra nekilnojamieji ar kilnojamieji. Kad būtų iš prigimties nekilnojamieji, daiktai turi būti susiję su žeme taip, kad jų nebūtų galima perkelti iš vienos vietos į kitą. Daugelį iš prigimties nekilnojamųjų daiktų galima perkelti iš vienos vietos į kitą pakeitus jų paskirtį, tačiau dėl to tokie iki pasikeičiant paskirčiai buvę daiktai negali būti laikomi kilnojamaisiais, nes paskirties pasikeitimas reiškia paties daikto pasikeitimą (pavyzdžiui, nupjautą medį galima perkelti į kitą vietą, tačiau tai bus jau ne medis, o mediena, tai yra statybinei ar kitai paskirčiai tinkama naudoti medžiaga). Todėl iš prigimties nekilnojamieji bus tik taip su žeme susiję daiktai, kurių negalima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties. Tačiau dėl mokslo, technikos pažangos atsiranda galimybė vis daugiau daiktų nepakeičiant jų paskirties perkelti iš vienos vietos į kitą, todėl nustatyta, kad iš prigimties nekilnojamieji bus tik tie daiktai, kurių negalima perkelti iš vienos vietos į kitą ne tik nepakeitus jų paskirties, bet ir iš esmės nesumažinus jų vertės. Pavyzdžiui, kiekvieną pastatą įmanoma perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeičiant jo paskirties, tačiau tokiam perkėlimui (konkrečių konstrukcijų išardymui, išmontavimui, pervežimui, sumontavimui ir panašiai) būtinos išlaidos būtų neproporcingos (vertinant pagal kilnojamųjų daiktų perkėlimui būtinas išlaidas), tai yra dėl jų iš esmės sumažėtų daikto vertė.

Straipsnio trečioje dalyje įtvirtinta nuostata, kad kai kurie įstatymuose numatyti iš prigimties kilnojamieji daiktai (laivai ir orlaiviai) prilyginami nekilnojamiesiems daiktams pagal nekilnojamiesiems daiktams būdingą teisinį požymį, tai yra privalomą teisinę registraciją. Šioje straipnio dalyje taip pat numatyta galimybė ir kitam turtui įstatymuose nustatyti nekilnojamiesiems daiktams būdingą teisinį požymį ir šitaip prilyginti juos nekilnojamiesiems daiktams.

Straipsnio ketvirtoje dalyje nurodomas iš prigimties kilnojamiesiems daiktams būdingas požymis, kuris yra iš esmės priešingas iš prigimties nekilnojamiesiems daiktams būdingam požymiui. Šioje straipsnio dalyje taip pat sakoma, kad įstatymai gali nustatyti kitaip, tai yra, kaip minėta, įstatymuose iš prigimties kilnojamiesiems daiktams gali būti nustatytas būdingas nekilnojamiesiems daiktams teisinis požymis ir šitaip jie prilyginti nekilnojamiesiems daiktams.

1.3. Daiktų, kaip civilnių teisių objektų, rūšys

Civilinio kodekso 1.99 straipsnis

1. Daiktai, kaip civilinės teisės objektai, skirstomi į daiktus, apibūdintus pagal individualius požymius ir pagal rūšinius požymius.

2. Daiktai taip pat yra skirstomi į daliuosius ir nedaliuosius, į suvartojamuosius ir nesunaudojamuosius, į pagrindinius daiktus ir jų priklausinius.

Šiame straipsnyje nurodytas daiktų skirstymas į daiktus, apibūdintus pagal individualius ir pagal rūšinius požymius, aptariamas civilinio kodekso 4.4 straipsnyje, kur nustatyta, kad individualiais požymiais apibūdintais daiktais laikomi daiktai, kurie vienu ar kitu būdu atskiriami nuo kitų vienarūšių daiktų, o rūšiniais požymiais apibūdintais laikomi daiktai, kurie turi bendrus visai tai rūšiai požymius. Civilinio kodekso 4.3 straipsnyje sakoma, kad rūšiniais požymiais apibūdinti ir individualių požymių neturintys daiktai yra pakeičiamieji, o individualiais požymiais apibūdinti daiktai yra nepakeičiamieji. Individualiais požymiais apibūdinamus daiktus galima atskirti nuo kitų. Rūšiniais požymiais (kiekiu, svoriu, spalva ir kitais) apibūdinami daiktai sudaro tam tikrą tos pačios rūšies daiktų grupę.

Straipsnio antroje dalyje pateikiamas daiktų skirstymas į daliuoius ir nedaliuosius aptariamas civilinio kodekso 4.6 straipsnyje, kur nustatyta, kad daliaisiais laikomi daiktai, kurių, fiziškai padalytų, tikslinė paskirtis nepasikeičia ir kiekviena dalis gali būti savarankiškas daiktas, o nedaliaisiais laikomi daiktai, kurių, fiziškai padalytų, tikslinė paskirtis pasikeičia, ir iš prigimties dalieji daiktai, kuriuos nedaliaisiais pripažįsta įstatymai. Iš prigimties dalieji daiktai šalių susitarimu gali būti laikomi nedaliaisiais.

Straipsnio antroje dalyje nurodytas daiktų skirstymas į suvartojamuosius ir nesunaudojamuosius aptariamas civilinio kodekso 4.5 straipsnyje, kur nustatyta, kad suvartojamaisiais laikomi daiktai, kurie, panaudoti pagal paskirtį, iš karto sunaikinami, prarandami arba iš esmės pasikeičia, o nesunaudojamaisiais laikomi daiktai, kurių, naudojamų pagal paskirtį, vertė ir paskirtis ilgai iš esmės nepasikeičia.

Straipsnio antroje dalyje pateikiamas daiktų skirstymas į pagrindinius daiktus ir jų priklausinius detaliau aptariamas civilinio kodekso 4.12 ir 4.19 straipsniuose. Civilinio kodekso 4.12 straipsnyje nustatyta, kad pagrindiniais laikomi daiktai, galintys būti savarankiški teisinių santykių objektai, civilinio kodekso 4.19 straipsnyje nustatyta, kad priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie dėl savo savybių yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu.

2. DAIKTŲ KLASIFIKACIJA

2.1. Daiktų sąvoka

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.1 straipsnyje

numatyta daiktų sąvoka. Daiktais laikomi iš gamtos pasisavinti arba gamybos procese sukurti materialaus pasaulio dalykai.

Civilinė teisė klasifikuoja daiktus atsižvelgdama į jų ekonominę paskirtį, fizines bei kitas savybes ir priklausomai nuo to nustato atskiroms daiktų grupėms specialų teisinį režimą.

Ypatingą reikšmę turi daiktų suskirstymas į gamybos įrankius bei priemones ir vartojimo reikmenis. Daugumą teisinių santykių, kurie atsiranda dėl gamybos įrankių bei priemonių, reguliuoja komercinė teisė, o santykius, atsirandančius dėl vartojimo, – civilinė teisė.

2.2. Kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai

Daiktai pagal jų nuosavybės teisių įteisinimo būdą skirstomi į kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.2 straipsnį nekilnojamaisiais laikomi tokie daiktai, kurie yra nekilnojamieji pagal savo prigimtį, ir pagal savo prigimtį kilnojamieji daiktai, kuriuos nekilnojamaisiais pripažįsta įstatymas. Nekilnojamieji pagal savo prigimtį yra daiktai, kurie susiję su žeme ir negali būti perkeliami iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties bei iš esmės nesumažinus jų vertės, pavyzdžiui, žemė, pastatai, fabrikai ir kitas turtas, kuris pagal savo prigimtį arba pagal įstatymą yra nekilnojamasis arba tokiu pripažįstamas įstatymo. Turtas, kurį galima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jo esmės, iš esmės nesumažinus jo vertės arba be didelės žalos jo paskirčiai, laikomas kilnojamuoju, jeigu įstatymas nenustato ko kita. Nekilnojamojo turto nuosavybės teisės perleidimas turi būti įstatymo nustatyta tvarka reguliuojamas. Žemės sklypas, išskirtas pagal žemėtvarkos reikalavimus ir įformintas įstatymo nustatyta tvarka, yra pagrindinis nekilnojamas daiktas. Kiti nekilnojamieji daiktai (pastatai, statiniai, miškas, medžiai) yra žemės sklypo priklausiniai. Pastatai, butai gali būti savarankiškais nekilnojamaisiais daiktais, jei jie įstatymų nustatyta tvarka atskirti nuo nuosavybės teisės į žemę. Pastatas tampa nekilnojamuoju daiktu, savarankišku daiktinės teisės objektu, jei jis buvo pastatytas ant įstatymų nustatyta tvarka įgyto žemės sklypo, skirto statybai. Nekilnojamiesiems daiktams įstatymuose nustatytas specialus teisinis režimas: sandorių, sudaromų dėl šių daiktų privaloma rašytinė forma; nekilnojamieji daiktai registruojami teisių registre; reglamentuojamas įregistruotų teisių įgyvendinimas. Nekilnojamiesiems daiktams taikomi jų buvimo vietos įstatymai. Sandoriai dėl kilnojamųjų daiktų gali būti prekybos paslaptis. Sandoriai dėl kilnojamųjų daiktų gali būti sudaromi remiantis įvairių šalių įstatymais tiek pagal šių daiktų buvimo vietą, tiek sandorio šalių sutarimu.

2.3. Išimti iš apyvartos, neišimti iš apyvartos ir ribotai esantys apyvartoje daiktai

Daiktai skirstomi į išimtus iš apyvartos, neišimtus iš apyvartos ir ribotai esančius apyvartoje. Išimtais iš apyvartos laikomi tie daiktai, kurie yra išimtinė valstybės nuosavybė ir negali pereiti piliečių, kooperatinių ir visuomeninių organizacijų nuosavybėn (žemė, jos gelmės, vandenys, miškai ir kiti). Neišimti iš apyvartos daiktai gali būti kiekvieno civilinės apyvartos dalyvio nuosavybė. Kai kurių daiktų buvimas apyvartoje apribotas saugumo, sveikatos apsaugos ir kitų visuomeninių interesų. Pavyzdžiui, ginklus, stipriai veikiančius nuodus, brangiuosius metalus, užsieninę valiutą ir panašiai galima įsigyti ir perleisti tik laikantis ypatingų taisyklių.

2.4. Suvartojamieji ir nesunaudojamieji daiktai

Daiktai skirstomi į suvartojamuosius ir nesunaudojamuosius. Suvartojamaisiais laikomi daiktai, kurie sunaikinami ar esmingai pakeičiami vienu jų panaudojimo aktu, vartojant juos pagal paskirtį, pavyzdžiui, maisto produktai. Nesunaudojamaisiais laikomi daiktai, kurie naudojami, nors ir laipsniškai susidėvėdami, išlaiko savo kokybę ilgesnį laiką, pavyzdžiui, namai, mašinos, baldai, knygos ir kiti. Kai kurių civilinių teisinių santykių dalykas gali būti tik suvartojamieji daiktai (pavyzdžiui, paskolos sutartyje), kitų – tik nesunaudojamieji (pavyzdžiui, nuomos, panaudos sutartyse), trečių – tiek vieni, tiek kiti (pavyzdžiui, pirkimo-pardavimo, tiekimo, pasaugos ir kitose sutartyse).

2.5. Apibūdinti individualiais požymiais ir apibūdinti rūšiniais požymiais daiktai

Didelę praktinę reikšmę turi daiktų skirstymas į apibūdintus individualiais požymiais ir apibūdintus rūšiniais požymiais. Individualiais požymiais apibūdintu laikomas toks daiktas, kuris turi tik jam vienam būdingų individualių požymių, pavyzdžiui, tam tikroje vietoje esantis namas, tam tikro dailininko paveikslo originalas. Rūšiniais požymiais apibūdintu laikomas toks daiktas, kuris apibrėžiamas požymiu, bendru visai tai daiktų rūšiai, būtent: svoriu, matu ar kiekiu, pavyzdžiui, vienas kilogramas cukraus. Nuomos, pasaugos ir kai kurių kitų sutarčių dalykas gali būti tik individualiais požymiais apibrėžti daiktai, tiekimo sutarties – tik rūšiniais požymiais apibrėžti daiktai. Tačiau pažymėtina, kad kiekvianas rūšiniais požymiais apibrėžtas daiktas, kai tik jis išskirtas iš vienarūšių daiktų tarpo, pasidaro individualiais požymiais apibrėžtu daiktu, pavyzdžiui, kėdė, kurią parduotuvėje pirkėjas išsirinko iš kitų
vienarūšių kėdžių.

2.6. Dalieji ir nedalieji daiktai

Civilinėje teisėje taip pat reikšmingas yra daiktų skirstymas į daliuosius ir nedaliuosius, priklausomai nuo to, kaip padalijus į dalis pasikeičia jų ūkinė paskirtis. Fiziniu atžvilgiu kiekvienas daiktas yra dalus, tačiau kai kuriuos padalijus keičiasi jų ekonominė reikšmė. Civilinėje teisėje daliaisiais laikomi tie daiktai, kuriuos padalijus nesikeičia ūkinė paskirtis, pavyzdžiui anglys, grūdai. Daiktų skirstymas į daliuosius ir nedaliuosius turi reikšmę nuosavybės ir prievoliniuose teisiniuose santykiuose.

2.7. Pakeičiamieji ir nepakeičiamieji daiktai

Daiktai skirstomi į pakeičiamuosius ir nepakeičiamuosius. Šis skirstymas yra labai susijęs su daiktų klasifikacija į apibūdintus individualiais ir rūšiniais požymiais daiktus. Tačiau galima įžvelgti ir esminius skirtumus. Pirma, pakeičiamieji yra tokie daiktai, kurie apibūdinti tik rūšiniais požymiais ir neturi individualių požymių. Antra, nepakeičiamieji yra tokie daiktai, kurie apibūdinti individualiais požymiais. Pakeičiamieji daiktai nuo apibūdintų individualiais požymiais daiktų skiriasi tuo, kad pastarieji (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.4 straipsnio 1 dalis) yra daiktai, kuriuos tam tikru būdu galima atskirti nuo kitų daiktų.

2.8. Namų apyvokos daiktai

Nuo 2001 metų liepos 1 dienos galioja ir nauja daiktų rūšis – namų apyvokos daiktai. Tai tokie daiktai, kurie yra kilnojamieji ir naudojami namų ūkyje – baldai, dekoracijos, išskyrus knygų rinkinius, meno kūrinius ir kitas vertingas kolekcijas, taip pat mokslinės ir istorinės reikšmės daiktus.

2.9. Pagrindiniai ir antraeiliai daiktai

Pagrindiniai ir antraeiliai daiktai. Pagrindiniai yra tokie daiktai, kurie gali egzistuoti kaip savarankiški civilinių teisinių santykių objektai.Antreiliai yra tokie daiktai, kurie egzistuoja tik su pagrindiniais daiktais arba priklauso pagrindiniams daiktams, arba kitaip susiję su jais. Antraeiliai daiktai yra skirstomi į esmines pagrindinio daikto dalis, pagrindinio daikto duodamus vaisius, pajamas, produkciją, pagrindinio daikto priklausinius.

2.10. Daiktų skirstymas pagal jų vertę

Daiktai taip pat yra skirstomi pagal jų vertę. Jie skirstomi į įprastinę bei ypatingą vertę turinčius daiktus ir asmeninias tikslais pagrįstą vertę turinčius daiktus. Įprastinė daikto vertė priklauso nuo naudos, kurią galima iš daikto gauti. Ypatinga daikto vertė priklauso nuo naudos, kurią gauna pats asmuo tiesiogiai valdydamas tą daiktą. Asmeniniais tikslais pagrįsta daikto vertė priklauso nuo savybių, kurias asmuo priskiria daiktui dėl savo išskirtinių ryšių su tuo daiktu, nepaisant naudos, kurią paprastai galima iš tokio daikto gauti.

3. DAIKTINĖ TEISĖ

3.1. Daiktinės teisės samprata

Objektine prasme daiktinės teisės – tai visuma normų, reglamentuojančių tokius turtinius santykius, kai įgalintas subjektas savo teises gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į pozityvius kitų asmenų veiksmus. Kiti daiktinio teisinio santykio dalyviai (subjektai) turi pasyvią teisinę pareigą – netrukdyti įgalintam asmeniui valdyti daiktus, jais nuodotis ir disponuoti, nesvarbu, kokia yra kitų asmenų valia. Daiktinės teisės normos lemia turtinių santykių pastovumą. Prievolinės teisės normos reguliuoja santykius dėl turto perėjimo iš vienų asmenų kitiems.

Subjektine prasme daiktinė teisė yra absoliuti atitinkamo asmens teisė valdyti daiktą, jį naudoti ir juo disponuoti.

Daiktinių teisių požymiai: daiktinės teisės yra tik tos teisės, kurios tokiomis pripažįstamos pagal įstatymą, jų sąrašas baigtinis; tai yra absoliučios teisės; daiktinės teisės objektas visada yra tik individualiais požymiais apibrėžtas daiktas.

Skiriamos šios daiktinės teisės: valdymas, nuosavybės teisė, turto patikėjimo teisė, servitutas, uzufruktas, užstatymo teisė (superficijus), ilgalaikė nuoma, hipoteka ir įkeitimas. Daiktinei teisei būdinga tai, kad ji susijusi su daiktu ir egzistuoja tol, kol egzistuoja daiktas. Išnykus daiktui, daiktinė teisė pasibaigia.

Pagrindinis civilinės teisės principas – sutarčių laisvės principas. Asmenys gali sudaryti įvairias sutartis – tiek įstatymų numatytas, tiek nenumatytas, sudarytas iš įvairių kitų sutarčių elementų. Tačiau daiktinės teisės srityje situacija yra kitokia, visiškai priešinga. Kadangi baigtinis daiktinių teisių sąrašas nustatytas įstatymų, suinteresuoti asmenys pagal sutartį gali nustatyti tik tokias daiktines teises, kurios leidžiamos pagal įstatymus. Negalima keisti įstatymo nustatytų daiktinių teisių. Taip pat negalima šalių sutarimu prievolinėms teisėms suteikti daiktinį pobūdį.

Dėl absoliutaus pobūdžio daiktinės teisės turi būti žinomos aplinkiniams. Jų viešumas yra jų apsaugos garantija. Daiktinių teisių į nekilnojamuosius ir kilnojamuosius daiktus viešumas užtikrintas skirtingai. Daiktinės teisės į nekilnojamuosius daiktus yra registruojamos viešuose registruose, todėl niekas negali teigti, kad nežinojo registro dauomenų.

3.2. Daiktinių teisių objektai

Daiktinių teisių objektai yra daiktai. Daiktai laikomi iš gamtos paimti arba gamybos procese sukurti materialaus pasaulio dalykai (akmens anglis, nafta, automobilis). Literatūros, mokslo kūriniai, išradimai nėra
Tokie dalykai, kaip atmosferos oras, tekantis vanduo, taip pat nėra daiktai. Daiktinių teisių dalyku gali būti tik esantys individualūs arba nerūšiniai daiktai. Prievolinių dalyku gali būti būsimi daiktai, rūšiniai daiktai.

Pinigai – tai ypatinga rūšis daiktų, kurių vertę lemia ne fizinės savybės, o valstybės valia nustatytas piniginių prievolių padengimo kursas. Tačiau pinigai valdomi, jais nuodojamasi ir disponuojama kaip ir visais kitai daiktais, todėl jie laikomi ypatingais daiktais. Daiktinių teisinių santykių objektu gali būti daiktų rinkinys (biblioteka, monetų rinkinys, baldų komplektas). Daiktinių teisių objektu negali būti netaskirta daikto dalis. Atskirta daikto dalis yra daiktinės teisės objektas.

3.3. Daiktinės teisės

3.3.1.Valdymas

Valdymas, kaip daiktinė teisė, yra faktinis daikto turėjimas siekiant jį valdyti kaip savą (civilinio kodekso 4.22 straipsnio 1 dalis). Teisė valdyti daiktą yra viena iš nuosavybės teisių, kuri saugoma kaip daiktinė teisė, neatižvelgiant į nuosavybės teisę. Galimas valdymas kaip prievolinės teisės dalis. Taip asmenys daiktus valdo pagal nuomos, panaudos ar kitokią sutartį, sudarytą su daikto savininku ar valdytoju. Šie asmenys daiktus valdo ne kaip kitiems asmenims priklausančius daiktus.

Valdymo rūšys

Valdymas gali būti teisėtas ir neteisėtas. Teisėtu laikomas valdymas, įgytas įstatymo nustatytais pagrindais, nepažeidžiant kitų asmenų valdymo teisės, tai yra įgytas tais pačiais pagrindais, kaip yra įgyjama nuosavybės teisė. Neteisėtas yra valdymas, kuris įgyjamas per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus ar kitų asmenų teises (pavogto ar pagrobto daikto valdymas). Neteisėtas valdymas gali būti sąžiningas ir nesąžiningas. Sąžiningas yra toks valdymas, kai valdytojas nežino ir negali žinoti, kad daiktą jis valdo neteisėtai. Nesąžiningas valdytojas žino arba turi (gali) žinoti, kad daiktą valdo neteisėtai (vogto daikto, radinio valdymas). Valdymo teisėtumas ir sąžiningumas preziumuojami. Kilus ginčui dėl valdymo, įrodyti valdymo neteisėtumą ar nesąžiningumą privalo ieškovas.

Valdymo atsiradimas

Nekilnojamojo daikto valdymas atsiranda tik įregistravus jį viešajame registre (civilinio kodekso 4.27 straipsnio 2 dalis). Daikto valdymo teisės negalima registruoti, jeigu registre yra įregistruota to daikto nuosavybės teisė. Kilnojamojo daikto valdymas atsiranda paėmus daiktą, jį pažymėjus, padėjus į atitinkamą patalpą.

Valdymo pabaiga

Valdymas baigiasi, kai valdytojas atsisako valdymo teisės į daiktą. Kilnojamojo daikto valdymas baigiasi, kai valdytojas praranda galimybę paveikti daiktą pagal savo valią, daiktą užvaldo kitas asmuo, pamesto daikto nerandama, valdytojas negali daikto valdyti dėl kitų priežasčių. Nekilnojamojo daikto valdymas baigiasi, jei valdytojas praranda galimybę veikti daiktą ir negali susigrąžinti šios prarastos galimybės (pavyzdžiui, pastatas sugriuvo). Nekilnojamojo daikto valdymas baigiasi nuo jo išregistravimo iš viešojo registro momento (civilinio kodekso 4.33 straipsnio 3 dalis).

Valdymo gynimas

Valdymas ginamas teismine tvarka. Valdytojas gali reikalauti ne tik pašalinti valdymo pažeidimus, bet ir atlyginti nuostolius, padarytus pažeidžiant valdymą. Kilus ginčui, kam priklauso daikto valdymo teisė, ginamas valdymas to asmens, kuris įrodys, kad yra teisėtas daikto valdytojas. Jeigu nė viena iš ginčo šalių to įrodyti nesugeba, tai ginamas valdymas to asmens, kuris anksčiau pradėjo valdyti daiktą.

3.3.2. Nuosavybės teisė

Nuosavybės teisės sąvoka vartojama dviem prasmėmis – ekonomine ir teisine. Nuosavybė ekonomine prasme – tai žmonių santykiai dėl jiems priklausančių daiktų valdymo, naudojimo ir disponavimo jais. Savininkas gali naudotis jam priklausančiu daiktu, jį sunaudoti, sunaikinti, perleisti kitam asmeniui. Tačiau svarbu ne tik tai, kaip daikto savininkas suvokia savo ryšį su daiktu, bet ir tai, kaip šį ryšį suvokia kiti, aplinkiniai, asmenys. Asmens santykis su jam priklausančiu daiktu ir šio asmens santykiai su kitais asmenimis dėl daikto ir yra ekonominis nuosavybės santykis. Nuosavybė – tai istoriškai susiformavę žmonių santykiai dėl daiktų valdymo, nuodojimo ir disponavimo jais.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 4324 žodžiai iš 8480 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.