Daiktinės aplinkos įtaka ugdymo procesui
5 (100%) 1 vote

Daiktinės aplinkos įtaka ugdymo procesui

112131

Įvadas

1. Mokymosi aplinka …………………………………………………………………………………………. 4

2. Mokyklinė aplinka …………………………………………………………………………………………. 5

3. Daiktinė aplinka …………………………………………………………………………………………….. 8

3.1. Daiktinė aplinka filosofiniu požiūriu ………………………………………………………… 10

4. Gamybos aplinka …………………………………………………………………………………………. 11

5. Mokinių adaptacija mokykloje ir mokymosi aplinkoje ……………………………………… 13

6. Veiksniai, turintys įtakos mokinių dėmesingumui …………………………………………….. 15

7. Išvados ……………………………………………………………………………………………………….. 18

8. Naudota literatūra

ĮVADAS

Mus supanti erdvė, kitaip tariant daiktinė aplinka, daro labai didelę įtaką mūsų kasdieniniam gyvenimui, ji veikia mūsų psichologinę būseną, mes esame jautrūs erdvei, kuri mus supa net pačiose elementariausiose gyvenimiškose situacijose.

Daiktinė aplinka supa žmogų visą jo gyvenimą kaip kūrybinio proceso sudėtinė dalis. Daiktai ir reiškiniai, kurie supa mus kiekvieną dieną, atspindinti kiekvieno mūsų estetinį skonį ir savitumą bei kultūrą, yra artima, gerai pažįstama, bei suvokiama mokinio aplinkos dalis.

Mokymosi aplinka – tai mokyklos gyvenimo proceso visuma;

Tai aplinka, kurioje:

 organizuojamas mokymas(is),

 kuriami mokytojų ir mokinių tarpusavio santykiai,

 tinkamai parenkamas mokymo turinys, formos, būdai ir metodai.

Darbo tikslas:

 išsiaiškinti mokyklinės, daiktinės, mokymosi bei gamybos aplinkos sąvokas, apžvelgti jų raiškos būdus ir esmę;

 išsiaiškinti kokią įtaką mokiniui daro mokykla ir jį supanti aplinka;

 išanalizuoti vaikų adaptacijos mokykloje ir mokymosi aplinkoje veiksnius;

 atskleisti mokinių dėmesingumo ypatumus.

Darbo uždaviniai:

 apibrėžti daiktinę aplinką formuojančius veiksnius;

 atskleisti mokymosi aplinkos funkcijų sampratą.

Tyrimo objektas:

 daiktinė aplinka ir visuma, kuri įtakoja vaikų ugdymosi procesą.

Tyrimo metodai:

 psichologinės ir pedagoginės literatūros analizė.

1. MOKYMOSI APLINKA

Pasak D.M.Kowalczyk, aplinka – tai faktorių, veikiančių asmenybę ir sukeliančių tam tikrų psichinių reakcijų, visuma[6, p. 6].

Mokymosi aplinka yra mokyklos vidaus sąlygų, nuostatų, požiūrių, santykių ir veiklos būdų bei priemonių visuma, kuri lemia ugdymo procesą ir jo rezultatus. Mokyklos vidaus aplinka tiesiogiai sąveikauja su natūraliąja ir išorine aplinkomis. [9, p. 115].

Dabartinis lietuvių kalbos žodynas aplinką apibrėžia kaip fizinės ir socialinės buitinės sąlygos. Tuo tarpu V. Kučinskas savo knygoje “Pedagoginė ergonomika” (1997m.) aplinką supranta kaip mokymosi sąlygų visumą, kurią sudaro mokymosi priemonės, jų kiekis; efektyvaus darbo aplinka, kurioje būtų patogu kontaktuoti su įvairiausiais informacijos šaltiniais, lengva ir saugu judėti; patogi darbo vieta (geras apšvietimas, leistinas triukšmo fonas, normalus bei jaukus mikroklimatas); saugumas nuo įvairiausių nelaimingų atsitikimų, įskaičiuojant ir fizinių, cheminių, biologinių ir kitų dirgiklių poveikį žmogaus organizmui; sveika gyvensena – tai aktyvus poilsis, mokymosi režimas, sveika mityba, higiena bei kita.

Vadinasi galime sakyti, kad iš pateiktų apibrėžimų išryškėja mokymosi aplinkos kaip erdvės, kurioje išdėstyti daiktai (baldai, techninės mokymo priemonės, informacijos šaltiniai ir pan.), ir ugdymo proceso dalyvių (susodinti darbo vietose) visuma. Kučinsko ir Arends pateikti moksliniai tyrimai parodė, kad sukurta optimali erdvė klasėje veikia mokymosi atmosferą, įtakoja mokymosi proceso dalyvių sąveiką bei bendravimą, stiprina pažintinį ir emocinį poveikį, mokinių nuostatas ir elgseną. Net tam tikras suolų išdėstymas klasėje keičia ne tik erdvės struktūrą, bet ir mokymosi funkcijas. Mokiniai, kurie sėdi centre, t.y. priešais mokytoją, paprastai sulaukia dėmesio daugiau negu sėdintieji kitur. Tuo tarpu ratu sustatyti suolai skatina mokinių aktyvumą, tačiau tai gali tapti ir pašalinės veiklos priežastimi. Na, o suolai išdėstyti zonomis skatina mokytis mažomis grupelėmis ir sukoncentruoti dėmesį, bet taip pat gali paskatinti mokinius netinkamai elgtis [8, p.16].

2. MOKYKLINĖ APLINKA

Mokyklos aplinka apibrėžtina kaip sociokultūrinė ugdymo institucijos erdvė, kurioje vyksta nuolatinis, įvairiapusis vaiko ugdymo ir jo saviugdos procesas. Mokyklos aplinka, jos įtaką vaiko asmenybės brendimui bei tiesioginiams mokymo rezultatams tyrinėjo nemažai lietuvių ir užsienio mokslininkų [10, p. 95].

Mokyklinė aplinka – tai aplinka, kurioje vaikas praleidžia bene didžiausią dalį savo dienos. Gal būtent todėl dauguma vaikų mokyklą vadina savo “antraisiais namais”.

Mokslininkai savo mokslo darbuose aplinką pavaizduoja ir kaip racionaliąją daiktinę erdvę, ir kaip tam tikroje ugdymo institucijos erdvėje susirinkusių ugdytojų ir ugdytinių tarpusavio santykių išraiškos visumą.

Sociokultūriniu
požiūriu mokyklos aplinka gali būti traktuojama dvejopai:

 išorinė (ekstern) aplinka

 vidinė (intern) aplinka

Išorinė mokyklinė aplinka – tai racionali daiktinė ugdymo institucijos erdvė, kurioje vyksta nuolatinis vaiko ugdymo ir ugdymosi procesas. Išorinė mokyklinė erdvė leidžia mums apibrėžti tam tikrą baigtinę ugdymo institucijos erdvę, kurioje gali būti kuriama ir puoselėjama vidinės aplinkos kultūra, kurioje susidaro tam tikras mikroklimatas, vystosi žmonių tarpusavio santykiai ir pan. Išorinė mokyklinė aplinka gali būti suprantama kaip mokyklos vidinė ir išorinė erdvė t.y. pastatas, jo interjeras ir eksterjeras, pritaikymas mokymui ir mokymuisi, mokyklos aplinkinė teritorija ir pan. Taip pat išorinė mokyklinė aplinka gali būti suprantama kaip klasės vidinė ir išorinė erdvė t.y. mokinio darbo vieta, ją supantys daiktai, mokymosi priemonės bei kita [9, p. 96].

Vidinė mokyklinė aplinka – tai ugdymo institucijoje vykstančio ugdymo(si) proceso dalyvių tarpusavio santykių išraiškos visuma. Vidinės aplinkos išraišką galime laikyti mokinių ir mokytojų tarpusavio santykius, institucijos valdymo stilių, mokyklos tradicijas, vidaus tvarkos taisykles, psichologinę atmosferą mokykloje, bendrąjį mokyklos mikroklimatą, kiekvieno vaiko emocinę savijautą ir t.t. Vidinė mokyklinė aplinka yra vienas svarbiausių veiksnių, užtikrinančių sėkmingą ugdytinio asmenybės formavimąsi, jo savimonės bei saviraiškos galimybes.

Sociokultūrinė mokyklinė aplinka – (lot. Socialis – visuomeninis + lot. Cultura – ugdymas, auklėjimas, lavinimas, tobulinimas, vystymas) – tai ugdymo institucijos erdvė, kurioje vyksta nuolatinis, įvairiapusis vaiko ugdymo ir saviugdos procesas. Sociokultūrinę aplinka gali būti nagrinėjama kaip vidinė ir išorinė aplinka[9, p. 96].

Panagrinėjus šias tris mokyklines aplinkas, galima būtų padaryti kelias išvadas, kurios padėtų mums geriau susivokti aplinkos sampratoje.

Manau kiekvienas iš mūsų sutiktų, kad sociokultūrinė mokyklinė aplinka yra daugiausiai apimanti aplinka, iš visų trijų mano čia paminėtų. Nes vien jau žodis “sociokultūra” turi labai didelę prasmę ir reikšmę, kuri į savo reikšmę įtraukia tokius žodžius kaip “visuomeninis”, “ugdymas”, “auklėjimas”, “lavinimas”, “tobulinimas”, “vystymas” ir dar galima būtų daugiau žodžių įtraukti į tą sąvoką. Tuo tarpu vidinės ir išorinės aplinkos sąvokos turi kur kas griežtesnius sąvokinius rėmus. Tačiau turime pastebėti, kad išorinė ir vidinė mokyklinė aplinka įeina į sociokultūrinės mokyklinės aplinkos sąvoką, kas ir yra pavaizduota mano 1 pav.



Kadangi išorinė mokyklinė aplinka daro reikšmingą įtaką ugdytinio dvasinei brandai – jo emocinei savijautai, mokymuisi, bendravimo ir bendradarbiavimo poreikių realizavimui, kas ir yra pagrindas vaiko ugdymesi, o vidinė mokyklinė aplinka turtina mokinių ir mokytojų tarpusavio santykius, tobulina bendravimo įgūdžius, tai, mano manymu, galima drąsiai teigti, kad vidiniai ugdymosi aplinkos požymiai kyla iš palankios išorinės erdvės, kas ir yra iliustruota 2pav.



Svarbiausia ugdymo proceso grandis yra maksimalus vaiko intelektinių galių išlavinimas, parengimas sėkmingai vaiko adaptavimuisi visuomenėje. Ir būtent todėl turėtų būti pritaikyta visa ugdymo institucijos aplinka – tiek vidinė, tiek ir išorinė.

Tinkamai organizuota mokyklinė aplinka – tai stimuliuojanti aplinka. Pirmiausia reikia, kad mokymosi aplinkoje vaikas gerai adaptuotųsi emocine prasme, kad neigiamas išorinės aplinkos poveikis nebūtų papildoma kliūtis siekiant geriausių ugdymo(si) rezultatų.

3. DAIKTINĖ APLINKA

Daiktinė aplinka supa žmogų visą jo gyvenimą kaip kūrybinio proceso sudėtinė dalis. Jos kūrėjai, atsižvelgdami į visuomeninius ir asmeninius žmonių poreikius, sprendžia optimalias ir harmoningas daiktinės aplinkos formavimo problemas, remiasi mokslo ir technikos pažanga, ekonomikos ir gamybos technologijos sąlygomis. Daiktinei aplinkai keliami šie reikalavimai: socialinis naudingumas, konstrukcijos tobulumas, gamybos technologiškumas, ekonominis efektyvumas, ergonominis ir estetinis meninis tobulumas. Mokinys refleksuoja šį procesą. Ugdymui keliami estetiniai, kūrybiniai kriterijai, padedantys geriau suvokti aplinką ir patį save šiame kontekste, įsisamoninti sistemą gamta-žmogus-aplinka, suformuoti ir derinti racionalius ir iracionalius problemų sprendimo aspektus [1, p. 54].

Mus supanti erdvė, kitaip tariant daiktinė aplinka, daro labai didelę įtaką mūsų kasdieniniam gyvenimui, ji veikia mūsų psichologinę būseną, mes esame jautrūs erdvei, kuri mus supa net pačiose elementariausiose gyvenimiškose situacijose.

Daiktinė aplinka daugiausia atspindi praktiškąsias žmogaus ypatybes. Žmogus yra neatsiejamas nuo aplinkos, nes mes patys aplinką kuriame tokią, kokią ir norime matyti, turėti ją sukurtą. Bene dauguma mūsų aplinkinių daiktų yra išdėstyti taip, kaip mums yra patogiau jais naudotis, kad būtų jie lengvai pasiekiami, kad patenkintų mūsų individualius poreikius bei norus.

Augdamas vaikas pats pradeda gilintis į aplinką, kartais tai daro to net nesuvokdamas: pamėgdžioja draugus, tėvelius, aplinkinius, gyvenimiškas situacijas. Taip mokinys įgauna naujų žinių,
įvairesnių sugebėjimų bei įgūdžių, kurie yra labai svarbūs jo, kaip asmenybės, vystymesi.

Labai svarbu yra sistemos gamta-žmogus-aplinka funkcionavimo esmė bei sąlygos [1, p.56] tai bene pagrindiniai žmogaus egzistencijos aspektai, nes tik glaudus ryšys su gamta, visa mus supanti aplinka sudaro palankiausias sąlygas žmogaus vidinei raidai bei egzistencijai.

Daiktai ir reiškiniai, supantys mus kasdienybėje, atspindintys estetinį skonį ir savitumą bei kultūrą, yra artima, gerai pažįstama, bei suvokiama mokinio aplinkos dalis. Gebėjimas suvokti, įvertinti, atsirinkti, bei kartu ir kurti supančią daiktinę aplinką yra labai sudėtingas procesas. Norint suvokti ir kurti daiktinę aplinką, reikia, kad vaikas įvairiapusiškai stengtųsi pažinti ugdymą plačiąja prasme. Toks požiūris pagrindžia L.M.Cholmianskio teiginį, jog “Norėdamas pasiekti savo tikslą – sukurti gražų daiktą, projektuojantis daiktinę aplinką žmogus turi pirmiausia žinoti, kas lemia jo estetinę vertę”.

3.1. DAIKTINĖ APLINKA FILOSOFINIU ASPEKTU

Daiktinė aplinka apima labai didelę egzistencijos dalį, veikia mus įvairiausiais būdais, įtakoja sėkmingą vystymąsi ir kt. Įvertindami daiktinės aplinkos svarbą, įvairiausių filosofinių koncepcijų atstovai stengiasi atkreipti dėmesį į esamą visumą. Štai idealistinės krypties atstovai, aukščiausiu mąstymo filosofiniu lygmeniu laikė mąstymą kaip abstrakčią formą ir pabrėžė, kad daiktinės aplinkos raiškoje egzistuoja labai daug interpretacijų, asociacijų į turtingą žmonijos palikimą bei tam tikras simbolines, stereotipines abstrakčias formas, kuriomis bandoma išreikšti norimą koncepciją, idėją. Platono dialektika iš esmės atskleidžia daiktinės aplinkos suvokimo principus, nes, anot Platono, dialektika yra priemonė, padedanti žmogui iš materialiojo pasaulio pereiti į idėjų pasaulį. Panašus procesas vyksta pagrindžiant daiktinę aplinką [1, p.58]. Idealizmo atstovai laikėsi kultūros tradicijų išsaugojimo bei perdavimo ugdymo procese tikslo, kas trukdė laisvam ieškojimui, nesuvaržytai saviraiškai [1, p. 59], kas trukdo daiktinės aplinkos suvokimui. Realizmo filosofija atspindi taip pat tam tikrą daiktinės aplinkos aspektą, nes, pasak Aristotelio, kiekvienas materialus daiktas turi universalių bei individualių savybių.

Taigi, drąsiai galime teigti, kad įvairūs istorijos laikotarpiai ir koncepcijos kaip tik parodo daiktinės aplinkos gyvybiškumą, ryšį su istorine bei kultūrine aplinka, įvairias raidos tendencijas, savo aplinką bei šiuolaikines aliuzijas į tam tikrus praeities reiškinius, jų sąsajas.

4. GAMYBOS APLINKA

Labai svarbią vietą tarp žmogaus darbą lemiančių veiksnių yra gamybos aplinka. “Tai gamtinių, geografinių, klimatinių, socialinių, pedagoginių, psichologinių, kultūrinių ir kt. sąlygų visuma. Palanki darbo aplinka sąlygoja optimalų žmogaus funkcionavimą, gerą darbingumą, minimalius nuovargį bei monotoniją, kokybinius darbo rezultatus, pasitenkinimą darbu ir santykiais jame” [7, p. 20].

Taigi, galima būtų išskirti labai daug fizinių veiksnių, kurie įtakoja žmogaus darbą, jo našumą bei efektyvumą, tačiau vieni labiausiai išskirtinų, galėtų būti šie:

o triukšmas;

o vibracijos;

o apšvietimas;

o mikroklimatas;

o spinduliavimas;

o oro užterštumas ir kt.

Triukšmas – tai nepageidaujamas pašalinis žmogaus veiklos ir mechanizmų, mašinų darbo efektas [7, p. 20].

Svarbu pažymėti tai, kad triukšmas ir jo poveikis žmogaus organizmui yra visada neigiamas ir tai gali patvirtinti šie galimi efektai: pirmiausia tai klausos sutrikimai (kurtumo pradžia), garsinės informacijos priėmimo – perdavimo sutrikimai, poveikis regimosios informacijos suvokimui, triukšmo poveikis darbingumo produktyviam efektingumui, taip pat įtaka savijautai, sveikatai ir profesinėms ligoms.

Kučinskas savo knygoje “Ergonomika” vibraciją apibudina kaip mechaninės sistemos ar pavienio kūno judėjimo arba padėties skaitmeninio dydžio kitimas per laiką, kai tas dydis yra didesnis arba mažesnis už vidutinį arba pradinį dydį.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1990 žodžiai iš 3917 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.